rugpjūčio 22, 2019, 11:22:24

Naujienos:

Kokie šaunūs yra ištikimi VIEŠPATIES žmonės!
Būti su jais man didžiausias malonumas. Ps 15 (16) - 3


Dykumos tėvų pamokymai

Pradėjo Kaštonas, spalio 21, 2015, 10:40:38

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

Žemyn

Kaštonas

Autorius: Parengė sesuo Benedicta Ward, SLG
Vertėjas: Rasa Drazdauskienė
Leidimo metai: 2014
Kodas: ISBN 978-9955-29-254-8
Kaina: 28.00 Lt. / 8.11 EUR

Abėcėlinis rinkinys

Dykumos tėvų pamokymai - tai praktinių patarimų, atsiradusių per ilgą vienuoliškos ir asketiškos drausmės kupiną gyvenimą, užrašai. Juose išsaugota nestruktūruota, paprastais žodžiais išreikšta dykumos išmintis. Pasiekusi mus iš pačių vienuoliško gyvenimo ištakų, ji vis dar įkvepia krikščionis, teikia jiems patarimų ir paguodos.

Jei norime suprasti Dykumos tėvų žodžius, artėkime prie jų pagarbiai, nutildykime savo sprendimus ir mintis, kad susitiktume su jais ten, kur jie gyvena, ir, jei įrodysime, kad pajėgiame sekti jų ieškojimo įkarščiu, jų negailestingu pasiryžimu, jų begaline užuojauta, galbūt galiausiai gebėsime dalyvauti tylioje jų bendrystėje su Dievu.

http://www.katalikuleidiniai.lt/index.php?lng=lt&content=pages&page_id=11&book_id=752

Kaštonas

26. Aba Danielius pasakojo. kaip broliai, nutarę keliauti į Tebaidę linų, kalbėjo: ,,Pasinaudodami ta proga aplankyti abą Arsenijų." Aba Aleksandras atėjo pas senolį ir sako: ,,Pas tave atvyko vienuoliai iš Aleksandrijos." Senolis atsakė: ,,Paklausk, ko jie atkeliavo." Sužinojęs, kad jie keliauja į Tebaidę linų, pasakė senoliui, o anas tarė: ,,Jie tikrai nematys Arsenijaus veido, nes atkeliavo ne pas mane, o kitais reikalais. Tegu pailsi ir keliauja ramybéje, pasakykite, kad senolis negali jų priimti."

3. Aha Abraomas pasakojo apie tokį žmogų jis buvo raštininkas ir nevalgė duonos. Pas jį atėjo brolis ir prašė perrašyti knygą. Senolis, paniręs į kontempliaciją, rašė, praleido kelis sakinius ir nedėjo skyrybos ženklų. Brolis paėmė knygą, norėjo sudėti skyrybos ženklus ir pamatė, kad trūksta kai kurių žodžių. Jis tarė seneliui: ,,Brolí, čia trūksta :kurių sakinių." Senolis jam atsakė: ,,Eik, pirmiausia įvykdyk kas parašyta, tada sugrįžk ir aš prirašysiu kas likę."

29. Vienuolyne vieną brolį klaidingai apkaltino paleistuvyste. jis pakilo ir nuėjo pas abą Antaną. Broliai iš vienuolyno irgi nuėjo jo pataisyti ir parsivesti atgal. Jie ėmė įrodinėti, kad jis tikrai tai padarė, bet tas gynėsi ir sakė nieko tokio nedaręs. Tuo metu ten buvo aba Pafnutijus, vadinamas Kefalu, kuris jiems papasakojo palyginimą: ,,Mačiau žmogų ant upės kranto, iki kelių įklimpusį dumble. Prie jo prieidavo norintys padėti jį ištraukti, bet tik įstūmė dar giliau, iki pat kaklo." Aba Antanas pasakė apie abą Pafnutijų: ,,Štai tikras žmogus, kuris gali rūpintis sielomis ir jas išgelbėti." Visus ten buvusius iki širdies gelmių pervėrė šie senolio žodžiai, jie paprašė brolio atleidimo. Taip, tėvų sudrausti, jie priėmė brolį atgal į vienuolyną.

Kaštonas

11.  Apie šį pasakojo, kad kartą jis vijo virves dviem pintinėms, bet nuvijo vieną ir pastebėjo tik tada, kai virvė pasiekė sieną, nes jo dvasia buvo paskendusi kontempliacijoje.

3o. Kartą brolis atėjo pas abą Joną paimti pintinių. Tas išėjo ir paklausė: ,,Ko nori, brolį?" jis atsakė: ,,Pintinių, aba." Tas nuėjo vidun jų atnešti, bet užsimiršo ir atsisėdo pinti. Brolis vėl pabeldė. Kai aba Jonas išėjo, brolis pakartojo: ,,Atnešk pintinės, aba." Senolis parėjo ir vėl sėdo pinti. Brolis dar karta pabeldė, aba Jonas išėjo ir paklausė: ,,Ko nori, brolį?" Tas atsakė: ,,Pintinių, aba." Aba Jonas paėmė jį už rankos ir įsivedė vidun sakydamas: ,,jei tau reikia pintinių, pasiimk jas ir eik, nes aš tikrai neturiu laiko tokiems dalykams."

31. Kartą atėjo kupranugarių varovas paimti prekių. Aba Jonas įėjo į vidų atnešti krepšių, kuriuos buvo nupynęs, bet pamiršo, nes jo dvasia buvo sutelkta į Dievą. Kupranugarių varovas vėl pabeldė jam į duris, aba Jonas grįžo vidun ir vėl pamiršo. Kupranugarių varovas pabeldė trečią kartą ir aba jonas nuėjo vidun, kartodamas: ,,Pintinės kupranugaris, pintinės kupranugaris." Tai sakė, kad vėl nepamirštų.

32. Tas pats aba buvo labai uolus ir susikaupęs. Kartą atėjęs žmogus pagyrė jo darbą, o tas tylėjo »ir vijo virvę. Svečias vėl bandė kalbėti, bet aba vis tylėjo. Po trečio bandymo pasakė svečiui: ,,Atėjęs pas mane, nuvijai šalin Dievą."


3, Dar ji sakė: ,,Gera gyventi ramybėje, išmintingas žmogus nuolatos meldžiasi. Iš tiesų didis dalykas mergelei ar vienuoliui, ypač jei jie jaunesni, gyventi ramybėje. Vis dėlto reikia suprasti, kad vos pasiryši gyventi ramybėje, tuojau pat blogis prislėgs tavo sielą acedija, silpnadvasiškumu ir blogomis mintimis. Kūna užpuls ligos, nuosilpis, būgštavimai ir nuovargis. Išseks sielos ir kūno jėgos, atrodys, jog susirgai ir nebegali melstis. Bet jei būsi budrus, šie gundymai pasitrauks. Kartą buvo vienuolis, kurį kas kartą, jam pradėjus melstis, užpuldavo peršalimas ir karštligė, dar jį kamavo galvos skausmai. Taip kentėdamas jis tarė sau: ,,Aš susirgau, esu prie mirties, tad kol nenumiriau, atsikelsiu ir melsiuosi." Panašiai samprotaudamas prisivertė melstis. Kai baigė, karštis buvo atslūgęs. Taip mąstydamas brolis atsilaikė ir maldomis įstengė įveikti savo mintis."

Tomas M.


Aukštyn