rugpjūčio 22, 2019, 11:47:24

Naujienos:

Kokie šaunūs yra ištikimi VIEŠPATIES žmonės!
Būti su jais man didžiausias malonumas. Ps 15 (16) - 3


Poetry of the day

Pradėjo Varlė keliauninkė, gegužės 09, 2016, 16:10:47

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

Žemyn

Kaštonas

Be išvedžiojimu nesigaus.
Kada noriu tada patinka eiti.

Bala nematė.
Gulėti.

Varlė keliauninkė

Vadinasi ir tu mėgsti ilsėtis :) Dievas ir tas kaip išėjo ilsėtis, taip ir ...

Kaštonas

Geras. :celebrate:

Užduok dar viena klausimą!

Varlė keliauninkė

Gerai. Ar dabar galėtum pasakyti apie save "esu be klastos" ?

Kaštonas

Pasakau: be šansų....

1281 / 1283

Varlė keliauninkė

Tai labanakt. Jei galėsi, pasimelsk šiandien už mane

Kaštonas


Giedrė

Šį eilėraštį skaičiau 9 klasėje - šiandien atradau naujai. Man - nuostabi ši poezija, todėl dalinuosi:

Борис Чичибабин

С далеких звезд моленьями отозван,
к земле прирос
и с давних пор живет в лесу литовском
Иисус Христос.


Знобят дожди его нагое тело,
тоскуют с ним,
и смуглота его посеверела
от здешних зим.


Его лицо знакомо в каждом доме,
где видят сны,
но тихо стонут нищие ладони
в кору сосны.


Не слыша птиц, не радуясь покою
лесных озер,
он сел на пень и жалобной рукою
щеку подпер...


Я в ту страну лесную и речную
во сне плыву,
но все равно я ветрено ревную
к нему Литву.


Он там сидит на пенышке сосновом
под пенье ос,
и до сих пор никем не арестован
смутьян Христос.


Про черный день в его крестьянской торбе
пяток сельдей.
Душа болит от жалости и скорби
за всех людей.


Ему б -- не ложь словесного искуса,
молву б листвы...
Ну как же вы не видели Иисуса
в лесах Литвы?

Silvija

Sudomino šis poetas, pasirodo - tikras pranašas, kaip ir turėtų poetai būti. Rusas, gyvenęs Ukrainoje. Paklausykite jo skaitomų eilių (nuo 6.00):

https://youtu.be/ummUyjyggPE

Ką manote?  :-\

Silvija

Citata iš: Varlė keliauninkė  spalio 14, 2016, 16:59:54
Ak koks grožis.. koks būties lengvumas būsimos grėsmės akivaizdoj. Nepakeliamas lengvumas. Kas atspės autorių?

Iš negandingų vakarų
Audrų perkūnijų prikrauti
Lingavo debesų laivai.
Tada graži, graži buvai,
Akim tyliųjų ežerų...
Lyg eidama linelių rauti.


Skaitydama šį straipsnį, negaliu negalvoti, kad poetas vis dėlto turi būti kiek pakilęs nuo žeidžiančios realybės, kad tokiais meilės žodžiais, atsiskirdamas nuo to kas žèma, galėtų garbinti.

Keliuotis prisiminė Eretą, mąstydamas apie jo ir Salomėjos Nėries draugystę:

Tai buvo triukš­mingas katalikų veikėjas, nedaug turįs laiko rengtis universiteto pa­skaitom, bet savo nepasiruošimą puikiai mokėjo pakeisti oratoriška retorika, jaudinančia patetika ir pompastišku patosu.

S. Nėris dėl savo jaunatviško ne­patyrimo, dėl savo nerealistinio iš­auklėjimo nesugebėjo įžiūrėti šios retorikos dirbtinumo ir vis labiau juo žavėjosi. Draugavimasis prasi­dėjo dar 1926 metais rudenį. Jis ją pakviesdavo į kiną, nusivesdavo į ,,Metropolio" restoraną muzikos paklausyti.

Jis mėgo muziką ir kartkartė­mis, užuot skaitęs paskaitas, į uni­versiteto auditoriją atsigabendavo gramofoną, demonstruodavo dau­giausiai Bethoveno simfonijas ir jas patetiškai aiškindavo. S. Nėris irgi mėgo muziką ir J. Ereto pagal­ba Bethoveną pamėgo visam gyve­nimui. Išoriškai buvo gražus, bet dirbtinių manierų ir pompastiško mandagumo. S. Nėriai tai tiko, ji, tokia nuoširdi ir natūrali, nebuvo suradusi būdų šifruoti kaukėto gy­venimo. J. Eretas buvo sulietuvė­jęs ir vedęs labai paprastą, bet ra­mią ir geros širdies studentę Jokaitytę, artimą milijonierių Vailokai­čių giminaitę.

(Juozas Keliuotis apie Salomėją Nėrį, in XXI amžius, http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2008/07/16/memuar_01.html )

Silvija

Kun. Robertas Grigas

...Jau virš Vilniaus aušra...
Iš rankraštinio eilių rinkinio ,,Dangus ir Dykuma"

XXX   XXX   XXX

                           ,,Haec est hora vestra et potestas tenebrarum"*
                                                                               Lc 22, 53

Jau boluoja aušra... Sustabdykite tankus,
Jau praėjo tamsybių valdžios valanda.
Kraujas Trylikos inkaru sunkias į krantą,
Kur gyvens nugalėjusi laisvės tauta.

Ryto vėjas vidurnaktį baigia draskyti.
Ar su laisve gyvent - ar numirti su ja
Tvinsta žmonės į aikštes, ant potvynio švyti
Jūrų Žvaigždė, ir minios kartoja ,,Sveika"...

-Aušra, Rože, Mergele, jei Tu mus dar myli -
Sugrąžink, įsakyk, - Tu gali,- atgalios...-
Į šarvuotą, ledinę, pastėrusią tylą
Šaukia motina, sesė, dvasia Lietuvos.

...Jei dar myli... Marija! Mus Sūnui užtarki,
Nes kitaip žemės teisė ir vėl bus kurčia.
- - - Jau virš Vilniaus aušra! Nesuspėjote, tankai!
Jau į pragarmes garma šėtono valdžia!

1991 04 - 1993 02 10

* Lot. ,,Dabar atėjo jūsų valanda, tamsybių siautėjimas"
                                                                             Lk 22,53


XXX   XXX   XXX


Man davėt rožę -
Tokią dygliuotą
Kaip tas lieptelis
Kuriuo einu
Į savo laisvę
Ar ešafotą -
Kaip Dievas nori -
Tiesiu keliu

Delnais suspaudžiau
Tartum likimą
Skaudų, bet savą
Iki gelmių
Ir sausio naktį
Tryliktą - trylika
Švenčiausių ašarų
Virto krauju

Ir jos užbūrė
Baltą karūną
Ant geltonplaukės
Tautos kasų
Jau nenuplėš jos
Sparnai siaubūnų
Jau neaptėkš jos
Gličiu purvu

Iš vieno perlo
Iš ametisto
Lelijos žiedo
Žalios rūtos
Kalte iškalta
Liete nulieta
Spindėk per amžius
Virš Lietuvos - - -

1991 05 24


1991 m. Sausio tryliktoji

Virš veidų ir žaizdų,
                     virš minių naktyje prasiskleidus
Paslaptingoji Rože,-
             tai ašarų maldos tenai, o ne sausio speiguota rasa -
Ant pažįstančių
           ir nepažinusių dar Jos nepaliesto grožio širdžių nusileidus
Tu laimėjai
               mūs' taikųjį mūšį - ne ginklo - stipresnio - teise - -


Ar girdi,
         neapkenčiantis, kruvinas, aklas pasauli,
Ar girdi? -
         jau triumfuoja ne smurtas, o laisvės svajužė šventa
Naują erą,
            kur Kūdikis Rožės skeptru viešpatauja,
Kaip gyvybę Anapus atverčia -
                                   dabar jau visų mūs' sesuo -
                                                                                 Loreta - -

1992 01 13


XXX   XXX   XXX

Sunkus buvo tankas, kuris ant tavęs užvažiavo,
Plieniniai ir aštrūs vikšrai, kurie draskė susmigę.
Ar spėjai sušukti - ir ką? - Dangui, Rytdienai, Mamai
(Tėvynė!Ir laisvės - šviesos - sklidina begalybė!)

Skaudėjo labai? Sopulys numarino net skausmą?
(Žaizdas glamonėjantys motinų pirštai ir lūpos
Pajėgtų - sutraiškytais jų palaikais apsisiaustų
Ir dvasią, ir šypsnį, ir gyvastį savo įpūtę)

Bet tavąjį kūną į žemę įspaudė metalas,
Į taurę suliejo drauge su krauju savanorių,
O siela pakilo ir vėl - antrą kartą - pastojo jiems kelią
Nematomu milžinu. Ir tankai sustojo.

Kaunas, 1992 01 

Donatas

Pascal Riou eilėraštis ,,Pasenęs Zachiejus"

Laipiodamas į medžius visada maniau,
kad būsiu pirmasis tave pastebėjęs
ir pakilęs virš minios erzelio, kur ligoti vaikai,
apdairūs išminčiai ir svetimšaliai kareiviai,
savo ginklais staiga tave užstojantys.

Diena, kai mano tarnai tau padengė stalą,
buvo mano šlovės ir jaudulio laikas;
tikėjau ją nesibaigsiant.

Pasenau bėgant metams - ir tavo veidas kaip gyvas priekaištas.
Privalėjau toliau rinkti mokesčius
ir lenktis dienos galingiesiems. Šakos
išsikerojo ir aš taip pavargau
tave sekti - net iš toli...

Būna laikas, kai tylėdamas stoviu
paskendęs šviesoj, kuri krinta
gilumoje didžiulės, tuščios navos,
paliktos giedotojų.
Man prireikė penkiasdešimties metų suprasti,
kad ten manęs lauki.

Iš prancūzų kalbos vertė Tomas Taškauskas

Varlė keliauninkė

Sėdėdamas savo gyvenimo narvely,
stebėk dvasios paukštį, kol jis neišskrido / Rumi*
*Džalalis ad Din Rumi (1207-1273) - persų poetas, juristas, teologas, sufijų mistikas


Varlė keliauninkė

rašo vyrai protingi
apie dulkes ir mirtį
šaukia tartum pasaulį
gimdytų

o aš tik meldžiuosi
kad lytų kad lytų kad lytų
B.Jonuškaitė

Aukštyn