liepos 17, 2018, 09:32:01

Naujienos:

Kokie šaunūs yra ištikimi VIEŠPATIES žmonės!
Būti su jais man didžiausias malonumas. Ps 15 (16) - 3


Kodėl Jėzus Petrą pavadino šėtonu?

Pradėjo kukulis, sausio 03, 2017, 18:48:10

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

Žemyn

kukulis

Galima būtų pamanyti, kad Jėzaus ir Petro tarpusavio santykiai buvo nekokie, kad taip pavadino savo mokinį. Tačiau Evangelijoje pagal Matą skaitome, kad prieš tai Jėzus pažadėjo Petrui dangaus karalystės raktus ir pavadino jį uola.

[Mt 16,13-23]

13 Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė mokinius: ,,Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?"[i2] 14 Jie atsakė: ,,Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų". 15 Jis vėl paklausė: ,,O kuo jūs mane laikote?" 16 Tada Simonas Petras atsakė: ,,Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!" 17 Jėzus jam tarė: ,,Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. 18 [i3]Ir aš tau sakau: tu esi Petras - Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. 19 Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje". 20 Tuomet jis griežtai įsakė savo mokiniams niekam neskelbti, kad jis yra Mesijas.
21 Nuo to meto Jėzus pradėjo aiškinti savo mokiniams turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo seniūnų, aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų, būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti. 22 Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė drausti: ,,Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!" 23 O jis atsisukęs subarė Petrą: ,,Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis".

Vadinasi tokio Jėzaus kalbėjimo priežastis nebuvo nedraugiškumas Petrui ar kas nors panašaus.

Varlė keliauninkė

Pas judėjus truputį kitoks žodžio "satan" supratimas :)

kukulis


Varlė keliauninkė

Reikalingas. Kaip reikalingas yra prokuroras teisme. Be jo niekas nevyktų.

kukulis

Ok, tai vadinasi Jėzus Petrą pavadino šėtonu dėl to, kad jis reikalingas buvo būtent tuo savo atkalbinėjimu?

Kažkaip nesiriša su ta Evangelijos vieta.

Mano nuomone, visi žmonės yra veikiami piktųjų dvasių; per jausmus, per aistras ir ydas, tokias kaip pavydas, puikybė, noras savintis, noras valdyti ir įsakinėti.
Kažkuriam iš šitų jausmų/aistrų/ydų ir pasidavė Petras tuo momentu, kai bandė įtikinti Jėzų neiti į Jeruzalę.

Taip pat mes tiksliai nežinome, ką konkrečiai Petras sakė Jėzui, bandydamas jį atkalbinėti; ir neaišku ar pats suprato nuo ko Jėzų atkalbinėja.

Vis dėl to, mane apima toks jausmas, kad Jėzus kreipėsi ne visai arba ne vien į Petrą, bet ir į piktąjį, kuris suvedžiojo Petrą kalbėti kažkokius žodžius.

kukulis

Kaštone, atsiprašau, kad tave pavadinau šėtonu.

Augustas

Čia aš tik dabar pagalvojau, kad Jėzus galėjo taip atsakinėti net ne Petrui, o patį Jėzų gundančiam Šėtonui. Mat ir Petras įkalbinėjo Jėzų, ir Šėtonas tuo pat metu galėjo gundyti Jėzų atsisakyti Jam skirtos misijos. Ar taip negalėjo būti?  :-\

Kaštonas

Mk 8, 31-33

"
,,Reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų. "

Išdėstęs savo mokymą palyginimais (4 sk.), Jėzus dabar atvirai išsako savo ,,Žodį". Tai žodis apie kryžių žmogui jis kvailystė ir silpnybė, bet yra Dievo išmintis ir galybė (plg. 1 Kor 1, 18-25). Patraukęs prie savęs mokinį, kuris pažino jį esant Kristų gelbėtoją, Jėzus jam pradeda aiškinti, ką reiškia būti Kristumi ir kaip ateina išgelbėjimas. Čia prasideda antroji Evangelijos dalis, saviesiems skirtas pamokymas, paženklintas trijų mirties/prisikėlimo pranašysčių' Tai bažnytinė dalis, kurioje bendruomenei iškyla duonos slėpinys

Čia matome žmogaus mastymo ir Dievo minčių skirtingumą, netgi susikirtimų. Pirmasis, stengdamasis išsigelbėti, tampa egoistas, gyvena mirtimi ir nužudo gyvenimą. Antrasis iš meilės atiduoda save ir net savo gyvybę.

Pirmoji Evangelijos dalis viršūnę pasiekė pripažinimu, kad Jėzus yra Kristus; antroji baigsis pripažinimu, kad jis yra Dievo Sūnus (15, 39).

31 eilutėje pasakomas ,,Žodis", kuris įmena kiekvieno palyginimo mįslę ir atskleidžia slėpinį nužudyto bei prisikėlusio Jėzaus, išpranašauto Tarno giesmėse, psalmėse ir teisiųjų istorijose. Visa Evangelija išmintingai įveda, kantriai aiškina, tolydžiai plėtoja ir nuolat atskleidžia šį Žodį, duodantį visos istorijos skaitymo raktą.

Dievo išmintis pasireiškia neturtu, pažeminimu ir nuolankumu; jis priima kančią, išsižadėjimą bei nužudymą ir būtent šitaip nugali blogį, sukurtą Žmogaus išminties; žmogaus, kuris siekia turėti, galėti ir pasirodyti ir taip atneša mirtį sau ir kitiems.

Petras, kaip ir mes visi, neišsiverčia iš žmogiškojo mąstymo ribų. Jo sankirta su Jėzumi yra dramatiška. Jis vis labiau užsisklęs, iki pat galutinės akistatos. Mūsų sukaltas ir jo nešamas kryžius yra vienintelė susitikimo vieta.

Blogis nėra mūsų išorėje. Pragaras nėra kitas. Šėtonas glūdi Petro ir kiekvieno širdyje. ,,Žodis" jį atidengia su visu jo pasipriešinimu ir konvulsijomis. Esminis Jėzaus egzorcizmas yra pergalė prieš šį blogį, kiekvieno kito priežastį, kuris kyla kaip tik iš žmogaus vidaus (7, 20. 23).

Kelionė yra lėta ir sunki, bet tikra ir garbinga. ,,Žodis" vis aiškiau atskleidžia mūsų aklumą ir parodo, jog būtina prašyti šviesos. Šiuo didžiausios savo laisvės aktu mes pripažįstame tiesą ir einame paskui Jėzų, visuomet, kaip ir Petras, gundomi stoti jam priešais.

Jėzus, ką tik išpažintas kaip ,,Kristus", apreiškia savo kenčiančio, tad garbingo Žmogaus Sūnaus tapatybę. Su siuo ,,Žodžiu" , jo mirties ir prisikėlimo slėpiniu (31 eil.,) siejasi mūsų išganymas (38 eil. ). Tėvas kaip aidas pakartos ir patvirtins, kad būtent jis yra jo Sūnus (9, 8 ), nes eina tarno keliu (plg. 1, 11; 15, 39).

Mokinys dabar kviečiamas atidžiai klausytis šio ,,Žodžio". Jis turi paimti į valtį Jėzų tokį, koks yra: miegantį ir nubundantį (4, 36). Atpažinęs, kad jis Mesijas, kartu su Petru yra kviečiamas stoti priešais ir atkalbinėti nuo kryžiaus, kad šitaip leistų Jėzui atidengti melą ir išgelbėti. Antrojoje Evangelijos dalyje Žodis jame turi nuveikti du sunkiausius darbus: išvaryti kurčnebylį demoną (9,14-29) ir apšviesti Jericho neregį (10, 45-52).



33 eil. Jėzus atsigręžęs pažiūrėjo į mokinius. Jėzus kreipiasi į Petrą ir į kitus. nuo kurių Petras buvo atsiskyręs.

subarė Petrą. Jėzus sugrąžina Petrui priekaištų: bandydamas atitraukti nuo kryžiaus jis tapo šėtono įrankiu.
Eik paskui mane (plg. 34 eil.). Mokinys turi stovėti ne priekyje, bet už savo mokytojo. Ne jis mus turi sekti, o mes jį. Petras norėtų patraukti Kristų į savo pusę, o ne pats pereiti į jo. Tai tikrai šėtoniškas darbas, iš esmės apverčiantis tikėjimą, kai ne mes turime paklusti Viešpačiui, 0 jis mums! Jėzus nesako Petrui ,,Eik šalini", kaip klaidingai rašoma įvairiuose vertimuose. Nesiunčia jo tolyn. Jį šaukia artyn, bet į savo vietą: ,,Paskui mane". Juk jis buvo atsistojęs priešais. Šis pasakymas ,,paskui mane" yra esminis mokinio apibūdinimas, jis pakartojamas 34 eil. Jėzus jau buvo tai sakęs pradžioje (1, 17). Pakartoja mokiniams ir dabar, kai jie jau žino, paskui ką eina.

šėtone. Kaip apsėstųjų atveju, taip ir dabar kalba ne Petras, o šėtonas jame, ir stengiasi susitapatinti su savo klientu. Dabar Žodžio vagis (4, 15) bando padaryti tai, kas jam nepavyko dykumoje: tas, kuris nepasidavė priešo pagundoms, galbūt nusileis geriausio bičiulio prašymams! Tačiau Jėzus atvirai pasipriešina.

Kiek daug yra šėtoniškų minčių ir darbų, atliktų su meile, bet be Kristaus protingumo! Uoliajam šėtonas dar prideda uolumo, privesdamas jį iki fanatizmo, tačiau uždengia ,,Žodį" -kryžiaus išmintį.
Reikia paminėti, kad Petras vadinamas ,,šėtonu" ne todėl, kad sako ar daro kažką velniška, bet todėl, kad mąsto ,,žmonių būdu".
Tai, kas šėtoniška, yra labai žmogiška. Kaip tik Dievas atrodo ne' žmogiškas! Taip mes sprendžiame apgauti piktojo, specialisto gėriu pristatyti blogį ir blogiu gėrį.

nes mąstai ne Dievo, 0 žmonių mintimis. ,,Mano mintys -ne jūsų mintys, o mano keliai -ne jūsų keliai" (Iz 55, 8 ). Sunku atpažinti. Jėzus savo ,,Žodžiu" mums duoda protą apšviečiantį objektyvų kriterijų. Malda po to nugalės valios pasipriešinimą.

Dievo mintys yra gyvenimą dovanojanti meilė, pasiekianti prisikėlimą per neturtą, pažeminimą ir nuolankumą iki atmestojo mirties. Žmogaus mintys yra egoizmas, kuris bando išsigelbėti ir sukelia mirtį, stengdamasis pasiekti turtą, galią ir pasirodymą. Tarp šių dviejų kelių nėra nieko bendro, išskyrus mūsų ,,gerą valią", kai ,,gėrio vardan" Karalystei panaudojame tai, ką Jėzus atmetė kaip pagundą. Tuomet labai pakenkiame savo bylai. Apsirengiame jos uniforma, bet žaidžiame už priešingą komandą. Taip daug lengviau įmušti įvartį.

Nuo čia prasideda mokinio išlaisvinimas, tikrasis egzorcizmas, kurį Žodis atlieka mumyse ir Bažnyčioje. Prasideda Kristaus vargai. Nuo dabar nebedarys jokio stebuklo, tik pagydys kurčnebylį ir neregį. lr mirs ant kryžiaus. Tada suminkštės kietos mūsų širdys ir mes pažinsime Viešpatį, visapusiškai įgyvendinantį ,,Žodį".
....
"

Augustas

Taikliai, Kaštone.  :thumbup: Ačiū už ištraukas.

Kaštonas

MK 1, 21B-28

Kafarnaume šeštadienį, nuėjęs į sinagogą, Jėzus pradėjo mokyti. Žmonės stebėjosi jo mokymu, nes jis mokė kaip turintis galią, o ne kaip Rašto aiškintojai.
    Jų sinagogoje tada buvo netyrosios dvasios apsėstas žmogus. Jis ėmė šaukti: ,,Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarieti? Gal atėjai mūsų sunaikinti? Aš žinau, kas tu esi: Dievo šventasis!"
     Jėzus sudraudė jį: ,,Nutilk ir išeik iš jo!" Tuomet netyroji dvasia pradėjo jį tąsyti ir, baisia šaukdama išėjo iš jo.
     Visi didžiai nustebo ir klausinėjo vienas kitą: ,,Kas gi čia? Naujas mokslas su galia?! Jis netgi netyrosioms dvasioms įsakinėja, ir tos jo klauso!" Gandas apie jį greitai pasklido po visą Galilėjos šalį.



»Nutilk", liepia Jėzus netyrajai dvasiai. Jo žodis turi galią kviesti mus sekti paskui jį, taip pat turi galią nugalėti mumyse esančią blogio dvasią.

Pirmoji ,,mesijinė" diena prasideda egzorcizmu. Pasakęs, kas yra šis Jėzus, kuris mus kviečia eiti paskui jį, dabar Morkus glaustai nusa. ko, ką jis daro dėl mūsų: savo žodžio jėga mus vaduoja nuo blogio (21-28 eil.) ir išlaisvina gėriui (29-31 eil.). Besileidžianti tamsa jo veikimo neužgoš, bet tik dar labiau jį sustiprins (32-34 eil.). Apsuptas nakties bendrystėje su Tėvu jis ras jėgų eiti kitur (35-39 eil.).

Dirbtiniuose vienos dienos šabo rėmuose jį sutikusiems ir paskui jį nuėjusiems prasideda nesibaigiantis šabas. Taip mums yra pateikiamas jo veiklos paveikslas, jo kaip mesijo programa.

Pradžioje primenamas jo mokymas. Žodis yra kūrinijos, kartu ir atpirkimo, pradmuo. Ir šiandien jį sutinkame per Evangelijos pasakojimo žodį. Jis turi galią ir mus išjudinti sekti paskui jį taip pat, kaip pirmuosius keturis mokinius (plg. ankstesnę ištrauką). Tai pirmas šio žodžio rezultatas sekantiems Jėzų: jis išvaduoja nuo blogio dvasios.

Pasakojimų apie egzorcizmą palydi Jėzaus žodžio autoritetingumo paminėjimas. Blogis iš tiesų kyla iš melo. Tiesa jį išryškina, ištirpdo kaip šviesa, užliedama tamsą.

Evangelijos pradžios pasakojimas apie egzorcizmą tampa programiniu: visos Jėzaus veiklos tikslas yra išvaduoti žmogų iš jį pavergusios blogio dvasios. Ji vadinama ,,netyrąja dvasia", -Izraeliui netyra yra visa, kas susiję su mirtimi. Tai Dievo Dvasios, mylinčios gyvenimą, priešingybė (Iš 11, 26).

Morkui ši dvasia pirmiausia yra gundytoja (12 eil. ir toliau), nes ji ,,vagia žodį" (4, 15), pakeisdama žmoguje Dievo žodį, kuris mus daro jo vaikais, melu, atitolinančiu nuo Dievo ir nuo jo gyvenimo. Todėl žmogiškąjį mąstymą Jėzus vadina šėtonišku (8, 33). Šėtono regimas veidas yra viliojantis turtas (4, 19; 10, 22-25). Tai dievas mamona

(Mt 6, 24). Egzoreizmų aprašymuose jis vaizduojamas kaip tas, kuris valdo žmogų, laiko jį savo nuosavybe ir kankina. Jis vadinamas šėtO' nu (= kaltintoju), velniu (= skaldytoju), piktuoju gundytoju, tamsybių kunigaikščiu, melo tėvu (Jn 8, 44). Jis yra šio pasaulio kunigaikštis (Jn 14, 30). Jis turi savo karalystę ir yra stiprus (3, 23. 26. 27). Dar daugiau -po nuodėmės visa yra atiduota į jo rankas (4, 6). Pr 3 paskojama apie tai, kaip sumaniai jis manipuliuoja žmogumi, kol šis pats sau pasidaro blogį. Gundytojas pradeda iškeldamas nepasitikėjimo

Dievu galimybę, siūlydamas iškreiptą Dievo paveikslą; paskui skatina nepaklusti, atskleisdamas žmogui begalinį kūrinišką jo ribotumą ir piršdamas netikrą neribotos autonomijos grožį; galų gale negailestingai apreiškia, jog jis yra nuogas ir netobulas; tai žmogų baugina, verčia bėgti ir slėptis nuo Dievo.

Palikęs savojo ,,aš" šaltinį žmogus su vargu rausiasi sau vandens saugyklas, kurios trūkinėja ir nebelaiko vandens, nebent tik negyvą (Jer 2, 13). Praradęs savo tapatybę žmogus jos ieško tuose dalykuose, kurie jį vis toliau veda nuo pačios esmės: turėjime, galioje, pasirodyme. Iš čia paskui kyla vis didėjantis nepasitenkinimas, nepasotinami troškimai, egoizmas, neteisybės, karai ir t. t. Vieną kartą įvykdytas visas šis blogis pasilieka ir tvirtėja, kuriasi įvairialypės jo struktūros, kurios tampa tikrais priespaudos mechanizmais. Kartą jas sukūręs žmogus netrukus pats tampa jų auka. Galų gale jis lieka jose įkalintas kaip kirminas savo paties pasidarytame kokone.

Tačiau šis nepelnytas blogis nėra galutinė mūsų situacija. Jėzus atėjo išvaduoti istorijos iš likimo užgaidų gniaužtų, kad atiduotų ją į mūsų pačių rankas. Jis mus išvaduoja savo tiesos žodžiu, kuris pajėgus nutildyti melą, nes iš jo kyla mūsų vergovė, atskleidžia mums mūsų Dievo vaikų tikrovę ir tėviškąjį Dievo veidą.

Todėl egzorcizmai yra Karalystės atėjimo ir žmogaus vergovės pabaigos ženklas. Jos neatpažinti reikštų nepripažinti akivaizdumo, o tai yra nuodėmė Šventajai Dvasiai (3, 26-30).

Morkus smulkiai pasakoja apie tris egzorcizmus (čia, 5, 1-10; 9, 14-29). Kitaip negu stebuklai, jie vyksta lydimi vis didėjančių sunkumų ir konvulsijų. Paskutiniame pasakojime žmogus, iš kurio išvarytas demonas, lieka tiesiog be gyvybės ženklų. Po krikšto prasidėjusi kova trunka visą gyvenimą, o viršūnę pasieks ant kryžiaus. Jėzaus, nugalėto iš meilės tiems, kurie jį žudo, mirtis bus galutinis egzorcizmas. Siuo apreiškimu, kas yra Dievas žmogui, bus galutinai įveikta šėtono melagystė.

Jėzus yra Dievo žodis su galia. Kaip jis sukūrė pasaulį, kaip valdo istoriją, taip įeina ir į mūsų širdį, kad ją apšviestų. Tai tiesos žodis, kuris sugrąžina žmogų jam pačiam, išvaduodamas jį nuo blogio ir padarydamas laisvą gėriui, sugebantį mylėti taip, kaip pats yra mylimas.

Mokinys yra tas, kuris jaučia, jog Jėzaus žodis yra skirtas jam. Šis žodis sukelia alinančius troškimus bei pasipriešinimą, tačiau jis yra pajėgus nugalėti pasipriešinimą ir troškimus paversti tikrove. Reikia, kad išmoktume pažinti vidinę reakciją kaskart, kai susikaupę skaitome

Evangeliją. Svarbu atskirti gerą reakciją nuo blogos, priimti gerąją ir prašyti, kad vis daugiau būtų pirmųjų ir kad atmestume antrąsias, prašydami išlaisvinti nuo jų.

Pagrindinis mūsų egzorcizmas yra krikštas. Jis, kaip ir Jėzui, žymi Visą gyvenimą truksiančios kovos pradžią. Prieš krikštą tėra tik priklausomumas ir rami vergovė, beveik tapatinantis su savo blogių Apsėstajame matome mūsų reakciją į Žodį ir jo veikimą mumyse.

2. Teksto skaitymas

21 eil. į Kafarnaumą. Tai pirmųjų mokinių tėvynė ir svarbiausias Jėzaus veiklos Galilėjoje centras.

šabo dieną. Tai Dievo poilsio, kūrinijos baigimo diena. Jėzus savo veiklą tęsia ir šabo dieną, nes jo veikimas pradeda bei kuria šabą ir yra aušra galutinio šabo jame visa kūrinija pasieks savo tikslą, kuriam ji buvo skirta.

pradėjo mokyti. Imperfekto forma reiškia besitęsiantį ir neužbaigtą veiksmą. Kaip anksčiau, taip ir dabar jis tęsia savo mokymą. Sį veiksmažodį Morkus taiko iš esmės vienam Jėzui (vienintelį kartą jis priskiriamas Dvylikai, kurie buvo pasiųsti kaip jo skelbėjai, 6, 30). Jis yra vienintelis Mokytojas. Mes visi esame ir visada liksime jo mokiniai, kurie moko tik to, ką jis sakė ir ką darė.

Nesakoma, ko jis moko, nes moko paties savęs, pasakodamas tai, ką daro. Skaitydami Evangeliją ir mes artinamės prie jo ir išmokstame jį pažinti. Iš tiesų kūnu tapęs Žodis grįžo Evangelijos pasakojimo žodžiu, kad vėl būtų klausomas.

Kiekvieną girdimą žodį visada lydi tylus vidinio Mokytojo žodis, kuris judina širdį, traukdamas ją prie savęs. Sis žodis mumyse sukelia baimę ir priešininko pasipriešinimą, sukylant prieš Dievą ir jo pažadą.

Kaip ir kiekvienas žmogus, Dievas save perteikia per žodį. Sis skirtas mums ir palieka laisvę atsiliepti. Tai vienintelis tarpininkas, po kurio nieko nelieka: jis veda į tikrovę, ją perteikia ir pranyksta joje, Tai kartu ir silpniausia priemonė, kuri neprimeta nieko, priešingu atveju tai nėra tiesos žodis, bet baisiai niokojanti manipuliacija. Per žodį Dievas išreiškia visą save ir dovanoja save, susidurdamas su pavojumi būti atmestam. Jis negali imtis galingų priemonių, nes tas, kuris myli, gerbia laisvę ir ją kuria. Atmetimo atveju jis tegali būti silpnas iki galo -iki nesąlygiškos meilės kryžiaus.

22 eil. Žmonės stebėjosi. Tai sukrečianti nuostaba. Nors Morkaus žodynas gana skurdus Evangelijoje jis tevartoja tik tūkstantį žodžių, bet turi net aštuonis skirtingus terminus nusakyti nuostabai ir tai daro iš viso trisdešimt kartų. Nuostaba yra išminties motina. Ji skatina priimti kitą ir jo naujovę. Ji skiriasi nuo smalsumo, mokslų motinos, kuri siekia klasifikuoti kitą, kad galėtų juo naudotis. Nuostaba iš tiesų turėtų būti tinkama laikysena ir asmenų, ir to, kas gražu ir gera, atžvilgiu, o smalsumas daiktų, kaip naudingų, atžvilgiu. Tačiau vargas mums, jei ir santykį su daiktais susiauriname iki vartotojiško, nes jie visada turi savyje kažką nuostabaus, ką juose galima atrasti ir vertinti.

Kiekvieną kartą, kai skaitydamas Evangeliją nesistebiu, iš tiesų jos nesuprantu.

Nuostabos priešybė yra širdies kietumas, kuris viską įkalina to, kas akivaizdu ir jau žinoma, mirtyje, taip užverdamas kelią bet kokiai naujovei. Jėzų nužudys kaip tik šis širdies kietumas (3, 6).

jis mokė kaip turintis galią. Žodis ,,galia" (exusz'a gr., shaltan hebr.) taikomas vien Dievui. Nustebimas klausantis Jėzaus žodžių kyla dėl to, kad jie turi Dievo galią. Jais sekama, jie vaduoja nuo blogio ir kuria tai, ką išreiškia, daro tai, ką sako, ir sako tai, ką daro.

Kiekviena Evangelijos ištrauka yra dovana, kurią Dievas nori dovanoti ir man, skaitančiajam. Kad tik jo prašyčiau. Todėl kiekvieną kartą skaitydamas jo ,,prašau to, ko siekiu", ir siekiu to, ką šiuo tekstu man norima duoti. Labai svarbu, kad siekis troškimas būtų išreiškiamas: negali būti dovanojama tai, ko netrokštama, nes tai nebūtų priimta.

Jėzus yra gyvas ir veiksmingas Dievo Žodis, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją (Žyd 4, 12. .). Jis įeina į širdį, ją apnuogina, teisia, skatina atsiversti, teisina ir guodžia. Mūsų reakcija į Žodį priklauso nuo mūsų nuostatos. Jei esame užsisklendę, jis mums priešas, mus baugina, parodo mums nuodėmę (plg. 1 Kar 21, 20; 2 Kar 22, 13; 2 Sam 12, 13), atskleidžia širdies sumaištį, ją sumenkina ir išblaško (Lk 2, 35; 1, 51), sužeidžia širdį ir priverčia klausti save: ,,Ką daryti?" (Apd 2, 37). Jei esame atviri, šis Žodis atveria širdį, kad ši jį priimtų (Apd 16, 14), ir ,,šiandien" įvykdo tai, ką sako (Lk 4, 21). Jis apšviečia akis, išplečia širdį (Ps 119, 105. 32; 18, 29), tampa jai medumi ir gyvenimu (Ps 119, 50. 93. 103).

ne kaip Rašto aiškintojai.
Jie aiškina žodį taip, kaip išmoko mokykloje. Užuot aiškinęs, Jėzus sako ,,naują" žodį (27 eil.), kuriam paklūsta ir blogis.

23 eil. sinagogoje.
Tai vieta, kurioje susirenkama šabo dienos kultui kur skaitomas ir aiškinamas Zodis, kartu meldžiamasi. '

netyrosios dvasios. Netyra yra tai, kas dėl ryšio su mirtimi atskiria Imo bendruomenės ir nuo kulto. Taigi netyroji dvasia būna ten, kur jos neturėtų būti, -sinagogoje. Atrodo, kad ji čia esti nepastebėta ir gerai jaučiasi, kol ateina Jėzus.

24 eil. ėmė šaukti.
Tai bejėgiškas, pilnas pykčio ir siaubo šauksmas iš priešininko lūpų, nes jis yra demaskuotas ir pražuvęs.

Ko tau iš mūsų reikia? Be abejo, nėra nieko bendro tarp tiesos ir melo, tarp gyvenimo ir mirties. Tokie dalykai negali būti kartu. Įdomu čia atkreipti dėmesį į ,,mus". Ar dvasia kalba ir kitų demonų, ar apsėstojo vardu, norėdama tapatintis su savo klientu? Ar šis kalba ir vartoja daugiskaitą, kad išreikštų savo asmens susiskaldymą arba sutarimą su priešu?

Atvertus Evangeliją kiekvienam skaitytojui pirmasis impulsas yra nepatogaus ir skausmingo svetimumo jausmas: šis žodis nėra skirtas man, greičiau mums tuo ,,mums" nusakant ir blogį, su kuriuo esame solidarūs. '

atėjai mūsų pražudyti? Antras impulsas yra dar blogesnis: mums atrodo, kad mus žudo, naikina Iš tiesų mus naikina tik mumyse esantis blogis. O mes ginamés, nes tapatinamės su juo. Prarasdami ji. manome prarandą save pačius, savo tapatybę. Iš tiesų prarandame vien tik netikrą savo tapatybę, tik bjaurią, mūsų veidą darkančią kaukę.

žinau, kas tu esi.
Priešininkas jau dykumoje patyrė Jėzaus jėgą. Jam būdingas gilesnis pažinimas, kokio žmonės dar neturi.

Dievo šventasis. Šventas yra netyro priešingybė. Blogis sumoka gėriui savo duoklę: jį išpažįsta savo priešu. Šėtonas nuolatos bando apreikšti Jėzaus tapatybę ir jo šlovę dalykus, kurie iki šiol tėra žinomi tik Tėvui ir jam. Demonai tęsia savo gundymą, bandydami paskleisti šią paslaptį pirma laiko, kad Jėzų išvestų iš kelio, kuris veda į kryžių, kur jis galutinai visiems save apreikš.

25 eil. sudraudė jį. Šis žodis nuolatos vartojamas egzorcizmuose. Graikiškame Septuagintos' vertime tas pats terminas (epitimcio) yra

vartojamas Jahvės daromiems priekaištams nusakyti. Jėzaus žodis turi tą pačią gahą.

Nutilk Apsėstasis vartoja daugiskaitą, Jėzus vienaskaitą. Nutildo apsėstajame demoną, kad jame galėtų kalbėti žmogus. Priešininkas nugalimas paprasčiausiai jį nutildant. Tiesa tikrai užčiaupia melą.

išeik' 1s jo! Blogio dvasia yra įsibrovėlis žmoguje, kuris yra Dievo sūnus. Dievo žodis šią dvasią išveja.

6 eil. pradėjo jį tąsyti ir t. t. Atsiskyrimas su blogiu yra ne tik skausmingas, bet ir triukšmingas. Blogis nenoriai palieka savo auką. Antra vertus, ir sergantysis nėra linkęs staiga pasveikti: jis bėga nuo laisvės, bijodamas atsakomybės pats tvarkyti savo gyvenimą. Išlaisvinimas niekada nėra ramus įvykis. Likti vergovėje atrodo daug paprasčiau.

27 eil. Visi didžiai nustebo ir t. t
. Grįžtame prie 22 eilutės minties apie šio žodžio naujovę ir galią.

28 eil. Gandas apie jį greitai pasklido ir t. t. Šis plintantis gandas yra pradžia to, kas įvyks vėliau: Evangelija Visur paskleis to paties žodžio galią, atnešdama ją ir iki mūsų.


Aukštyn