rugpjūčio 13, 2020, 04:12:32

Naujienos:

Kokie šaunūs yra ištikimi VIEŠPATIES žmonės!
Būti su jais man didžiausias malonumas. Ps 15 (16) - 3


Kaip kuo maziau nusidėti?

Pradėjo geliupieva, kovo 29, 2015, 03:46:01

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

Žemyn

geliupieva

Sveiki,
Sioje temoje noreciau visus pakviesti pasidalinti izvalgomis ar liudijimais kaip jums sekasi katalikiskai gyventi siame sekuliariame pasaulyje. Pradedant nuo 10 Dievo isakymu laikymosi:
- Ar visada pavyksta melstis nuosirdziai?
- Kaip sekasi rupintis savo vaiku dora ir tikejimu.
- Pavydas, apkalbos, blogo linkejimas.
- Abejingumas kitiems.

Cia tik trumputis sarasiukas, bet kaip jumssekasi su tuo "kovoti"?

Donatas

Trumpas atsakymas - sunkiai sekasi   :( Net nežinau ar verta rašyti savo patirtį - kad tai nebūtų blogas pavyzdys.
Tradicinėmis maldomis - tomis kurios iš maldyno melstis kiekvieną diena neprisiverčiu. Kas tikrai pavyksta nuoširdžiai - tai dėkoti Dievui už šią dieną ir už visą gėrį kuris yra. Jei kas nors nutinka negero, tai vis vien baigsis gerai...

Dėl vaikų doros ir tikėjimo, dar sunkiau. Nors prisiminęs save žinau, kad vaikai gali būti nepaaugę iki tikėjimo.  Ypač kai visa aplinka kiša stabus kurie turėtų užimti Dievo vietą.  Šitoje vietoje bijau pabloginti situaciją pernelyg daug "traukdamas". Visgi tikiuosi, kad geriausiai čia padeda malda ir pavyzdys.

Paskutiniai du punktai ypač sunkūs - nes tenka kovoti su tuo kas ilgą laiką buvo manimi.  Tikrai nepavyksta ir ko gero nepavyks būti tobulu šioje srityje.  Kas tikrai pavysta tai suvokti jog tobulėti yra kur.

Silvija

Galiu tik prisijungti prie Donato, matyt visiem panašiai... Tiesa, lengviau atsilaikyti, kai prieš akis yra kenčiantis Jėzus, kai supranti, kad net mažytis mano susivaldymas, paaukotas skausmas ar pagalba kitam kančioje turi atperkančią galią. Deja, skubantis  pasaulis išblaško ir ne visada laiku žmogus susiorientuoji :(

Koks galėtų būti "prijomas" (pasak kukulio :))? Tai - sulėtinti apsukas, mažiau kalbėti ir neskubant veikti, na, ir svarbiausia, įsišaknyti į Vynmedį, nuolat maitintis Jo syvais - Eucharistija, neturint galimybės, - Šv. Rašto skaitymu, mąstymu ir gyvenimo aplinkybių svarstymu toje Šviesoje.

Čia kurią dieną mudvi su tikėjimo sese nutarėm, kad lengviau jau nebus, ir po to stebėtinai mus apėmė šventas palengvėjimas ir džiaugsmas  :pentecostal:

Sigitas

Sveiki broliai ir sesės Jėzuje Kristuje!  :celebrate:
Labai džiaugiuosi, kad gavėnia jau baiginėjasi, greitai greitai vėl bus eilinis laikas, vėl kunigai bus žaliais rūbeliais ir gamta taip pat žalia!  :thumbup:
Žalia - vilties spalva, o mūsų viltis yra Jėzus Kristus, kuris Prisikėlė ir netgi savo mamą prikėlė ir apvainikavo! Tas yra mum visiems nuostabus vilties ženklas, teikiantis optimizmą net ir sunkiai nusidėjus, net ir kai nepasiseka su artimaisiais, net ir kai manome, jog jau viskas prarasta. Deja. Taip, velniui - deja, o mums, tikintiesiems Prisikėlusį Jėzų Kristų - ačiū Dievui! Taigi žiūrėkime ne į tai, kas blogai, kas nepasisekė, ne į tai, kas gavosi kaip visada, bet ,,žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų" (Hbr.12,2) laikykimės ,,įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje" (Ef.3,17), kad visa pakeltume ir visgi neštume dvasios vaisius, kurie, pasak apaštalo Pauliaus, yra: ,,meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. Tokiems dalykams nėra įstatymo. Kurie yra Kristaus Jėzaus, tie nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais. Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią" (Gal.5,22-25).

Taigi, nesiduokime piktojo nugalimi, bet nugalėkime piktą gerumu! (Rom.12,21).
Blogas nuotaikas taip pat vykime šalin, o į nesėkmes žvelkime kritiniu žvilgsniu, žiūrėdami ko pasimokyti galime iš nepasisekimo!
Telaimina jus visus mūsų Prisikėlęs Viešpats Jėzus Kristus! Aleliuja! Maranata!  ;)

kukulis

Aš iš viso negaliu su savo vaikais normaliai bendrauti. Nuolat prieštarauja ir stengiasi sunervinti.

Beje, mano paskutinis patyrimas su kovojimu buvo prieš savaitę. Buvo taip, kad darbe užtrukau ir penktadienį vakare nuėjau į bažnyčią kuri arčiau darbo, o ne į tą kur įpratęs dalyvauti mišiose.
Tik atėjus, prasidėjo man toks vidinis nepasitenkinimas kad čia ne taip kaip reikia viskas. Prasidėjo mintys kad čia kunigai ir patarnautojai grybai, o giedotojai žemiau kritikos ribos... Vis dėl to apčiuopiamų rimtų priežasčių tam kaip ir nebuvo. Pamėginau taip mąstyti, kad esu prastesnis už juos ir kad čia manyje bėdos, o ne juose.  Galų gale mišių pabaigoje iš tiesų po komunijos priėmimo jaučiau simpatiją visiems žmonėms, esantiems bažnyčioje.

Šiaip jau esu susidaręs tokį kaip ir "metodų" rinkinį, kaip reikia kovoti kiekvienoje situacijoje.

Kritikos atveju - jaustis prasesniu už tą kurį kritikuoju.
Nuoskaudos atveju - galvoti, kad tas kuris mane kritikavo ar įžeidė, buvo teisus.
Pykčio atveju - laikyti liežvį už dantų, neleisti pykčiui išsiveržti, ir mintims taip pat - laikytis išorinės ir vidinės "nebylystės".
Baimės atveju - atsiminti, kad reikia bijoti tik Dievo ir nuodėmės.
Nusiminimo atveju - atsiminti, kad mirsiu ir džiaugtis tuo kad dabar esu gyvas; būti šioje akimirkoje, o negalvoti kaip buvo ar bus ateity kas nors blogo.
Tingėjimo atveju - neapsivalgyti, daryti paprastus dalykus; darant darbą padaryti vieną žingsnį, negalvojant apie antrą. Po to jau galvoti apie antrą žingsnį ir t.t.

Dėl vaikų, tai reikia atsiminti, kad vaikai ima pavyzdį iš savo tėvų. Nesenai buvau įširdęs ant savo vyresnios duktės, ją aprėkiau ir dar sudaviau. Kai po to buvau išėjęs ir grįžęs sužinojau, kad ji atsikeršijo ant mažesnės sesės, kuriai kelis kartus irgi sudavė.

Žodžiu ... nelengva viskas ...

Silvija

Pagarba už tokį atvirumą, jis padeda ir kitiems pamatyti save.

Jei prisimintume praeitų metų gavėnią, ar tik neatrastume identiškų gundymo situacijų?  :-\ Kaip Mišiose sudabartinama Kristaus auka, taip ir kiekvieną gavėnią mes išgyvename tikrus įvykius, kurie buvo prieš du tūkstančius penkiolika metų. Juk susijungus su Kristumi, nyksta laiko matmuo. Mums lengviau nes mes jau žinome, kaip sakė Sigitas, kad visa tai baigsis su Prisikėlimu. Ir jei pakankamai įsitvirtintume šiame tikėjime, viską ištvertume žymiai lengviau.

Atsiminkite mano žodžius,
kuriuos esu jums pasakęs:
'Tarnas ne didesnis už šeimininką!'
Jei persekiojo mane,
tai ir jus persekios;
jeigu laikėsi mano žodžio,
laikysis ir jūsų.

(Jn 15, 20)

Dar norėjau, kukuli, dėl tavo metodų, jei leisi?  O:-) Tai ne kritika, nepyk. Įžvalga tokia. Man atrodo, kad kartais galima prasilenkti su tiesa kai kuriuos tavo metodus taikant. Pavyzdžiui šį:

Citata iš: kukulis  kovo 29, 2015, 11:16:53
Kritikos atveju - jaustis prasesniu už tą kurį kritikuoju.
Nuoskaudos atveju - galvoti, kad tas kuris mane kritikavo ar įžeidė, buvo teisus.


Mylėk savo artimą kaip save patį yra įsakymas ir tu taip darydamas gali meluoti sau pačiam.

p.s. pameni, ką pasakė starcas, nusilenkdamas Dimitrijui Karamazovui? Viską atleiskite.

kukulis

Kai kas nors kaltina ir bara, visada pas žmogų šoka pyktis, kad jis teisus, o kitas visad neteisus.

Pirmas punktas - neįsileisti į kito žmogaus kaltinimo emociją.
Jeigu pavyko tą emociją įsileisti - reikia ją kažkaip nugalėti.
Elgtis priešingai nei pagal modelį "aš teisus o visi neteisūs".

Tie pateikti būdai yra skirti ne tam kad nustatyti kas teisus, o kas kaltas, o tam, kad kovoti prieš emocijas, ar tiksliau kalbant prieš piktojo strėles.

Tik kai protas ramus, gali ramiai svarstyti, kas iš tiesų teisus, o kas kaltas.

Bet ir vėl..
Kai kitą kaltinam, vėl nežinom kito žmogaus situacijos. Todėl, kai sakau "aš tai padaryčiau geriau nei jis", galbūt sakau teisybę, bet tik sąlyginai. O ta sąlyga yra dabartinė mūsų būklė ir kritikuojamo žmogaus būklė ir tų būklių skirtingumas.  Tuo momentu, kai aš kritikuoju, aš apsikeitęs su žmogumi gal ir geriau padaryčiau nei jis, bet mes dažnai praleidžiam  tai, kad tas žmogus gali būti pavargęs, patyręs anksčiau kažkokį sukrėtimą, arba kažką negero suvalgęs, arba jį kas nors prieš tai supykdė ir t.t. ir tik todėl jis tą darbą padarė blogiau, arba atrodo blogai ar elgiasi nepagarbiai ir panašiai, o ne dėl to kad jis blogesnis nei aš ..

Taip ir bomžą, jeigu aš kritikuoju, kad jis elgetavimu surinktus pinigus išleidžia alkoholiui, tai lyginu jį su savimi dabartinėje situacijoje. Tačiau jeigu aš būčiau kelis metus pragyvenęs be šilto būsto, be normalaus drabužio ir maisto, be miego, be draugų, atstumtas vistuomenės, ar aš įsitikinęs, kad tuos pinigus tikrai praleisčiau ne nusipirkdamas vyno butelį???

Todėl kai sakau, kad aš blogesnis nei tas kitas žmogus, turiu įvertinti ir sąlygas prie kurių tas žmogus vienaip ar kitaip pasielgė; nes gal jis taip pasielgdamas atrodo lyg šventasis lyginant su manim, kuris pasielgčiau daug blogiau nei jis toje pačioje situacijoje.

Giedrė

Galiu paliudyti, kad ir pati dabar labai susiduriu su pykčiu, nusivylimo tikėjimu ir savimi pagunda. Neseniai labai smarkiai susipykau su artimaisiais. Šis Verbų sekmadienis man buvo ne šventė, o pykimo ant savęs, kitų ir Dievo diena. Nors anksčiau visada ši diena man būdavo šventė. Taigi, iki tobulybės toli, tačiau kukulio mintys pasirodė labai artimos.

Tomas M.

Citata iš: Silvija  kovo 29, 2015, 12:28:38
Mylėk savo artimą kaip save patį yra įsakymas ir tu taip darydamas gali meluoti sau pačiam.


Nesutikčiau, kad tai įsakymas. Manau, kad tai paliepimas, kad būtum geru žmogumi. O ką reikia daryti, jei nori būti šventu žmogumi? Elkis, kaip Kristus - mylėk artimą labiau už save. Jėzus tuo pamokymu nužymėjo bazinę liniją, o savo pavyzdžiu parodė, kaip eiti dar toliau.

Silvija

Tai taip, Tomai, sutinku, kad didžiausia meilė - tai gyvybę už draugus atiduoti, bet aš kalbėjau ne apie tokius atvejus.

Prisiminkim:

CitataKritikos atveju - jaustis prasesniu už tą kurį kritikuoju.
Nuoskaudos atveju - galvoti, kad tas kuris mane kritikavo ar įžeidė, buvo teisus.


Ar Jėzus kritikuodamas blogą poelgį taip pat būdamas neteisingai apkaltintas bei visaip išjuoktas naudojo metodą, panašų į kukulio? Ne, Jis laikėsi oriai, nes buvo teisus.

Tiesa kaip vertybė. Neturėtume meluoti sau tokiais atvejais, kai žmonės mums nori primesti savo požiūrį į mus. Paimk mažą vaiką ir nuo vaikystės jam kalk į galvą, kad jis kreivas ir šleivas - ilgainiui jis patikės tuo melu ir tokiu taps. Žinoma, vien giriant meluoti, neva tu princas ar princesė, irgi iškreipia tikrovę. Tiesa apie žmogų yra ta, kad jis tiek vertingas, tiek nuodėmingas.

kukulis

Matai, mes nežinome ką Jėzus jautė širdyje kai kitus kritikuodavo. Tiksliau gal ir žinome, bet tai visai ne tas pats, ką mes jaučiame širdyje kitus kritikuodami.

Juk Jėzus pasakė "atėjau pasaulio nepasmerkti, o jį išgelbėti".

Taip ir kritikuodamas jis siekė nesunaikinti kito žmogaus, bet kad jis pasitaisytų ir išsigelbėtų.

Jam ir nereikėjo tokių dalykų, kaip savęs kaltinimas, nes jame nebuvo nuodėmingų ydų ir jausmų, ko negalima pasakyti apie mus.

Silvija

Būtent. Bet koks mūsų darbas ir tikslas pasaulyje? Sekti Jėzų, turbūt. Nes Jis - netik Dievas, bet ir žmogaus "etalonas". Jis įvykdo Įstatymą ir šitaip perkeičia nuodėmės sužeistą žmogaus prigimtį. Naujasis Adomas.

Ir ko negali žmogus, tas įmanoma Dievui, vadinas Jis mumyse gali viską atlikti, ko negalime mes. Pavyzdžiui - mylėti priešus.


Aukštyn