liepos 08, 2020, 22:44:00

Naujienos:

Kokie šaunūs yra ištikimi VIEŠPATIES žmonės!
Būti su jais man didžiausias malonumas. Ps 15 (16) - 3


Poetry of the day

Pradėjo Varlė keliauninkė, gegužės 09, 2016, 16:10:47

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

Žemyn

Varlė keliauninkė

Tas, kurį myliu,
man kartą pasakė:
įsikalk, man
tavęs reikia

Štai kodėl
dabar taip sergsčiu save:
žiūriu, kur statau koją,
krūpsiu
nuo kiekvieno lašo lietaus,
kad neištaškytų manęs.
Bertolt Brecht

Varlė keliauninkė

pasilikti nesikeisti negalvoti
būti akmeniu medžiu lietum
bet lūpos tavo išteptos medum
kad ne ištartų o tylėtų Žodį
Arūnas Peškaitis

kukulis

Niekad per daug nesidomėjau poezija, bet šitie tikrai gražūs  :thumbup:

Varlė keliauninkė

- Mama, iš kur aš atsiradau?
- Tu neatsiradai, vaike, ir vargu
Ar kada atsirasi. Durys pro mane
- Tik nepyk -
Į tikrovę neišveda...
Rimvydas Stankevičius

Kukuli, tikrai :) poezijos irgi reik po truputį ragaut :)

Varlė keliauninkė

Išdidžiai sėdžiu vienatvės soste
karūnuota savo pačios išmintim
iš aukštai toli matyt -
ilgas nuobodus kelias į niekur
Jurga Ivanauskaitė

Varlė keliauninkė

Свиданий наших каждое мгновенье,
Мы праздновали, как богоявленье,
Одни на целом свете. Ты была
Смелей и легче птичьего крыла,
По лестнице, как головокруженье,
Через ступень сбегала и вела
Сквозь влажную сирень в свои владенья
С той стороны зеркального стекла.

Когда настала ночь, была мне милость
Дарована, алтарные врата
Отворены, и в темноте светилась
И медленно клонилась нагота,
И, просыпаясь: "Будь благословенна!" -
Я говорил и знал, что дерзновенно
Мое благословенье: ты спала,
И тронуть веки синевой вселенной
К тебе сирень тянулась со стола,
И синевою тронутые веки
Спокойны были, и рука тепла.

А в хрустале пульсировали реки,
Дымились горы, брезжили моря,
И ты держала сферу на ладони
Хрустальную, и ты спала на троне,
И - Боже правый! - ты была моя.
Ты пробудилась и преобразила
Вседневный человеческий словарь,
И речь поьгорло полнозвучной силой
Наполнилась, и слово ты  раскрыло
Свой новый смысл и означало: царь.

На свете все преобразилось, даже
Простые вещи - таз, кувшин, - когда
Стояла между нами, как на страже,
Слоистая и твердая вода.

Нас повело неведомо куда.
Пред нами расступались, как миражи,
Построенные чудом города,
Сама ложилась мята нам под ноги,
И птицам с нами было по дороге,
И рыбы поднимались по реке,
И небо развернулось перед нами...

Когда судьба по следу шла за нами,
Как сумасшедший с бритвою в руке.
Арсений Тарковский, 1962

Žinomo kino kūrėjo A. Tarkovskio tėvo eilės.

Tikintysis

Turiu porą tokių iš lietuvių, bet autorių nebežinau. Labiau tikdavo prieš 10 ar 15 metų...

Vėl man liūdna...

Vėl man liūdna, širdį gelia,
Vėl man darosi baisu,
Kur trys pasakų seneliai
Neša karstą ant pečių?

Juodas karstas, juodos mintys,
Pragaro liepsna baisi.
Mūsų laimė surakinta,
Paskandinta šuliny.

O tie pasakų seneliai
Išvaryti iš namų,
Eina, klumpa, galvas kelia,
Nesiskundžia likimu.

Jie norėjo tik uždegti
Meilės ugnį ant uolų,
Linksmą pasaką pasekti
Pasidžiaugti, kad ramu.

O dabar štai surakinta
Guli laimė šuliny,
O seneliams kojos linksta,
Baimė slepiasi širdy.

Ir per audrą, ir per vėją,
Pažiūrėti net baisu,
Trys seneliai užsidėję
Neša ugnį iš namų.



Vis dar...

Norėjau išlįsti kaip kurmis į šviesą
Norėjau surasti bent kokią nors tiesą
Norėjau kvatotis mirčiai i veidą
Norėjau daryti tai, ko neleido.

Norėjau paversti moliugą karieta
Norėjau myleti savo Džiuljeta
Norėjau išmokti atleisti už skriaudą
Norėjau išplaukti be pakišto šiaudo.

Gyvenimas ėjo sklandžiai pro šalį
Pjaunu, ką sėjau - dilgėlės želia:

Kurmis apako šviesą išvydęs
Tiesa tarp trijų pušų pasiklydo
Mirtis tebelaiko gyvenimo raktą
Už laisvės troškimą - guzas i kaktą.

Moliugą suvalgiau... velniop tą karietą...
Kitiems savo meilę dalina Džiuljeta
Vis sunkiau ir sunkiau atleisti už skriaudą
Bet vis dar plaukiu. Ir vis dar - be šiaudo.

Varlė keliauninkė

Aklinam kambary
bevardė viltis
lyg pelė
per visą naktį
krebžda.
Gynė Dineikaitė

Varlė keliauninkė

,,Namai bičiulio kur?" - paklausė priešaušriu raitelis,
Ir stabtelėjo dangus.
Praeivis, šviesos šakelę nuo lūpų žvirgždukų tamsai įteikęs,
Pirštu parodė tuopą toly ir tarė:

,,Neprijojus medžio
Takelis bus tarp gyvatvorių, už Dievo sapną žalesnis,
Ten meilė tokio pat mėlio kaip plunksnos tiesos.
Josi takeliu iki galo, iš už brandos metų išnyrančio,
Paskui pasuksi vienatvės gėlės link.
Du žingsniai iki gėlės
Prie amžinosios žemės mitų versmės sustosi
Ir skaidri baimė persmelks tave:
Trapaus nuoširdumo erčioj šlamesį išgirsi,
Berniūkštį pamatysi,
Sliuogiantį išlakion pušin viščiuko vogt iš lizdo šviesos,
Ir jo paklausi -
Namai bičiulio kur?"

SOHRAB SEPEHRI
iš persų k. vertė Austėja Merkevičiūtė

Varlė keliauninkė

ateis visų šventųjų ir tavęs
ateis pavargęs nuo teisumo
gyvų ir mirusiųjų nebeteisti
ir viešpataus: sėdės kartu prie stalo
šypsosis švęskit ir kartos
jog kaltas tas kuris teisus
ir tas teisus kuris aiman
nors truputėlį kaltas  /  Vytautas. V. Landsbergis

Varlė keliauninkė

Prisikėlusi iš mirusiųjų
slampinėčiau pajūriu
prisirinkčiau
pilnas kišenes kriauklių
klausyčiaus ir klausyčiaus
bangų ošimo
kol pagaliau pamirščiau
kaip barbeno žemės grumstai
į karsto dangtį  /  Jurga Ivanauskaitė

Varlė keliauninkė

Yra tokių, kurie gyvenimą atlieka gabiau.
Viskas juose ir aplink juos tvarkinga.
Viską išmano, į viską turi teisingą atsakymą.
Iš karto suvokia, kas ką, kas su kuo,
kokiu tikslu, kokiu būdu.
Antspauduoja tik vieninteles tiesas,
išmeta į smulkintuvus nereikalingus faktus,
O nežinomus asmenis
į iš anksto jiems priskirtus segtuvus.
Galvoja tiek, kiek verta,
nė akimirksnio ilgiau,
nes už to akimirksnio tyko abejonė.
O kai išleidžiami iš būties,
palieka savo postą
pro nurodytas duris.
Kartais jiems pavydžiu -
laimė, tai praeina.  /  W. Szymborska

Kaštonas

"Tu man dar esi berniukas, panašus į šimtą tūkstančių kitų berniukų. Ir tu man nereikalingas. Ir aš tau nereikalinga. Aš tau esu lapė, panaši į šimtą tūkstančių lapių. Bet jei tu mane prisijaukinsi, mudu būsime vienas kitam reikalingi. Tu man tada būsi vienintelis pasaulyje. Aš tau būsiu vienintelė pasaulyje.
- Pradedu suprasti,- tarė mažasis princas.- Yra viena tokia gėlė... Man rodos, kad ji mane prisijaukino..."

"Jei tu ateidinėsi, pavyzdžiui, ketvirtą valandą popiet, tai jau nuo trečios valandos aš imsiu jaustis laiminga. Kuo toliau, tuo laimingesnė jausiuos. Ketvirtą valandą jau pradėsiu jaudintis ir nerimauti: sužinosiu, kiek atsieina laimė! Jei tu ateidinėsi bet kada, tai niekad nežinosiu, kada man pasipuošti širdį. Reikia laikytis apeigų... "

Antoine de Saint Exupéry
"Mažasis princas"


kukulis

Kaštone, "Mažasis Princas" tavo mėgstamiausias kūrinys?

Kaštonas

Man ši knyga patinka.
Palietė Keliauninkės  įkeltas tekstas.

Kukuli, tau nebūna taip, kad užknisa iki negaliu tuščios kalbos?
trypia, trypia. Ir nieko. Laiką užmušinėją.
ohhh....
Tas tekstas tiko ir man.

Silvija

Taip ir būna, kad kai pasidalinam, kas šią dieną mus paliečia (tiksliau, per ką mus šiandien paliečia Dievas), tai "pajudina" ir šalia esančius. Tarsi kokia grandininė reakcija :)

Perskaičius pastarąją ištrauką prisiminiau "Eik į savo kambarėlį" pratybų patarimą būtinai numatyti konkretų laiką maldai - Susitikimui. Tai man svarbu.

kukulis

Būna visaip man. Būna, kad užknisa kalbos, o būna, kad pats ieškau su kuo pabendrauti  ::)

vida

Aš trokštu!..
Manoji burna -
Molio šukė išdžiūvus...
Suskeldėjęs -
Prie gomurio limpa
Liežuvis.
Mano gyslom - ugnis,
Nebe kraujas
Sruvena - - -
Aš, kurs esu Izraeliui atvėręs
Šaltinį uoloj,
Vandenynus plačiuosius
Sukūręs,
Tyrųjų šaltinių ir upių
Valdovas,
Trokštu lašo vandens!..
O man liko -
Tik perrūgęs vynas...
Tiktai juo - lyg actu -
Mano degančias lūpas
Suvilgys - -
Ruošia gėrimą Judas,
Ten - ant medžio šakos...
Piktžodžiavimais girdo minia...
Mano tauta!
Tu taip atsilygini
Dievo Mesijui?!..
...Aš trokštu!..
Duok man gerti,
Samarijos dukra,
Iš sudužusios sielos ąsočio
Išsiliejusios tavo gėlos...
Aš išsekintus nuodėmių šulinius
Užtvindysiu Meile -
Kriokliais Gyvojo
Išganingo vandens!..
Ateikite,
Jūs, kurie geriate
Iš pūvančių pelkių,
Iš pražudančio geismo
Srovių!..
Vieno lašo -
Jūsų sielų aš trokštu!
Aš - jums dovanai duosiu
Šaltinį, kurs trykšta
Iš mano Širdies...

Varlė keliauninkė

Šitas geras, oi ta lapėsnapė:
Citata iš: Kaštonas  liepos 18, 2016, 04:32:53
Jei tu ateidinėsi bet kada, tai niekad nežinosiu, kada man pasipuošti širdį. Reikia laikytis apeigų... "

Priminė, kad Dievas yra ne chaoso, o tvarkos Viešpats, viskam kas ant žemės padirbęs rėmus.

Vida, o kas tų eilių autorius? Tu pati?

vida

Tikrai ne aš. Jeigu atrasiu parašysiu. Šiaip balzamas sielai. Pasirodė gražu, todėl pasidalinau.  :)

Aukštyn