liepos 09, 2020, 01:02:44

Naujienos:

Kokie šaunūs yra ištikimi VIEŠPATIES žmonės!
Būti su jais man didžiausias malonumas. Ps 15 (16) - 3


Filosofiniai pamąstymai apie mąstymą

Pradėjo Varlė keliauninkė, spalio 05, 2014, 10:11:11

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

Žemyn

Varlė keliauninkė

Citata iš: Pilgrim  spalio 03, 2014, 18:27:47
Negaliu, nes nežinau kas tai yra  :-\ žinau kas tai tyras vanduo ir dar kas yra sveikata, bet mąstymas, o dar tyras ir sveikas. Ir kas iš to ?

internetas duoda tokį mastymo apibrėžimą:
CitataMąstymas (mintis) - apibendrintas ir netiesioginis tikrovės atspindėjimo sąmonėje procesas, leidžiantis pažinti ne tik tikrovės daiktus, įvykius ir kitus reiškinius, bet ir jų santykius bei priežastinius ryšius.
http://lt.wikipedia.org/wiki/Mintis

Tyras=evangelinis. Šiandien berods vysk. G. Grušo pamoksle buvo paminėtas išsireiškimas "evangelinė širdis". Jeigu širdis gali tokia būti, tai kodėl mastymas ne? Sveikas=sveikas protas  (anglai turi posakį "common sense") - visi žino kas tai yra.

Tas siauras plyšys tarp evangelijos ir realybės - tikriausia ir yra tas krikščionies mastymo keliukas  :-\ Kas iš to? matyt nieko..Tik šiaip - gerai yra kartais pafilosuofuoti ;)

kukulis

Pagal būties ontologiją, yra apibrėžiami šie būties lygmenys:
fizinis - medžiaga ir energija;
gyvas - gyvoji gamta atskiriama nuo negyvosios;
jaučiantis - gyvūnija atskiriama nuo augalijos, įvedama jausmų sąvoka;
mąstantis - protingas žmogus atskiriamas nuo neprotingo padaro;
tobula būtis - Dievas.

Kadangi mes esame mąstančios būtybės, tai turime gamtos mokslus, kur mąstymas gali paaiškinti įvairius fizikinius procesus; su biologija sunkiau - mes vis dar tiriame biologines būtybes panaudodami tik chemines ir fizikines formules, bet iš tiesų nežinome kas yra gyvybė; jausmus tiriame pasitelkdami psichologiją, nors šventieji prie tos psichologijos prieina šiek tiek iš kitos pusės...

Štai priėjome prie mąstymo. Ar gali mąstymas apibrėžti pats save? Nes kai kalbame apie realybės atvaizdavimą mintyse, ar to pakanka pasakyti kad tai yra mąstymas? Manau kad ne; realybės atvaizdavimas mintyse tėra tik tam tikras mąstymo aspektas, o ne pats mąstymo apibrėžimas kaip toks. O toks mąstymo apibrėžimas per tai kai tarsi viena atsivaizduoja kitame, tinka fiziniams mokslams, bet ne savęs paties apibrėžimui. Proto panaudojimas tokiu būdu tinkamas fizinio pasaulio tyrimui, tačaiu savęs paties tyrimui - absoliučiai nepakankamas.

Tobulą būtį bandome atpažinti taip pat pasitelkdami savo protą, o taip pat pasitelkiame savyje esančia dvasingumo sėkla - per būties prasmės paieškas ir panašiai.


Ką noriu pasakyti visu šiuo rašymu, yra tai, kad daug kas yra slėpinys.  Bet slėpinys tai nėra dėl to, kad tarsi iš tingėjimo ar nevilties "nuleidžiu rankas" kad galėčiau tai suprasti - ne : slėpinys tai yra dėl išplaukiančios pasaulėžiūros. Ši pasaulėžiūra yra priešinga evoliucinei, pagal kurią iš paprastų dalykų "savaime" kyla sudėtingesni. Pasaulėžiūra, kurią turiu omenyje yra tokia, kad  visa ko būties pradžia yra Dievas - begalinė būtis. Begalinė, reiškia tai, kad mes savo ribotu protu negalime sutalpinti tai kas yra begalinis. Taip ir visi būties lygmenys, pradedant fiziniu, baigiant mąstymu yra kylantys iš šios begalybės.

Tai nereiškia kad privalome užsidaryti nežinojime - priešingai - protas žmogui tam ir duotas, kad jo pagalba pažintume tiek kiek įmanoma tiek fizinį pasaulį, tiek dvasinį; tačiau priėmus Dievo kaip kūrėjo pasaulėžiūrą, savo protui liepiame būti nuolankiam, kad jis susižavėjęs pats savimi, nepradėtų manyti, kad pats vienas visko gali pasiekti savo jėgomis. Per šį apakimą, protas pradeda iškreiptai suvokti pasaulį, o taip pat atkerta nuo savęs dvasinių dalykų pažinimo galimybę.


Silvija

Kai pamačiau videonaujienas apie humanitarinės pagalbos teikėjo brito egzekuciją, kurią įvykdė "Islamo valstybė", pabandžiau susitapatinti su tuo žmogumi ir supratau, kad atsidūrus tokioje situacijoje būčiau įtakojama dviejų tipų mąstymo:

Pirmas - tai stingdanti peilio (mirties) baimė, kai tesugebi mąstyti apie vieną - kad tuoj neteksi savo kūno gyvybės, patirsi skausmą ir t.t. Tai paralyžiuoja, atima drąsą, gali net pastūmėti išdavystėn ir kitiems niekingiems dalykams, tai - išorinis mąstymas, atimantis Kristaus ramybę. Visi gerai žinome iš kur tai kyla.

Antras - tai vidinis susikoncentravimas į Dievą, kurio rankose viskas, net ir šis baisus tavo gyvenimo momentas. Jei Jis leis, tai įvyks. Prisiminčiau tuomet Viešpaties pasakytus žodžius: "Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare." (Mt 10, 28). Atsiduodamas į Visagalio rankas pasilieki ramybėje kas benutiktų.

Šią ramybę mačiau to mirtininko veide ir tai be galo sukrėtė. Galbūt musulmonams tai atrodo krikščionių pažeminimas, bet man tas žmogus, kad ir parklupdytas, buvo orumo įsikūnijimas.



kukulis

Dar papildysiu, kodėl iš evoliucijos filosofijos išplaukiantis proto paaiškinimas veda prie puikybės.

Evoliucijos filosofija sako, kad iš paprastesnių dalykų išplaukia sudėtingesni. Vadinasi pagal evoliucijos filosofiją, viskas kyla iš materijos. Jeigu taip, tai ir gyvybė, jausmai bei mąstymas taip pat kyla iš materijos, kaip tam tikri sudėtingesni materijos pasireiškimo procesai.

(Kaip tai atsitinka - nežinau - nes čia man, kaip priešingos filosofijos šalininkui, šioje evoliucijos filosofijoje yra tam tikrų neaiškumu. Jeigu iš materijos kyla sudėtingesni dalykai nei tie kurie jau yra materijoje, tai arba turi įsikišti pašalinė jėga, arba ta materija, kurią vadiname materija, dar savyje turi kažko daugiau - nepažinto. Na bet čia jau atskira materializmo filosofijos atšaka.)

Žodžiu, pagal evoliucinę filosofiją - protas  yra aukščiausia materijos apsireiškimo būsena, ir už protą jau nieko nėra daugiau. Vadinasi visa, ko protas negali pažinti iš tikrųjų neegzistuoja.

Viskas? :o Viskas!  ::)

Pilgrim

Žodžiu reikia puodelio vaisinės arbatos ir viskas  :) bus savo vietose.
Tai daugiau dialektinis materializmas nei evoliucijos filosofija. Evoliucijos samprata mūsų protuose yra pakankamai sujaukta.
Ši minėta būties ontologija yra tik vienos iš filosofijos srovių.
Kukuli, tavo fantastinis sakinys
Citatakai kalbame apie realybės atvaizdavimą mintyse

šiame sakinyje ir yra atsakymas koks turi būti krikščionio mąstymas.
Silvija su Keliauninke negi Jūs pamiršote ? aneaa

Silvija


Pilgrim

Apie tai koks turi būti krikščioniškas mąstymas  ;)

Silvija

Tai realybę mintyse mes dažnai atvaizduojame... kas iš to? :D

Varlė keliauninkė

Citata iš: Pilgrim  spalio 06, 2014, 11:08:41
Citatakai kalbame apie realybės atvaizdavimą mintyse

šiame sakinyje ir yra atsakymas koks turi būti krikščionio mąstymas.
Silvija su Keliauninke negi Jūs pamiršote ? aneaa

ką gi pamiršau? nepamenu  :ashamed:
tačiau niekaip negaliu atsikratyti neteisingo nekrikščioniško mastymo ir negaliu sutikti, kad tikrovė atsispindi mintyse. Mūsų mintys yra to atspindėjimo proceso sąmonėje pasėkmė, kaip ir parašyta mano pateiktame apibrėžime viršuje :-\
CitataMąstymas - apibendrintas ir netiesioginis tikrovės atspindėjimo sąmonėje procesas


bet greičiausia yra taip, kaip Pilligrimas sako, nes aš to nesimokiau

Augustas

Jei leisite, įkišiu savo trigrašį į diskusiją.

Citatatačiau niekaip negaliu atsikratyti neteisingo nekrikščioniško mastymo ir negaliu sutikti, kad tikrovė atsispindi mintyse.


Žinoma, nebūtinai vien tik tikrovė atsispindi mūsų mintyse. Tačiau krikščionis bent jau turėtų stengtis mąstyti realistiškai. T.y., krikščioniškas mąstymas - tai realistinis mąstymas ar bent jau turėtų toks būti.

Varlė keliauninkė

Augustai, bet realistinis mastymas nebūtinai krikščionio mastymo bruožas, realistiškai galvoti gali ir ateistas

Pilgrim

 :) Primenu, kun. A. Valkauskas paskaitoje kalbėdamas apie maginį mąstymą rodė vieną tokią tiesę,
viename gale maginis mąstymas, kitame gale  ... pranašiškas mąstymas. Taigi krikščionis turi išsiskirti, pasižymėti pranašišku mąstymu. Matydamas supantį pasaulį jis turi regėti Dangaus karalystę, kuri jau yra tarp mūsų. Dangaus karalystė jau yra ir tai krikščioniui realybė, mes jau gyvename Dievo laike. Plyšusi šventyklos uždanga žymi, kad ribos neliko ir Dievo laikas atėjo į pasaulį. Panašiai kai ledkalnio viršūnė yra viršuje, o didžioji dalis lieka po vandeniu. Tai krikščionis turi matyti  daugiau negu ledkalnio viršūnė. Todėl matydami tikėjimo simbolį, tarsi ledkalnio viršūnę turime žvelgti ir matyti toliau. Krikščionis turi būti pranašas ir kalbėti apie Dievo karalystę į kurią mes judame. Visas kosmosas juda, visa Bažnyčia keliauja. Diena jau brėkšta, sklaidosi šešėliai ir prieš akis skleidžiasi Dievo karalystės vaizdas. Krikščionis tai turi matyti ir apie tai liudyti. Tai ir yra pranašiškas matymas, pranašiškas mąstymas ir kalbėjimas.

Varlė keliauninkė

Gražiai parašei, Pilgrimai!
Nagi per kiekvienas šv. Mišias tai išpažįstame: "Tikiu vieną Dievą, visagalį Tėvą, dangaus ir žemės, regimosios ir neregimosios visatos Kūrėją." Neregimoji visata.. :)

Varlė keliauninkė

o kaip gyvenime, realiai tas pranašiškas mąstymas turėtų pasireišti, pasaulyje ?

Pilgrim

Kun. A. Valkauskas apie tai tada kalbėjo  ;)

Varlė keliauninkė

ne dėl savęs klausiu, o dėl kitų čia skaitančių, nebuvusių kun. Valkausko seminare ;)

Varlė keliauninkė

S. Kierkegoras įkvėpė.

_Dėl Dievo atsisakyti Dievo.
_Dėl (iš) meilės atsisakyti meilės.

Ar galimas dalykas?

Pilgrim

dėl Dievo atsisakyti Dievo (asmeninio supratimo, kad pats Dievas galėtų Savimi pripildyti mane ir mano supratimą)
dėl meilės (darbų) atsisakyti (minčių apie) meilės

kitokia versija

Varlė keliauninkė

_Atsižadėti visko, kas nėra malonė, ir netrokšti malonės. Atskirti savo troškimą nuo bet kokių gėrybių ir laukti. Patirtis rodo, kad toks lūkestis patenkinamas.
_Esama žmonių, kurie laiko geru dalyku visa, kas priartina Dievą prie jų. Aš geru dalyku laikau visa, kas Jį nutolina. Tarp manęs ir Jo - visatos gylis, o prie šio prisideda kryžiaus storis.
S. Weil

kukulis

O kaip ta dainelė: "tas kas nenori nieko, tas kas nenori nieko, tas ir yra mažiukas" ;)

P.S.
Man tai pasakymas "pranašiškas mąstymas" šiek tiek puikybe kvepia ...

Aukštyn