lapkričio 18, 2018, 16:24:03

Naujienos:

Kokie šaunūs yra ištikimi VIEŠPATIES žmonės!
Būti su jais man didžiausias malonumas. Ps 15 (16) - 3


kukulio traktatas apie nusižeminimą

Pradėjo kukulis, lapkričio 04, 2017, 18:56:16

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

Žemyn

kukulis

Nusižeminimas


A) Bažnyčia verčia nusižeminti.
Daugeliui žmonių nepatinka Bažnyčia, nes pagal jos mokymą reikia nusižeminti.
Kai pašalietis ateina į mišias, ir netyčia pataiko į jų pradžią, tai išgirsta "esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas". Po to jeigu dar išbūna iki aukos liturgijos dalies, tuomet pamato, kad visi suklaupia vieną kartą, po to atsistoja, o po to atsiklaupia dar vieną kartą.  Taip pat pamato, kad priėmę komuniją, kai kurie žmonės vėl atsiklaupia; netgi kai kurie atsiklaupia per kunigo palaiminimą mišių pabaigoje. Dar kiti atsiklaupia išeidami iš bažnyčios, arba pereidami per bažnyčios vidurį.
Atgailos sakramentas (arba išpažintis) dar baisesnis dalykas, kažkodėl reikia kunigui pasakoti savo nuodėmes ir dėl jų gailėtis.
Tiems žmonėms kuriems visa tai baisu ir svetima bandysime toliau viską paaiškinti.

B) Kodėl reikia nusižeminti?
Žmonės nemėgsta nusižeminti. Nusižeminimas - tai tarsi savo kažkokios dalelytės sunaikinimas; nenoras atrodyti prastesniam prieš kitus ir (ypač) prieš save patį.
Iš tiesų Bažnyčia gerbia žmogaus orumą ir gerai daro, nes žmogaus niekinimas taip pat yra blogis, skirtingai nuo teisingo nusižeminimo, kuris kyla iš nuolankumo.

Kaip atskirti, tą teisingą nuolankumą, nuo neteisingos paniekos, kylančios iš žmogaus puikybės? Siūlau tą padaryti, imant konkrečius pavyzdžius.

Pavyzdžiui eini gatve ir pamatai šiukšlę. Kaip reaguosi? Atrodo tarsi lengviausia būtų pasipiktinti tuo kuris šiukšlina, taip pat prastu valytojų darbu, ir galiausiai valdžia, kuri neprižiūri miesto. Rezultate šiukšlė lieka gulėti gatvėje, o žmogus dar būna suirzęs nuo savo pasipiktinimo.
Kitas būdas, pasilenkti, paimti šiukšlę ir panešus įmesti į šiukšliadėžę.
Jeigu esi garbaus amžiaus ir tave kankina radikulitas, tai šis veiksmas bus tau nelengvas, nes lenkiantis, gali sutraukti mėšlungis, ir paskui neduok Dieve visai neatsitiesi ir turėsi namo toks ir pareiti visas susilenkęs; o blogiausiu atveju nukrisi gatvėje, ir tave išveš greitoji į ligoninę.

Jeigu esi jaunesnis, tai kankina kitos problemos - jei tu pasilenksi pakelti tą šiukšlę ir kas nors pamatys, iškarto jų akyse būsi "lūzeris". Ir net jeigu kitas nemato, tuomet toks atrodysi pats sau.

Galiausiai jeigu esi žmogus, besilaikantis švaros, tuomet bijosi, kad ta šiukšlė nebūtų užkrėsta kokiu nors maru, raupsais, ar pasiutlige.


Panašūs jausmai apima ir kitoje situacijoje, kai reikia pagelbėti kitam žmogui. Tą nemalonu daryti, nes jis negražus, kvailas ir tu nenori nusileisti iki jo lygio, arba nenori kad kiti pamatytų kad bendrauji su padugnėmis; taip pat gali nuo jo užsikrėsti kokiomis nors nepagydomomis ligomis. Galiausiai tau tiesiog gaila laiko, nes tu nori greičiau grįžti namo, kur galėsi įsijungti televizorių ir žiūrėti reklamas.

Jeigu du žmonės susipykta, tai jie nenori atleisti vienas kitam, nes tada tu tarsi nusižeminsi prieš jį, ir tarsi parodysi, kad jis yra teisus, o tu klydai.

Arba tave kas nors užgauna ir tau labai skaudu, nes tave pažemino, ir tau buvo skaudu, kad kitas žmogus taip negerai su tavimi pasielgė.

Ir taip galima pateikti daugybę pavyzdžių, kai žmogus, dėl nenoro nusižeminti vis kenčia ir kenčia.

Visos tos kančios kyla iš žmogaus puikybės, kurios pats žmogus nei pastebi, nei supranta, nei gali pats nuo jos išsigydyti. NIEKAIP.

C) Kaip mokėjimas nusižeminti išsprendžia paminėtas situacijas?
Šiukšlės atveju, tiesiog pasilenki ir išmeti tą šiukšlę, ir nesinervuoji, nei žmonių nei valdžios aplaidumu.
Varguolio atveju, tiesiog pagelbsti jam.
Ginčo atveju skubi atsiprašyti pirmas, nes žinai, kad kiekvienoje klaidoje yra kruopelė tiesos ir kiekvienoje tiesoje yra krupelė klaidos.
Apie įskaudinimus daug parašė šventieji. Jie sako taip: jeigu tu iš anksto manai, kad esi vertas visko ką tau kiti daro, tu tuometi dėl nieko pradedi nesijaudinti; negana to, dar padėkoji kitiems kad parodė kokią nors tavo ydą, kurios prieš tai gerai nepastebėjai. O manyti, kad esi vertas visko, ką kiti tau daro, įmanoma tik nusižeminimo atveju.

D) Didelis nusižeminimas ir mažas nusižeminimas.
Pats žmogus nusižeminti smarkiai negali. Jeigu jis pats bandys labai smarkiai nusižeminti, tuomet tai persivers į savęs niekinimą, o Dievui to nereikia. Dievui reikia, kad žmogus nusižemintų truputį.
Šiukšlės pakėlimas, pagalba varguoliui, ir netgi atsiprašymas ginčo atveju - tai vis smulkūs nusižeminimai. Taip pat smulkiais laikytini nusižeminimai yra atsiklaupimas Bažnyčioje, sakymas "esu kaltas" arba Atgailos sakramentas.
Dievui reikia, kad žmogus padarytų mažą žingsnelį, o didelį darbą padarys pats Dievas. Pavyzdžiui, Atgailos sakramento atveju, žmogus pasisako savo nuodėmes, o Dievas paima ir išvalo žmogų nuo visų jo kalčių, "nuritina akmenį" nuo krūtinės.
Taip pat ir nusižeminimų atveju, pats žmogus turi daryti mažus darbus, o Dievas žmogų pastatys į situaciją, kada  žmogus bus pažemintas daug ir labai daug.
Kodėl reikalingi šitie dideli pažeminimai?
Nes tik jų pagalba gydoma žmogaus puikybė, kurios niekaip kitaip neįmanoma išgydyti. Tai yra liga dėl kurios žmogus prarado laimę ir dangų.
Tačiau jeigu žmogus praktikuosis mažuose nusižeminimuose, tai ir didelio nusižeminimo atvejus jis ištvers per daug nesikankindamas, ar bent jau ne iki tos ribos kurios negalėtų pakelti.

E) Koks yra nusižeminimo tikslas?
Pats nusižeminimas nėra tikslas. Tai tik priemonė išsiskleisti meilei ir gydytis nuo puikybės. Yra didelė klaida, nusižeminimą padaryti tikslu, nes tuomet žmogus pradeda save niekinti, nes žmogus pats negali sau sukelti didelių nusižeminimų, tuo pačiu nepažeisdamas savo psichikos. Žmogui reikia apsiriboti mažais nusižeminimais, ir nebijoti didelių, kuriuos atsiųs pats gyvenimas. O gyvenimas tikrai atsiųs daug pažeminimų, nes tik per juos žmogus gydosi iš dvasinių ligų, o gyvenimas, pasak kai kurių šventųjų, tam ir duotas, kad žmogus pagytų nuo savo dvasinių ligų.


Išvados.
Todėl kai Bažnyčia moko nusižeminti, tai tų nusižeminimų bijoti nereikia nes jie yra labai maži, ir nuo jų žmogui tikrai blogiau nepasidarys. Taip pat reikia suvokti ir nusižemino arba nuolankumo naudą, o ji suvokiama būtent tada, kai žmogus praktikuojam mažus nusižeminimus, nes tik per juos pamato, kaip jam sunku nusižeminti, ir kokia iš tiesų didelė yra jo puikybė, kuri yra dvasinė liga. O kad ji yra liga, tai matome iš tų žmognių, kurie nenori nusižeminti, ir tuo kankina save ir kitus.

Silvija

Skaičiau su šypsena :) turi, kukuli, savotišką kūrybinį braižą :D

Galima būtų diskutuoti plačiau apie nusižeminimą ir nuolankumą, kas tai yra, bet iš tiesų tokios praktikos mokė ir Jėzus:

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-11-04-lk-14-1-7-11-kuris-save-aukstina-bus-pazemintas-o-kuris-save-zemina-bus-isaukstintas/165533

Vis dėlto, net ir tokią pamoką galima klaidingai suprasti ir tapti melagiu, besilankstančiu kiekviena proga ir be progos. Bažnyčia moko žmogų vertinti save adekvačiai, nepamirštant, kad esi iš dulkės ir tuo pat metu, kad esi Šventosios Dvasios šventovė. Malonės pilnas žmogus jaučia vidumi, kur jam nusižeminti, o kur drąsiai stoti į pirmas gretas. Technikos ir praktikos be Dievo meilės pamokų gali iškreipti patį Dievo paveikslą žmoguje. Todėl labai svarbu neuždėti pernelyg didelio akcento šiame mokyme viso Dievo (ir Bažnyčios) mokymo atžvilgiu.

kukulis

Ačiū už įvertinimą, Silvija :)

Šiuos pamąstymus parašyti paskatino ne noras pasiūlyti technikas, bet atsakyti į klausimą, "kodėl Bažnyčia moko nusižeminti", skambantį netikinčio, bet ieškančio žmogaus lūpose.

vida

Patiko man, kukuli. Paprastai be jokio įmantrumo. Mažuose dalykuose nusižeminti, kad galėtum pakelti didesnius sunkumus nuolankiai.

Silvija

Kukuli, atsiprašau, kad vertinau - vis gydausi iš to - prašau, pasimelsk už mane  [-O<

kukulis

O tai kas čia blogo vertinti? Kitaip nesužinočiau tavo nuomonės :)

Augustas

Norėčiau pasiūlyti keletą minčių Kukulio traktato tema.
Pirmoji mintis yra ta, kad mes nebesuprantam, kas yra nusižeminimas.
Antroji mintis yra ta, kad nuolankumas yra nusižeminimo sinonimas. Tai reiškia, ar nuolankiai pakelsi ištikusius sunkumus, ar nusižeminęs pakelsi tuos pačius sunkumus, tai bus vienas ir tas pats. :)
Trečioji mintis yra ta, kad nusižeminimui nesvarbu nusižeminimo kiekis (t.y., nesvarbu, kiek tu nusižeminsi), nes nusižeminimas yra kokybė, o ne kiekybė. Yra tik autentiškas nusižeminimas ir apsimestinis nusižeminimas.
Ketvirtoji mintis yra ta, kad mes neturėtumėm painioti orumo ir puikybės.Toks supainiojimas yra gal labiau Silvijos problema, nes tai Silvija rašė:

CitataMalonės pilnas žmogus jaučia vidumi, kur jam nusižeminti, o kur drąsiai stoti į pirmas gretas.

Tai va kol kas tiek minčių. :) Gal, Kukuli, pamėgink iš naujo parašyti traktatą, tik jau atsižvelgdamas į šias mano išsakytas mintis. :) Ką apie tai manai?

Silvija

Citata iš: Augustas  lapkričio 06, 2017, 12:17:42Ketvirtoji mintis yra ta, kad mes neturėtumėm painioti orumo ir puikybės.Toks supainiojimas yra gal labiau Silvijos problema, nes tai Silvija rašė:

CitataMalonės pilnas žmogus jaučia vidumi, kur jam nusižeminti, o kur drąsiai stoti į pirmas gretas.

Įdomu, kaip iš to ką rašiau, Augustai, tau kilo tokia išvada?

Augustas

Drąsų stojimą į pirmas gretas (paprastai sakant, drąsą) tarsi priešini nusižeminimui. :) Tuo tarpu drąsa (jei ji yra tikra, o ne apsimestinė) ir yra nusižeminimas. Tai yra sinonimai.

Silvija

Augustai, tikrai ne visada nusižeminimas yra tas pats, kas nuolankumas ir drąsa - tas pats, kas nusižeminimas. Nusižeminimą aš suprantu kaip savo pozicijos nelaikymą aukščiau kito, netgi sutikimą iš meilės artimui prarasti savas pozicijas dėl jo geresnių pozicijų. Paprastai tariant, tebūnie man blogiau, o tau geriau. Tuo tarpu nuolankumas - tai priimti Dievo valią, kokia ji bebūtų.

Sakydama "Malonės pilnas žmogus jaučia vidumi, kur jam nusižeminti, o kur drąsiai stoti į pirmas gretas." turėjau omeny būtent tai: prarasti savo pozicijas vardan kito gerovės ar drąsiai užimti jas, nes tokia Dievo valia man. Tarkim, kaip pavyzdys tai galėtų būti pretendavimas į postą, kurio siekia ir mano artimas.

Kitas dalykas, kai sakai žmogų turint problemą (šiuo atveju mane :)), tu tvirtini, kad aš tai darau nuolat (t.y. painioju orumą su puikybe). Norėjau, kad pagrįstum būtent tai. Ačiū :)

kukulis

Specialiai nenaudojau žodžiu "nuolankumas", bet "nusižeminimas".

Man asmeniškai "nuolankumas" yra labai brangus žodis. Dėl to jo ir nepanaudojau, nes nenoriu nuvalkioti. Antra vertus jis yra labiau specifinis, tapęs labiau bažnytiniu terminu, nei bendrinėje kalboje vartojamu žodžiu, todėl skaitantysis gali iš kart priimti jį su tam tikru išankstiniu nusiteikimu.

Tai kad jis yra tapęs bažnytiniu terminu, o ne šnekamuoju žodžiu, sprendžiu iš savo patirties, o taip pat iš to, kaip šventieji apibūdina šį žodį. Jie sako taip: "niekas negali apibūdinti žodžio nuolankumas, nes tai yra pats Kristus". Jie tuo pasako, kad tai yra slėpiningas žodis, ir jį patį paaiškinti labai sunku.

Tuo tarpu nusižeminimas universalesnis žodis, galintis įgyti tiek pozityvią tiek negatyvią reikšmę.

Reziumuojant kodėl nenaudojau žodžio "nuolankumas" yra šios priežastys:
* nenoras nuvalkioti,
* nenoras suteikti išankstinį nusistatymą,
* žodžio slėpiningumas, dėl kurio jis gali būti nesuprastas.

Pilgrim

Tai kas yra ...
1. nusižeminimas ?
2. nuolankumas ?
ir be jokių "slėpinių". Žodis negali būti slėpiningas, nes tai kvepia maginiu mąstymu, kuriame yra "slaptos žodžių formulės", "slapti ritualai" ir
prieinami tik išrinktiesiems.

Augustas

Citata iš: Silvija  lapkričio 07, 2017, 15:35:03Augustai, tikrai ne visada nusižeminimas yra tas pats, kas nuolankumas ir drąsa - tas pats, kas nusižeminimas. Nusižeminimą aš suprantu kaip savo pozicijos nelaikymą aukščiau kito, netgi sutikimą iš meilės artimui prarasti savas pozicijas dėl jo geresnių pozicijų. Paprastai tariant, tebūnie man blogiau, o tau geriau. Tuo tarpu nuolankumas - tai priimti Dievo valią, kokia ji bebūtų.

Ačiū už paaiškinimą, Silvija. :) Nusižeminimas (jei jis yra tikras, o ne apsimestinis) irgi yra tas pats - priimti Dievo valią, kokia jinai bebūtų. Nusižeminti (=nusilenkti) prieš Dievą, paklusti Dievo valiai, visa tai yra sinonimai. :)



CitataKitas dalykas, kai sakai žmogų turint problemą (šiuo atveju mane :)), tu tvirtini, kad aš tai darau nuolat (t.y. painioju orumą su puikybe). Norėjau, kad pagrįstum būtent tai. Ačiū :)

Pamėginsiu. :) Tik man įrodinėti čia daug nereikia. Štai Tu rašai taip (paryškinau, kas toje citatoje man atrodo svarbu):

CitataSakydama "Malonės pilnas žmogus jaučia vidumi, kur jam nusižeminti, o kur drąsiai stoti į pirmas gretas." turėjau omeny būtent tai: prarasti savo pozicijas vardan kito gerovės ar drąsiai užimti jas, nes tokia Dievo valia man. Tarkim, kaip pavyzdys tai galėtų būti pretendavimas į postą, kurio siekia ir mano artimas.

Ir noriu Tavęs paklausti, kiek laiko Tu taip galvoji. Jei taip galvoji nuolat, tai iš tiesų tuos dalykus painioji nuolat.

Silvija


kukulis

Atsakau Piligrimui.

Žodis "nuolankumas" yra slėpiningas, dėl to, kad tai labiau atspindi vidinę žmogaus laikyseną, o ne išorinius požymius.

Pavyzdžiui, Dorotėjus aprašo tokį atvejį:


Pas mus vienuolyne buvo toks brolis, kurį visi įžeidinėjo, bet jis niekaip nereagavo. Tuomet aš priėjau prie jo ir paklausiau: "Pasakyk, kaip tau pavyksta išlaikyti ramybę, kai visi apie tave taip kalba?". Jis man atsakė: "ar man reaguoti į jų kalbas? Jie tik lojantys šunys."
Aš tuomet atsitraukiau nuo šio brolio, prašydamas Dievą mane apsaugoti nuo tokios būsenos kaip jo.


Čia aprašytas atvejis, kai tikra puikybė išorėje atrodo lyg tai būtų nuolankumas.

Ir taip yra daug panašių atvejų.

Aš asmeniškai esu susidūręs su tokiu klausimu:
Ar per mišias sėdėjimas bažnyčios priekyje yra nuolankumas ar puikybė? Taip pat ar atsakinėjimas garsiai į kunigo šaukinius yra puikybė?
Atsakyk Piligrim'ai :)


Pilgrim

Atsakymas.
Nuolankumas ar puikybė ... tą žino tik tai darantis žmogus.
Jis žino savo motyvą, intenciją kodėl taip daro.
Tik jis gali reflektuoti save ir pasakyti kodėl.
Ir ši vidinė nuostata nulemia kas tai yra.
Taigi ... aš nežinau.

"nuolankumas" ir "neapykanta" ... kuris slėpiningesnis žodis ?

kukulis

Tu teisus - vidinį nusiteikimą žino tik Dievas ir pats žmogus.

Atsiprašau, jeigu suerzinau tave per daug rašydamas apie slėpiningumą :)

O kaip dėl tų klausimų: ar sėdėjimas Bažnyčios priekyje yra nuolankumas ar puikybė? Kaip galėtum pakomentuoti?

(Tas kur klausia nebūtinai yra mokytojas, o tas kur atsakinėja nebūtinai mokinys ;) )

Pilgrim

Gerai ...
tik pirma atsakyk
kas tu esi Mišiose - dalyvis ar stebėtojas

kukulis

Stengiuosi dalyviu būti. Bet kai būnu bažnyčios gale tai pasidarau dar ir stebėtoju :D

Pilgrim


Aukštyn