rugpjūčio 13, 2020, 04:17:53

Naujienos:

Kokie šaunūs yra ištikimi VIEŠPATIES žmonės!
Būti su jais man didžiausias malonumas. Ps 15 (16) - 3


Rabinų išmintis. Visokie gabaliukai.

Pradėjo Varlė keliauninkė, vasario 25, 2014, 12:32:14

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

Žemyn

Varlė keliauninkė

Vistik įdomūs tie rabinai.. noriu šiek tiek pasidalinti.. tik labai tingiu versti į LT..

Рав Реувен Пятигорский
Опять Платон со своей истиной, сколько можно?


Боюсь всем надоесть с этой поговоркой, но в ней, как во всем греческом, таится море нюансов, важных не столько для греков, им Эгейское море по колено, сколько для нас с вами.
Посудите сами. "Платон мне друг, но истина дороже"[1]. Имеется в виду - "мне дороже". Т.е. тут явным образом присутствуют трое: (1) Платон, который назван другом, (2) истина и (3) Сократ (допустим, что Сократ, который стоит за этой фразой[2]).
[Важное замечание: в данной статье Сократ - это не Сократ греческой философии, а просто некое лицо, который как бы поучает другого человека по имени Платон. Договорились?]
Итак, Платон высказал нечто, что давайте назовем платоновой истиной (для нужд статьи, не больше), и с ней не согласен Сократ, у которого есть своя истина, отличная от платоновой. Он ее сейчас и выскажет - нравится это Платону или не нравится.
Сократ испытывает к Платону дружеские чувства, о чем заявляет открыто, и это выражается в том, что он не хотел бы его обижать. Но не может не обидеть! Потому что своя истина Сократу дороже, чем самочувствие Платона.
Смеем догадываться, что Платон может несколько расстроиться (т.е. Сократ думает, что тот расстроится, как сделал бы сам на его месте), когда увидит, что его, платонова, истина Сократом отвергнута. Т.е. Платону не столько понравится истина Сократа, сколько он переживает за свою.
И Сократ, зная про обидчивость своего младшего друга, спешит принести ему извинение. Дескать, не обижайся, но я сейчас тебя опровергну. И опровергает - что называется, не взирая на лица, в данном случае на Платона.
Судя по тону, Сократ высказал универсальную истину[3]. Получается, что, говоря о дорогой для себя истине, он имеет в виду именно эту: "Платон мне друг, но истина и т.д.".
Истина важнее самой теплой дружбы - об этом сказал Сократ. И тем более, важнее любого другого человека. Причем это моя истина! По крайней мере, я ее разделяю, даже если ее заявил кто-то другой, допустим, мифический Афинагор из Эдессы. Так что, если я разделяю мнение Афинагора, то оно принадлежит и мне! А тебе, Платон, я свою истину заявляю только для того, чтобы ты ее тоже сделал своей, отказавшись от ложных заблуждений. Т.е. говорю для твоей же пользы. Но, даже если не согласишься, я все равно тебе ее выскажу, прокричу, продекламирую. Потому что истина важнее всего на свете.
Видим, что греки, "по Сократу" в приведенном выражении, живут не в мире людей, а в мире истины. Эта сентенция и есть истина Сократа.
Не знаю, кем был Платон на самом деле (в нашем контексте), но Сократ, если исходить из приведенного выражения, наделил его вполне узнаваемой точкой зрения. Платон (согласно этому выражению) мог сказать: истина мне дорога, но ты, Сократ, много дороже, и я не могу обижать тебя своей истиной.
Итак, Платон боится обидеть Сократа. Сократ не боится обидеть Платона. Платон видит в Сократе друга, и это для него не пустой звук. Сократ тоже считает Платона своим другом, но готов пренебречь своим к нему дружеским отношением, ибо с истиной он, Сократ, дружит еще тесней.
У Сократа есть градация дружбы, степени предпочтения: Платон стоит на более низком уровне, нежели истина. (Недаром в связи с истиной он употребляет термин "дороже".) У Платона такой лестницы нет: он относится к Сократу с не меньшей любовью, чем к своей истине. Он не хочет его обидеть. А еще точнее, он скорее истину обидит, чем друга.
Обидеть истину - означает, быть готовым при некоторых обстоятельствах отказаться от нее, согласиться, что мнение друга не менее значимо, а возможно, и превосходит мое, оно, можно предположить, более верное, правильное, даже если я его не разделяю.
И если таково тотальное правило, которого придерживается Платон, то его единственная истина - никогда не обижать друзей. Даже за счет моей, платоновой истины. А обидеть друзей можно, только отвергнув истину, за которую они трепетно держатся. Следовательно, не будем отвергать, критиковать, показывать несостоятельность чужого мнения, - так считает Платон. (Не настоящий Платон, а Платон из афоризма.)
Для Сократа его собственная истина обладает самой большой ценностью. В то время как для Платона, ничья истина не ценна настолько, чтобы ради нее можно было задеть человека.

Практика показывает, что большинство людей - сократы - живут в мире истин. Платоны живут в мире людей. Для сократов важны идеи и истины, для платонов - окружение.
Не хочу сказать, что этим интеллектуально-этическим противостоянием определяется главный ход мировой истории. Но практика показывает, что баланс сил на протяжении веков сдвигается в сторону мира людей, отодвигая мир истины в сторону. Т.е. та истина, которая еще вчера признавалась важнее человека, уходит в тень, становится ложью.
Но почему этот сдвиг так затянулся во времени? Потому что платоны не могут навязать свою очевидную истину сократам. Ибо люди им важнее, чем навязанная платонова истина. Пусть сами к ней придут.
--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
[1] На латыни: "Amicus Plato, sed magis arnica Veritas". В таком виде эта фраза знакома всему миру. Хотя ее записал впервые Сервантес в "Дон-Кихоте". Но если говорить о самом "первом" первоисточнике, то это - Аристотель (в "Никомаховой этике"): "Сократ мне мил, но истина милее всего". А вот Мартин Лютер: "Платон мне друг, Сократ мне друг, но предпочитаю истину". Так что давайте возьмем самый распространенный вариант с Платоном и истиной. И предположим, что реплика сказана Сократом, хотя многие предпочитают Аристотеля.
[2] "Следуя мне, меньше думайте о Сократе, а больше об истине". Эти слова произносит якобы Сократ в сочинении Платона "Федон". Т.е., Платон вкладывает в уста своего учителя совет ученикам выбирать истину, а не веру в авторитет учителя. Но по всему мира фраза разошлась именно в том изводе, который приведен выше: "Платон мне друг, однако истина дороже". В таком виде она призывает уже не к независимости суждения от авторитетов, а к диктату истины над нормами поведения. Правда важнее этики.
[3] А значит, она рекурсивно верна по отношению к самой себе (ибо содержит в себе термин "истина").

Varlė keliauninkė

Asketas - tai tas, kuris atsisako malonumo, kad patirtu malonuma.

Silvija

Mintis perteikta šv. Kryžiaus Jono maniera :)

Varlė keliauninkė

Ar mums reikalingi žydiški šaltiniai, t. y. ar mums reikia bent šiek tiek nusimanyti Jėzaus laikų žydų pasaulėžiūroje tam, kad geriau suprasti ir ST, ir NT.

Pateiksiu tokį pavyzdį iš Jn 4 skyriaus: prie šulinio Jėzus prašo samarietę gerti, ir, jiems toliau besikalbant, samarietė sako
Citata11 ,,Viešpatie, bet juk tu neturi kuo pasemti, o šulinys gilus. Iš kur tu imsi gyvojo vandens? 12 Argi tu didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris tą šulinį mums paliko ir pats iš jo gėrė, ir jo vaikai, ir gyvuliai?!


Kas iš mūsų galėtų paaiškinti prie ko čia tas Jokūbas?

Remiantis žydų rabinistikos literatūros kodeksu - dviem pagrindiniais šaltiniais - Talmudu (žydų išminčių pokalbių apie Įstatymą ir jo vykdymą praktikoje protokolai, apimantys labai daug gyvenimo sričių) ir Midrašai (ST komentarai) aiškinama taip:
Palestinos dykumų šuliniuose nebūdavo labai daug vandens - jie palaipsniui prisipildydavo, o pasemti reikėdavo labai giliai, todėl reikėdavo indo. Kas pirmas pagirdydavo savo gyvulius, antrajam jau tekdavo ieškotis kito šulinio, nes jame vandens jau nebebūdavo. Pasak Midrašo Jokūbas gavo ypatingą Dievo palaiminimą - kai jis ateidavo prie šulinio, vanduo pakildavo iki pačio viršaus ir jam net nereikėdavo indo pasemti sau ir savo gyvuliams. Samarietė žinojo šitą žydišką tradiciją, todėl taip ir paklausė Jėzaus.
Reikia pastebėti, kad pirmųjų amžių krikščionių tėvai visai kitaip aiškina šitą ištrauką ir, be abejo, klaidingai..

Galbūt ne visiems skaitantiems visa tai yra aktualu ir įdomu, todėl nuorodų kolkas nedėsiu. Nes kaip sakė vienas kunigas, pirmiausia reikia sutvirtėti katalikybėje, o tik poto imtis judėjų tradicijos. Nenoriu tuo pasakyti, kad esu tvirtai tikinti, ne. Esu visiška mažatikė, bet jau žiauriai norisi skaityti ir suprasti, ką skaitau. O tiems, kas labai norės paklausyti mesianistinių žydų paskaitų, tai parašykit man asmeniškai į paštą - mielai pasidalinsiu.

kukulis

Tikrai labai įdomi įžvalga. :)

Dėl bažnyčios tėvų klaidų. Čia vėl klausimas. Pvz. Senąjame Testamente yra aprašinėjami įvykiai, kaip Izraelis kovojo su įvairiomis tautomis, pvz. Amaleku.

Aš kai skaitinėjau aba Dorofėjaus tekstus, tai kiekvienai iš tautų jis priskiria kokią nors aistrą. Tuomet alegoriškai aiškina tai, kad Izraelis yra žmogus, ir jis kovoja prieš savo aistras.

Todėl teiginys kad Bažnyčios tėvai klysta - yra paviršutiniškas. Nes vienas yra dalykas, kai aiškinama ištrauka tiesiogiai - remiantis istorinėmis žiniomis ir ten buvusiais padavimais apie tai kaip Jokūbui pakildavo vanduo iki viršaus; ir kitas dalykas, kai tas pats dalykas aiškinamas alegoriškai.

Alegorinis aiškinimias nėra susijęs vien su Šventuoju Raštu.

Pamenu esu dalyvavęs diskusijoje, kaip Dievas kalba mums gyvenimo įvykiais. Šis kalbėjimas iš esmės yra mūsų gyvenimo įprasminimas. Nes jeigu per kiekvieną įvykį Dievas mums kalba, tai jis yra prasmingas.

Taip ir su Šventuoju Raštu. Yra įvykiai ir yra mintis, kurią norima išsakyti tais įvykiais.

Varlė keliauninkė

Nei ginčysiuos, nei neigsiu :)
Istoriniai įvykiai reikalingi supratimui.
CitataMano vaike, jei priimsi mano žodžius
ir branginsi širdyje mano įsakymus,
2 jei palenksi ausį klausytis išminties
ir atversi širdį norėdamas suprasti,
3 jei iš tikrųjų šauksiesi įžvalgos
ir pakelsi balsą norėdamas suprasti,
4 jei sieksi supratimo, kaip žmonės ieško sidabro,
ir ieškosi jo tarsi paslėptų lobių,
5 tada suprasi pagarbią VIEŠPATIES baimę
ir sužinosi, ką reiškia pažinti Dievą. (Pat 2)

Čia šiaip :)

Rabinų teologijoj , netgi pas ortodoksus, jau nekalbant apie mesianistinius, taip pat pilna alegorinių įžvalgų. Kad ir tokia - išėjimas iš Egipto. Tai tikrai istorinis įvykis, niekas tuo neabejoja. Tačiau būtent žydų ortodoksai šitą įvykį sieja su žydo vidine būsena, o būtent su žmogaus EGO. Faraonas, besivejantis žydų tautą per dykumą, ir yra tas tas pats baisiausias užkietėjęs mano EGO. Kaip galima pamatyti iš tolesnės istorijos, iš jo gali išlaisvinti tik Dievas :)

ps. Kai forume meldėmės vieni už kitus Šv. Dvasios dovanų, prašiau supratimo.. Ką gali žinot, galbūt Viešpats išklausė ir dabar šitaip ir veda.. :-\  ;)

Varlė keliauninkė

Antras tekstukas bus apie Duonos laužymą - žiauriai įdomus.
Kai turėsiu laiko  ;)

Varlė keliauninkė

CitataAš esu žydas, tačiau kartais man sunku tikėti, kad Dievui rūpi, ką mes valgome. Koks tavo požiūris į ,,košer" principą?
Kai žydai sako, kad Dievui rūpi, ką mes valgome, tuo norima pasakyti, jog valgymas ir daiktų naudojimas apskritai yra moralinis dalykas. Kašrut - košer reiškia ,,tinkamas", o laikytis košer principo - tai savo gyvenimą grįsti teisingumu, gailestingumu ir nuolankumu (Mich 6,8). Kai šį principą pritaikau savo maitinimuisi, valgau žemutinėje maisto grandyje, sumažinu gyvulių kančias, nes valgau vegetarišką maistą ir suteikiu daugiau galimybių kitiems, nes nešeriu brangių grūdų galvijams. Kai kašrut principą taikau kitiems pirkiniams - drabužiams, automobiliams, elektronikos prietaisams ir t. t., aš riboju savo vartojimą aukščiausiais etiniais ir aplinkosaugos standartais, kokiais tik galiu. Aš stengiuosi pirkti iš tų gamintojų, kurie gerbia tiek savo darbuotojus, tiek mūsų planetą. Taip pat siekiu riboti savo pirkinius, pasirinkdamas daiktus, kurie mažiau kenkia gamtai bei socialinei, politinei ir psichologinei aplinkai. Šiuose dalykuose neesu tobulas, bet savo pastangas padarau matomas. Košer principas - tai viena iš didžiausių judaizmo dovanų pasauliui. Aš linkiu, kad kuo daugiau žmonių į tai pažvelgtų rimtai.


Gražus požiūris į košerinį maistą, turėjau susidariusi visai kitokią nuomonę.. ir visas straipsnis su rabinu
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-02-12-rabinas-rami-shapiro-vietoje-jesus-sakyti-cheeses/3329

Varlė keliauninkė

Apie nusižeminimą (suspaudimą)

Yra Šventajame Rašte toks terminas ,,suspaudimas" arba ,,nusižeminimas" (rus. ,,сжатие", ivrite ,,cim cum"). Jį naudoja apaštalas Paulius, kalbėdamas apie Jėzų: ,,apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės" (Fil 2, 7). Kai pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę (tas Dievas, kuris yra visame kame), tam Jam reikėjo padaryti šiek tiek vietos, ir Jis truputį pasitraukė savo begalybėje. Ir štai toje begalybėje sukūrė nuostabią visatą, kurią laiko savo rankose, bet kurios jokie matavimo prietaisai dar šimtus tūkstančių metų po mūsų nesugebės išmatuoti.. Tai toks Dievas, kuris nebijo dėl žmogaus nusižeminti (susispausti), kai žmogus dažnai bijo nusižeminti prieš žmogų, padaryti kitam vietos savo gyvenime..

Ir yra labai gražus midrašas (1) šia tema:

Kai Dievas sutvėrė šviesulius, Saulę ir Mėnulį, tai sukūrė juos vienodus - ir dydžiu, ir savo savybėmis. Ir štai Mėnulis sako Dievui:
- Viešpatie, kam reikalingi du vienodi šviesuliai?
O Dievas jam atsako:
-  Mmm, jei tu jau toks įžvalgus esi, imk ir sumažėk, tapk antras.
Įsižeidęs Mėnulis sako Kūrėjui:
- Štai kaip Tu elgiesi su visais, kurie kelia Tau sąžiningus klausimus..
Vėliau Mėnulis persigalvojo ir tarė Dievui:
- Gerai, aš sutinku būti antras.
Ir tada Viešpats jam atsakė:
- Kadangi sutikai tapti mažesnis ir nusižeminti, lydės tave žvaigždės visur ir visados, jos seks tau iš paskos (2).

1 - midrašas nėra Dievo žodis, o tik žydiškas komentaras
2 - kiekviena žvaigždė yra daug didesnė už saulę

Varlė keliauninkė

Įdomus atradimas - ivrite žodis "žodis" ir žodis "darbas/veikla" yra tas pats žodis.
Skaitom ST Pradžios knygą ir matom: Dievas tarė (žodį) - taip ir įvyko. Jame žodis ir darbas yra viena, kitaip sakant, žodis nesiskiria nuo darbų. Ir tai yra gera. Kai tuo tarpu žmogus dažniausiai daro skirtį tarp to, ką sako ir to ką, daro, arba labiau - nedaro: tik kalbu, bet nedarau. Esame skirti veikti, kaip sako Paulius laiške efeziečiams "Mes esame jo kūrinys, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti."

Šventėms artėjant, linkiu visiems gerų žodžių ir gerų darbų.
Šalom :)

kukulis

Kaip visad su tais žydais v. keliauninkė .. žydofilė ;D

Silvija

Turėtum verkti, o ne juoktis, jei pats nesi žydofilas. Ir tikėjimo pagrindą stiprinti mums reiktų ne tiek skaitant graikiškai ar rusiškai rašiusius Bažnyčios Tėvus, bet ieškant gero mesijinių žydų mokymo. Nes juk pirmoji Bažnyčia buvo sudaryta išimtinai iš žydų.

Pilgrim

CitataNes juk pirmoji Bažnyčia buvo sudaryta išimtinai iš žydų.

Na nėra tai teisinga.
Iš Apaštalų darbų:
Petro pamokslas miniai (Apd 2, ) -
22 Izraelio vyrai! Klausykite, ką pasakysiu: Jėzų Nazarietį, Dievo jums patvirtintą galingais darbais, stebuklais ir ženklais, kuriuos per jį nuveikė Dievas tarp jūsų, kaip patys žinote; 23 taigi tą vyrą, Dievo valios sprendimu bei numatymu išduotą, jūs nedorėlių rankomis nužudėte, prikaldami prie kryžiaus. 24 Dievas jį prikėlė, išvaduodamas iš mirties kankynės, nes buvo neįmanoma, kad jis liktų mirties grobis.

Paulius kalba Areopage (Apd 17, ) -
22 Tada Paulius, atsistojęs Areopago viduryje, prabilo:
,,Atėniečiai, man rodos, kad jūs visais atžvilgiais pernelyg dievobaimingi. 23 Vaikščiodamas ir apžiūrinėdamas jūsų šventenybes, radau aukurą su užrašu: 'Nežinomam dievui'. Taigi aš noriu skelbti jums tai, ką jūs nepažindami garbinate. 24 Dievas, pasaulio ir visko, kas jame yra, kūrėjas, būdamas dangaus ir žemės valdovas, gyvena ne rankų darbo šventyklose 25 ir nėra žmonių rankomis aptarnaujamas, tarsi jam ko nors trūktų. Jis gi pats visiems duoda gyvybę, alsavimą ir visa kita. 26 Iš vienos šaknies jis išvedė visą žmonių giminę, kuri gyvena visoje žemėje. Tai jis nustatė aprėžtus laikus ir apsigyvenimo ribas, 27 kad žmonės ieškotų Dievo ir tarytum apgraibomis jį atrastų, nes jis visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų. 28 Juk mes jame gyvename, judame ir esame, kaip yra pasakę kai kurie jūsų poetai:
'Mes esame iš jo giminės'.
29 Todėl, būdami dieviškos giminės, neturime manyti, jog Dievybė panaši į auksą, sidabrą, akmenį arba į meno ar žmogaus minties kūrinius.
30 Ir štai Dievas nebežiūri anų neišmanymo laikų, bet dabar skelbia žmonėms, jog visiems visur reikia atsiversti.
31 Jis nustatė dieną, kada teisingai teis visą pasaulį per vieną žmogų, kurį tam paskyrė ir visiems už jį laidavo, prikeldamas iš numirusių".

Silvija

Turiu omeny tą mažytę Bažnyčią, su kuria Dievas sudarė Naują Sandorą ir kuri tarpusavy kalbėjosi aramėjų kalba. Ne Paulių su iš pagonių kilusiais krikščionimis, kuriems Gerąją Naujieną jau reikėjo išversti.

Pilgrim

CitataTuriu omeny tą mažytę Bažnyčią, su kuria Dievas sudarė Naują Sandorą

paskirk kurį vakarą perskaityti Apaštalų darbus, pamažu ir neskubant  :)

Silvija

Gerai :), o tu paskaityk Žyd 8:

CitataKristus - aukštesnės sandaros Tarpininkas

6 Dabar jis užima juo prakilnesnę tarnystę, juo aukštesnės, svarbesniais pažadais besiremiančios Sandoros tarpininkas yra.
7 Jeigu ana pirmoji būtų buvusi be trūkumų, nebūtų reikėję ieškoti vietos antrajai. 8 Jis sakė, peikdamas juos:
Štai ateis dienos, - sako Viešpats, -
ir aš su Izraelio namais ir su Judo namais
sudarysiu naują Sandorą.
9 Ne tokią Sandorą,
kokią buvau sudaręs su jų tėvais
tą dieną, kai paėmiau juos už rankos,
norėdamas išvesti iš Egipto žemės.
Jie neišsaugojo mano Sandoros,
ir aš juos apleidau, - sako Viešpats.
10 Ir štai kokia bus Sandora,
kurią sudarysiu su Izraelio namais,
praslinkus anoms dienoms, - sako Viešpats:
- Aš duosiu savo įstatymus jų protams
ir juos įrašysiu jų širdyse,
aš būsiu jiems Dievas,
o jie bus man tauta
.
11 Ir nė vienas nebemokys savo tautiečio
nei savo brolio, sakydamas:
,,Pažink Viešpatį!"
Jie visi mane pažins,
nuo mažiausio iki didžiausio.
12 Aš atleisiu nedorybes
ir nebeprisiminsiu jų nuodėmių.
13 Sakydamas naują Sandorą, jis nurodė, kad pirmoji yra pasenusi. O kas pasensta ir nukaršta, to greit nebeliks.


Išryškinau tai, ką norėjau pabrėžti. Žinoma, mes visi tampame Dievo tauta per Kristų, bet istoriškai šiek tiek vėliau. Tik tą ir norėjau pasakyti.

Pilgrim

Silvija.
;) šiek tiek ne taip yra, kaip tu įsivaizduoji.
Tarp kitko buvo keletas Sandorų, daugiau negu dvi  ;)
Dievo tauta ... truputį kitaip reikia įsivaizduoti.

kukulis

[Gal 3,28] Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!

[Kol 3,11] Čia jau nebėra nei graiko nei žydo, nei apipjaustyto nei neapipjaustyto, nei barbaro nei skito, nei vergo nei laisvojo, bet visa ir visuose - Kristus.

Tomas M.

Kukuli, su tuo niekas nesiginčija, bet tiesiog jei nesi žydas, nelabai gali įsikirsti į kai kurias Šv. Rašto vietas, nežinodamas jų kultūros ir supratimo apie moralę, tikėjimą ir pan. ;)

Silvija

Pilgrim, pasakyk tada kaip reikia.

Kukuli, teisinga citata :thumbup:, bet kam tada juokeisi?

Aš ne savo išmislą dėstau, o remiuosi mesijinio žydo mokymu (Varlė keliauninkė nuorodą pamėtėjo ir jums gi siūlė :)). Žvilgsnis kitu rakursu labai naudingas pasitikrinti ar nesam visi puikybėje iki ausų paskendę, tipo, tik katalikybė ir niekas daugiau O:-)

Tiesą sakant nežinočiau kokiai Bažnyčiai priskirti mesijinius žydus :-\

Aukštyn