liepos 05, 2020, 08:43:24

Naujienos:

Kokie šaunūs yra ištikimi VIEŠPATIES žmonės!
Būti su jais man didžiausias malonumas. Ps 15 (16) - 3


Simboliai

Pradėjo Silvija, balandžio 04, 2013, 06:23:31

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

Žemyn

Silvija

Beskaitinėdama bernardinus radau įdomų Ingridos komentarą:

CitataNebūtina skaityti senų Aidų straipsnių, kad žinotume, kada popiežius neklaidingas. Jis neklaidingas tik tada, kai skelbia ex cathedra kokią nors tiesą tikėjimo ar moralės dalykuose kaip privalomą visiems tikintiesiems. Pop. Pranciškus šia neklaidingumo dovana nesinaudoja. Laužydamas liturginius nuostatus (kurie įsako, kad kojos gali būti plaunamos tik vyrams), popiežius nėra neklaidingas.

Apie raudonus batus. Ką simbolizuoja raudoni popiežiaus batai? Jie simbolizuoja kruvinas Viešpaties pėdas, kai Jis nešė kryžių į Golgotos kalną. Ką reiškia, kad popiežius nenori nešioti raudonų batų? Tai reiškia, kad jis nemato jokios simbolikos, kad jam tie batai simbolizuoja tik pinigus, kuriuos reikėtų sumokėti meistrui.


Šiuo pastebėjimu aš visai nenoriu kelti popiežiaus klaidingumo/neklaidingumo klausimo, bet kadangi ir mes jau esame užkliuvę už simbolikos reikšmės, tai temą tokią ir sukūriau. Gi baisiai įdomu, ką tie simboliai reiškia, ar ne? :)

Silvija

Ir dar pagalvojau, kad galbūt popiežius kaip tik labai gerai išmanydamas simboliką pasirinko avėti baltos spalvos batus. Nes visi popiežiai turi teisę save (savo dvasingumą ir nuostatas) kažkaip pristatyti, Pranciškaus vardas - taip pat vos ne kaip simbolis. O dėl spalvos, tai manau šis popiežius daugiau akcentuos ne kančią, bet Prisikėlimo viltį.

Čia dar šiek tiek apie spalvų simboliką: http://dievogarba.wordpress.com/?s=spalvos

Varlė keliauninkė

Tada popiežius turėtų nešioti skirtingų spalvų batus - vieną baltą, kitą raudoną :)

Silvija

Kiekvienas iš mūsų yra įpareigotas gilinti savo tikėjimo žinias. Kartais, turiu pripažint, pati pasijuntu kvailai, susidūrusi su man nepažįstama simbolika ar nežinodama kaip elgtis rečiau atliekamose apeigose.

Vartydama seną kun. K. Čibiro "Liturgiką" randu skyrių Apeigų simbolizmas, kur trumpai apibūdinama kai kurie dalykai:

CitataTikybiniai jausmai ir tiesos - nemedžiaginiai dalykai ir dėl to nematomi. Jiems atvaizduoti arba išreikšti matomu būdu ieškome pasaulyje tokių daiktų, kurie būtų šiuo tuo panašūs į tuos nematomus ir savo panašumu tiktų aniems priminti, o suradę imame kaip ženklus. Taip, sakysime, karštą maldą reiškiame akių ir rankų kėlimu, gailestį - mušimusi krūtinėn, pagarbą - galvos nulenkimu arba ir atsiklaupimu, tikėjimo šviesą ir Dievo meilę degančia žvake, Šv. Dvasią - karveliu, Dievo Apvaizdą - spinduliuota akimi trikampyje ir t.t. Toki daiktai ir veiksmai, mūsų vartojami tikybos tiesoms ir jausmams reikšti, vadinami simboliniais, o jų ta nauja ypatybė (kad reiškia ir vaizduoja tikybos tiesas ir jausmus) simboliškumu.

Mūsų apeigos ne vien teikia pamaldoms iškilmingumo, bet Bažnyčios paskyrimu jos vaizduoja tikėjimo tiesas ir reiškia mūsų jausmus Dievui, taigi jos simboliškos. Jųjų kai kurias Bažnyčia iškart įvedė simbolių prasme, kaip štai: akių ir rankų kėlimą, graikų ir lotynų abėcėlės asloje rašymą per bažnyčios konsekraciją ir t.t.; kitos pradžioje buvo vartojamos iš reikalo, sakysime, rankų prausimas per mišias, žvakių deginimas ir t.t., bet ilgainiui ir jos gavo simbolinės reikšmės. Šiandien kone visos mūsų Bažnyčios apeigos simboliškos. Apeigų simboliškumas kartais labai gilus ir gražus. Rūpinkimės tai suprasti, o apeigos virs mums iškalbingu žodžiu.


Silvija

O čia - šiek tiek apie bažnyčių simboliką (tas pats kun. K. Čibiras. Liturgika).




Krikščionys, atgavę tikėjimo laisvę, stengėsi taip statyti savo bažnyčias, kad jos pavidalu ir įvairiomis smulkmenomis reikštų jų tikėjimo dvasią ir tiesas: į bažnyčių statymą buvo įnešta daug simboliškumo.

Bažnyčios esti kryžiško, apskrito ir keturkampio pavidalo. Kiekviena tų formų turi savo simbolinę prasmę. Kryžius primena Kristaus mirtį ir kančias, jis - mūsų tikėjimo ir išganymo ženklas. Bažnyčių kryžius būna dvejopas: vienur kryžiaus išilginis ir skersinis lygūs - graikų kryžius; kitur išilginė dalis dukart ilgesnė už skersinę - lotynų kryžius. Apskritosios bažnyčios primena nepabaigiamybę ir amžinumą, o keturkampės - keturias pasaulio šalis. Pasitaiko bažnyčių ir šešiakampių (šešios kūrimo dienos, tobulybės skaitmuo), aštuoniakampių (8 palaiminimai) ir net 16-kampių (4x4 - keturios evangelijos, išplatintos keturiose pasaulio šalyse).

Visų gražiausiai įtaisomas bažnyčių priekis, įeinamoji dalis. Ji vadinama faciata, arba fasada. Faciata į viršų eina smailyn ir baigiasi kryžiumi. Kryžius sako, kad čia krikščionių šventovė ir kad tik per kryžių, tikėjimą ir vargus kelias eina į dangų. Iš priekio esti taip pat vienas arba du bokštai. Jie kreipia tikinčiųjų mintis ir jausmus į dangaus tėvynę. Apatinėje faciatos dalyje esti durys (portalis). Jos dvilypės (Senojo ir Naujojo Įstatymų ženklas) ir primena dangaus vartus. Ant jų viršuje matyti kartais fundatorių ženklai (herbai), statymo metai ir koks gražus posakis, pvz.: Bonus intra, melior exi - geras įeik, geresnis išeik, arba: Pax intrantibus, salus exeuntibus - ramybė įeinantiems, išganymas išeinantiems. Prieš duris laiptai, visuomet nelygaus (3,5,7) skaičiaus pakopų. Kartais dar nuo bažnyčios priešakio eina pusračiu aplink kiemą daili, stulpais paremta pastogė - portikas. Taip yra prie šv. Petro bazilikos Vatikane. Ant bažnyčios per vidų arba ten, kur kryžius susikerta, esti dažnai rutulinė kopula. Kartais ant stogo gairike sukinėjasi gaidys. Jo uždavinys - žadinti prie budėjimo, kad pagundų išvengtume.

Bažnyčios statomos aukštose vietose, atstu nuo kitų trobesių bei triukšmingų vietų ir taip, kad durimis būtų nukreiptos į vakarus, o altorine dalimi į rytus. Mat senovėje buvo paprotys melstis veidu nusikreipus į rytus, iš kur kilo Kristus, teisingumo saulė. Tačiau to bažnyčios nukreipimo, arba orientacijos, ypač mūsų laikais, griežtai nesilaikoma. Aplink bažnyčią, kur galima, paliekamas kiemas - šventorius. Čia kitados laidodavo numirėlius, o nūnai per iškilmes eina procesija, o tarpumaldžiais ilsisi žmonės. Šventorius aplink apvedamas mūru arba griežtai aptveriamas ir apsodinamas medžiais. Šventoriaus viduryje statomas jubiliejinis ar šiaip kryžius.

Viduje svarbiausia bažnyčios dalis yra toji, kur prieš didžiąsias duris. Ten stovi didysis altorius, prie kurio kunigai laiko mišias ir kitas viešąsias pamaldas. Ji vadinama presbiterija, arba kunigine. Presbiterija laipsniu ar dviem aukščiau už kitas bažnyčios dalis ir nuo vidurio atsiskiria Dievo stalu. Viršuje Dievo stalo bažnyčios skliaute eina dažnai didelis išpuoštas lankas - triumfo lankas su kryžiumi per vidų. Jame buvo piešiamas ar Kristaus triumfas danguje, ar per paskutinį teismą.
Pats vidurys bažnyčios skiriamas žmonėms. Jis pailgas ir vadinamas nava. Tas vardas nuo lotynų navis - laivas; mat, bažnyčia savo išvaizda ir paskyrimu primena laivą, kuris neša žmones per pasaulio jūrą išganymo uostan. Jei bažnyčia plati, jos vidurys eilėmis stulpų dalinamas į tris arba penkias dalis, kurių kiekviena vadinama taip pat nava. Tuomet gauname, be vidurinės arba didžiausios navos, dar šalutines.

Bažnyčios dalelė po vargonais tarp vidurio ir durų laikoma bažnyčios prieangiu, priemene. Čia pirma rinkdavosi atgailotojai ir katechumenai; vėliau moterys po gimdymo ateidavo įsivesdinti (bobinčius); dabar čia kabinamas kryžius ir švęsto vandens indas, kad žmonės įeidami turėtų kuo persižegnoja. Tai senovės apsiplovimo einant bažnyčion liekana. Apsiplovimui būdavo kieme šaltinis (cantharos).
Iš abiejų pusių prie presbiterijos esti du maži kambariai - zakristijos. Juose laikomi bažnytiniai indai ir drabužiai, o viename kunigai rengiasi pamaldoms.


Augustas

Įdomu, netgi labai.  :thumbup:  Gerai būtų, kad tęstum tas ištraukas.

Silvija

Kas yra altorius?

Jau gilioje senovėje aukoms deginti žmonės darydavo paaukštinimus, aukurais vadinamus. Aukurai vieni būdavo nuolatiniai prie šventyklų, ir tie pasižymėdavo tvirtumu ir gražumu, kiti tik tam kartui sudaromi iš lauko akmenų arba velėnų. Žydams pats Dievas įsakė pasistatyti aukurą ir nurodė jo statymo smulkmenas. Naujajame Įstatyme Kristus save aukojo Dievui, mirdamas ant kryžiaus: kryžius buvo Jam aukuras. Tai kryžiaus aukai kartoti ir prisiminti Kristus įstatė dar šv. mišių auką, kurią atlaikė pirmą kartą per paskutinę vakarienę prie valgomojo stalo; stalas tad buvo savo rūšies aukuras. Kristaus pavyzdžiu pasekė apaštalai ir jų įpėdiniai vyskupai. Ir šiandien mišias laikome bažnyčioje prie stalo ar karsto išvaizdos paaukštinimų, vadinamų iš lotynų kalbos altoriais. Jie atstoja senovės aukurus.

Altorių pavidalas

Seniau. Pirmieji krikščionių altoriai buvo paprasti valgomieji stalai. Jie būdavo iš medžio, akmens ir žalvario. Jų pavidalas nevienodas: kartais apskriti, kartais pusapskričiai, kartais keturkampiai. Kojos dažnai tik trys. Romos katakombose altoriais būdavo ir kankinių karstai - arkosolijos. Sienoje iškaldavo ir išmūrydavo įdubimą, viršuje lanku išvestą, čia dėdavo kankinio kūną ir pridengdavo iš viršaus akmenine plyta. Ant šios plytos ir laikydavo mišias. Vėliau altoriais būdavo dideli keturkampiai akmens, arba vėl akmeninė plyta ant vieno ar kelių stulpelių, kartais tam tikra nešiojama dėžė, stalas. Tuomet altorius paprastai statydavo arba bažnyčios viduryje, kur sueina kryžium išilginė ir skersinė navos, arba presbiterijos viduryje. Altorių statymas gale presbiterijos prie sienos įsigalėjo tik apie XVI amž. Kiekvienan altoriun būdavo dedamos kankinių relikvijos, o kartais kankinių kūnams laikyti statomos buvo po altoriumi ypatingos koplyčios - kriptos. Pradedant nuo XI amž. relikvijos imta statyti ir užpakaly altoriaus, tarp altoriaus ir sienos. Kad nebūtų matyti relikvijų, altoriaus užpakalyje atsirado lenta, o kartais rėmai su paveikslu. Ilgainiui šis priestatas imta visaip puošti ir įvairinti, ir pamažu susidarė nauja altoriaus dalis - priestatas. Altoriaus taisymas vidury bažnyčios labiau tiko jo paskyrimui - būti tikinčiųjų bendruomenei aukos ir pamaldų centru. Kol altorius buvo viduryje, darydavo ant jo stogelį vadinamą kiborion (lotoso vaisiaus lukštas, iš ko vėliau kilo ciborijos vardas, vedamas dabar nuo cibus - valgis).

Dabar. Šių dienų altoriai jau daug kuo skiriasi nuo senųjų. Jie dabar iš dviejų dalių: tikrojo altoriaus ir jo priestato iš užpakalio. Tikrasis altorius nūnai - pailgas stalas, kartais iš priekio karsto pavidalo. Altoriaus apačią sudaro arba mūras, arba akmens stulpai, o viršų - akmens plyta, vadinama mensa. Iš priekio altorių dažnai dengia išpuoštas audeklas rėmeliuose - antependium (ir antepedium). Mensos viduryje, o kartais pačiame altoriaus mūre daromas įdubimas (sepulchrum), kur dedamos šventųjų relikvijos. Nuo katakombų laikų mišios laikomos tik ant šventųjų relikvijų. Jei altorius medinis ir neturi akmeninės mensos su relikvijomis, tuomet viduryje altoriaus mišioms laikyti įtaisoma marmurinė plytelė su relikvijomis - portatilis.

Užpakaly altoriaus laipteliu iškyla padėklas (padelis) žvakėms, gėlėms, relikvijoms statyti, o už jo stačiai į viršų nuo altoriaus priestatas. Čia įvairūs stulpeliai, arkadomis sunerti, tarp kurių paveikslai ir statulos; čia bokštai bokšteliai, čia visoki pagražinimai, o visa ko viršuje kryžius. Altorių priestatai esti vieno ir daugiau aukštų - kondignacijų. Kai kur priestatai taip įtaisyti, kad vidurys nejudinamas, o sparnai sudaromi, tai - triptikai. Triptikų sparnuose iš abiejų pusių esti įvairių paveikslų. Atidarius arba uždarius triptiką, altoriaus išvaizda ir paveikslai kinta. Triptikai sutinkami gotų stiliaus bažnyčiose.

Tabernakulis

Altoriaus viduryje esti mažas namukas ar spintelė Švenčiausiajam Sakramentui laikyti - tabernakulis (šėtra), arba ciborija. Ant tabernakulio dažnai matyti dar gražus stogelis, keturiais stulpeliais paremtas, tai sostas šv. Sakramentui išstatyti per iškilmingas pamaldas. Prieš tabernakulį su šv. Sakramentu visuomet turi degti lemputė - amžinoji ugnis, meilės ženklas.

Altorių gerbimas

Altorius - vyriausias daiktas ir vieta bažnyčioje. Ir visa bažnyčia ne kam kitam statoma, tik pridengti altoriui ir apie jį susirinkusiems žmonėms. Bažnyčios visa garbė nuo altoriaus: kur nėra altoriaus, nėra ir bažnyčios. Altorius - Jėzaus Kristaus sostas ir Kristų mums primena bažnyčioje. Todėl katalikai kaip galėdami gražina altorius, kad tuo išreikštų didžiausią pagarbą jiems. Altoriai ypatingu būdu vyskupo konsekruojami ir paskui nuolat būna pridengti trimis drobės marškomis (Kristaus karsto marškos). Nuo bažnyčios altorius skiriamas grotelėmis, kad bet kas jo liesti negalėtų. Ant altoriaus niekas neturėtų būti ir dedama, išskyrus mišioms reikalingus daiktus. Taigi, tikintieji kur kas geriau darytų, jei nedėtų nešamų bažnyčion dovanų ant altoriaus. Tam reikalui geriau tinka zakristija ir bažnyčios prieangis. Kitados nusikaltėlis, prisiglaudęs prie altoriaus, jau būdavo laisvas nuo suėmimo. Altorius turi ir mums likti šventenybė. Prieš altorių eidami mes bent galvą nulenkime, o jei ten laikomas šv. Sakramentas, tai ir atsiklaupkime.

Ištrauka iš kun. K. ČIBIRO, LITURGIKA 1947. (Teksto išryškinimai - mano)


Silvija

Liturginių rūbų spalvos.

Bažnyčios iškilmės nevienodos prasmės ir tono (nuotaikos). Jųjų vienos - linksmos, kitos liūdnos ir graudingos; vienos mini tyliuosius nekaltybės laimėjimus, kitos kankinių kentėjimus ir mirtį. Pagal tai turi keistis taip pat liturginių rūbų spalva ir taikintis prie šventės nuotaikos bei prasmės. Liturginiai rūbai esti šių spalvų: žalios, baltos, raudonos, žydros ir juodos.

Žalia spalva - vilties spalva, per ją reiškiame išganymo ir dangaus ilgesį. Ji skiriama sekmadieniams ir šiokioms dienoms nuo Sekminių iki Advento ir nuo Trijų Karalių iki Užgavėnių. Tačiau, jei tomis dienomis pasitaiko kurio šventojo iškilmė, spalva taikoma prie šio paskutiniojo.

Balta spalva, kuriai prilygsta ir geltona aukso spalva, reiškia nekaltumą ir džiaugsmą. Šios spalvos drabužiai vartojami per Viešpaties, Šv. Panelės ir išpažinėjų šventes.

Raudona spalva - kraujo ir ugnies spalva. Imama Šv. Dvasios atėjimo dieną ir kankinių šventėmis.
Žydra, tamsiai mėlyna (fioletinė) - skausmo ir atgailos spalva, todėl ir vartojama Gavėnios, Advento ir pasninkų dienomis.

Juoda spalva - nuliūdimo ir gedulo spalva. Juodais rūbais laidojame numirėlius ir laikome už juos pamaldas. Didįjį penktadienį - Kristaus mirties dieną - taip pat esti juoda spalva.

Iki VI amž. liturginiai rūbai buvo baltos spalvos. Nuo VI iki XIII amž. spalvų simbolingumas ir jų vartojimas nebuvo griežtai nustatytas. Tai padarė Inocentas III († 1216 m.).

Ištrauka iš kun. K. ČIBIRO, LITURGIKA 1947.




Naujai liturginių rūbų simboliką pristato kun. Mozė Mitkevičius čia:

http://apzvalga.eu/liturginiai-drabuziai-istorija-funkcijos-simbolika.html

Giedrė

Labai patiko apie spalvas :thumbup:

Silvija

Ankstyvosios krikščionybės laikais, kai formavosi simbolinė ikonografija, evangelistai dažnai buvo vaizduojami kaip keturios sparnuotos būtybės: Matas - kaip žmogus su sparnais, Morkus - sparnuotas liūtas, Lukas - jautis, Jonas - erelis. Tai lėmė ankščiau pateiktas Ezechielio pranašystės epizodas. Apreiškime Jonui taip pat vaizduojamos keturios būtybės, supančios Dievo sostą. Nors jos žinomos kaip apokaliptinės būtybės, nuo seniausių laikų buvo tapatinamos su keturiais evangelistais. Tokį evangelistų vaizdavimą viduramžių Šventojo Rašto aiškintojai grindžia ir pačiu evangelijų pobūdžiu.

Mato simbolis yra žmogus, kadangi jo evangelija prasideda Kristaus protėvių kilmės medžiu, tuo pabrėžiant Jėzaus žmogiškąją prigimtį. Mato evangelija parašyta paprastu neįmantriu stiliumi, kurį geriausiai charakterizuotų žodis realizmas. Ji artima protokoliškam Jėzaus gyvenimo aprašymui.
Morkaus atributas - liūtas. Morkaus evangelija pradedama tyruose šaukiančiojo balsu - aliuzija į riaumojantį liūtą. Tekste dominuoja Jėzaus Kristaus kaip Dievo Sūnaus didybė. Morkus buvo žydas, rašęs žydams ir matęs Jėzuje Mesiją - žydų tautos liūtą, kurį skelbė pranašai.
Jono simbolis yra erelis.Erelis gali pakilti aukščiau už visus paukščius. Sakoma, kad iš visų paukščių tik vienas erelis gali žiūrėti tiesiai į saulę. Jono evangelija yra teologinė; jo minties skrydžiai aukštesni nei visų kitų ir jis labiau nei kiti evangelistai iškelia Kristaus dieviškumo idėją. Tai evangelija, iš kurios filosofai gali semti temas apmąstymams ir atsakymą rasti tik amžinybėje.
Luko simbolis yra jautis. Jautis buvo aukos gyvulys; Lukas mato Jėzų kaip auką už visą pasaulį. Lukui svarbiausia, kad Jėzus sunaikina skiriančius barjerus ir yra tas pats žydams ir pagonims, šventiesiems ir nusidėjėliams. Jis yra viso pasaulio Išganytojas.

Kaip buvo minėta, būdingiausias Kristaus karališkos galios vaizdinys yra Didybės Viešpats, sėdintis šlovės soste, kurį supa keturi gyvūnai su žmogaus, jaučio, liūto ir erelio galvomis. Tai evangelistų simboliai, bet tai ir pačių galingiausių kūrinijos būtybių simboliai, be to, - paties Kristaus simboliai. Kai kurie viduramžių rašytojai teigė, kad Kristus yra žmogus savo gimimu, jautis - paaukojimu, liūtas - prisikėlimu ir erelis - pakilimu į dangų.




Panaudota medžiaga iš karmelitų parapijos puslapio: http://karmelituparapija.lt/istorija_daile/vidus/freskos/evangelistai/ ir http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-11-23-br-lukas-skroblas-osb-kristus-visatos-valdovas/110512

arabele

oho kiek daug informacijos ačiū Silvija kad mus apšvietei

Pilgrim


Tomas M.

Pasitelkdami simbolius, blogio tarnai bando suklaidinti tikinčiuosius, piligrimų lankomose vietose dalindami nemokamus rožinius:

http://www.youtube.com/watch?v=V-ajORGE5X8

Tik būdamas dėmesingas, gali tai pastebėti...

Silvija

CitataPer apreiškimą 1674 m. Marijai Margaritai buvo parodyta Švč. Širdis liepsnose, akinanti labiau už saulę ir skaidri kaip krištolas, su garbinama žaizda. Širdį juosė erškėčių vainikas, simbolizavęs žmonių nuodėmių sukeltas kančias. O ant Širdies uždėtas kryžius, kuris reiškė, jog nuo pat pirmosios Įsikūnijimo akimirkos, nuo tos akimirkos, kai susiformavo Švč. Širdis, ant jos buvo uždėtas Kryžius. Pagal šią viziją Marija Margarita nupiešė atvaizdą, kurį Bažnyčia garbina ir šiandien - liepsną, erškėčių vainiką ir Kryžių.


Daugiau apie tai rasite čia: http://www.vievioparapija.eu/skaitiniai/apie-svenciausiaja-jezaus-sirdi

Silvija

KBK apie Šventosios Dvasios simbolius:




ŠVENTOSIOS DVASIOS SIMBOLIAI
694  Vanduo. Vanduo simbolizuoja Šventosios Dvasios veikimą Krikšto metu, nes po Šventosios Dvasios šaukimosi jis tampa veiksmingu sakramentiniu naujojo gimimo ženklu: kaip prieš gimdami buvome išnešioti vandenyje, taip ir krikšto vanduo ženklina, kad mūsų gimimas dieviškajam gyvenimui mums duodamas Šventojoje Dvasioje. Tačiau ,,pakrikštyti vienoje Dvasioje", mes taip pat esame ,,pagirdyti viena Dvasia" (1 Kor 12, 13); tad Šventoji Dvasia pati yra Gyvasis Vanduo, ištryškęs iš nukryžiuotojo Jėzaus šono,17 kaip iš šaltinio, ir mumyse trykštantis į amžinąjį gyvenimą.18
695  Patepimas. Patepimo aliejumi simbolis irgi yra Šventosios Dvasios ženklas, tapęs net jos sinonimu.19 Įvedant į krikščioniškąjį gyvenimą, jis yra sakramentinis Sutvirtinimo ženklas, Rytų Bažnyčiose kaip tik vadinamas ,,Patepimu krizma". Tačiau, norint suvokti visą jo reikšmingumą, reikia grįžti prie Šventosios Dvasios įvykdyto pirmojo - Jėzaus - patepimo. Kristus (hebrajiškai ,,Mesijas") reiškia Dievo Dvasios pateptąjį. Senojoje Sandoroje20 buvo Viešpaties ,,pateptųjų", ypač karalius Dovydas.21 Tačiau Jėzus yra vienintelis toks Dievo Pateptasis: Sūnaus prisiimta žmogiškoji prigimtis yra visa ,,Šventosios Dvasios patepta". Jėzus yra tapęs ,,Kristumi" per Šventąją Dvasią.22 Mergelė Marija pradeda Kristų iš Šventosios Dvasios, kuri per angelą praneša, kad Jis nuo pat gimimo23 bus Kristus, ir paragina Simeoną ateiti į Šventyklą, kad pamatytų Viešpaties Mesiją;24 Jėzus yra kupinas Šventosios Dvasios,25 ir galia, sklindanti iš gydančio ir gelbinčio Kristaus, yra Jos.26 Pagaliau Ji prikelia Jėzų iš numirusių.27 Tad savo nugalėjusioje mirtį žmogystėje28 visas tapęs ,,Kristumi", Jėzus gausiai išlieja Šventąją Dvasią, kol ,,šventieji", susivieniję su Dievo Sūnaus žmogyste, taps ,,tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką" (Ef 4, 13): ,,viso Kristaus", kaip sako šv. Augustinas.29
696  Ugnis. Vanduo žymi Šventojoje Dvasioje duoto gyvenimo gimimą ir vaisingumą, o ugnis simbolizuoja Šventosios Dvasios veikimo galią perkeisti. Pranašas Elijas, kuris ,,pakilo [...] lyg ugnis, jo žodis buvo lyg liepsnojanti krosnis" (Sir 48, 1), savo malda pritraukė ugnį iš dangaus sudeginti aukai ant Karmelio kalno;30 tai įvaizdis Šventosios Dvasios ugnies, perkeičiančios visa, ką Ji paliečia. Jonas Krikštytojas, kuris ,,su Elijo dvasia ir galybe žengs pirma Viešpaties" (Lk 1, 17), skelbė Kristų kaip tą, kuris ,,krikštys Šventąja Dvasia ir ugnimi" (Lk 3, 16), tąja Dvasia, apie kurią Jėzus sakys: ,,Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!" (Lk 12, 49). ,,Tarsi ugnies liežuviai" Šventoji Dvasia nusileido ant mokinių Sekminių rytmetį, ir jie ,,pasidarė pilni Šventosios Dvasios"31. Dvasinė tradicija tą ugnies simboliką išlaikys kaip vieną išraiškingiausių Šventosios Dvasios veikimo alegorijų32: ,,Negesinkite Dvasios!" (1 Tes 5, 19).
697  Debesis ir šviesa. Šie du simboliai neatskiriami nuo Šventosios Dvasios pasirodymo. Senojo Testamento teofanijose tai tamsus, tai šviesus debesis apreiškia gyvąjį ir gelbintį Dievą, pridengdamas Jo nežemišką garbę; taip nutiko Mozei ant Sinajaus kalno,33 Susitikimo palapinėje,34 keliaujant per dykumą,35 Saliamonui - Šventyklos pašventinimo metu.36 Šiuos pranašingus įvaizdžius Kristus įgyvendino Šventojoje Dvasioje. Dvasia nužengė ant Mergelės Marijos ir pridengė ją ,,savo šešėliu", kad ji pradėtų ir pagimdytų Jėzų37. Ant Atsimainymo kalno ši Dvasia ,,užėjo [kaip] debesis ir uždengė" Jėzų, Mozę ir Eliją, Petrą, Jokūbą ir Joną, ,,o iš debesies aidėjo balsas: 'Šitas mano išrinktasis Sūnus, Jo klausykite!'" (Lk 9, 35). Pagaliau tas pats ,,debesis paslėpė" Jėzų nuo mokinių akių Žengimo į dangų dieną38 ir apreikš Žmogaus Sūnaus garbę Jo Atėjimo dieną.39
698  Antspaudas yra simbolis, artimas patepimui. Kristų ,,Dievas savo antspaudu yra pažymėjęs" (Jn 6, 27), o Jame Tėvas savo antspaudu pažymėjo ir mus40. Kadangi Krikšto, Sutvirtinimo ir Šventimų sakramentuose antspaudo (graikiškai sfragidos) įvaizdis reiškia nepanaikinamai veikiantį Šventosios Dvasios patepimą, jį kai kurios teologinės tradicijos vartodavo išreikšti neišdildomai žymei, įspaudžiamai tų trijų sakramentų, kurie negali būti kartojami.
699  Ranka. Jėzus gydydavo ligonius41 ir laimindavo kūdikius42 uždėdamas ant jų rankas. Ir apaštalai Jo vardu darė tą patį.43 Maža to - apaštalų rankų uždėjimu teikiama Šventoji Dvasia.44Laiškas žydams rankų uždėjimą priskiria prie savo mokymo pagrindinių elementų.45Tą visagalio Šventosios Dvasios išliejimo ženklą Bažnyčia išsaugojo savo sakramentinėse epiklezėse.
700  Pirštas. Jėzus išveja ,,demonus Dievo pirštu".46 Dievo Įstatymas įrašytas akmeninėse plokštėse ,,Dievo pirštu" (Iš 31, 18), o apaštalų rūpesčiui pavestas ,,Kristaus laiškas" surašytas ,,gyvojo Dievo Dvasia, ne akmens plokštėse, bet gyvų širdžių plokštėse" (2 Kor 3, 3). Himne ,,O Dvasia Viešpatie, ateik" į Šventąją Dvasią kreipiamasi kaip į ,,Tėvo dešinės pirštą" [,,digitus paternae dexterae"].47
701  Balandis. Baigiantis tvanui (kurio simbolika siejama su Krikštu), Nojaus išleistas balandis sugrįžo su žalia alyvų medžio šakele snape, ir tai buvo ženklas, kad jau vėl galima gyventi žemėje.48 Kristui išbridus iš savojo krikšto vandens, Šventoji Dvasia it balandis sklendė žemyn ir nusileido ant Jo.49 Šventoji Dvasia nusileidžia ir pasilieka nuplautose pakrikštytųjų širdyse. Kai kuriose bažnyčiose šventoji Eucharistijos atsarga yra laikoma metalinėse balandžio formos talpose (columbarium), įrengtose virš altoriaus. Šventąją Dvasią simbolizuojantis balandis yra krikščioniškosios ikonografijos tradicija.


http://katekizmas.lt/kbk1996p2003_p2008-2009gv/N1300B.html

kukulis

Čia apie tuos simbolius dėl to, kad Sekminės? :)

O gal kažkuris simbolis labiau "užkabina", ar įkvepia kokias nors įžvalgas?

Silvija

Ir dėl to, ir dėl kito :)

Pirmiausia, tai nustebau, kad šalia visiems gerai žinomų simbolių kaip vandens, ugnies ir balandžio, atsirado tokie kaip ranka, antspaudas, pirštas ir kt., bet štai kur dingo vėjas? O gal vėjas - ne simbolis? :-\

O įžvalgos tai randasi skaitant kiekvieno apibūdinimą, pvz, apie vandenį pagalvojau, kad jis - geras amortizatorius :), pabandykit vandenyje muštis - neišeis :), kūdikis motinos įsčiose plaukiodamas vandenyje irgi saugus. O mes? Ar saugiai gyvename Šventojoje Dvasioje?

Apie antspaudą kai skaičiau, pagalvojau apie tatuiruotes :)

Silvija

Ištirta, kad Jordano upė tekėdama sudaro dvi jūras: Galilėjos ežerą ir Negyvąją jūrą. Galilėjos ežeras, arba jūra, priima Jordano vandenis, bet paskui leidžia jiems ištekėti. Šioje jūroje knibždėte knibžda gyvybė, ji viena iš žuvingiausių vandens telkinių pasaulyje. Negyvoji jūra gauna Jordano vandenis ir pasilaiko juos sau, iš jos niekas neišteka. Ji tikrai yra ,,mirusi" jūra: nei joje, nei aplink ją nėra nė pėdsako gyvybės, tik druskinga dykvietė. Tai simbolis. Kad gautume meilę po to, kai ji mums buvo gausiai išlieta per Krikštą ir ne kartą vėliau, būtina leisti tai meilei ištekėti, nugriauti mūsų egoizmo užtvanką ir išleisti tai, ką turime.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-05-23-raniero-cantalamessa-ofm-cap-visi-pasidare-pilni-dievo-meiles/45216

Varlė keliauninkė

Noriu tik pasitikslinti tų kas žino, ar simbolis/ženklas yra Bažnyčios susitarimo reikalas ką jis reiškia ar ne? Turiu galvoj, kad simbolis egzistuoja tik tam tikroje aplinkoje, tam tikroje bendruomenėje ir yra jos susitarimo reikalas. Teisingai?

Pilgrim

Nėra taip paprasta atsakyti. Gali kartais simbolis būti susitarimo dalykas. Tačiau gali būti ir tarsi "įrašytas" sąmonėje/prigimtyje. Kartais įvykis tampa simboliu. Įvairiai gali būti. Tarkim toks pvz. kryžiaus simbolis. Tiesiog pamąstymui. Tiesiog yra kai kurie dalykai, reiškiniai, kurie jau savaime yra simboliai. Ir jie tais simboliais yra nepriklausomai ar tu juos laikai tokiais ar ne.

Aukštyn