lapkričio 19, 2019, 07:54:18

Naujienos:

Kokie šaunūs yra ištikimi VIEŠPATIES žmonės!
Būti su jais man didžiausias malonumas. Ps 15 (16) - 3


Apie privačių apreiškimų santykį su dieviškuoju Apreiškimu (studija)

Pradėjo Silvija, rugsėjo 20, 2014, 02:17:21

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

Žemyn

Silvija

http://senas.vdu.lt/Leidiniai/SOTER/soter_48.pdf

CitataK. Rahneris veikale ,,Vizijos ir pranašystės" pažymi, kad privatūs apreiškimai ,,savo
prigimtimi yra elgesio imperatyvas, nurodymas, kaip krikščionybė turėtų veikti konkrečioje
istorinėje situacijoje. Tai ne nauji pasakojimai, kuriuos mums pateikia antgamtinis
pasaulis, bet naujas įsakymas". Todėl, kaip tvirtina tas pats K. Rahneris, privatūs apreiškimai,
arba, tiksliau, pranašiškos vizijos, ,,nėra nenaudingos, nėra tam tikras bendrojo
apreiškimo kartojimo dangiškasis kursas arba Sokrato intelektinė majeutika (priartėjimu
prie tiesos)", bet jie turi ,,nepakeičiamą reikšmę Bažnyčiai". Be to, didysis vokiečių
teologas įveikia bendrąją scholastikos teologų poziciją, vėliau įtvirtintą kardinolo
Prospero Lambertini'o, būsimojo popiežiaus Benedikto XIV (1740-1758), veikale Opus
De Servorum Dei beatificatione..., apie ,,žmogiškąjį tikėjimą", kuris turi būti skiriamas
vizijoms ir privatiems apreiškimams, aiškiai kalbėdamas apie tam tikrą ,,tikėjimo teisę
ir pareigą (fides divina)", ne tik tokių reiškinių gavėjams, bet ir apie juos sužinantiems.
Nors šie apreiškimai yra reliatyvūs dieviškojo ir biblinio Apreiškimo atžvilgiu, jie turi
būti skaitomi ir aiškinami giliame charizmų teologijos kontekste, o charizmos, kaip moko
Vatikano II Susirinkimas dogminėje konstitucijoje apie Bažnyčią, yra dovanos, kurios
turi būti priimtos ,,su dėkingumu ir džiaugsmu" (Lumen gentium, 12). Ši charizmų teologija,
kuri negali būti nustumta į ankstyvosios Bažnyčios praeitį, pagrįstai nuolat primena
Bažnyčioje ir visų laikų Bažnyčiai amžinumą ir aktualumą tų Sekminių dovanų,
kurias Tėvas ir Sūnus teikia bendram labui.

Vatikano II Susirinkimo paskelbta charizmų, kurias reikia ,,priimti su dėkingumu
ir džiaugsmu" (Lumen gentium, 12; Evangelium vitae, 1/317), doktrina ragina įveikti tą
,,griežtą ir represyvinę nuostatą regėtojų atžvilgiu", kuri vyravo ,,Bažnyčioje po Tridento
Susirinkimo, kai reikėjo instituciją apsaugoti nuo galimų piktnaudžiavimų charizma".
Iš tikrųjų ,,represyvinis metodas ne tik kad nėra evangelinis ir neatspindi religijos laisvės
(Dignitatis humanae, 1-2), <...> bet ir nepastebi pozityvaus turinio bei tų vertybių, kurias
neša regėtojai, atima iš bendruomenės naudingus paskatinimus užkirsti kelią bažnytinio
gyvenimo trūkumams ir nukrypimams tam tikroje epochoje".

Regėtojas turi ,,mistinės pranašystės" dovaną, kuri kelia problemų mūsų sekuliarizuotai
visuomenei, nes jis labiau skaito dangaus ženklus nei žemiškus ženklus. Apsireiškimas
yra svarbus įvykis jo dvasinime gyvenime ir ,,palieka gilią žymę jo religinėje kelionėje
kaip svarbus ir lemtingas posūkis"; kartu apsireiškimas atsiliepia ,,į nenumaldomą
žmogaus poreikį gauti konkrečių ir egzistencinių Dievo įsikišimo į pasaulį faktų, į tą
stebuklų troškulį, kuris yra netobulas, bet autentiškas ėjimas į tikėjimą, kurio laukiama
iš krikščionio".
Tad pirmasis žingsnis, kurį reikia žengti, - tai savo paties išankstinių nuostatų patikrinimas,
kad būtų išvengta pirmosios tendencijos sumenkinti apsireiškimus, kas ,,apriboja
Dievo veikimo istorijoje erdvę", ir antrosios tendencijos, kai ,,atmetami visi moksliniai
tyrimai ir kritika"93. Todėl reikia priimti biblinį Dievą, kuris nesukuria kosmoso,
kaip tikslaus laikrodžio, bet pasilieka sau teisę įsikišti į istoriją, jos neprievartaudamas,
o išlaisvindamas iš jos ribotumų. Antra vertus, nepakanka remtis regėtojų gyvenimo
šventumu, nes reikia patikrinti jų asmenybę remiantis psichologiniais tyrimais.

Bažnyčia suvokia, kad naujų apreiškimų bei vizijų pripažinimas nesustiprins naujų
tikėjimo tiesų ir per Jėzų Kristų nepapildys Apreiškimo turinio, todėl naudojasi jais siekdama
pagyvinti tikėjimą.

Donatas

Man labiau priimtinas priešingas požiūris, kuris ragina atmesti privačius apsireiškimus net nesigilinant iš kur jie kilę ar iš šventosios dvasios ar demonų. Ir štai dėl ko:
1. Privatūs apsireiškimai gali smarkiai paveikti juos regintį asmenį, nes apsireiškimas tampa svarbiau už tikėjimą ir protą. Bent aš taip supratau skaitydamas "Kopimas į tiesą", kurioje nagrinėjama Šv. Kryžiaus Jono darbai.
2. Yra labai sunku atskirti ar tikrai apsireiškimas kilo iš Dievo. Pažiūrėkite juk daug ekstrasensų, būrėjų ir kitų šamanų kalba apie vizijas ir tai kad jie "dirba" Dievui arba su Dievu, tačiau už gydymą ima pinigus, netgi skelbia kad tai jie, o ne Dievas gydo.
3. Jei apsireiškimas yra privatus tai jis yra privatus. Jis skirtas tam žmogui kuriam apsireiškė.

Silvija

Na ne visai taip, dažnai privatus apreiškimas skirtas būna Bažnyčiai. Ir jei jau remiamės jais savo tikėjime (neprivalome ;)) tai tik išimtinai Bažnyčios patvirtintais.

Jei pasigilinsi į šią studiją labiau, ten dar rašoma:

CitataDieviškasis Apreiškimas su Kristumi visiškai atskleidė Dievo meilės išganymo planą
ir šis Apreiškimas laikomas pasibaigusiu su paskutinio apaštalo mirtimi. Tačiau popiežius
Benediktas XVI, komentuodamas Fatimos trečiosios paslapties tekstą, teigia, jog ,,tai
nereiškia, kad Bažnyčia dabar gali žvelgti tiktai į praeitį ir dėl to būtų pasmerkta bergždžiam
kartojimui". Katalikų Bažnyčios katekizme sakoma: ,,<...> nors Apreiškimas ir
baigtas, jis nėra iki galo išaiškintas; krikščionių tikėjimas ilgainiui privalo laipsniškai
atskleisti visą jo turinį." Vatikano II Susirinkimas, kalbėdamas apie Apreiškimo perdavimą,
pažymi, kad Šventosios Dvasios globojama Bažnyčios Tradicija pažengia pirmyn,
nes ,,didėja ir perduotų dalykų, ir žodžių supratimas, tiek dėl tikinčiųjų kontempliacijos
bei gilinimosi, visa svarstant savo širdyje (plg. Lk 2, 19 ir 51), tiek dėl dvasinių dalykų,
kuriuos jie patiria, giluminio suvokimo, tiek dėl mokymo tų, kurie su paveldėta vyskupyste
yra gavę tikrą tiesos charizmą. Tad Bažnyčia per šimtmečius vis toliau žengia į dieviškosios
tiesos pilnatvę, kol išsipildys Dievo žodžiai".



Varlė keliauninkė

Donatai, jei galvoti taip, kaip galvoji tu, tai ir Jėzaus apsireiškimas Sauliui (šv. Pauliui) buvo privatus ir neturėjo teisės viešai skelbti evangelijos.. :)

Donatas

Paulius skelbė evangeliją kurios pagrindas yra Jėzaus gyvenimas auka ir mirtis, o ne  jo apsireiškimas. Jei kam nors apsireiškimas paskatino atsiversti, tai puiku. Tačiau jei tas žmogus tiki tik savo apsireiškimu, ir tik trokšta jį patirti iš naujo tai niekur neveda.

Silvija

Tu teisus, neveda. Ir negalima siekti patirti kažkokių tai apreiškimų. Bet dažniausia tikrieji pranašai (teko skaityti) mieliau jau bėgtų nuo jų, tik va Dvasia neleidžia :)

Verta atkreipti dėmesį į studijos išvadas, o mums dabar tinka 5-oji: Nors Bažnyčia neįpareigoja tikėti jos aprobuotais privačiais apreiškimais, tačiau priešiškumas jiems liudytų kitą kraštutinumą, nes pamirštama Dievo laisvė: žmogus negali griežtai apriboti Viešpaties veiklos būdų, bet turi nuolat stengtis atpažinti Jo balsą ir su dėkingumu Jam atsiliepti.

Juk Karlo Rahnerio pasakymas "ateities krikščionis bus mistikas arba juo nebus išvis" mus verčia suklusti ir galbūt kai kuriais atvejais - nesipriešinti? Nes žmogaus valia kartais gali būti labai stiprus barjeras Dievui patirti :-\

Varlė keliauninkė

Praktiškai visi apsireiškimai yra privatūs. Ar ne? :-\ Aišku, kad tai gali būti ir velnio darbas, nes jis moka apsimesti - juk buvo šviesos angelas, ir jau vien dėl to verta atmesti privačius apsireiškimus. Na o tikrieji, jeigu galima taip sakyti, jie pakeičia žmogaus gyvenimą (Pauliaus atvejis) ir tai tampa matoma bendruomenei ir visiems. Galvoju, tokie ir yra pripažįstami Bažnyčios.

Silvija

Apie sąvoką "privatus" vėl skaitykime studijoje:

CitataNors sąvoka ,,privatus apreiškimas" etimologiškai neatskleidžia tikrojo šio reiškinio
turinio ir jo prasmės, tačiau pirmiausia ,,žymi tikėjimo potyrius, išgyvenamus pavienių
žmonių, kuriems tam tikras tikėjimo turinys atsiskleidžia taip, kad juo galima pasidalyti
su kitais".

Būdvardis ,,privatus", pridėtas prie ,,apreiškimo", skiria jį nuo ankstesnio Apreiškimo
(kartais vadinamo ,,viešu", nes yra skiriamas visų laikų žmonėms). Tačiau tai tikrai nereiškia,
kad ,,privatūs apreiškimai" yra svarbūs tik privatiems žmonėms. Dažniausiai jie skirti
platesnei auditorijai ar net visuotinei Bažnyčiai, gyvenančiai konkrečiame istoriniame
laikotarpyje. Todėl dera pažymėti, kad labiau tiktų ,,privačius" apreiškimus vadinti ,,specialiais"
arba ,,ypatingais", kaip juos teologiškai vertindamas buvo įvardijęs Tridento Susirinkimas
(DS 1540; 1566).

Žymus mariologas René Laurentinas patikslina terminų vartojimą, nesupriešindamas
viešo ir privataus, objektyvaus ir subjektyvaus apreiškimo, bet išskiria pradinį, pamatinį
apreiškimą ir dalinius apreiškimus
. Išdėstęs teisinius aspektus, paimtus iš Susirinkimų ir
Romos popiežių dokumentų, kurie yra ,,apribojantys", jis atkreipia dėmesį į paskutiniuose
mariologiniuose kongresuose vykusias diskusijas apie apsireiškimų patvirtinimą ir pritaria
K. Rahnerio minčiai, kad ,,privačių apreiškimų laikymasis yra teologalinio tikėjimo
sritis ne tik regėtojui, bet ir tiems, kurie gauna jo pranašišką liudijimą". Šis mokymas
nereiškia apsireiškimų nepagrįsto pervertinimo, kadangi ,,privatūs apreiškimai negali
būti traktuojami taip pat, kaip ir Kristaus pateiktas, Šventajame Rašte užrašytas ir Bažnyčios
Tradicijos perduotas dieviškasis apreiškimas. <...> Šie reliatyvūs ir antriniai ženklai
turi būti vertinami nuosaikiai, paklūstant Bažnyčios autoritetui".

kukulis

Kiek supratau, tai šita tema yra sukurta dėl tos kitos temos kur buvo klausiama dėl to puslapio perspejimas.lt ?

Silvija

Ne visai, bet kažkaip sutapo, kad paskutiniu metu vis užkabinam apsireiškimų temą. Tai pakliuvus po ranka šitam vertam dėmesio resursui ir patalpinau jį. O kai yra interesas, tai žiūrėk, visai neblogai gaunas pasigilinti į patį reiškinį :)

Tomas M.

Suprantu Donato atsargumą. Aš asmeniškai taip pat nusprendžiau per daug nesigilinti į begalę sklandančių privačių apsireiškimų, nes mano atveju jie daugiau įnešdavo chaoso į mano gyvenimą, nei teigiamų dalykų.

Prisiskaitęs tų tekstų, vėliau bandydavau suprasti ar jie neprieštarauja Biblijai ir Bažnyčios mokymui, kas įnešdavo daug neramumo, sunaudodavo daug laiko. Taip pat pastebėjau, kad domėjimasis tokiais dalykais tampa užkrečiamas ir žiūrėk nepajunti, bet pradedi daugiau gilintis į nepatvirtintu dalykus, nei į Šv. Raštą ar Bažnyčios tėvų mokymą...

Teko apsispręsti ir pasirinkau nešvaistyti ramybės, kuri juk kyla iš Šv. Dvasios ir sekti Bažnyčios patirtimi - gilintis tik į Bažnyčios patvirtintus atvejus. Dėl šios priežasties taip pat neteikiu didelio dėmesio Medžiugorės atvejui. Man ypač aktuali šiais laikais atrodo Fatimos Mergelės žinia, dėl kurios autentiškumo nėra jokių abejonių.


Aukštyn