lapkričio 20, 2019, 05:42:37

Naujienos:

Kokie šaunūs yra ištikimi VIEŠPATIES žmonės!
Būti su jais man didžiausias malonumas. Ps 15 (16) - 3


Malda, kad Arkivyskupas Teofilius Matulionis būtų paskelbtas palaimintuoju

Pradėjo Silvija, sausio 12, 2014, 04:22:33

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

Žemyn

Silvija

Malda prašant Aukščiausiojo, kad šis Dievo tarnas būtų paskelbtas palaimintuoju

Visagali Dieve, mūsų prieglauda ir stiprybe! Tu stiprini visus tvirtai Tave tikinčius ir nuoširdžiai Tavo valią vykdančius. Tu stiprinai ir mūsų vyskupą Teofilių Matulionį, kai dėl Tavo vardo jis net šešiolika metų kentėjo įvairiuose lageriuose ir liko Tau ištikimas. Suteik malonę, kad mes, kadaise turėję jį savo vyskupu, dabar galėtume turėti šventuoju ir užtarėju danguje. Prašome Tave, Viešpatie, per šio kankinio užtarimą malonių (galima pridėti savo intenciją), kurių karštai trokštame. Amen. ,,Tėve mūsų", ,,Sveika Marija", ,,Garbė Dievui Tėvui".

Šis tekstas paimtas: http://www.matulionis.info/

Silvija

Iš interviu su Kaišiadorių vyskupijos kunigu, kanoninės teisės daktaru Mindaugu Saboniu, 2001 m. paskirtu postulatoriumi arkivyskupo Teofiliaus Matulionio byloje:

Ar galėtumėte pristatyti kitus Dievo tarnus: Teofilių Matulionį, Mečislovą Reinį, Vincentą Borisevičių? Kuo grindžiamas jų šventumas, ko trūksta jų byloms ir ar galima tikėtis, jog greitu laiku Lietuva turės daugiau palaimintųjų? Ar pradėta byla kunigui Juozui Zdebskiui?

Iš visų išvardytų kankinių, geriausiai pažįstu arkivyskupo Teofilio Matulionio bylą, nes jau 4 metus dirbu jos postulatoriumi (kitaip tariant, rašau Romoje minėtą positio). Mūsų positio jau beveik paruoštas spausdinti. Liko parašyti kelis paaiškinimus, ,,nušlifuoti" metodologiją ir tada visus 800 mūsų darbo puslapius duosim skaityti Vatikano šventųjų skelbimo kongregacijos teologų komisijai.

(...)

Kadangi vyskupo Matulionio šventumo byla remiasi ,,kankinystės" pagrindu, apie kokias patirtas malones liudija tikintieji?

Beveik visos Kaišiadorių vyskupijos bažnyčios turi arkivysk. Matulionio paveikslą su šalia esančia malonių knyga. Įrašai šiose knygose įvairaus pobūdžio - kai kurie anonimiški, kai kurie nemini Teofiliaus, bet dėkoja Viešpačiui, Mergelei Marijai ar kitiems šventiesiems, kai kurie neįvardija gautų malonių, o tik linki, kad beatifikacijos procesas kuo greičiau pasibaigtų ir t. t. Dažniausiai žmonės Dievo Tarnui dėkoja už:

- atsivertimo malonę;

- pagalbą sunkioje finansinėje padėtyje;

- pagalbą sunkioje gyvenimo situacijoje;

- šeimos susitaikymą;

- greitą pagijimą;

- pagijimą iš ligos, kuriai reikėjo chirurgų intervencijos;

- išsivadavimą nuo priklausomybių ir t. t.

Ypač džiaugiamės vienos jaunos šeimos liudijimu, kurį galima prilyginti stebuklui. Jų mažo vaikelio išgijimas net visko mačiusiems gydytojams buvo sunkiai paaiškinamas.


Visas interviu: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-03-04-kun-mindaugas-sabonis-paprastai-sventieji-stebuklu-nedaro-jei-ju-neprasome/127993

kukulis

Gal galėtume plačiau padiskutuoti tema: kodėl norint paskelbti žmogų šventuoju, reikalingi stebuklai po jo mirties?
Kažkada tai atrodė aišku, bet šiuo metu tai man atrodo kažkaip neteisinga.

Silvija

Na, jei tas žmogus pas Dievą, tai jam tikrai nereikia tos garbės iš mūsų - būti pavadintam šventuoju. To reikia daugiau mums, kurie tikime, kad ir dangus, ir pragaras prasideda jau čia, žemėje. Taip ir su šventųjų bendravimu: jei apie juos nekalbėtume ir jų neprisimintume, prarastume daug malonių.

Tame straipsnyje labai gražiai kun. Mindaugas Sabonis sako:

Pasakysiu atvirai - iki arkivyskupo Matulionio nebuvau didelis šventųjų garbintojas, o bylą tvarkyti ėmiausi vien todėl, kad buvau baigęs kanoninę teisę. T. Matulioniui ir kitiems jo likimo broliams tapau neabejingas, kai pamačiau, jog jie toli gražu nebuvo raudonskruosčiai pasakų herojai. Visi jie gyveno realų gyvenimą, su realiomis problemomis, baimėmis ir kryžiumi. Visi jie neabejotinai buvo stiprinami realios Dievo malonės, ypač kai reikėjo nebijoti mirties ir paliudyti tikėjimą ateistinio giganto akivaizdoje. Manau, jog ir tarp skaitytojų yra ne vienas, kuris ieško ir suradęs gėrisi šventųjų mokėjimu nebijoti tiesos; mokėjimu tvarkytis su savim pačiu; mokėjimu nepasiduoti, net kai gyvenimas tampa itin sudėtingas; mokėjimu pripažinti suklydus ir t. t. Šie šventųjų gyvenimo ,,stebuklai", manau, daugeliui mūsų yra artimesni ir stebuklingesni nei gvazdikėlių lietus ar patekėjusi mėlynos spalvos saulė...

Silvija

Ir dar pagalvojau, kad susivieniję su Dievu šventieji mums trokšta padėti, mums tik belieka patikėti ir "pasiimti" tas dovanas - jų pagalbą :angel-2:

O kaip jie padės, jei apie juos niekas nežinos?

kukulis

Na, galiu dar kartą klausimą pakartoti: kodėl reikalingi stebuklai šventųjų pripažinimui?

Tomas rašė kitoje temoje, kad jis džiaugiasi, kad jo sekamas žmogus pripažintas šventuoju, todėl jis dabar gali iš jo imti pavyzdį.

Silvija rašo, kad vyksta šventųjų bendravimas ...

Bet vis vien nesupratau, prie ko stebuklai? Ar mes, imdami pavyzdį iš šventųjų, taip pat turime daryti stebuklus? :D

Silvija

Tikiuos ir kiti pasakys savo nuomonę, bet aš manau, kad viena vertus, gyvename žemėje ir tokiems "nematomiems" dalykams reikia įrodymų (aišku, kas netiki, tai ir netikės), kita vertus, tai apsaugo nuo visos virtinės netikrų, arba nenusipelniusių šventojo vardo, paskelbimo.

kukulis

Ar stebuklas yra požymis, kad žmogus nusipelnęs šventojo vardo? Nesakau kad ne taip, bet ar negali taip atsitikti, kad štai gyveno žmogus, jis buvo šiaip sau žmogus, bet turėjo krūvą pasekėjų. Po jo mirties žmonės sugalvojo, kad reikia jį paskelbti šventuoju ir ėmė melsti stebuklų. Meldėsi stipriai ir jausmingai ir psichosomatinių reiškinių pasekoje vieni pasveiko iš kažkokių ligų, kitiems atsirado stigmos, todėl tas žmogus buvo paskelbtas šventuoju.

Nesakau kad Matulionis nebuvo šventas žmogus, bet ar šventumo įrodymui nėra svarbesni žmonių liudijimai apie jo gyvenimą, nei kad stebuklai po žmogaus mirties?

Silvija

Teoriškai gali būti ir tokių atvejų, kaip sakai  :-\

Iki galo ir man nėra aišku, kam tie stebuklai, kažkuria prasme matyt šis reikalas atgyvena, nes labai jau kritiška ir išsilavinusi visuomenė tapo, jos taip lengvai neįtikinsi. Lygiai kaip neįrodysi Dievo buvimo.

Silvija

Žinai ką sugalvojau? :)

Manau, kad tos stebuklų aritmetikos reikia tam, kad šitaip Dievas mums patvirtintų apie tai, kad tikrai pas Jį esantis žmogus - šventasis. Jis gerbia tvarką, kurią teisėta Jo valdžia žemėje nustato. Todėl tai - tarsi savitarpio susitarimas, kad būtų išvengta klaidos.

Na, o jau žmogiškasis faktorius, t.y. galima klaida - tai kas kita, bet aš pasitikiu, kad tie medžiagos tyrimo ir šventojo paskelbimo procesai yra itin skaidrūs ir tavo pavyzdį daleidžiu tik kaip teorinį. Taigi, viskas paliekama mūsų pasitikėjimui ;)

kukulis

Va tame straipsnyje irgi paminėta kankinystės įrodymui nereikalingi stebuklai. Bet čia pat kalbama, kad byla stovi, jeigu nėra tų stebuklų ...
Nei šis nei tas ...

Aš klausiau pasakojimų apie Juozą Zdebskį ir tie pasakojimai man labai imponavo. Jeigu jį paskelbtų šventuoju, man tai nekeltų jokių abejonių. Bet va tie stebuklai ...

Pilgrim

Tokie nustatyti reikalavimai  :)
CitataLikęs žingsnis iki asmens paskelbimo palaimintuoju yra patvirtintas stebuklas, kuris įvyko Garbingojo Dievo tarno užtarimu, įrodantis jo vienybę su Dievu po mirties.

Kaip vyksta beatifikacija ir kanonizacija
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-04-25-kaip-vyksta-beatifikacija-ir-kanonizacija/116861

kukulis

Man štai kokia mintis kilo, paskaičius Silvijos tekstus apie šventųjų bendravimą. Iš tiesų, tas bendravimas įmanomas tik pažįstant žmogų. Be abejo, geriausia yra, kai tu jį matei, bendravai dar jam gyvam esant.

Kitas būdas - skaityti to žmogaus paliktus tekstus. Šis būdas ne toks pilnas kaip pirmas bet ir nedaug už jį skurdesnis,nes per tekstus ypač šventasis atskleidžia savo širdies gelmes.

Dar skurdesnis būdas skaityti liudininkų raštus apie šventąjį. Bet ir šis būdas gali būti pakankamai geras.

Kodėl manau, kad šventųjų bendravime reikalingas žmogaus pažinimas? Nes manau, kad šiame bendravime dalyvauja žmogaus širdis. Šventasis, jo gyvenimas turi imponuoti. Gal tai mano asmeninė nuomonė, bet manau, kad tik tokiu atveju užsimezga tas dvasinis ryšys.

O jeigu šventajam meldžiamasi iš vartotojiškų paskatų tipo: "pagydyk mane", "rask man daiktą", "pagelbėk gyvenime" - tai anoks čia šventųjų bendravimas ...

P.S.

Pratęsiant apie pažinimą dar gyvam esant.
Jeigu tas šventasis iš tavo aplinkos, ir jis nebuvo toks, kad būtų palikęs kokių raštų ar ne toks garsus, kad apie jį kas liudytų; tuomet tas dvasinis ryšys užsimezga tik tarp jį asmeniškai pažinojusių žmonių.

Aš iš vaikystės prisimenu kaimynę, kuri man ir broliui padėjo ruoštis pirmajai komunijai. Aš jai niekad nesimeldžiu, tačiau jeigu kitos maldos metu ( rožančiaus ar gailestingumo vainikėlio ) apmąstant ją prisimenu, arba prisimenu, šiaip, pavyzdžiui dabar rašant, tai visad pajuntu kažkokį širdies nusiteikimą į gera, suminkštėjimą ... nerandu lietuviško žodžio :)

P.P.S.
Taip ir su tais šventaisiais.
Mano širdis priešinasi maldai "kažkokiam" šventajam, nes jei tu jo nepažįsti bent iš kažkokių raštų, tuomet tai gaunasi lyg pagoniškai malda.
Panašiai ir su maldomis į kandidatus į šventuosius. Mano nuomone, jei jau nori prašyti tokio žmogaus užtarimo, tai tiesiog privaloma pirmiausia paskaityti liudijimus apie jį, jo raštus, ir tik jei atsiranda pagarba šventajam, jo gyvenimas pradeda imponuoti, tik tada gali melstis prašydamas užtarimo.

Pilgrim

Kas yra malda ?
Dialogas ... Tu tiesiog kalbiesi su Jėzumi, su Tėvu, su šventuoju ir apie ką - apie gyvenimą.
O kalbantis apie gyvenimą tu tik parodai save, savo vertybes, kas tau svarbiausia. Jei svarbiausia pagelbėti, rasti, gauti ... tai tą ir sakai, tačiau nelieka laiko pasidžiaugti, kad šiandien saulė šviečia, kad gražus rytas, kad puikiai pasisekė nuvažiuoti į darbą.

Silvija

Šventųjų bendravimas - įsigilinkim į žodžių prasmę - juk tokiam bendravime turi būti abipusis šventumas. Vartotojui, kuris tik ima, o duoti nenori, turbūt toli iki šventojo.


Aukštyn