lapkričio 16, 2018, 14:48:02

Naujienos:

Kokie šaunūs yra ištikimi VIEŠPATIES žmonės!
Būti su jais man didžiausias malonumas. Ps 15 (16) - 3


Menas būti

Pradėjo kukulis, vasario 02, 2017, 10:40:19

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

Žemyn

kukulis

Norėjau paklausti, kaip vertinate savo pasiekimus šiame gyvenime?
Ar yra kažkas ką norėjote padaryti, bet taip ir nepavyko?
Kaip pavyksta suderinti savo karjerą su tikėjimu?

Tomas M.

Pasiekimų vertinimas kažkaip labai kvepia vyrų viduramžio krize... Visi draugai direktoriai, o aš vis dar paprastas programeris, ar ne? Nesišaipau, kukuli, juk aš tame pačiame laive ;) Man šiaip visada atrodė, kad tikėjimas yra geras vaistas nuo viduramžio krizės (ir dalelė graikų stoicizmo filosofijos - mokėjimas būti patenkintu savimi, savo gyvenimu tokiu, koks yra).

Kažkaip dabar man stabilumas pasidarė svarbiau už algos dydį ar pareigas, nes šeima iškelia labai specifinius reikalavimus ir stengiesi prisitaikyti.

Citata iš: kukulis  vasario 02, 2017, 10:40:19
Ar yra kažkas ką norėjote padaryti, bet taip ir nepavyko?


Toks labai artimas pavyzdys - jau tikriausiai treti metai mes niekaip neišverčiame Švč. Jėzaus Širdies apeigyno... Rodos toks labai kilnus tikslas ir reikalingas dalykas, bet niekaip... Ar tavo nuomone tai, kas nepavyko, tikrai buvo kažkas labai verto, kad pavyktų? O gal tai buvo tie žiedai ir lapai (nors ir labai gražūs ir dideli), kuriuos Dievas apkarpo, kad mūsų medžio kamienas galėtų augti?  :-\

Citata iš: kukulis  vasario 02, 2017, 10:40:19
Kaip pavyksta suderinti savo karjerą su tikėjimu?


Norėčiau pirmiau paklausti, o kur tu patyrei darbo ir tikėjimo konfliktus? Kokiose situacijose, ar jos tau lėmė karjeros sustojimą ir pan?

P.S. Ar tai yra susiję su savęs atradimo/pažinimo tema? Nes jei taip, tai labai rekomenduoju paklausyti šio vienuolio. Esmė tame, kad save atrastume, mes turime save pamiršti, o tuomet atrasti save Kristuje. Kažkaip man jo žodžiai labai krenta į širdį:

Fr Peter Damian Fehlner, F.I.,

vida

Nėra paprasta derinti darbo ir tikėjimo. Gimtadienio proga kolegas sveikiname ir išsakome linkėjimus.
Įprastai tai paveda man. Netiesiogai, bet buvo išreikšta tokia nuomonė- vos ne maldas kalba, geriau tada iš viso nesveikinkime vienas kito.
Meluočiau , jeigu sakyčiau , kad man nedilgtelėjo. Atrodo teoriškai žinau, kad reikia būti drąsiai, kad reikia būti ištikimai savo tikėjime.
Deja, matyt, dar silpna.  [-O< 

Pilgrim

pasiekimai, karjera, tikėjimas ...  :-\
trumpas pamąstymas  ;)
programuotojas, direktorius, buhalterė, valytoja  :)
klausimas kitoks - koks mano pašaukimas ?
paprastai šį klausimą apribojame mąstydami apie šeimos ar pašvęstąjį arba dvasininko kelią
bet lygiai taip pat klausimas - koks mano pašaukimas būti: gydytoju, dailininku, dėstytoju, vadovu, namų šeimininke, direktoriumi, programuotoju ir pan.
taip pat ir čia reikia atrasti - kuo būti esu pašauktas ? galbūt ir direktoriumi  :)
tada pasiekimai skaičiuojasi ar sugebėjau atrasti savo pašaukimą.

karjera, darbas, tikėjimas ... kelios mintys
visur vienas ir tas pats klausimas - kas aš esu ?
tapatybės dar kitaip autentiškumo paieškos.
atrodo gyvenimas kupinas daugybės kaukių arba rolių - tėvo rolė, dukters rolė, pardavėjo rolė, programuotojo rolė, dirbančiojo rolė, lietuvio rolė, kataliko rolė ir pan.
ir svarbu spėti jais laiku paleisti ... bet koks tada košmariškas gyvenimas - spėti
tačiau kas aš esu iš esmės ?
ir ką reiškia būti lietuviu, tėvu, dukra, kataliku ... ?
katalikas gydytojas, lietuvis tėvas, tikinti valytoja ... o kas tai yra ?

taigi kas apibrėžia mano esmę ?
tuomet siekiamybė išlikti tuo kas aš esu ... nebijoti tokiu būti ... būti autentišku, būti tokiu kokiu esu sukurtas ir pašauktas būti
tai paprasčiausia bet ir ... sunkiausia būti savimi

kukulis

Tikrai, čia su pašaukimu susiję.

Ir Tomo mintys gal teisingos, bet va būtent klausimas kiek tie matomi pasiekimai padaro žmogų žmogumi.

Silvija

Tema susišaukė su šiuo tekstu:

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-02-11-apie-aistra-gyventi/155315

Daug dalykų darome iš įpratimo - nes visi taip daro, nes taip turi būti, nes taip saugu. Dažnai ,,įsipatoginam" - labai jau lengvai prisitaikom prie esamų aplinkybių, kad tik nereikėtų nieko keisti, kad nereikėtų būti ,,nepatogiai". Kartais paaugliai sako - jei toliau taip ,,aktyviai" ir ,,kūrybingai" gyvensiu, 40-ies dar sėdėsiu pas mamą ant sofos ir valgysiu kotletą - kojinių nemegsiu, nes net to nebūsiu išmokus... Bijo tokio ,,patogaus", aiškaus, suplanuoto gyvenimo be netikėtumų - bet žino, kad labai realu jį pasirinkti, nes gyvenimo ir tikrų iššūkių baimė dažnai pasirodo didesnė už aistrą gyventi. Kartais žaviai ironizuoja situaciją - sako, jis mėgsta riziką - kartais išrašo į paraštę... Liūdina, kai jaunimas ima priešintis tam primetamam patogumui per negatyvią prizmę - laužo geras taisykles, taisykles, kurios padeda mums gyventi kokybišką gyvenimą. Nes trokšta tikro gyvenimo, trokšta laisvės (su atsakomybe), kad galėtų priimti tikrus sprendimus, kad galėtų dovanoti savo gyvenimą kitiems, kad dovanotų save ten, kur iš tikro reikia, kur problemos ne įsivaizduojamos, o realios.

(...)

Kai tenka su paaugliais nueiti į didelį skausmą, kalbėtis apie jų patiriamą beprasmybę, kalbėtis apie savęs žalojimą arba mintis apie savižudybę - pribloškia iki begalybės faktas, kad žmogus gyventi bijo labiau negu mirti. Bijo gyvenimo - pasirinkimų, klaidų, iššūkių. Nemato visumos - gyvenimo džiaugsmas, galimybės yra užgožiami, susiaurėja iki fakto turiu atitikti lūkesčius. Nuo kraštutinių sprendimų dažnai sulaiko taisyklės - tada jų reikia labai daug - automatiškai gyvenu kaip reikia ir nemąstau - neturiu kito pasirinkimo.(...)

kukulis

Save paaiškinanti būsena.

Yra dvi negatyvios būsenos: liūdesys ir nusiminimas. Antroji dar vadinama akedija.
Pirmoji - yra emocinė būsena, antroji - dvasinė.

Kai esi emocinėje būsenoje, tai tave dar sulaiko tai, kad dvasia kalba kitaip nei emociškai atrodo tuo momentu.
Tuo tarpu dvasinė būsena paaiškina pati save, nes yra gilesniame (giliausiame) sielos sluoksnyje,  nei emocija.

Yra psichologų patarimas: kai liūdi - prisimink gerus ir laimingus įvykius iš savo gyvenimo - padės. Kai esi nusiminęs - tas nepadeda, nes nusiminimo būsenoje, geri prisiminimai nebeatrodo geri, laimingi - nebeatrodo laimingi, džaugsmingi - nebedžiaugsmingi. Kai esi nusiminęs, pikdžiugiškai neapkenti savo gerų prisiminimų ir laimingų akimirkų.

Kas padeda išeiti iš nusiminimo būsenos?
1) Fiziologija,
2) Geri įpročiai,
3) Skausmas.

1) Kai esi alkanas - eini valgyti, net ir būdamas nusiminęs. O kai nori miego - užmiegi. Kai pavalgai arba atsibundi ryte, dažnai viskas atrodo kiek kitaip nei vakar.
2) Geri įpročiai. Geri įpročiai - keltis ryte, nors ir nematai tame prasmės, nes esi įpratęs atlikti šį nemalonų veiksmą, kuris kitais kartais buvo nemalonus dėl kitų priežasčių - trūko miego, arba nesinorėjo eiti į darbą. Analogiškai yra su ėjimu į darbą, dantų valymu vakare ir t.t. Veikla išjudina ir iš save paaiškinančios būsenos , kuri yra nusiminimas, pereini į būseną, kuri taip pat save paaiškina - bet kokia veikla teikia pozytyvias emocijas - jei ne iš pradžių, tai pabaigoje tikrai.
3) Skausmas. Nors būsena paaiškina pati save, bet ji negali panaikinti to skausmo, kurį sukelia. Ilgainiui skausmas verčia imtis kokios nors veiklos, kuri išveda iš save paaiškinančios būsenos.

----

Kitos save paaiškinančios būsenos.

A) Tingėjimas.
Kai būna sunku - meldiesi. Kai tingi - lengva melstis bet ko išskyrus darbštumo, nes kai tingi ir bandai melstis darbštumo, tai žinai, kad po to reiks dirbti, tačiau tu labai nenori dirbti nes tingi. Todėl ir labai nesinori melsti to darbštumo.
Todėl tingėjimas yra save paaiškinanti būsena.

B) Baimė.
Kai būna sunku - meldiesi. Kai ko nors bijai - lengva melstis, kad kas nors ateitų ir pagelbėtu, tačiau nepaprastai sunku melsti drąsos, nes žinai, kad jei Dievas duos drasą, tai darysi tai, ko dabar bijai, tačiau bijai to melstis, nes bijai to daryti, ką žinai kad reiks daryti, kai gausi drąsos. Todėl ir nesinori melsti tos drąsos.
Todėl baimė  yra save paaiškinanti būseną.

C) Nusiminimas - apie jį parašyta pradžioje :).
Vienu sakiniu - nematai pats prasmės išeiti iš nusiminimo būsenos, nes atsiranda pikdžiugiškas laimės ir džiaugsmo neapkentimas.

Sigitas

Sveikučiai!
Įdomiai ten brolis Kristuje Jėzuje, Kukulis, mintis išdėstė. Man tik kilo klausimas - ar paties, ar kur perskaitytos tos mintys?
Iš to, ką ten Kukulis parašė, man artimiausia save pateisinanti būsena tai tinginystė. Kovoju su ja, bet manau, jog toji kova tęsis iki pat smerties.  :-\

Smalsu, kaip kitiems?

Silvija

Visa tai man priminė vieną sentenciją, kuri kažkada labai nustebino: liūdesys - tai tinginio rūšis.

Jėzus sako: Būkite kaip vaikai. Vaikai juk verkia ir liūdi, bet trumpai, o kas yra tinginys, išvis nežino :) Tiesa, esu mačiusi vaiką liūdnu veidu, kuris nieko nenori - tai jam nutiko po tėvų skyrybų :(.

Tikėjimas mums neleidžia įkristi į liūdesį, kuris tęstųsi per ilgai, kuris ilgainiui paliečia ir dvasios gelmes, sužeidžia mus vis giliau. Tad turime saugotis tos akedijos, kitaip dar vadinamo bodesio. Aš irgi kovoju su tuo. Bet žinot kas padeda? Žmonės! :) Anądien Senukuose kaktomuša sutikau kukulį - labai pradžiugino! :D

kukulis

Man tos mintys kilo iš diskusijų su vienu žmogumi, bet taip pat iš dalies ir iš patirties.

Ačiū Silvija už gerus žodžius.
Aš irgi paguodą pajutau kai susitikom.  :)

Augustas

Nežinau, kur dėti šį puikų Andrejaus Lorguso straipsnį, tad įdedu į šią temą:

https://www.pravmir.ru/chto-sdelat-chtobyi-bog-menya-ne-nakazal/

Jei pasirodys, kad straipsnis įdėtas ne į tą temą, tai prašau jam rasti adekvatesnę temą.

Aukštyn