spalio 24, 2020, 16:06:29

Naujienos:

Kokie šaunūs yra ištikimi VIEŠPATIES žmonės!
Būti su jais man didžiausias malonumas. Ps 15 (16) - 3


Religinė puikybė (apsižavėjimas, "prelest")

Pradėjo kukulis, vasario 12, 2014, 16:00:28

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

Žemyn

Sigitas


kukulis

Citata iš: Augucka  vasario 28, 2014, 07:06:07
Aš susilaikysiu nuo tolesnių komentarų,


O po to eina iš kart antras postas iš eilės ..  ;D  ;D  ;D  :thumbup:

Tomas M.

Spėju, kad kai kukulis sakė, kad negalėtų išgyventi be Dievo dovanų, jis turėjo omenyje Dievo malonę, kuri be abejo yra dovana, be kurios mes neišliktume krikščionimis, bet šiuo atveju mes kalbame apie kiek kitokias dovanas, gal labiau apibrėžtas.

Tomas M.

Citata iš: Sigitas  vasario 27, 2014, 16:29:09
...Jeigu žinotumėme, kas iš tikrųjų įvyksta kiekvienų šventų Mišių metu, mes net arti bažnyčios pastato neprieitume! DIEVAS NORI MUMS DOVANOTI SAVE ir nori, kad mes jį priimtume, nors iš tikrųjų nesame verti. Dauguma žmonių būtent taip ir nutolsta nuo Dievo, nes šėtonas jiems parodo tikrą šventųjų Mišių vaizdą ir kad nesame verti jose dalyvauti ir jau garantuotai nesame verti priimti Jėzaus Kristaus Kūną ir Kraują (vienu ar abiem pavidalais).


Čia taip labai keistai parašyta  :-\ Sakyti, kad melo tėvas atskleidžia mums tikrąją Šv. Mišių prasmę tai yra ne tik, kad neteisinga, bet net pavojinga  :no-no: blogis niekada mums nepadės pažinti tikrosios mūsų išgelbėjimo prasmės ir didybės. Juk Šv. Mišių metu iš Kristaus šono trykšta Meilė, kuri net pačius neverčiausius nuplauna...

Šv. Tėvas Pijus yra pasakęs, kad jei žmonės žinotų, kas vyksta Šv. Mišiose, jie rizikuotų savo gyvybėmis, kad sudalyvautų bent vieną kartą...

Dar pratęsiant Silvijos mintį dėl neva meniškiems žmonėms labiau duodamų malonių, reikia prisiminti, kad meldimasis be intonacijos yra būtent ir skirtas tam, kad padėti žmogui suprasti, jog ne jo meniškumas ar išraiška jį gelbėja, net ne jo malda, bet tiktai Dievas.

Sigitas

Citata iš: Tomas M.  vasario 28, 2014, 15:24:27...  Sakyti, kad melo tėvas atskleidžia mums tikrąją Šv. Mišių prasmę tai yra ne tik, kad neteisinga, bet net pavojinga  :no-no: blogis niekada mums nepadės pažinti tikrosios mūsų išgelbėjimo prasmės ir didybės. Juk Šv. Mišių metu iš Kristaus šono trykšta Meilė, kuri net pačius neverčiausius nuplauna...
Taip, suklydau. Ten norėjau pasakyti, jog šėtonas įperša, kad nesame verti to, kas vyksta šventų Mišių metu. Tiesa tai, jog nesame verti, bet tai tėra tik dalelė tiesos, nes Dievas mums dovanoja save kiekvienų Mišių metu. Ir tas manymas, jog nesu vertas, yra religinės puikybės, vadinamos "prelest" pasireiškimas. Štai ką norėjau pasakyti, bet neišreiškiau teisingai minties iki galo.
Dievas mums sako: ,,būkite šventi, nes aš, VIEŠPATS, jūsų Dievas, esu šventas" (Kun.19,2b). O mes, žmoneliai, sakome: esu nusidėjėlis, nevertas... o Viešpats ir vėl sako: ,,man tad būsite šventi, nes aš, VIEŠPATS, esu šventas" (Kun.20,26a). Bet mes ir vėl murmame - nesu vertas, tikrai nesu šventas... Šventumas ir vertumas ateina ne iš mūsų pačių, bet iš Dievo noro. Va kaip brolis Kristuje Tomas M. kad rašė:
Citata... Dievo malonę, kuri be abejo yra dovana, be kurios mes neišliktume krikščionimis ...
Tik Dievo malonės dėka mes, būdami nusidėjėliai, esame pašventinami ir turime viltį tapti šventi tarp šventųjų; esame atpirkti ir išgelbėti, bet dar tebeganomi!

Išgirskime, kai Dievas mums sako: ,,taigi pašventinkite save ir būkite šventi, nes aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas" (Kun.20,7).

Silvija

Pasirodo, net ir rinktiniai apaštalai buvo beįpuolą į apžavus, kai Jėzus juos pasikvietė su savimi į Atsimainymo įvykį. Šios dienos domininkonų meditacija kaip tik kalba apie tai.

<...> Petras norėjo prailginti šią nenusakomą dvasinę patirtį, į kurią jie buvo panardinti kaip Jėzaus maldos, Jo ryšio su Tėvu liudininkai. Šis Petro noras lėmė tos patirties baigtį. Atsimainymo momentas buvo neišvengiamai trumpas - ketinimas prailginti nutraukė jį. Melsdamiesi galime būti pagauti žodžio, ypatingai gilios tylos. Atiduokime Dievui garbę už tokius momentus, tik niekada ,,neužsižaiskime" besotiškais tokių akimirkų ragavimais. Ir nė nemanykime, kad tai vieninteliai momentai, kuriuose Dievas mus lydi.

Jėzus kelerius metus su savo trimis mokiniais dalijosi kasdienybe, ir nuolatinis buvimas kartu maitino jų tikėjimą tiek pat, kiek ir išskirtinė Jėzaus atsimainymo patirtis ant kalno.<...>


Prieliest (apžavai) manau žmogaus sielai pavojingi tuo, kad sustoję ties maloniom patirtim ir atsisakę patirti Kryžiaus slėpinį, mes sakytume "Stop" savo kelyje į tikslą. Bet Jėzus nori vesti toliau...

kukulis

Apaštalai irgi žmonės; bet dėl tų apžavų .. nesutikčiau, kad jiems tas terminas tinka. Man žodis "apsižavėjimas" atrodo labiau tinka parodyti didelį nusivažiavimą į šoną, o ne kasdienius smulkius kiekvieno krikščionio ar apaštalų nukrypimus. :)

Silvija

O aš pagalvojau, kad tai yra tas momentas, nuo kurio ir palinkstama "nusivažiuoti" ;)

Jėzus nepriekaištavo apaštalams ir juo labiau neįvardino to kaip nuodėmės. Jis tiesiog kaip Mokytojas mokė ties tuo neužsibūt. Atpažinti tokias akimirkas yra labai svarbu. Skaitydami šventuosius, kaip Teresėlę (kurią itin kritikuoja stačiatikiai), mes randame tai, kad ji "perlipo" per šią pagundą ir nuėjo toliau.

Su visom ydom ir nuodėmėm panašiai, ne tik su religine puikybe. Pavyzdžiui ką reiškia "mokėti gerti"? :) Jėzų fariziejai piktai vadino vyno gėrėju, bet ar tai reiškia, kad Jis ką nors darė blogai? Viskam yra vieta, metas ir ribos, kaip pasakytų liaudis :)

kukulis


kukulis

Na, aš kaip visad prie savo senos dainelės grįžtu, o ji tokia: jeigu tikrai įtikėjęs žmogus atpuola, vadinasi čia suveikė apsižavėjimas arba puikybė.

Iš kažkada minėtų apsižavėjimo priežasčių, piktos muzikos klausymą priskirčiau prie nedėmesingumo, t.y. prie aplaidumo, taip pat ir prie puikybės ( kaip gi be jos ;) ).

Aplaidumas čia tame, kad darant smulkų nusižengimą prieš šventenybes, kadangi "tai nesvarbu", vėliau pradeda atrodyti "nebesvarbūs" ir didesni nusižengimai, po to dar didesni, ir žmogus jau nebejaučia kaip jo požiūris apsiverčia 180 laipsnių.

Puikybė čia pasireiškia tuo, kad mokyklose vyksta spaudimas, kad klausyti tam tikros muzikos yra "šaunu" o kažkokios kitokios jau "nebe šaunu". Klausimas: ar čia puikybė? Atsakymas gal toks: neveltui ortodoksai atskiria puikybę ir tuščiagarbiškumą, kaip atskiras ydas. Nors jos susiję, tačiau baimė, kad kiti apie tave pagalvos ne taip, arba gėdytis kitų, kad tu mėgsti/klausai kitokios muzikos nei kiti, ir  būtų tuščiagarbiškumas.
Tuo tarpu puikybė - jautimasis kad esi geresnis nei kiti.

Žodžiu pirmas ydos žingsnis: nesijausti blogesniu nei kiti (tuščiagarbiškumas), o vėliau jau antras žingsnis: atsiranda noras jaustis geresniu už kitus ( puikybė ).

---

Vis dėl to, manau, svarbiau yra dėmesingumo nepaisymas. Nes puikybė ir tuščiagarbiškumas yra tai - su kuo baisiai sunku kovoti ir šios ydos žmogų nugali taip, kad žmogus net apanka ir net nejaučia/nemato savo puikybės.

Tuo tarpu dėmesingumą galima vystyti valios pastangomis, o vulgarumą naikinti - atgailos sakramento pagalba. Vulgarumą identifikuoji, kai esi dėmesingas. Tuomet gėda prieš Dievą (Dievo baimė) kovoja prieš tuščiagarbiškumo "gėdą".

Kai Dievo baimė truputį nugali žmoguje esančią puikybę ir tuščiagarbiškumą, tai pirmas to laimėjimo požymis yra tas, kad žmogus po truputį pradeda gydytis iš savo aklumo, ir pradeda matyti savo puikybę.  Štai tada gali ir pats pradėti kažkiek kovoti prieš tą savo puikybę, kurią jau pradeda matyti :)

kukulis

Pastaruoju metu ( beveik pusmetį ;) ) tokia mintis sukasi galvoje:

Apsižavėjimas - neišvengiama situacija ypač naujai atvertusiems.

Sekantis naujai atsivertusiojo tikėjimo etapas paprastai būna "dvasinė naktis" arba "dykuma". Dvasinis palydėtojas pasakė, kad po atvertimo, maždaug po 3 ar po 5 metų, beveik neišvengiamai ateina "tikėjimo naktis" arba "dykuma".

Savo ruožtu darau tokią išvadą:
Dvasinė naktis - tai vaistas prieš žmogaus apsižavėjimą.

Nes jeigu Dievas atima (?), o gal labiau sulaiko savo malones, vadinasi tam yra priežastys; labai konkrečios ir svarbios priežastys.

Analogija būtų toks teiginys: "Dievas visiems ir visada trokšta laimės - tiek dvasinės tiek materialios. Ir gali bet kada kad ir šiuo momentu duoti visas materialias vertybes, bet to nedaro. Kodėl? Todėl kad jos žmogui pakenktų. Juk dažnai gyvenime pastebime, kad kol žmogus buvo vargšas, tai buvo normalus; o tik prakuto tik įgijo valdžią, tuoj užrietė nosį ir pasidarė su juo nebeįmanoma susikalbėti. Kitiems šiuo atveju išlenda visos "grožybės". Dėl godumo pinigams jis pradeda paminti moralines vertybes ir nustoja mylėti savo artimą".

Taip ir su geros savijautos ir pakylėjimo malonėmis - jeigu jos veda žmogų į puikybę " štai koks aš šventas, štai kiek aš turiu dvasinių dovanų, štai net ir regėjimus regius", tuomet tam žmogui turėtų būti sveika kurį laiką pabūti ir be tų dovanų, kad tuo laikotarpiu atsakytų į klausimą: "tai kas vis dėl to tikėjime ir gyvenime svarbiausia?"


Pilgrim

Aba Evagrijus pasakė: ,,Pašalinkite pagundas, ir niekas nebus išganytas."

Kaštonas

"Savo ruožtu darau tokią išvadą:"
Išvadas galime daryti tik tada kai ten buvom.

Šiame forume yra nuorodos kurias įkėlė Silvija.
Jose papasakojama kas yra UŽSIDEGIMAS. Arba būti uždegtam. Liepsnoti.



kukulis

Nebūčiau buvęs, tai ir nerašyčiau.

Man pačiam dabar 5 metai su trupučiu :)
Pats sunkumas turbūt jau praėjo.. dabar kai pagalvoju, tai antrą kartą visų pergyvenimų kaip pastaruosius dvejus metus, turbūt nebeištverčiau.

Kaštonas

hm.

"tai kas vis dėl to tikėjime ir gyvenime svarbiausia?"
o kam šis klausimas?

kukulis


Varlė keliauninkė

G. Sungaila pradeda straipsnių ciklą apie 'prelest', lietuviškai 'dvasinį paklydimą'. Pirmasis straipsnis laaabai patiko :) Citata užkabinimui
CitataProtą aklą padaro tiek dorybės, tiek ydos: pirmosios padaro, kad jis nematytų ydų, o antrosios - kad jis neregėtų dorybių" (Evagrijus Pontietis, Praktikos, LXII)

http://www.satenai.lt/2016/05/15/apie-dvasini-paklydima/

Augustas

Šiaip geras straipsnis, Varle Keliauninke.  :thumbup: Įžvelgiu daug panašumų su šiais laikais. :) Lauksim tęsinių.

Tikintysis

Aš jaučiu, kad "šiek tiek" mandras darausi čia forume... Pasiskaitinėju, kartais kažką kitaip suprantu, kažką antraip, kažkur kažkas akis atverčia. Kaip sakau - visi "savo srities specialistai". Kažkas tekstus studijuoja, gal koks teologas ir pan...
Tai man neišeina "patylėti", norisi ir brūkštelt.
Turim visi kažkokių tai asmeniškumų su Dievu, vat apie juos kažkaip patylėkime... Bet taip norisi pasigirti. Aš ten kur prie minčių temos brūkštelėjau porą, tai kita dieną tikrai susigėdęs buvau, kad taip leptelėjau, gal per daug asmeniško tokio...

Silvija

O argi tai nėra asmeninis liudijimas išgyvenamo tikėjimo?

Šis klausimas - pasilaikyti ar pasidalinti - man irgi kildavo, bet aš to nelaikau religine puikybe ar noru pasigirti. Tai kažkas panašaus į buvimą vaiku, kai džiūgaudamas nebeišsitenki savyje :)

Aukštyn