rugpjūčio 19, 2019, 04:25:30

Naujienos:

Kokie šaunūs yra ištikimi VIEŠPATIES žmonės!
Būti su jais man didžiausias malonumas. Ps 15 (16) - 3


NETOBULUMO KELIAS

Pradėjo Kaštonas, gegužės 21, 2015, 04:35:40

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

Žemyn

Kaštonas

ANDRÉ DAIGNEAULT
NETOBULUMO KELIAS

Apgręžtos kopėčios
Šventumo kopėčios yra apgręžtos, jos yra nukreiptos i apačią, leidžiasi vis gilyn i tas niekybęs ir mažybęs gelmes. Tobulumą galbūt isivaizdavome kaip pažanga arba kopimą aukštyn, bet tas kopimas, musu valios padarinys, kaip tik butu krikščioniškojo šventumo priešingybė, nes nepastebimai galėtu tapti musu kopimu. Galėtume klaidingai patikti, kad mūsų gera valia pajėgia mus padaryti šventus, ir pamiršti Jėzaus žodžius:
,,Be Manes jus nieko negalite padaryti".

Niekada pakankamai giliai Mes nesuvokime, kiek galime save patenkinti, ir kiek dvasine puikybė nepastebimai skatina mus norėti šventuma kurti savo pačiu jėgomis. Mums reikia nužengti i pačia musu niekybės nakties giluma, kad tušti ir neturtingi imtume šaukti kaip varguoliai. Mums reikia pasirinkti kelia  žemyn. Palaiminta toji musu dvasinės kelionės valanda, kai subyra visos musu žmogiškos paspirtys.
Kaip sakydavo tėvas Molinié ,,Niekada nesame pakankamai dugne, o musu malda turi ištrykšti iš mūsų sielvarto gelmės"

Koki kelia pasirinko Jėzus? Ar tai nėra kelias vedantis žemyn?
Leidžiasi vis žemiau. Nužengia iš dangaus i Betliejaus prakartą. Evangelija sako, kad Jėzus, surastas Jeruzalės Šventykloje, nusileido su Marija ir Juozapu . i Nazareta, i tamsa ir tyla. Kalbėdamas apie Jėzaus nusileidimą, Karolis Fuko šaukia:
Per visa savo gyvenimą Jis tik leisdavosi žemyn. Nusileido isikunydamas; nusileido tapdamas kudikiu, nusileido paklusdamas, pasidarydamas beturtis, apleistas, persekiojamas, kenčiantis.
Nusileido, užimdamas paskutine vieta. Koki kelia pasirinko Jėzus? Ar tai nėra kelias vedantis žemyn?

Šventasis Augustinas pastebi, kad apaštalai, trokšdami pirmųjų vietų karalystėje, norėjo dalyvauti Kristaus didybėje, nedalyvaudami Jo nusileidime nusižeminant. Pasak Kryžiaus Jono, Piktojo paspęstos pinklės yra tai, kad mes norime pakilti ir save išaukštinti, o ne pasirinkti nusižeminimo kelia. Šventasis Kryžiaus Jonas sako:
Dievo tikrojo veikimo ypatybė ta, kad Jis siela kartu ir pažemina, ir išaukština. Tame kelyje žemintis reiškia kilti, o kilti reiškia nusižeminti. (Tamsioji naktis II,18,2).

Kaštonas

Jean Vanier rašo:
Laikui bėgant, vis tvirčiau ir tvirčiau įsitikinu, kaip sunku buti autoritetingam bendruomenėje. Labai greitai atsiranda noras įsakinėti,
nes esi gerbiamas, nes manai, kad kiti turi tavimi žavėtis, ar papraščiausiai nori puikuotis. Kiekviename mūsu snaudžia mažas
tironas, trokštas pasiglemžti valdžią ir garbę. Jis nerimsta, nori viešpatauti, kontroliuoti, būti aukštesnis. Tada bijoma nors ir
mažiausios kritikos, bet kokios kontrolės, noris visada būti teisiam (kartais net Dievo vardu), todėl kišamasi i visas sritis, mėginama
daryti visa įmanoma, nuolat įsakinėjama, su baime saugomas autoritetas. Galvojama, kad kiti nesugeba igyvendinti geru sprendimu.
Neleidžiama jokia laisvė, galinti pakenkti autoritetui, nebent toji laisvė autoriteto galėtu kokiu nors būdu būti valdoma.
Tuomet norima nedelsiant įgyvendinti savas idėjas, o bendruomene pavesti ,,mūsų" dalyku ,,mūsų" projektu. [...] O krikšcionys neretai
šiuos blogus siekius slepia po dorybių kauke, neva visa tai daroma dėl gėrio. Nėra nieko baisesnio už religijos kauke dangstoma tironija".22 Knygoje apie Apaštalu Darbus Divo Barsotti mus sako, kad valdžios ir sėkmės siekimas galėtu suklastoti dialogą. Jis rašo apie Simona Maga:
Tad kas gali atskirti, kas gera ir kas bloga? Simonas žavėjo prastuolius, liaudis juo gėrėjosi. Tad kaip skirti? Manau, kad tie, kurie
darbuojasi tikrai savo broliu labui, nesiekia sau jokios garbės, kiti atvirkščiai, jos ieško. Simonas pripažįsta Jėzų, kurio vardu Pilypas
daro stebuklus. Tekste net kalbama apie tai, kad jis įtikėjo ir priima krikštą. (Apd 8,13). Tačiau koks abejotinas yra tas atsivertimas, kurio
dėka jis nori gauti daugiau galios, idant padidintu savo sėkmę! Simonas netarnavo kitiems ir nesiekė jų išganymo, jis ketino Dievu
pasinaudoti savo sėkmei, pasitarnauti Juo savo tuštybei. Norėjo valdžios. Norėjo net isigyti Dvylikos valdžios ir manė, kad viską
galima gauti už pinigus.23 Ar pavyzdžiu čia negali mums būti slaptos draugijos, kurios savo nariams aukoja didybe, pinigus ir valdžia, kad užgniaužtu ar net sunaikintu savo sąžine? Esama tokiu, kurie galėtu parduoti savo siela, kad tik isigytu valdžia šiame pasaulyje.
Nėra tikro džiaugsmo be nusiraminimo ir tikro širdies neturto. Mums tai puikiai parodė Pranciškus Asyžietis savo Kūrinijos Giesme, pats
būdamas visiškai apiplėštas. ...

Kaštonas

Per dažnai šventumo siekimą įsivaizdavome kaip kopima i kalną, nuolatine pažangą ar kilimą aukštyn i tobulumo viršunes; kaip savo pastangų ir valios vaisių. Dėl tokio šventumo įvaizdžio privilegijuotais laikomi stiprūs, dorybingi, tvirtos valios žmonės, ir manoma, kad žmogus vien tik savo gera valia ir didžiadvasiškumu gali tapti šventas. Kristaus siūlomas šventumas nepriklauso natūraliai tvarkai, tai
šventumas, priimamas mūsų varge. Kristus atėjo pas nusidėjėlius ir silpnuosius, o ne pas galiūnus ir gerai gyvenančius. Kai kurie turi natūralių dorybių, bet norėdami pasiekti šventumą, visada turės baimintis to, ką galima pavadinti tvirtųjų ir išpuikusiųjų drąsa.
Vis dėlto, valia ir askeze paremto žmogiško tobulumo schema veda griežtai priešinga linkme nei kelias šventumo, kurį mums siūlo Jėzus
Evangelijoje. ,,Greit lipk žemyn!" (Lk 19,5) sako Zachiejui, kad mums parodytų teisinga kelią, kuriuo negalima eiti, nesutinkant leistis žemyn. Aišku, kad Jėzus nepasiūlė tobulumo kopėčių, kuriu skersiniais reikėtu kopti paeiliui, kad pagaliau galėtume pasiekti Dievą pačiame viršuje. Jis pasiūlė kelią besileidžianti žemyn, vedanti i nusižeminimo gelmes. ,,Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas" (Lk 14,11).


Nėra tikro šventumo be nusižeminimo, be to nužengimo i mūsų vargo
gelmę. Jeigu nenorime leistis keliu žemyn ir būti pažeminti drauge su
pažemintu Kristumi, Dievas pasitrauks, nueis i patvorius ieškoti varguolių
ir padarys juos šventus.

Kaštonas

Visa tai nėra lengva, o asmuo, kenčiantis dėl savo temperamento ir silpnumo jaučiasi esas toli nuo Dievo ir žmoniu atstumtas. O juk būtent visokiuose priešingumuose įsigyjame nuolankumo ir Viešpats leidžia taip sunkiai bandyti, kad mus pašventintu. ,,Naudinga man pakentėti", (Ps 118,71). Jusliu išgryninimas moko kantrybės; tai kantrybė padaro, kad Jobas, netekęs visu savo turtu ir sunkiai susirgęs, sako: ,,Viešpats davė, Viešpats atėmė! Tebūna pašlovintas Viešpaties vardas!".Nusileisdami i pačia mūsų skurdo gelmę, kartais ajuntame, kad viskas prarasta, jaučiamės vieniši ir apleisti. Tvas Garrigou-Lagrange (Garigu-Lagranž) aiškina, kas gali atsitikti tos išgryninančios nakties dykumoje.
Priešiškumai, pasitaikantys tuo dvasinio gyvenimo tarpsniu yra juo labiau nemalonus, kad patiriami ne iš blogu žmonių, bet geru, ypač
broliu ir draugu, iš tu, kuriems esame labiausiai atsidavę. Kartais priešiškumai pasireiškia iš geru žmoniu, ir tai yra ypač skaudu, nes
tas, kuris yra tuo būdu bandomas, svarsto, ar tie, kurie ji kamuoja,nėra teisus...Akivaizdu, kad iš broliu ar draugu patiriamas
persekiojimas yra nepaprasti skaudus, nes buvome prie jų labiau prisirišę ir jiems daug gera padare. Tokia išdavyste yra sunkiausia
iškęsti ir gali pasireikšti pagunda juos plusti. 48

Ne vien tik vienuoliai ir vienuolis išgyvena tokias naktis. Vargšai ir pažeisti, klystancia širdimi, trapia psichika žmons taip pat išgyvena ši
išgryninima tuo skaudžiu nusileidimu, kuri patiria savo varge ir savo žaizdose. Svarbu, kad nepaisydami vargo pasakytume Dievui ,,taip". Ramus žmogus ir pažeistos psichikos varguolis - abu turi pereiti prie visiško savęs išsižadėjimo, stengdamiesi nenusivilti ir nemaištauti.

Kaštonas

Karta mažoje gatvelėje prie šiukšlyno sutikau maždaug dvidešimt penkerių metu jaunuoli. Jis buvo naudojęs heroiną, tapo benamiu valkata; jaut, suprato, kad viska paleido vėjais, kad yra vertas paniekos, kad yra pačiame dugne; staiga sušukęs iš pačios savo kančios gelmės, kreipėsi i savo vaikystės Kristų, apie kuri jam pasakodavo močiutė. Ta akimirką Kristus isiveržė i jo gyvenimą. Ir ko neiveikė jokios terapijos, tai padarė Kristaus malonė pačiame jo nuopuolio dugne. ,,Kas nusižemina, bus išaukštintas". Išgyvendamas dvasios naktį, veiklus krikščionis, vienuolė, kunigas ar vyskupas, gal tu kada nors pasijusti toks vargšas, kaip tas gatvėje šaukiantis žmogus, ir patirti Kristaus isiveržimą i jo vargą. Būti draugu atstumtam, apšmeižtam, jaustis ,,paniekos objektu" ir matyti, kaip visos menamos dorybės subyra - tai pažeminimo kelias, vedantis i Šviesa. Tikras vaisingas apaštalavimas pradžioje turi pereiti per kryžių. ,,Pasiuntinys ne didesnis už savo siuntėja" (Jn 13,16). Jeigu Jėzus išgano pasauli, o po savo skaudžios kančios prisikelia, apaštalas negali ieškoti kito kelio. Tamsos valandos jam skelbia pergale, ne žlugimą; patvirtina, kad Dievas yra su Juo, kad Dievas jo neapleido būtent dl to, kad veda ji tuo pačiu keliu žemyn, kuriuo nuėjo Jo Sūnus, Žemiausiasis.

Pačiame dugne žaizda pavirsta šviesa, o sielos žaizdos tampa meilės žaizdomis.

Kaštonas

Taip, kaip Lozoriaus istorijoje. Jėzus palaukė, kol jo draugo kūnas pradės gesti, tada atėjo ir ji stebuklingai prikėlė. Jeigu Jis būtu atėjęs prieš
savo draugo mirti, kaip prašė mokiniai, Lozoriaus pagydymas atrodytu visai paprastai. Jei Jėzus jį būtų prikėlęs tuoj po mirties, kai kas galėtu
sakyti, jog jis dar nebuvo miręs, tik miegojo arba tai buvo letargas. Dievas dažnai veikia tada, kai jau būname priėję galą. Nelaimė dažnai
sudaro progą malonei veikti mūsų neturte. Nelaimė leidžia mums pastebėti mūsų ribotumą. Iškelia aikštėn tikras mūsų motyvacijas, o jos tikrai nebuvo tokios kilnios, kaip mums atrodė.

Reikia mirti drauge su Jėzumi.

Kaštonas

Svarbu, kad mes sugyventume su tuo, kuo esame, kad tai suvoktume ir sutiktume su savo sunkumais, nes
antraip sumanytume sau tokius kilnius idealus, kokių niekada negalėtume pasiekti.


Jėzaus mokinys yra pašauktas ne dorybei, bet šventumui, o šventumas nėra siekimas žmogiško tobulumo, kurį galėtum įgyti savo pastangomis ir savo didžiadvasiškumu. Todėl vidinio gyvenimo mokytojai ,,tobulumo siekimą laiko demonišku narcizmu ir nuolat ji smerkia kaip spąstus religinėje srityje.
,,Vesk čionai visus vargšus" (Lk 14, 21)

Ar Jėzus Evangelijoje nesako, jog paskutiniai bus pirmieji? Ir ar nesukviečia visų labiausiai skurstančių ir sužeistų i mene, kurioje vyksta
vestuvių puota?
Keldamas pietus ar vakarienę, nekviesk nei savo draugų, nei brolių, nei giminaičių, nei turtingų kaimynų, kad kartais jie savo ruožtu
nepakviestų tavęs ir tau nebūtų atlyginta. Rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų, tai būsi palaimintas, nes
jie neturi kuo atsilyginti. (Lk 14, 12-14)

Tad kodėl šventumas turėtų būti skiriamas tik ,,tobuliesiems", ,,teisiesiems", ,,dorybingiesiems"? Juk - Evangelija tai aiškiai parodo -
puota pirmiausia skiriama vargšams ir paliegėliams, o ne turtingiems kaimynams.

Dievo Motina Magnificat giesmėje sako, kad Dievas pašalino iš sostų, tuos, kurie patys užlipo ant savo netikros dorybės pjedestalo ir laiko save galiūnais, gebančiais daryti didžius dalykus savo pačių jėgomis. Ir ką Jis padarė? Išėjo ieškoti mažutėlių, pažemintų, nuolankių, vargšų, sužeistų, ir juos išaukštino.

kukulis

Ar čia viską keli tiesiai iš knygos, ar dar pridedi ir savo pamąstymus?

Kaštonas


kukulis

Noriu, bet tavo anos duotos niekaip neperskaitau.. nežinau kaip čia gaunasi, anksčiau daug storesnę Ratzingerio knygą esu perskaitęs, o dabar kažkoks nuvargimas atsirado  ::)

Kaštonas

Būna ir man, kad kai kurios nesiskaito. (pvz Šv.M. Faustina Kovalska)

Augustas

Citata iš: Kaštonas  lapkričio 03, 2015, 19:39:07
Nori šios knygos?


Kaštone, o ši knyga yra išversta į lietuvių kalbą? Ar Tu pats verti į lietuvių kalbą šią knygą?

Kaštonas

Taip ji išversta į lietuvių kalbą.

Originalo antraštė
Le chemin de l'imperfection. La sainteté des pauvres
© Médiaspaul 2010 (Anne Sigier) 2000
3965, boul Henri- Bourassa Est, Montréal, QC, HIH ILI (Canada)

Augustas

Citata iš: Kaštonas  lapkričio 04, 2015, 09:58:55
Taip ji išversta į lietuvių kalbą.

Originalo antraštė
Le chemin de l'imperfection. La sainteté des pauvres
© Médiaspaul 2010 (Anne Sigier) 2000
3965, boul Henri- Bourassa Est, Montréal, QC, HIH ILI (Canada)

O kokia leidykla išleido tą knygą? Ar dar neišleido, o tik ruošiasi išleisti?

Kaštonas

Manau, kad nesiruošia jos išleisti.

Augustas

Citata iš: Kaštonas  lapkričio 04, 2015, 10:46:55
Manau, kad nesiruošia jos išleisti.


Tai ko taip? Pinigų knygos išleidimui nėra? Ar knygoje pastebėta doktrininių klaidų?  ::)

Kaštonas

Nori finansuoti knygos leidimą?

kukulis

Kiek supratau ne visiems ta knyga skirta.

Kaštonas

Dažnai pakanka vieno šventojo arba vienos šventosios, kad pasikeistu situacija, kuri atrodo beviltiška. Šventasis Jonas Marija Vianney, vargšas kaimo klebonas Arse, neišprusęs ir nežinomas, gyvenantis tamsiame kaime, pritraukė nesuskaičiuojamas minias net iš tolimu kraštu; su juo susitikę atsiversdavo didžiausi nusidėjėliai, drungni pasidarydavo uolesni ir daug sielų ėmė siekti šventumo. Ka jis padarė, kad ,,laimėtu sėkmę"?
Arse nebuvo jokiu materialių idomybių, jokios didelės organizacijos ir tikriausiai labai nedaug ,,susirinkimu". Šventasis Arso klebonas tikėjo savo kunigyste. Jam buvo gana mylėti Jėzų visa savo širdimi, jis leido Jėzui jame gyventi; norėjo tik būti šventas, skelbti Evangelija, visiems patarnauti, teikti susitaikinimo sakramentą ir aukoti eucharistine auka. O kai viena Paryžiaus intelektualą paklaus, ką jisai matė  Arse, jis atsakė:
,,Mačiau Dieva žmoguje!". Viskas pasakyta. Šiuolaikinis žmogus jaučiasi stiprus savo protu, mokslu ir pažanga.
Net būdami krikšcionys, Bažnyčios vaikai, per daug tikime žmogišku priemonių ir savo išminties galia. Esame panašus i biblinius Filistinus,
kurie gyrėsi turi savo eilėse galiuną Galijota su visais jo ginklais. Norėdami pakeisti širdis ir beviltiškas situacijas, jau nepakankamai tvirtai
tikime antgamtinėmis priemonėmis, vidine bei žodine malda ir auka,

Kaštonas

Nužengti naktin Ar vargšė moteris, alkoholiko žmona, jau trisdešimt metų kenčianti įvairiausius sunkius dvasios išmėginimus, bet nuolat atleidžianti ir vaikų prieš tėvą nenustatanti, triukšme išgyvenanti širdies maldą, kaip šauksmą naktyje ,,Jėzau, pasigailėk!" - ar ta moteris nėra mažajame vargšų šventumo kelyje? Ar ji neišgyvena tokių pačių naktų, kaip karmelitė ar mistikai? Pasaulio akyse nusileidus į pačią kopėčių apačią, visų pajuokiama, nesuprasta; išgyvena, pati to nenutuokdama, šv. Kryžiaus Jono tamsiąsias naktis. Mano, kad yra toli nuo Dievo, pačiame dugne, labai toli nuo tų didžiųjų sielų, esančių viršuje, pro kurias kartais praeina ir kurios taip gražiai kalba apie dvasinį gyvenimą. Šventasis kryžiaus Jonas mums sako: Kūno nakties sausra ir tamsa atneša sielai dar vieną naudą - dvasios nusižeminimą, puikybės nuodėmės priešybę. Iš savęs pažinimo kylantis nusižeminimas nuvalo sielą nuo visų išdidumo sąlygojamų trūkumų, kuriuos ji turėjo sėkmės metais. Nes būdama išdžiūvusi ir vargšė, jau net nebepagalvoja esanti geresnė ir pranašesnė už kitus, kaip atsitikdavo anksčiau. [...] Ji temato dabar vien savąjį menkumą, trukdantį domėtis kitų netobulumais" (Tamsioji naktis, I, 12, 7-8). Pasaulio pagarbą ir garbę laikyti nieku Šventoji Teresė Avilietė mąsto taip pat: [Reikia] abejingai pakęsti blogas kalbas apie save, netgi džiaugtis jomis labiau, negu girdint gerus atsiliepimus. Reikia paniekinti garbę, reikia išsilaisvinti iš giminių [...] Kiekvienas, kas nori žengti pirmyn, bet jaučia savo polinkį į garbėtrošką, neturi sustoti pailsėti, kol galutinai nugalės šią kliūtį.

Aukštyn