liepos 10, 2020, 01:30:44

Naujienos:

Kokie šaunūs yra ištikimi VIEŠPATIES žmonės!
Būti su jais man didžiausias malonumas. Ps 15 (16) - 3


Katalikiškos architektūros teologija

Pradėjo Tomas M., rugsėjo 21, 2014, 18:12:54

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

Žemyn

Silvija

Grožis svarbu, bet kunigas nekalba apie tai, kad visus modernios architektūros altorius turime vėl padaryti lotyniškos tradicijos altoriais. Kunigas kalba apie tai, kad  bažnyčių sakralumą sudaro grožis, gėris ir tiesa. Paradoksas,  bet tradicionalistai dabar stoja prieš tradicišką nuostatą nuolankiai klausytis Bažnyčios hierarchų. Tai kažkoks naujas protestantizmas Bažnyčioje - neleisti erdvės formuoti pagal Vatikano II viziją (kad Dievo tauta susirenka aplink, o ne stovi veidu į nugarą). Mano supratimu, tai kitų dviejų iš tavo vadinamų atributų - gėrio ir tiesos - trūkumas.

Pilgrim

Tomai,
kun. A. Kazlausko mintis žinau,
tačiau klausiau tavo minčių,
o ne kažkieno kito.

Tomas M.

Pilgrim, tu linksti į individualizmą, man tai nėra aktualu.

Mes visi turime savo minčių, bet tuomet sutinkame Dievą ir pažįstame Jo mokymą. Tuomet mes atsisakome savo valios, savo minčių, kad mes visa esybe būtume performuoti. Todėl jei kun. Kazlauskas ar bet koks kitas kunigas moko tai, ko moko Bažnyčia, aš pasirenku, kad tai būtų ir mano mintys.

Tomas M.

Citata iš: Silvija  gruodžio 29, 2016, 01:48:53
Grožis svarbu, bet kunigas nekalba apie tai, kad visus modernios architektūros altorius turime vėl padaryti lotyniškos tradicijos altoriais. Kunigas kalba apie tai, kad  bažnyčių sakralumą sudaro grožis, gėris ir tiesa. Paradoksas,  bet tradicionalistai dabar stoja prieš tradicišką nuostatą nuolankiai klausytis Bažnyčios hierarchų. Tai kažkoks naujas protestantizmas Bažnyčioje - neleisti erdvės formuoti pagal Vatikano II viziją (kad Dievo tauta susirenka aplink, o ne stovi veidu į nugarą). Mano supratimu, tai kitų dviejų iš tavo vadinamų atributų - gėrio ir tiesos - trūkumas.


Silvija, norėjau pasitikslinti, ar čia turėjai omenyje, kad žmonės stovi veidu į kunigo nugarą?

Nes jei taip, tai tik norėjau pabrėžti, kad niekur II Vatikano nutarimuose nebuvo kalbama apie kunigo poziciją, ji buvo suprantama, kaip įprasta - ad orientem (į Rytus). Šv. Mišių aukojimas, atsisukus į Rytus buvo bendra Bažnyčios (Rytų ir Vakarų) praktika prieš II Vatikaną, Susirinkimo metu ir po Susirinkimo. Taip pat niekada nebuvo išleistas autoritetingas liturginių normų pakeitimą reglamentuojantis ar skatinantis dokumentas.

Na, o geras būdas tam patikrinti - reikia paskaityti šiuo metu naudojamą Mišiolą, kur ne tik, kad leidžiama Šv. Mišias aukoti atsisukus į Rytus, bet netgi priimama, kad tai yra universali praktika, pvz. yra nurodyta, kad kunigas turi "atsisukti į žmones", prieš sakydamas (nepamenu tikslios formuluotės) "Melskitės, kad Viešpats priimtų mano ir jūsų auką".

Nežinau ar yra internete lietuviškas vertimas, čia ištrauka 1966 m. angliško Mišiolo:

Citata29. Afterwards he kisses the altar and turns to the people.

Extending and joining his hands, he says in an appropriate tone of voice:

Brethren, pray that my sacrifice and yours may be acceptable to God the Father almighty.


Tad vėl grįžtame prie liūdnai pagarsėjusios II Vatikano dvasios ir mitų, pasklidusių įvairiais būdais tarp tikinčiųjų ir kaip Pilgrim anksčiau minėtas pavyzdys rodo, net dabar skleidžiamų per įvairias paskaitas.

"tradicionalistai dabar stoja prieš tradicišką nuostatą nuolankiai klausytis Bažnyčios hierarchų" - neturiu nieko prieš nuolankumą ir paklusnumą, bet pirma reikia išsiaiškinti, kokie hierarchai ir ko jie moko - ar to, kas buvo nutarta Bažnyčios II Vatikano Susirinkime ar išrado kažkokį savo asmeninį mokymą? Nes jei ne, tai tuomet turime kelti sudėtingus, bet svarbius klausimus ir ieškoti atsakymus į juos, kas matomai ir yra mūsų laikų tikinčiųjų išbandymas ir kartu kryžius.

Tad broliai ir sesės, nesiskaldykime, bet eikime prie pirminio šaltinio - šiuo atveju II Vatikano nutarimo dokumentų ;)

P.S. Jei jums būtų įdomu pratęsti šią diskusiją, tikrai yra senovinių Romos bažnyčių su versus populum Altoriais (t.y. atsuktais į tikinčiųjų kongregaciją), bet turi būti išpildytos tam tikros architektūrinės sąlygos, naudoti tokiems Altoriams.

Silvija

Citata iš: Tomas M.  gruodžio 29, 2016, 17:40:19
Tad vėl grįžtame prie liūdnai pagarsėjusios II Vatikano dvasios ir mitų, pasklidusių įvairiais būdais tarp tikinčiųjų ir kaip Pilgrim anksčiau minėtas pavyzdys rodo, net dabar skleidžiamų per įvairias paskaitas.


Čia turi omeny Pilgrim vestą paskaitą Kaune pas kukulį?

Daugelis atsakymų į tavo klausimus, Tomai, yra straipsnyje (Vievio parapijos svetainė), kuriame minimas "Vyskupų pareiškimas apie aplinką bažnyčioje" ir kurio nuorodą, pats buvai įkėlęs anksčiau. Aš taip gerai nepaaiškinsiu, taigi trumpa ištraukėlė:

CitataDar vienas svarbus kelionės po katalikų bažnyčias momentas yra statulos ir piešiniai altoriaus užnugaryje su nuostabiai bei kruopščiai išraižytais papuošimais. Šie altoriaus išplėtimai su statulomis ir yra tai, ką paprastai katalikai supranta kaip altorių (nes jiems altorius yra ne vien tik aukos ir dieviškosios puotos stalas). Tokie altoriai visuomet buvo nepaprastai gražūs: jie buvo pagrindinė tikinčiųjų Susirinkimo dėmesio vieta ir parapijos pasididžiavimas. Šiandien pastatytose bažnyčiose mes jau nebepamatysime tokių altorių. O senose bažnyčiose, kurios šiandien yra permodeliuotos, statulų ir 'aukštojo' altoriaus panaikinimas susilaukė daug daugiau tikinčiųjų pasipriešinimo, negu tabernakulio vietos pakeitimas. Suprantama, kad šių pakeitimų priežastys turėtų būti labai svarbios, nes kitaip būtų nevertos tokio skausmo. Ankstyvaisiais Viduramžiais liturgijoje didžiausias dėmesys buvo kreipiamas į šv. Mišių šventimą ir kitų tikėjimo paslapčių pabrėžimą. Tuomet Šventąją Komuniją priimdavo tik kunigai. Palaipsniui altorius buvo traukiamas nuo tikinčiųjų susirinkimo į choro pusę, kol galiausiai buvo padėtas priešais galinę bažnyčios sieną. Taip ir pati galinė siena pradėjo įgauti ypatingos reikšmės. Jau nuo seniausių laikų ši siena dažniausiai buvo puošiama kryžiaus ženklu, Dievo Avinėliu, Geruoju Ganytoju arba Kristumi garbėje. Šiuos piešinius buvo pradėta statyti ant paties altoriaus, o altorius buvo pratęsiamas į galą ir taip susiformuodavo plataus meninio vaizdo sakrali scena. Vėliau ant išplėsto altoriaus buvo pradėtos dėti ir statulos: pirmasis būdavo dedamas krucifiksas, po to, dažniausiai, kankinių statulos, kurių relikvijos būdavo įdedamos į altorių arba kiti šventieji, kurių globai būdavo pavestos tos bažnyčios. Vėliau buvo imta statyti ir kitų šventųjų statulos. Šventųjų statulos ir paveikslai buvo dedami tikinčiųjų pamaldumui žadinti tuomet, kai aktyvus dalyvavimas liturgijoje buvo paliktas tik kunigams. Statulos mus vienydavo su kitų laikų ir vietų krikščionimis didvyriais. Šventieji buvo tam tikrų malonių ir palaiminimų tarpininkai. Refomacijos metu dauguma protestantų bažnyčių pašalino šiuos pagražinimus, kad Dievo Žodis būtų aiškiau girdimas, o pati garbinimo erdvė mažiau išblaškytų tikinčiuosius. Mat imta manyti, kad perdėta puošyba kliudo veiksmingai pamokslauti. Žymus teatro režisierius, amerikietis Thornton Wilder apie minimalias savo scenų dekoracijas taip rašė: 'Jei akys mato per daug, ausys gerai nesiklauso'. Kadangi liturgija buvo tokia kalba, kurios dauguma nesuprato, katalikai nesistengė klausytis, o maitino savo sielą gėrėdamiesi religiniu menu. Visa pasikeitė, tuomet, kai Vatikano II susirinkimas leido švęsti liturgiją gimtąja kalba. Nuo tada jau galime klausytis Šventojo Rašto, suprasti maldas, išpažinti tikėjimą giesmėmis ir atsiliepimais savo gimtąja kalba. Šiandien katalikai ieško pusiausvyros tarp regėjimo, klausymo ir veikimo liturginio šventimo metu. Vienas geras mūsų įsiklausymo į tikinčiuosius ženklas yra tas, kad kunigai vis labiau rūpinasi, kad pamokslai ir homilijos būtų geros kokybės. Tačiau mums sunku bus įsiklausyti į Dievo Žodį, jei akys klajos! Todėl nėra čia kokio nors specialaus įpareigojimo nuimti statulas ir pagražinimus nuo altoriaus ar kitų bažnyčios vietų vien tam, kad bažnyčios liktų tuščios ir plikos. Priešingai. Vyskupų pareiškime apie aplinką bažnyčioje kalbama, kad 'pasaulyje, kuriame dominuoja mokslas ir technologijos, yra būtina, kad liturgija būtų graži - tai jos įnašas į žmogaus gyvenimo pilnatvę ir pusiausvyrą' (Environment, 34). Todėl Dievo garbinime visuomet išliks svarbios statulos ir nuostabūs meno kūriniai, procesijų vėliavos ir gėlės. O ankstesniaisiais amžiais viena iš vitražų bažnyčiose istorinių funkcijų, greta to, kad susirinkimo vietai suteiktų nuostabios šviesos, buvo ir siekimas papasakoti Biblijos istorijas nepažįstantiems rašto ir negalintiems įsigyti brangių Biblijos rankraščių žmonėms. (Vienoje XII amžiaus bažnyčioje Paryžiuje vitražuose pavaizduotos net 1134 scenos iš Biblijos!) Tačiau vitražai ne vien moko tikėjimo, taip pat jie nėra ir vien paprastos biblinės istorijos pamokos. Jų meninis grožis atskleidžia Dievo grožį ir tai, ko Dievas tikisi iš mūsų. Taip liturginis atsinaujinimas padeda sąmoningiau suvokti bažnyčios funkciją bendrame Dievo garbinime. Todėl visi su tuo nesusiję objektai čia neturi būti toleruojami. Vaizdai piešiniuose ar skulptūroje 'turi atitikti atnaujintą požiūrį į susirinkimo veiksmą. Jei, vietoje to, kad tam veiksmui tarnauti ir padėti, jie jam prieštarauja ar trukdo, tuomet jie yra netinkami... Daugumoje religinės praktikos sričių tai reiškia pirminių simbolių supaprastinimą ir kitonišką jų atskleidimą. Pastatuose tai turi atsispindėti asketiškesniame interjere, kuomet tėra tik keletas objektų ant sienų ir kampuose' (Environment, 98 - 99). Šių dienų bažnyčioje pagrindinis 'papuošimas' ir 'brangiausias turtas' yra garbinanti tikinčiųjų bendruomenė. Šventųjų veidai visuomet padėdavo mums garbinti Dievą, todėl ir toliau gerbiame visų amžių savo seseris ir brolius Kristuje. Tačiau šiandien mes siekiame, kad tikinčiųjų susirinkimų vieta padėtų mums liturgijos metu kuo aiškiau pamatyti kitus mūsų susirinkimo narius. Mes taip pat norime padrąsinimo iš gyvųjų šventųjų veidų - moterų ir vyrų didvyrių, kurie neša Eucharistijos žinią mūsų pasauliui ir mūsų laikams dabar. Kelionei baigiantis, mes galime dar apkeliauti ir daugybę skirtingų katalikų bažnyčių: daugybėje jų yra daug statulų; kitose jų visai nėra; yra bažnyčių, kuriose yra paauksuoti altoriai ir lubos, ir yra bažnyčių su mediniais altoriais ir tinkuotom lubom. Tačiau kaip ir mano bičiulių namuose, kurie turi daugiau pinigų nei kiti ir, ko gero, brangesnius papuošimus bei baldus negu aš, dar yra kažkas svarbiau, negu baldų kaina. Aš, apsilankydamas jų namuose pirmiausia iš jų tikiuosi šilumos, svetingumo ir draugystės. Esminis katalikų Bažnyčios grožis yra tikinčiųjų susirinkimo svetingumas ir tas uolumas, su kuriuo jie klausosi Dievo Žodžio, tas pamaldumas, su kuriuo jie dalyvauja šventoje Eucharistijoje ir ta žemę perkeičianti jų meilė.


Šis tekstas yra paimtas iš Vievio šv. Onos parapijos puslapio. Kopijuojant šį tekstą būtina nurodyti kaip šaltinį ,,Vievio šv. Onos parapija" su nuoroda: http://www.vievioparapija.eu/skaitiniai/kataliku-baznycios-pastatui-budingos-savybes


Pilgrim

CitataMes visi turime savo minčių, bet tuomet sutinkame Dievą ir pažįstame Jo mokymą. Tuomet mes atsisakome savo valios, savo minčių

ar Dievas nori, kad būtume bevaliai, būtume tarsi tampomos marionetės ? neturėtume minčių ?
šv. Pranciškaus malda, padaryk mane pasiuntiniu ... kad neščiau ...
kad būčiau pagalba ... bet tuomet Dievui reikia mano minčių, tokio koks esu,
klystantis, nesuprantantis bet neuždarantis savyje Jo įkvėptų įžvalgų,
kuriomis galiu pasitarnauti.

toliau Liturgija ... gal pavyks vienu prisėdimu  :)
Citataniekur II Vatikano nutarimuose nebuvo kalbama apie kunigo poziciją

taip, nes jie buvo bendresni ir nustatė bendrojo pobūdžio nuostatas.
II Vatikano nutarimai davė impulsą peržvelgti visą Mišių eigą.
Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium (1963 12 04)
Citata50. Mišių tvarka tebūnie taip peržiūrėta, kad labiau išryškėtų atskirų dalių savita prasmė bei tarpusavio sąsaja ir būtų palengvinta tikintiesiems maldingai ir aktyviai jose dalyvauti.
Todėl apeigos, deramai išlaikant jų esmę, tepasidaro paprastesnės. Tebūnie išleisti ilgainiui atsiradę pakartojimai arba mažiau reikalingi priedai. O kai kurie dalykai, dingę dėl istorijos negandų, kai atrodo gera arba reikalinga, tebus atstatyti pagal šventųjų Tėvų nuostatas.


Argi ?
CitataTaip pat niekada nebuvo išleistas autoritetingas liturginių normų pakeitimą reglamentuojantis ar skatinantis dokumentas.

1969 m. balandžio 3 d. popiežius Paulius VI pasirašė apaštalinę Konstituciją ,,Missale Romanum", kuri įvedė Vatikano II susirinkimo nutarimu reformuotą Romos mišiolą. Šis dokumentas pateikė naują Ordo missae (naują šv. Mišių liturgijos tvarką) kartu su labai išsamiu įvadu.
2000 m. sausio 11 d. popiežius Jonas Paulius II aprobavo prieš 20 metų pradėtą rengti trečiąją Romos mišiolo laidą (editio typica tertia), o Šventoji Dievo kulto ir sakramentų teikimo kongregacija tų pačių metų balandžio 20 d. (Didįjį ketvirtadienį) jį paskelbė pavyzdiniu visai Katalikų Bažnyčiai. Pirmoji Romos mišiolo laida išėjo 1970 m., antroji - 1975 m.

taigi  :(
Citataištrauka 1966 m. angliško Mišiolo


o dar kiti dokumentai, tiksliau keletas:
Pontificale Romanum. Ordo dedicationis ecclesiae et altaris (1977 05 29), Dievo kulto ir sakramentų teikimo kongregacijos  instrukcija apie kai kurias Eucharistijos slėpinio kulto normas  Inaestimabile donum (1980 04 03), Codex Iuris Canonici (1983 01 25), Variationes in libros liturgicos introducendae (1983 09 12), Rituale Romanum. De Benedictionibus (1984 05 31), Caeremoniale episcoporum (1984 09 14), Pontificale Romanum. De ordinatione episcopi, presbyterorum et diaconorum (editio typica altera, 1989 06 29), Instrukcija Ecclesiae de Mysterio dėl tikinčiųjų pasauliečių bendradarbiavimo kunigų tarnyboje kai kurių klausimų (1997 08 15), Jono Pauliaus II apaštališkieji laiškai Vicesimus quintus annus (1988 12 04) bei Dies Domini (1998 05 31), ketvirtoji instrukcija dėl Liturginės konstitucijos įgyvendinimo (1994 03 29), De Liturgia Romana et inculturatione (1994 01 25) ir kt

konkrečiai kas tai yra
CitataII Vatikano dvasios ir mitų, pasklidusių įvairiais būdais tarp tikinčiųjų


Citataeikime prie pirminio šaltinio - šiuo atveju II Vatikano nutarimo dokumentų

tikrai taip Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium
Citata21. Maldingoji Motina Bažnyčia, idant krikščionių tauta liturgijoje garantuotai gautų gausių malonių, trokšta uoliai pasirūpinti bendru pačios liturgijos atnaujinimu. Mat liturgija susideda iš nekintamosios liturgijos dalies, nes ši įsteigta Dievo, ir kintamųjų dalių, kurios, laiko būvyje gali ar net turi kisti, jei į jas prasismelkia tai, kas mažiau dera su pačia liturgijos vidine prigimtimi arba kas pasidaro mažiau tinkama.

Silvija


Aukštyn