gruodžio 13, 2019, 02:34:06

Naujienos:

Kokie šaunūs yra ištikimi VIEŠPATIES žmonės!
Būti su jais man didžiausias malonumas. Ps 15 (16) - 3


Apie širdį ir kontempliaciją

Pradėjo Varlė keliauninkė, gegužės 13, 2014, 07:50:05

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

Žemyn

Varlė keliauninkė

Ilgai bandžiau sau apibūdinti kas yra ta "širdis" šventraštyje ir kitose dvasinėse knygose.. ir čia http://www.arche.lt/2014/05/gintaras-sungaila-kas-yra-sirdis.html radau aiškiausią apibūdinimą, kokį tik įmanoma išreikšti žodžiais.
Citata"Širdis" - tai simbolis, kuriuo išreiškiama dvasinė tikrovė. Akivaizdu, jog sakydami "širdis" neturime omenyje žmogaus kūno organo, turime omeny kažką kitą. Kiekvienas simbolis, kaip rašo šv. Augustinas, gali būti sudarytas iš ženklo, kuris nurodo į daiktą, arba iš ženklo, kuris nurodo į daiktą, kuris pats yra ženklas (nurodo į kitą daiktą)...

...Kelios pagrindinės žmogaus sielos, jo psichikos pagrindo, dalys yra nous, dianoia ir logos. Visi trys žodžiai gali būti verčiami į lietuvių kalbą kaip "protas". Dianoia - tai matematiniuose ir geometriniuose veiksmuose naudojamas protas. Logos - tai kalbinis protas. O nous - tai "dvasinės akys", kuriomis žmogus mato esmes. Jį dar galima būtų vadinti senu lietuvišku žodžiu "aumuo".

kukulis

Na, aš kažkaip paprastai sau atsakiau į šį klausimą. Mano nuomone širdis - tai jausmų sritis sieloje. Apie tai kalba ir daugelis Bažnyčios tėvų.

Aišku, toliau gilinantis į žmogaus esmę, galime dar skaidyti tiek jausmų tiek proto sritis į dedamąsias. Iš tiesų, visai įdomi tema :)

Kitas klausimas - ar domėjimasis kažkokia sritimi yra smalsumo išraiška, o gal tai yra svarbūs klausimai, liečiantys mano būtį? Lygiai tas pats klausimas ir su šia tema. Tai va: toks meta-klausimas apie klausimą: kodėl man svarbus šios temos klausimas? :)

Varlė keliauninkė

Atsakysiu trumpai, nes nlb turiu laiko.
Priėjau kažkokią ribą, kai pasidarė labai svarbu suprasti. iš to ir žydai, ir visi kiti klausimai, norisi konkretumo  :ashamed: žydiškas principas - amžino studento, vadinasi mokytis visą laiką, mokinystės laikysena. Man tai tinka :)

Bet tam straipsniuky aiškiai parašyta, kad širdis ne jausmų sritis..
pvz tas mistinis Marijos "svarstė dalykus savo širdyje"...

Pilgrim

Aš - esu tas kas turi save, širdis - tai kaip Dievas turi mane.
Ilgas klausimas ... Širdis greičiau jungties vieta. Kūno sandarą pažįstame pakankamai,
tuo tarpu sielos sandara dažnai lieka nežinoma. Netgi patikimų šaltinių atradimas yra sunkokas uždavinys.

Sigitas

Visai neseniai (praėjusios gavėnios laikotarpiu) buvau viename seminare Kaune, kurį vedė Dievo vaikas Juozapas bastūnas iš Kelmės (Jozeph Bastin iš Belgijos). Jis kalbėjo apie giliąją širdį, kuri yra kiekvieno žmogaus bambos srityje, t.y. kiekvieno žmogaus centre. Labai trumpai išreiškiant jo mokymo esmę, krikščionis, kurio didelė galva, o širdis maža, išgyvena nuolatinį spaudimą ir vidinę kovą, o jeigu giliąja širdimi vadovauji protui, tada viskas gerai, viduje taika. ...  :thumbup:

Tomas M.

Kaip suprantu tas bastūnas katalikas, bet ar jo mokymas katalikiškas? Kažkaip tos bambos labai jau indiškai skamba :-\

Grįžtant prie temos, jei padarytume apytikslį palyginimą:

širdis = šerdis

manau tuomet būtų lengviau apibūdinti ir dvasinį širdies supratimą. Ši(e)rdis būtų tai, kas išreiškia žmogaus esmę, jo giliausius klodus, tai per ką prateka jo dvasiniai syvai - mintys, išgyvenimai ir tikriausiai jausmai. Tokiu būdų tai jį apsprendžia kaip žmogų.

Tomas M.

Čia klausiau Auguckos įdėtą Osipovo paskaitą apie Jėzaus maldą ir paklausykite, ką jis pasakoja apie koncentravimąsi į "širdį" bambos srityje:

http://youtu.be/zrBKWB28erM?t=20m

Pilgrim

A. Osipovas šiuo atveju nėra visiškai tinkamas šaltinis. Svaresni yra rytų krikščionių atsiskyrėliai. Turint laiko galima parengti autentiškos medžiagos su senoliais.

Tomas M.

Na šaltinis juk ne Osipovas, bet Brenčianinovas, kuris yra cituojamas.

kukulis

Kad nebūtų citavimo tai yra nuoroda: http://www.pravbeseda.ru/library/index.php?page=author&id=2//

Beje, tas Ignatius Brenčeninovas buvo pravoslavų vyskupas, o ne atsiskyrėlis ;)

Gal panašus būtų mūsiškis lietuvis Jurgis Matulaitis?

Augucka

Iš tikrųjų ten jis kalba labai teisingai, kas absoliučiai aktualu ir mums katalikams.
Jis aiškina kaip ir kada malda pasidaro jau nebe malda, kaip greit galima apsižavėti ir visai nukrypti nuo kurso, nors atrodo, kad viską darai teisingai. Nors aš nesu rusiškos medžiagos gerbėja ir manau, kad galima rasti daug ir savų ir gerų šaltinių, tačiau jo paskaitas kartais paklausau.
Žinote, man visa tai primena vieną knygą kurią pirkau, kai buvau parskridus į Lietuvą trumpam. Ji vadinasi "Širdys auksinės ir titnaginės". Ją išleido Marijonų tautininkų sąjunga. Joje pusė knygos labai gražiai ir įdomiai rašo apie pal. Jurgį Matulaitį, apie jo darbus, gyvenimą ir kodėl jis turėtų būti paskelbtas šventuoju. Būtent dėl to tą knygą ir pirkau. Kitą knygos dalį visai nusivažiuoja ir pradeda rašyti apie ateivius, parapsichologiją
Ir vos ne ezoteriką. Štai ir pavyzdys, kad ne viskas auksas, kas auksu žiba. Kad nugrybauti gali kiekvienas net ir atrodo patikimas šaltinis, o Osipovas tai ir bando paaiškinti savo paskaitoje.

kukulis

Aha,

bet prof. A. Osipovas ir pravoslavai apskritai yra įdomioje puikybės formoje, siekdami tobulybės ir nepakenčiantys bet kokio netobulumo religijos srityje.

Čia mano asmeninė nuomonė, todėl jei yra ne taip, tai atsiprašau :)

Augucka

Na, nemanau, kad tu esi teisus. Geriau pažiūrėkim į savo daržo piktžoles, o ne į svetimo ;) Pas katalikus ne ką mažiau yra apsižavėjimų, netikrų pranašų, netikrų apreiškimų ir t.t. ir pan. Ortodoksai šiuo klausimu daug griežtesni.

O tobulumo turi siekti kiekvienas, kuris eina link Dievo.
Tobulumas einančiam dvasiniu keliu reiškia šventumas. Čia būtent ši tema ir apie tai kalba: http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,288.0.html

Perlas

Zmogus turi tris sirdis - kuno sirdi, sielos sirdi ir dvasios sirdi. Dazniausiai sv. Raste kalbama apie sielos sirdi.

Silvija

CitataReikia teisingai suprasti, kad žodis širdis čia suprantamas pilna jo bibline prasme. Mūsų aplinkoje širdis suprantama kaip švelnumo ženklas, kaip vieta, kur glūdi šilti jausmai, supriešinant su šaltomis proto mintimis. Tačiau žodis širdis žydiškoje ir krikščioniškoje Tradicijoje yra kaip visų fizinių, emocinių, intelektualinių, valios ir moralinių jėgų šaltinis. Iš širdies kyla nesuprantami impulsai ir žinomi jausmai, norai. Širdyje glūdi pojūčių ir pažinimo pagrindas bei centras. Galiausiai širdis yra valios buveinė, kuri numato planus ir daro gerus pasiryžimus. Tai lyg mūsų asmens centras, kuriame ne tik Dievas gyvena, bet ir į kurį kėsinasi šėtonas. Tai maldos vieta.


http://webcache.googleusercontent.com/search?q=cache:oQbFiqX-2wEJ:www.tiberiade.lt/index.php/lv/archyvas/doc/87/raw+&cd=5&hl=lt&ct=clnk&gl=lt

Silvija

Kaip šeštas mūsų kūno pojūtis yra išskiriama širdis, gebanti reziumuoti visus kitus penkis.

CitataŠirdis yra ta slėpininga vieta, ta keista laboratorija, kurioje formuojasi ir mus įkalinančios aistros, ir gerumo protrūkiai, praraja, iš kurios kyla ir nerimastingos mintys, ir paguodos žodžiai. Ji regi ir įsiklauso. ,,Suteik savo tarnui imlią širdį", prašo Saliamonas, kai Gibeone atnašavęs tūkstantį deginamųjų aukų, sapne išvydo Viešpatį (1 Kar 3, 9). Imli arba įsiklausanti širdis yra būtina sąlyga teisingai vadovauti tautai ir skirti gėrį nuo blogio. Ir Saliamonas bus išklausytas: ,,Iš tikrųjų suteikiu tau išmintingą ir įžvalgią širdį. Tokio kaip tu nebuvo prieš tave ir toks kaip tu nekils po tavęs" (1 Kar 3, 12).

Kartais širdis užkietėja, tampa akmeniu, kada žmonės seka melo ir neteisybės kelią. Ir štai tada aktuali pasidaro Ezechielio pranašystė: ,,Duosiu jiems kitą širdį ir įliesiu jiems naują dvasią, išimsiu iš jų kūno akmens širdį ir duosiu jiems jautrią" (Ez 11, 19). Visas pranašų skelbimas nuolat kartoja tą patį: atsivertimas širdies, kuri - kieta, atbukusi, atšiauri, stabais apgyvendinta (Ez 14, 3) - turi išsivaduoti iš melo ir bet kokio stabmeldiško gundymo, atsiverti teisingumui ir gailestingumui.

Nuo Senojo Testamento iki pirmųjų krikščioniškų raštų, nuo Dykumos Tėvų iki didžiųjų Viduramžių dvasingumo autorių, širdis yra centras bei kiekvieno autentiško ieškojimo ir dvasinio nerimo pradžia: ,,Nerami yra mano širdis, kol nesiilsi Tavyje", pasakys šv. Augustinas Išpažinimuose. O amžiams einant, širdies dvasingumas, kuris turės šiek tiek skirtingas kryptis Rytuose ir Vakaruose, formuojasi iki tikintiesiems brangaus religinio pamaldumo Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai.


http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2006-01-29-piero-pisarra-pojuciai-ir-dvasingumas-pabaiga/8959

Šitam straipsnyje gan ilgam sustojama prie Rytų tradicijai būdingos Jėzaus maldos, kurią vis dažniau ima akcentuoti ir KB. Deja praeity sėkmingai praktikuotą pamaldumą į Švč. Jėzaus Širdį šiuo metu esame truputį nustūmę į šalį.

kukulis

Pamenu Tomas kažkada minėjo, kad kunigai seminarijoje mokomi įvairių teologijos, filosofijos ir kitų mokslų, bet paties dvasingumo nėra, arba jis minimalus.
Tą žodį "dvasingumas" supratau kaip pamaldų gyvenimo būdą. Dvasingas/pamaldus gyvenimo būdas pagal Bažnyčios tėvų mokymą yra dėmesio koncentravimas maldos metu, bet taip pat ir jo nepraradimas kasdienybėje; taip pat ir būdai suvaldyti savo mintis ir jausmus.

Taigi vienas dalykas yra žinoti teologiją ir tikėjimo tiesas, o kitas - mokymas kaip tas tiesas pritaikyti kasdienybėje.

Štai perverčiau šios temos pranešimus. Čia varidijama, kad reikia daugiau pamaldumo į Jėzaus Širdį; kitur, kad reikia melstis Jėzaus malda ar kokia kita malda. Vėl skaitant tarsi matosi teorija, o apie praktiką nelabai.

Jėzuitai, turi savo dvasingumo mokyklą, į kurią įeina dvasių pažinimas, tiek metodai/technikos kaip pasinerti į maldos gylį panaudojant vaizduotę ir kitus būdus.
Marijonai, turi taip pat savo dvasingumo mokyklą, pagal kurią yra atsisakoma turėti kokį nors nuopelną sau, o visus nuopelnus skirti švč. Mergelei Marijai; šį dvasingumą pristatė toks Marija de Monfort, kuris apie jį parašė ir knygelę "tobulas pamaldumas švč. Mergelei Marijai".
Taip pat yra senųjų Bažnyčios tėvų pamaldumas, kuris remiasi daugeliu askezės metodų, ir taip pat įvairiomis "technikomis", skirtomis suvaldyti mintis ir jausmus.
Taip  pat yra ir šiuolaikinis charizmatinis metodas, taip pat gausiai besiremiantis jausmų atvėrimu, giesmėmis ir šlovinimu.

Dėl termino "technikos" atsiprašau, nes šis žodis yra gan vulgarus, ir labiau tinka šamanistinei praktikai, tiesiog dabar čia nesuradau kokį teisingą žodį pavartoti.

Štai čia vėl išvardijau pavadinimus, bet nieko neparašiau, apie tų krikščioniško dvasingumo krypčių turinį.

Taip ir šioje temoje skaitome pavadinimus, tačiau aš nematau, ar tie pavadinimai ką nors duoda. Nes yra pavadinimas ir įvardijimas, o yra turinys. Ir pavadinimas be turinio juk yra tuščias.  :-\

Manau renkantis dvasingumo kryptį, gera būtų susipažinti su visomis tomis kryptimis, įvertinti ar yra tarp jų kas bendro, ar neprieštarauja tarpusavy, o jeigu prieštarauja, ar tai nėra kažkurios krypties klaida, nes iš Dievo ateinantys dalykai negali tarpusavy prieštarauti; arba tas prieštaravimas gali būti iš tiesų ne prieštaravimas, o tiesiog mūsų nesupratimas apie tuos dalykus.

kukulis

Taigi, ką pristato ši tema: ar bendrą dvasingumo kryptį, ar tik atskirą maldos būdą, ar tiesiog čia pažintinė tema, apie tai kad štai yra kažkoks toks pamaldumas ir viskas? :)
Ar galima būtų susižinoti, ką daro žmogus, kuris praktikuoja šį pamaldumą?

Silvija

Tai kad čia išvis ne apie pamaldumą :-\, manyčiau, kad mes bandėm išplėsti supratimą apskritai apie širdį, visom prasmėm. O jei klausi apie Vakarų Bažnyčios, t.y. KB praktikuojamą pamaldumą į Švč. Jėzaus Širdį, apie kurį tik trumpai užsiminta mano paskutinės nuorodos straipsnyje, tai iš tiesų tam verta skirti atskirą temą ir ne tik :)

kukulis


Aukštyn