liepos 17, 2019, 16:25:37

Naujienos:

Kokie šaunūs yra ištikimi VIEŠPATIES žmonės!
Būti su jais man didžiausias malonumas. Ps 15 (16) - 3


Sekuliaraus švietimo įtaka vaikų tikėjimui

Pradėjo Tomas M., sausio 05, 2015, 00:56:25

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

Žemyn

Tomas M.

Per šventes turėjau galimybę daugiau pabendrauti su savo septynmete krikšto dukryte. Ji rašė laiškus savo klasės draugams ir pastebėjau, kad ji dažnai vartoja žodį "dievai". Taip supratau, kad jie žaidžia kažkokius rolinius žaidimus, kuriuose kiekvienas vaidina tam tikrą "dievą". Manau tai panašus žaidimas, kaip kiti vaikai, prisiskaitę harių poterių, vaidina burtininkus, raganas ir pan.

Taigi, bandžiau jai paaiškinti, kad iš tikrųjų yra tik vienas Dievas, ji atšovė, kad ne, jų yra daug... tuomet bandžiau taisyti padėtį paaiškindamas, kad gal ir yra jų daug, bet visi kiti nėra tikri, o tikras tik Vienas. Ji vėl atkirto, kad jie visi tikri, nes sociologijos pamokėlėje jų mokytoja rodė daaaaaaauuuuuug "dievų" ir visi jie tikri.

Štai ir įrodymas, kad sekuliarus švietimas iš tiesų nėra toks sekuliarus, nes nors ir prisidengiant sociologija ar istorija, ar dar kuo kitu, iš esmės vaikai mokomi arba pagonybės, arba blogesniu atveju net okultizmo pagrindų. Kas dar pablogina situaciją yra faktas, kad aš turiu neakivaizdžiai kovoti su mokytoja, kuri vaiko akyse yra žymiai didesnis autoritetas, nes ji juk mokytoja, ji viską žino...

Galima būtų diskutuoti, kad visi turi susipažinti, kad ir minimaliai su pasaulinėmis religijomis, graikų "dievų" panteonu ir t.t. ir pan. Bet nuo kokio amžiaus? Tikrai manau, kad tam tikra informacija, kuri gal tinkama dešimtokui, nėra tinkama pirmokui, nes pirmokėlis neturi jokių galimybių atsijoti "kas yra kas" ir teisingai interpretuoti tos informacijos.

Patarimas tėveliams - domėkitės, kuo užsiima, ką žaidžia jūsų vaikai, nes laiku nesugriebus, vėliau gali tekti daug jėgų išeikvoti taisant tas įsisenėjusias klaidas.

Silvija

Ir ne tik ką žaidžia bei kuo užsiima.. Šįryt perskaičiau tavo žinutę savo abiturientei - ji sprendžia kokią profesiją rinktis - tai pedagoginis darbas ateityje gali būti pilnas rimtų išbandymų.

kukulis

Kad taptum autoritetu vaikui, reikia su juo daug laiko praleisti.

kukulis

O be to, niekas nėra apsaugotas nuo blogos įtakos. Kiekvienas žmogus savarankiškai kovoja dvasinę kovą savo gyvenime.

Silvija

Oi ne, mes turime tiek stengtis apsaugoti, tiek padėti vieni kitiems tą dvasinę kovą kovoti. Kitaip nesam Bažnyčia.

Tomai, tau dabar reiktų savo krikšto dukrai parodyti kokį paveikų filmą, kur būtų pasakojama Mozės istorija, kaip jis iš Vienatinio Dievo gauna Dekalogą. O po to padaryti jo aptarimą. Galbūt tai būtų animacija, galbūt bendraamžių būry ar dar kaip nors populiariau pateikta :) Nenustebčiau, jei po to jie jau drįstų paprieštarauti ir mokytojai.


kukulis

Matai, pirma reikia kad tas vaikas dar norėtų kažkokį filmą žiūrėti ar klausyti tavo pasakojimo. Tuo labiau, kad jei per daug primygtinai įtikinėsi, gali sukilti pasipriešinimas ir po to elgtis priešingai.

Silvija

Tas tai teisybė, mūsų vaikai labai jau jautrūs ir greitai pajunta suaugusių ketinimus. Bet čia dar tik 7-metė :)

Kitas dalykas, ką tas vaikas gauna iš savo tėvų. Jei nuo mažens kasdien kartu visi melstųsi, problemų manau nebūtų. Visa bėda, kad šiuolaikinėse šeimose dažniausiai jau nebūna sutarimo Dievo klausimu :(

Silvija

Pagavo šiandien mane šitas septynmetės atvejis :D

Pagalvojau, kad kitas būdas gelbėti vaiką - susipažinti su tais jos dievais, t.y. žaisti su ja jos žaidimą. Na, o tada jau atsiranda visokių galimybių, nes vaikams labai patinka žaisti. Su suaugusiais net gal labiau, nei su bendraamžiais. Kartą man teko prižiūrėti panašaus amžiaus mergaitę, mes pasiėmę kažkokias figūrėles inscenizavom ir improvizavom vieną iš jos disneilandiškų knygučių. Atėjo laikas pasireikšti blogiui (kaip visose pasakose kad būna) ir pasirodė, kad ta vieta buvo kurkas įdomesnė už visas kitas, vaikas nebenorėjo žaisti nieko kito, kaip tik "atkeršyti", pasodinti į kalėjimą ir pan. Prisipažinsiu, buvo kebli man situacija, bet kažin kaip susitarėm ir likom draugėmis :)

Pilgrim

Auklėjimu ir savo asmeninio gyvenimo pavyzdžiu tėvai yra pirmieji Evangelijos skelbėjai vaikams. Be to, melsdamiesi su vaikais ir skaitydami jiems Dievo Žodį, laipsniškai krikščionišku pašventimu įjungdami vaikus į Kristaus - eucharistinio ir bažnytinio - Kūną, tampa tėvais ne tik fizinio gyvenimo, bet ir to, kuris per atgimimą Šventąja Dvasia spinduliuoja iš Kryžiaus ir prisikėlusiojo Kristaus.
Jonas Paulius II. Apaštališkoji Adhortacija FAMILIARIS CONSORTIO, 39

Kadangi tėvai yra davę savo vaikams gyvybę, vadinasi, vaikų auklėjimas - didžiausioji tėvų pareiga. Tėvai pripažįstami pirmaisiais ir svarbiausiais vaikų auklėtojais. Ši tėvų auklėjimo pareiga yra tokia svarbi, kad jos trūkumo beveik neįmanoma užpildyti. Tėvai privalo savo šeimoje sukurti atmosferą, persmelktą Dievo ir artimo meilės, skatinančios visapusišką asmeninį ir socialinį vaikų auklėjimą. Todėl šeima yra pirmoji visuomeninių dorybių, kurios būtinos kiekvienai visuomenei, mokykla.
II Vatikano Susirinkimas, Krikščioniškojo auklėjimo Deklaracija Gravissimum educationis, 3

kukulis

Tėvai taip. O kas apie krikšto tėvus rašoma? :)

O šiaip tai vaikai džiaugsmas .. :)

Pilgrim

 Krikštatėviai

Kan. 872 Krikštijamajam, kiek tai įmanoma, parenkamas krikštatėvis, kurio pareiga padėti suaugusiam krikštijamajam krikščioniškos iniciacijos metu ir atnešti krikštui krikštijamą kūdikį drauge su jo tėvais bei rūpintis, kad pakrikštytasis gyventų krikščionišką gyvenimą, suderinamą su krikštu ir rūpestingai vykdytų su juo susijusias pareigas.

Kan. 873 Leidžiama, kad būtų tik vienas krikštatėvis ar krikštamotė arba krikštatėvis ir krikštamotė kartu.

Kan. 874 § 1. Būtina, kad asmuo, norintis tapti krikštatėviu, atitiktų šias sąlygas:
1. jį būtų parinkęs pats krikštijamasis, jo tėvai ar juos atstojantys asmenys, arba, tokių nesant, klebonas arba krikšto teikėjas. Pariktasis privalo suvokti šias pareigas bei turėti intenciją jas tinkamai vykdyti;
2. būtų sulaukęs šešiolikos metų amžiaus, nebent diecezijos vyskupas būtų nustatęs kitą amžiaus ribą arba klebonas ar sakramento teikėjas manytų, kad, esant teisingai priežasčiai, reikia padaryti išimtį;
3. būtų katalikas, jau priėmęs sutvirtinimą bei šventosios Eucharistijos sakramentą, gyvenantis pagal tikėjimą bei dabar prisiimamas pareigas;
4. nebūtų suvaržytas kokios nors teisėtai uždėtos ar paskelbtos kanoninės bausmės;
5. nebūtų krikštijamojo tėvas ar motina.

§ 2. Pakrikštytajam, priklausančiam nekatalikiškai bažnytinei bendruomenei, leidžiama būti tik krikšto liudytoju drauge su krikštatėviu kataliku.

kukulis

Na, viso šito teksto tik vienas sakinys atitinka diskusijos temą: "rūpintis, kad pakrikštytasis gyventų krikščionišką gyvenimą, suderinamą su krikštu ir rūpestingai vykdytų su juo susijusias pareigas."

Vadinasi ką dabar Tomui privalu daryti? Ar tie pagoniški žaidimai reiškia, kad gyvenimas nekrikščioniškas? Ar parašymas "gyventi krikščionišką gyvenimą" apima tik išorinį ritualų atlikimą, ar ir vidinį žmogaus pasaulėžiūros formavimą? Nes gali taip atsitikti, kad vaiką versi eiti į bažnyčią, dalyvauti šv. mišiose, priimti sakramentus, bet jei jis tai darys be tikėjimo ir tik per prievartą, ar iš to bus kokia nors nauda?

Vis viena grįžtam prie vidinių sielos dalykų, o jiems žmogus turi įtaką tik tada, kai yra autoritetas vaikui.

Tomas M.

Čia nepaminėta, bet kažkur skaičiau, kad viena pagrindinių krikšto tėvų pareigų yra melstis už savo vaiką. Šiuo atveju tai yra tikriausiai efektyviausias dalykas, ką aš galiu padaryti (užprašyti Šv. Mišias už jų šeimą ir pan.), nes ta mergaitė gyvena kitoje valstijoje... Vasarą jai padovanojau Stebuklingą Švč. Mergelės Marijos medalikėlį, kurį ji dažnai nešioja, tad čia dar daugiau vilties, kad Mergelė Marija neleis tai mergaitei nueiti blogais keliais...

Pilgrim yra teisus dėl tėvų įtakos, bet ne visi tokie variantai...

Grįžtant prie temos, ar jūsų patirty buvo panašių atvejų, kai mokyklos mokymas darė kažkokią įtaką vaiko pažiūroms ar tikėjimui?

Tomas M.

Graži citata iš namų mokymo grupės. L.Tolstojaus citata apie vaikų auklėjimą:

,,Aš apie auklėjimą niekada nerašiau, todėl, kad manau - auklėjimas susideda iš paties suaugusiojo žmogaus judėjimo į priekį, auklėjimosi - tik tuo žmonės įtakoja kitus, auklėja juos. Ir tuo labiau vaikus, su kuriais jie susiję. Būti teisingu ir sąžiningu su vaikais, neslepiant nuo jų to, kas vyksta mūsų sieloje - vienintelis auklėjimas. O štai pedagogika yra mokslas apie tai, kaip, pačiam gyvenant lengvabūdiškai, daryti ,,gerą" įtaką vaikams. Panašiai veikia mūsų medicina - kaip, gyvenant prieš gamtos dėsnius, būti sveiku. Mokslai šie yra gudrūs ir tušti, ir niekada nepasiekiantys savo tikslo. Visi auklėjimo sunkumai išplaukia iš to, kad tėvai, ne tik netaisydami savo trūkumų, bet dar ir pateisindami juos, nori nematyti šių trūkumų savo vaikuose."

kukulis

 :thumbup:

Ir dar, jeigu vaikai ima pavyzdį iš tėvų, tai tėvai savo pavyzdžiu moko vaikus mokėti atsiverti kitam.

arabele

Ši tema man labai aktuali dažnai pastebiu kad nepajėgi aš savo vaikų nei auklėti nei motyvuoti. Džiaugiuosi kad smiltės mokytojų ir mano nuomonės nesiskiria bet dar visko bus. O šiaip labai dažnai jaučiuosi bejėge ir auklėjime ir vaikų poelgiuose. Labai norėčiau gauti kokį receptą vaikų auklėjimui, bet kol kas neradau. Mano tėvams atrodo, kad blogai auklėju savo vaikus duodama per daug laisvės. Pati jau nebežinau ar kada pajėgsiu teisingai vaikus vesti. Todėl dažnai prašau Marijos pagalbos ir tikiu kad ji lydės mano vaikus ten kur aš nepajėgi

kukulis

Nu man tas va žygis kur ėjom į Šiluvą, tai labai prisidėjo prie gerų santykių su dukra :)

Aukštyn