spalio 19, 2019, 17:29:22

Naujienos:

Kokie šaunūs yra ištikimi VIEŠPATIES žmonės!
Būti su jais man didžiausias malonumas. Ps 15 (16) - 3


Prakalbinusios mintys

Pradėjo Nieko nežinau, rugsėjo 15, 2012, 14:01:59

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

Žemyn

Tomas M.

Gali būti, kad vienas pagrindinių jo bandymų dykumoje, buvo išlikimas vienybėje su Bažnyčia  :-\

Silvija

Gali būti. Bet juk: Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės. (Mk 8, 35)

Kai mylėti tampa sunkiausia, bet tu vis dėlto renkies likti toje įtampoje vardan aukštesnių dalykų, tuomet tu myli auščiausia meilės forma. Tokį kelią parodė ir Kristus. Nors žmogiškai mes visi norime ieškoti saugumo ir garantijų sau.

Silvija

Ties 3:40 kun. Narbekovas - apie dvi programas: minimum ir maximum:

http://www.youtube.com/watch?v=ZoYLc0ot8uM

Varlė keliauninkė

CitataКаждый день грешить и каждый день каяться - значит топтаться на месте, вместо того чтобы идти вперед. До тех пор пока покаяние не пересилит и грех не уменьшится, дни наши будут наполнены строительством и разрушением одной и той же башни. Должно потрудиться, чтобы однажды сохранилось хоть что-нибудь неразрушенное со вчерашнего дня. Этот день будет первым днем твоей жизни..."
Святитель Николай Сербский

Kasdien daryti nuodėmę ir kasdien atgailauti - vadinasi tūpčioti vietoje, užuot ėjus į priekį. Kol atgaila nenugalės ir nuodėmė nesumažės, mes kasdien statysim ir griausim vis tą patį bokštą. Reikia pastangų, kad vienąkart bent kažkas išliktų iš vakarykštės dienos - kažkas nesugriauto. Ta diena bus pirmoji tavo gyvenimo diena...

Silvija

CitataДолжно потрудиться, чтобы однажды сохранилось хоть что-нибудь неразрушенное со вчерашнего дня


Vakarų Bažnyčia šiandien nepamirštų įterpti, kad tik Dievas gali išvesti žmogų iš to užburto rato, o ne jokie žmogaus darbai ir pastangos. Žinoma, šitas teologinis "vingis" atėjo į Bažnyčią ne be protestantų įsikišimo, bet ar tai nėra tiesa?

Varlė keliauninkė

Atsako dykumų senoliai.
Vienam jaunam vienuoliui, vis atidėliojant sunkius darbus, senolis tarė: "Tas, kas nori dirbti, randa priemones; o tas, kas nenori - pasiteisinimus".

Silvija

Bet ir tiems, kurie darbą laiko pirmoj vietoj, yra ką pasakyti: Lk 10, 38-42

Varlė keliauninkė

Nereikia tiesiogiai suprast, kaip žydams :)
Ten parašyta Marija sėdėjo..., o Morta tik stabtelėjo... Prie Viešpaties.
Juk ir dirbant galima sėdėti prie jo kojų?

Silvija

Grįžkim į pradžią:

Citata iš: Varlė keliauninkė  spalio 28, 2014, 08:53:04
CitataКаждый день грешить и каждый день каяться - значит топтаться на месте, вместо того чтобы идти вперед. До тех пор пока покаяние не пересилит и грех не уменьшится, дни наши будут наполнены строительством и разрушением одной и той же башни. Должно потрудиться, чтобы однажды сохранилось хоть что-нибудь неразрушенное со вчерашнего дня. Этот день будет первым днем твоей жизни..."
Святитель Николай Сербский

Kasdien daryti nuodėmę ir kasdien atgailauti - vadinasi tūpčioti vietoje, užuot ėjus į priekį. Kol atgaila nenugalės ir nuodėmė nesumažės, mes kasdien statysim ir griausim vis tą patį bokštą. Reikia pastangų, kad vienąkart bent kažkas išliktų iš vakarykštės dienos - kažkas nesugriauto. Ta diena bus pirmoji tavo gyvenimo diena...


Paryškintose eilutėse skaitau apie tai, kad kartais mes vargstame su savo nuodėmėmis vieni ir kartojame kartojame tą patį... Senolis sako: Должно потрудиться...

Marija žinojo kur kreiptis, o Morta stabtelėjo ne tam, kad išgirsti Jėzų, o tam, kad papriekaištaut.

KB jau senokai suprato, kad priekaištais nelabai ką pasieksi.

Kita vertus, kaip Tomas yra pastebėjęs, neverta priešinti kai kurių dalykų, ypač jei tai seserų Kristuje reikalai  :-\

http://www.vievioparapija.eu/skaitiniai/sv-augustinas-apie-morta-ir-marija

Varlė keliauninkė

Su šv. Augustinu labai nepasiginčysi..
Aš ir užtai, kad jos abi sėdėtų prie Kristaus kojų - viena prie kairės, kita prie dešinės. O po to abi patarnautų. Bet tai neįmanoma - tokie skirtingi žmonių charakteriai ir supratimas..

kukulis

Tame skirtingume taip pat yra Dievo kūrybos grožis  :happy:

Silvija

Citata iš: Silvija  rugsėjo 24, 2012, 10:16:54
Iš Carlo Carreto "Laiškų iš dykumos":

Nesistenk pasiekti Dievo protu, to niekada negalėsi padaryti, pasiek jį meile, - tai įmanoma.


Nesistenk sužinoti, ką turi daryti, stenkis mylėti. Neklausinėk dangaus nenaudingais, nuolat kartojamais klausimais: "koks yra mano kelias?" Verčiau mokykis mylėti.


Su Dievu kalbu visą gyvenimą, bet esu tik pradedantysis...


Vėl susiieškojau tą knygelę. Negaliu nepacituoti dar vienos minties:

Jei Dievas būtų pasiekiamas protu, kaip tai būtų neteisinga! Jis palengvintų pareigą išminčiams, šio pasaulio didžiūnams ir taptų nesuprantamas mažiesiems, vargšams, nemokytiems. Tačiau ne, Jis pats surado būdą būti visiem vienodas: Jo apreiškimas vyksta meilėje, toje galioje, kur mes visi esame lygūs.

Tomas M.

Tikėjimas yra pagrindinis išgelbėjimo kelias, bet darbai liudija tikėjimą, tad ir darbų reikia (jei mes katalikai esame ;) ).

Jei meilė yra pagrindinis pažinimo kelias, bet protas irgi duotas su tikslu, nes pažindami giliau tikėjimą, tikriausiai galime labiau ir mylėti išmokti.  :-\

Silvija

Paskutinė Himno meilei (1 Kor 13) eilutė sako kitaip:

13 Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė - šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė.
   

Tomas M.

Viskas juk yra susiję, štai skaitau apie Šv. Dvasios dovanas ir randu, kad išminties dovana ištobulina tikėjimą, padarydama jį vaisingu realiuose meilės darbuose :D

CitataWisdom is the first and greatest gift of the Holy Spirit in confirmation, because it perfects faith by bringing it to fruition in concrete acts of love.

Silvija

Atsiranda vis daugiau tikinčių žmonių, kurie laiko save pacifistais. Jie nesikiša į šiuolaikinę politiką, neigia taikdariškas iniciatyvas ir net Katekizmo aiškinimą apie būtiną gintį. Man visada buvo įtartinas toks pacifizmo supratimas ir štai randu eilutes, kurios gan tiksliai įvardija, kas tai turėtų būti:

Kas yra pacifistas?   
Vienintelis tikras pacifistas yra karingas pacifistas, kuris kiekvienu metu ir kiekviename gyvenimo fronto sektoriuje kovoja su karo priežastimis. Pacifizmo vieno nepakanka, jei toleruojamas smurtas ir jėga. Kas nekovoja kiekviena proga su socialiniu, politiniu ir ūkiniu neteisingumu, tas nėra joks pacifistas. Nors jis ir nenešioja ginklų, vis tiek yra žmogžudys, nes pakenčia karo priežastis, o dėl tokios jo tolerancijos karo pavojus didėja. (Iš Čikagos un-to dėstytojo Miltono Mayerio pranešimo, ,,The Churchman," New Jorkas).


http://www.aidai.eu/index.php?option=com_content&task=view&id=1272&Itemid=145

kukulis

Oho, čia griežtai.

Bet visad reikia paimti konkretų atvejį. Pvz. paimti eilinį pacifistą ir bandyti jį pastatyti į situaciją, kur jis galėtų ant ko nors supykti ir pažiūrėti, kaip reaguos. ;) Nes vienas dalykas idealogija, o kitas - kaip žmogus elgiasi savo gyvenime.

Tikintysis

   Aš iš tokių savo kasdienių Dievo paieškų... Čia buvo po sekmadieninių mišių. Visą dieną vaikščiojau lyg "apspangęs"...
Žiūrėjau laidą apie maisto ruošimą, tai laidos vedėjas ėjo duonos pirkti pas duonkepį. Jie sutarė, kad atvyks pas duonkepį į namus paruošti maisto ir pan. Tai tas duonkepys skėlė tokią frazę, kuri man labai užkliuvo: "Parduodami savo duonos gaminius visada sakome pirkėjams, kad duona turi būti stalo karalienė - visi kiti produktai ir patiekalai yra dvaras supantis ją" , - dar pridūrė - "malonus vaizdas jei bandytum įsivaizduoti".

Kai horizonte matau peizaže bažnyčią - suprantu, kad tas pasakymas labai tinka... Tinka labai daug kur...
Tinka labai prie Kūčių stalo. Vis prisimenu kaip įnešamas karštas patiekalas ar pagrindinis koks - visi kiti stumiami į šonus, o duona net nebūna ant stalo padėta... Arba kai reikia duonos per Kūčias, tai reikia prašyti, kad kas paduotų nuo kokios sekcijos ir pan... Nes jai nėra vietos... Per Kūčias...

Man dar vienas labai tiko prie vieno Evangelijos skyrelio.
Žiūrėjau filmą neseniai naują, bet tokį nelabai įdomų. Filmo pradžioje per susišaudymą žūsta 33 vyrai, o pats filmas gavo 12 nominacijų. Bei aktorius buvo priimtas pas Popiežių Pranciškų (berods kiek kitais reikalais). Ten buvo toks sakinys, kad tik likusią filmo dalį apie jį ir tegalvojau... Tiesiog užbūrė mane... Citata: "Kai kyla audra, ir tu stovi priešais medį, jei pažvelgsi į jo šakas - tai pagalvosi, kad jis nukris, bet jei pažvelgsi į kamieną - tu pamatysi jo tvirtumą"...

Taip ir gyvenu kaip rašiau prisistatyme - vis tebeieškau - kur Jis čia slepiasi tarp mūsų...

Tomas M.

Gražios mintys.

Kartais reikia laukti. Man reikėjo laukti beveik 40 metų, kol atėjo jausmas, kad noriu pats kepti duoną. Štai jau keletas mėnesių nebeperku parduotuvėje :)

Ir be abejo, kai pjauni savo keptą duoną, tai jos vertė didesnė.

Silvija

Vertė didesnė? Kodėl?  :-\

Kodėl duonai tokia pagarba, ar dėl to, kad ji - simbolis? Kas padaro dalykus vertais? Ar technologinis procesas, kai duona kepama dideliais kiekiais, atima jos vertę? Esu buvus ekskursijoje vienoje duonos kepykloje Vokietijoje, nuostabūs dalykai! O pasirodo dirbti niekas nenori, nes tam reikia... pasišventimo ir pašaukimo! :o, maloniai stebino mums pasakojantis apie duoną žmogus - taip mylinčiai, kaip apie kokį žmogų...

Prisiminsiu ta proga J. Marcinkevičiaus eilėraštį:

Retai pas mus kvepėdavo ragaišis,
Retai nuo pečiaus dvelkė šiluma.
Todėl, kai duoną, būdavo, užmaišius
Į pečių malkas kraudavo mama, -

Tai mus, mažus, klupdydavo ant lovos.
Duonelė, ji sakydavo, šventa!
Ne veltui, pirmą kepalą pašovus,
Žegnodavo jį drebančia ranka.

O kai lig soties duonos prižiaumoji,
Tai ir į aslą nukrenta pluta.
Pamatęs tėvas šaukštu užsimoja:
- Pakelk, sūnau, duonelę!
Ji - šventa.


O štai dabar:
Voratinkliai jau draikos.
Ruduo, ruduo! Ir liūdna ir graudu -
Lig šios dienos nesuvežtos padraikos,
Sugrėbstytos prieš mėnesį ar du.

Nejaugi mes prikrovėm pilną kluoną
Ir ten daugiau nė varpa nebelįs?
Nejaugi mes jau tiek turtingi duona,
Kad galim ją barstyti į šalis?

Kiek varpų jau iškūlė vėjai, lietūs
Jau ne viena ir žemėn suminta...
Nejaugi joms nebuvo kluone vietos?
Pakelk, sūnau, duonelę!
Ji - šventa!

__

Yra tautų, kurie duonos nekepa ir turbūt nesuprastų apie ką mes...

Didmiesčių panoramose bažnyčių špilių jau nebesimato...

Kūčių stalą ruošdama Kalėdaitį - to vakaro duoną - dedu kaip valdovą stalo centre, tačiau ir tai - tik simbolis.

Yra Duona, kurią daug kas irgi laiko simboliu, nes Mišiose, sutikit, simbolių tiek daug, kad ir Švenčiausiąjį tik taip suprasti yra pavojus.

Devintinės ne už kalnų.

Aukštyn