rugpjūčio 22, 2019, 11:25:21

Naujienos:

Kokie šaunūs yra ištikimi VIEŠPATIES žmonės!
Būti su jais man didžiausias malonumas. Ps 15 (16) - 3


RELIGIJOS FILOSOFIJA A. Maceina

Pradėjo Kaštonas, gruodžio 12, 2017, 11:09:15

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

Žemyn

Kaštonas

Jau žymiai betgi kebliau yra suvokti, kokiu būdu Dievas tampa žmogui Tu, vadinasi, kokiu būdu Dievas
kaip asmuo, būdamas kitas Aš, tiek priartėja prie žmogaus, jog esti pergyvenamas bei vadinamas ,,Tu, Dieve". O jis turi būti šitaip pergyvenamas bei vadinamas, jei norime, kad religija būtų abipusis santykis, nes tikra religija yra ne tik žmogaus atsiskleidimas Dievui, bet ir Dievo atsiskleidimas žmogui. Aristotelio nejudąs judintojas yra nereliginė ir net antireliginė sąvoka kaip tik todėl, kad jis, kaip aukščiau sakyta (plg. Įv. 3a) neturi jokio santykio su žmogumi: jis judina šį kaip gryna tikrenybė, tačiau jis neatsiskleidžia ir nepasilenkia prie žmogaus kaip asmuo. Tuo tarpu tikrojoje religijoje kaip santykyje ir Dievas yra žmogui Tu, ir žmogus yra Dievui Tu. Ir tik šis abipusiškumas laiduoja, kad religija, išlieka ontologinė savyje ir kad jos veiksmai nevirstų tuščiais mostais, o yra pagrįstojo mūsų buvimo regimybė. Kas tad yra šis Dievo artumas žmogui?

Jau sakėme, kad kitas Aš tampa manuoju Tu, atiduodamas man patį save. Kelias arba būdas, kaip šis atsidavimas vyksta, yra dviejų būvių suliejimas į vienį: vieno Aš būvis virsta kitam Aš šiojo gyvenviete. Šis suliejimas gali tačiau būti įvykdytas tik tada, kai du asmens susitinka. Žmogus, kurio savo gyvenime niekad nesu sutikęs, lieka anapus mano būvio: jis nėra man kitas Aš, nes nei aš, nei jis nežvelgiame į vienas kitą kaip objektą, kadangi neturime šiam žvilgiui erdvės, kuriamos tik susitikus. Bet
šitoks žmogus nėra nei mano Tu, kadangi taip pat nei aš, nei jis neatsiveriame vienas kitam --irgi todėl, kad neturime erdvės atsiverti. Susitikimas yra būtina sąlyga tiek būti kitu Aš, tiek tapti manuoju Tu.

Susitikimo negali atstoti pasakojimas apie asmenį, .............


http://maceina.lt/pdf/religijosfilosofija.pdf

Kaštonas

D. Bonhoefferio reikalavimas veikti pasaulyje taip, tarsi Dievo nebūtų, nes ,,Dievas skelbia mums, kad mes turime gyventi taip, jog susidorotume su gyvenimu ir be Dievo. Dievas, kuris yra su mumis, yra Dievas, kuris yra nuo mūsų pasitraukęs. Dievas, kuris mums leidžia gyventi pasaulyje be Dievo kaip darbo hipotezės,
yra Dievas, kurio akivaizdoje nuolatos stovime. Dievo akivaizdoje ir su Dievu gyvename be Dievo" 20 .

Kaip Tillicho sampratoje žmogus yra tik gaunantysis, taip Bonhoefferio sampratoje žmogus yra tik  veikiantysis. Transcendentinėje religijoje neveikia žmogus, imanentinėje neveikia Dievas. Abiejų šių sampratų išeities taškas yra ne religijos nuovokoje glūdįs atoveiksmis, bet tiktai vieno ar kito poliaus -- Dievo ar žmogaus -- vienašalis veiksmas.

Aukštyn