rugsėjo 20, 2019, 00:23:35

Naujienos:

Kokie šaunūs yra ištikimi VIEŠPATIES žmonės!
Būti su jais man didžiausias malonumas. Ps 15 (16) - 3


Tėvų pareigos auginant vaikus

Pradėjo Varlė keliauninkė, spalio 20, 2014, 17:06:12

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

Žemyn

Varlė keliauninkė

Citata iš: Tomas M.  spalio 20, 2014, 16:25:13
Dievas tėvams liepia padaryti iš savo vaikų šventuosius.....................

Tomai............. argi ?  :swoon:

Tomas M.

Pabandyk paneigti mano teiginį ;)

Gal reikėtų patobulinti formuluotę: "... užauginti šventais žmonėmis"

Ir palengvinimui prisiminkime, kas yra šventieji - tie, kurie po mirties patenka į Dangų ir regi savo Viešpaties veidą  :pentecostal:

Pilgrim

Jonas Paulius II. Apaštališkoji Adhortacija FAMILIARIS CONSORTIO
CitataSvarbiausių žmogaus gyvenimo vertybių ugdymas

37. Nors auklėjimo darbe tėvams dabar dažnai atsiranda sunkumų, jie drąsiai ir pasitikėdami turi ugdyti svarbiausias žmogaus gyvenimo vertybes. Vaikai turi augti deramai laisvi nuo prisirišimo prie materialinių gėrybių, jų gyvenimo stilius turi būti paprastas ir griežtas, lydimas tvirto įsitikinimo, kad ,,žmogus daugiau vertas dėl to, kas jis yra, negu dėl to, ką jis turi" [100].

Visuomenėje, sukrėstoje ir suskaldytoje įtampos ir konfliktų, kylančių iš audringos kovos tarp įvairių individualizmų ir egoizmų, vaikai turi ne tik suprasti tikrąjį teisingumą, kuris vienintelis sugeba gerbti kiekvieno žmogaus asmens orumą, bet taip pat ir tuo labiau pajusti tikrąją meilę, kaip nuoširdų rūpinimąsi kitais ir nesuinteresuotą tarnavimą kitiems, ypač neturtingiausiems ir vargingiausiems. Šeima yra pirmoji ir pagrindinė visuomeniškumo mokykla: joje, kaip meilės bendruomenėje, pasiaukojimas yra įstatymas, nurodantis kryptį ir sąlygojantis pažangą. Pasiaukojimas, kuris gaivina abipusę sutuoktinių meilę, tampa aukojimosi pavyzdžiu broliams ir seserims bei kartu šeimoje gyvenančioms skirtingoms kartoms. Bendrumas, kaip kasdienis išgyvenimas kartu džiugių ir sunkių akimirkų, - tai konkrečiausia ir veiksmingiausia pedagogika, kad vaikai galėtų aktyviai, vaisingai ir atsakingai plačiau įsijungti į visuomeninį gyvenimą.

Auklėjimas meilei, kuri suprantama kaip pasiaukojimas, yra būtina sąlyga tėvams, pašauktiems perduoti vaikams aiškų ir subtilų seksualinį auklėjimą. Akivaizdoje kultūros, kuri, apskritai imant, ,,subanalina" žmogaus lytiškumą, interpretuodama, ir išgyvendama jį ribotai, nuskurdindama, skirdama jį tik kūnui ir egoistiniam pasitenkinimui, tėvai ryžtingai turi sukaupti dėmesį į lytinio gyvenimo kultūrą, kad ji būtų tikra ir visiškai asmeninė: iš tikrųjų lytiškumas yra viso asmens turtas - kūno, jausmų ir sielos, - ir jo svarbi reikšmė atsiskleidžia mylinčio asmens pasiaukojimu.

Seksualinis auklėjimas yra tėvų teisė ir pareiga ir šiam auklėjimui ji turi rūpestingai vadovauti tiek namuose, tiek parenkant bei kontroliuojant kitas auklėjimo institucijas. Ta prasme Bažnyčia patvirtina savo teisę pagelbėti, o mokykla įpareigota bendradarbiauti su tėvais, organizuodama seksualinį auklėjimą tokia pat dvasia, kuri gaivina tėvus.

Šiame kontekste besąlygiškai būtinas skaistumo ugdymas, skaistumo kaip dorybės, kuri subrandina asmenį ir išmoko gerbti ir puoselėti ,,kūniškąją meilę". Maža to, jei krikščionys tėvai pastebės, kad vaikai turi Dievo pašaukimo ženklą, jie rūpinsis ir stengsis auklėti juos skaisčius, nes tai aukščiausia forma to pasiaukojimo, kuris yra esminė žmogaus lytiškumo prasmė.

Atsižvelgiant į ryšį tarp žmogaus lytiškumo ir jo etinių vertybių, auklėjimas turi supažindinti su moralės pagrindais, pripažįstant, kad jie yra būtinas ir vertingas asmeninės pažangos laidas.

Todėl Bažnyčia ryžtingai prieštarauja, kad apie seksualinį gyvenimą būtų kalbama atitrauktai nuo moralės principų, nes tai yra ne kas kita kaip skatinimas patirti malonumus ir akstinas - dar nekaltybės metais - prarasti dvasinę giedrą atveriant kelią ištvirkimui.


CitataBažnyčios suvokimo pradžia

39. Pašaukti auklėjimo misijai krikščionys tėvai turi perduoti vaikams visa tai, ko reikia, kad jie pamažu bręstų kaip asmenybės krikščionybės ir Bažnyčios požiūriu. Todėl tegu jie laikosi jau minėtos auklėjimo krypties, rūpindamiesi parodyti vaikams tikėjimo ir Jėzaus Kristaus meilės gelmes. Be to, krikščionys tėvai, stiprindami vaikų sielose Dievo malonės dovanas, turi būti tvirti savo tikėjime, kad Viešpats patiki jiems rūpintis Dievo vaiko, Kristaus brolio, Šventosios Dvasios šventovės, Bažnyčios nario, ugdymu.

II Vatikano Susirinkimas taip trumpai apibrėžia krikščioniškojo auklėjimo esmę, kuris ,,ne vien lydi žmogaus asmenybės brendimą..., bet pirmiausia siekia, kad pakrikštytieji, palaipsniui supažindinami su išganymo paslaptimi, kasdien geriau suprastų, jog yra gavę tikėjimo dovaną. Tad visų pirma, dalyvaudami pamaldose, teišmoksta garbinti, remdamiesi tiesa ir dvasia, Dievą Tėvą (plg. Jn 4, 23), tepasirūpina kreipti savo gyvenimą pagal naująjį žmogų į teisybę ir šventumą (plg. Ef 4, 22-24), kad išaugtų tobulais žmonėmis ir taptų tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką (plg. Ef 4, 13) ir prisidėtų prie mistinio Kristaus kūno ugdymo. Pagaliau, suprasdami savo pašaukimą, teįpranta būti juose esančios vilties (plg. 1 Pt 3, 15) liudininkais ir teprisideda prie pasaulio sukrikščioninimo" [102].

Susirinkimas, palaikydamas ir plėtodamas Suvažiavimo mintis, krikščioniškos šeimos auklėjimo pasiuntinybę, iškėlė ir kaip tikrą tarnavimą, per kurį yra perduodama ir spinduliuoja Evangelija, o šeima tampa tarsi krikščionišku įšventinimu ir Kristaus sekimo mokykla. Šeimoje, kur ši dovana suvokiama, kaip rašė Paulius VI, ,,visi nariai... evangelizuoja ir visi yra evangelizuojami" [103].

Auklėjimu ir savo asmeninio gyvenimo pavyzdžiu tėvai yra pirmieji Evangelijos skelbėjai vaikams. Be to, melsdamiesi su vaikais ir skaitydami jiems Dievo Žodį, laipsniškai krikščionišku pašventimu įjungdami vaikus į Kristaus - eucharistinio ir bažnytinio - Kūną, tampa tėvais ne tik fizinio gyvenimo, bet ir to, kuris per atgimimą Šventąja Dvasia spinduliuoja iš Kryžiaus ir prisikėlusiojo Kristaus.

Kad tėvai galėtų sąžiningai atlikti auklėjimo pareigas, Susirinkimo Tėvai palinkėjo parengti šeimos katekizmą, aiškų, visiems suprantamą, trumpą. Vyskupų Konferencija karštai ragino išleisti tokį katekizmą.


CitataŠeima Bažnyčios tarnyboje

53. Krikščioniškos šeimos evangelizacinė veikla yra savita ir nepavaduojama: ji turi tipiškų šeimos gyvenimo bruožų  - tai meilė, paprastumas, konkretus ir kasdienis liudijimas [127].

Šeima turi taip parengti vaikus gyvenimui, kad jie visiškai įvykdytų savo uždavinius pagal iš Dievo gautą pašaukimą. Iš tikrųjų šeima, atvira transcendentinėms vertybėms, džiaugsmingai tarnaujanti broliams, didžiadvasiškai ir ištikimai atliekanti savo uždavinius, įsisąmoninusi, kad ji kasdien dalyvauja garbingoje Kristaus Kryžiaus paslaptyje, - tokia šeima tampa pirmąja ir geriausia seminarija ugdyti pašaukimui Dievo karalystei pašvęstam gyvenimui.

Vaikų katechizacija ir evangelizacija turi būti tęsiama ir brendimo metais bei jaunystėje, kada, kaip neretai atsitinka, jie protestuoja prieš katalikų tikėjimą arba tiesiog atmeta pirmaisiais gyvenimo metais gautą tikėjimą. Kaip Bažnyčioje evangelizacija visuomet susijusi su apaštalo kančia, taip ir krikščioniškoje šeimoje tėvai turi atvirai ir ramiai priimti sunkumus, su kuriais ne kartą susidurs, evangelizuodami savo vaikus.

Nedera pamiršti, kad sutuoktinių ar tėvų krikščioniška veikla dėl Evangelijos yra iš esmės bažnytinis patarnavimas, priklausantis visai Bažnyčiai, kaip evangelizuotai ir evangelizuojančiai bendruomenei. Kadangi ,,namų Bažnyčios" evangelizacija ir katechizacija išauga ir kyla iš vienintelės Bažnyčios pasiuntinybės ir turi  kurti vieną Kristaus Kūną [128], ji turi būti savo esme bendra ir harmoninga su visomis kitomis evangelizacijomis ir katechizacijomis, esančiomis ir veikiančiomis tiek vyskupijos, tiek parapijos bendruomenėse.

Silvija

Citata iš: Tomas M.  spalio 20, 2014, 18:12:30
Pabandyk paneigti mano teiginį ;)

Gal reikėtų patobulinti formuluotę: "... užauginti šventais žmonėmis"

Ir palengvinimui prisiminkime, kas yra šventieji - tie, kurie po mirties patenka į Dangų ir regi savo Viešpaties veidą  :pentecostal:


Manau, kad keliauninkė turėjo omeny tai, jog tėvai atsakingi už savo vaikų lavinimą ir sprendimų priėmimą tik iki jų brandos. Subrendusiam žmogui niekas neturėtų atimti laisvos valios rinktis. Todėl ir tėvai nebetenka tų atsakomybių už būsimus vaikų pasirinkimus. Be abejo, jiems išlieka pareiga visą gyvenimą padėti vaikams malda ir patarimais, bet ar jie lieka atsakingi, kad jų vaikai patektų į dangų? :-\

Apie tai buvo iškilus diskusija radus kai kuriuos Biblijos vertimų trūkumus:
http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,601.msg5634.html#msg5634

kukulis

Būtent. Nes dažnai prievarta daro priešingą įtaką.

Patiko K. Briliaus pasakymas šituo reikalu: "Kas lengviau, ar vežimą stumti ar traukt? Be abejo, kas yra bandęs, tas žino, kad traukti daug lengviau nei stumti. Taip ir su auklėjimu, jeigu stumsi vaiką - t.y. liepsi daryti tai, ko pats nedarai, tai bus tas pats kas bandymas stumti vežimą. O jeigu trauksi, t.y. darysi daugiau negu pats reikalauji iš vaiko, tuomet ir vaikas seks iš paskos."

P.S.
Pagal šią analogiją, pirma pats turi tapti šventu, kad padarytum vaiką šventu :D

Tomas M.

Bet vistik net užauginus vaiką, nereikėtų taip lengvai nusimesti tos naštos - čia remiuosi Šv. Monikos gyvenimu. Juk ji, matydama savo sūnų nuodėmėje visą savo gyvenimą pašventė maldai ir aukai už jį. Kiek skaičiau, ji tiesiog sekė paskui jį iš vienos vietos į kitą, iš vieno miesto į kitą, kur tik jis bekeliautų ir visur meldėsi už jį. Vienas kunigas, pamatęs ją besimeldžiant, konstatavo: "tas žmogus tikrai atsivers".

Mūsų laikais žmonės tikriausiai būtų sakę, kad ta moteris išprotėjusi, kad ji persekioja savo sūnų... bet jei kovoji už tau brangią sielą...

Augucka

Ta istorija su Sv. Monika tokia sena... Berods, ji meldesi 16 m., kad jos sunus atsiverstu. Siek tiek ji man kelia abejoniu. Kazin ar jai nesimeldus, jis nebutu su amziumi ir taip ''sugrizes'' pas Dieva.  :-\
Galbut mazai zinau apie sia istorija.

Tomas M.

Negirdėjau, kad "su amžiumi" kas nors įvyktų. Nebent turima omenyje "su gyvenimo patirtimi", tuomet žinome, kad Dievas neretai žmogų pastato į labai sudėtingas, o dažnai ir labai nemalonias ir skausmingas patirtis, kad įkrėstų tos gyvenimo patirties. Kartais žmogui taip ir nespėja "dašusti" ir miršta nuodėmėje...

Tad šiuo atveju motina turėjo pasirinkimą - nesimelsti ir gal jos sūnus kada nors atsivers (o gal ir ne), arba nedelsti laiko ir kibti į darbą, o kaip matome tas darbas rezultate pagimdė vieną iškiliausių Bažnyčios šventųjų. Čia tikriausiai panašiai būtų, kaip palikti alkoholiką vieną ir tikėtis, kad gal kada nors jam atsibos taip gyventi ir jis nustos.

Kiek pamenu pas Agustiną tarp problemų buvo ir netyrumo/paleistuvavimo nuodėmės, kas dažnai yra lydima demoniško poveikio. Tokiu būdu, galima samprotauti, Šv. Monika melsdamasi už jį tikrai pasitarnavo, kad demonai būtų apriboti savo veikloje ir Augustinas galėtų susivokti ir atsistoti ant kojų, pasirinkti gerą kelią.

Augucka

CitataČia tikriausiai panašiai būtų, kaip palikti alkoholiką vieną ir tikėtis, kad gal kada nors jam atsibos taip gyventi ir jis nustos.


Buna, pasitaiko, kad ir vieni atsipaipalioja.

Tomas M.

Kaip norime padėti ant kelio parmuštam gyvūnui, kuris kenčia, taip panašiai tikriausiai norime padėti ir dvasiškai kenčiančiam žmogui, tad ir meldžiamės.

Beje, pasirodo šventumas yra tiesiog buvimas tikrai laimingu, tad tėvai turi padėti savo vaikams būti laimingais :)

kukulis

Auguckai dabar turbūt stiprių abejonių etapas, nes ji nebetiki maldos veiksmingumu ...  ::)

Augucka

Kukuli, nors tai nesusije su tema, bet galiu atsakyti- ir taip ir ne.
Dabar man toks abejoniu metas  :D
As svarstau ivairias galimybes, bet visgi, tikiu malda ir gyvenu maldos gyvenima. Jis nesustojo. Tik gal siek tiek pakito. Mano malda siuo metu yra daugiau pokalbis su Dievu, Dievo slovinimas ir atgaila. Kartu ir liudesys ir nusivylimas, kad nieks nejuda i prieki  :(

kukulis

Esu įsitikinęs, kad užsiangažavęs krikščionis anksčiau ar vėliau turėtų susirasti dvasios palydėtoją :)
Nes pats dažnai nemato tų savo klaidų kurias pamatytų  žmogus iš šalies.

Augucka

Kažkaip kalbi mįslėmis  :-\ Gal gali aiškiau, nes nesuprantu ką turi omeny  :-\

kukulis

Susirask dvasinį palydėtoją.

Kartais nenoriu taip tiesmukai rašyti, nes gali žmonės įsižeisti.

Augucka

Aisku. Supratau. O tu pats toki turi? Ar manai, kad tau nereikia?  :-\
Kur ju ieskoti? Jei ideciau skelbima, kazin ar atsirastu toks  ;D

Gal dar gali paaiskinti, ka reiskia "uzsiangazaves"? Nepyk, bet tikrai nezinau ka tai reiskia, bet labai noriu pilnai suvokti, tai ka parasei.

kukulis

Užsiangažavęs - uolus. Ne toks kaip kai kurie, kurie kartais prisimena, kad yra tokia Bažnyčia ir į ją nueina arba prijaučia; bet toks, kuriam tikėjimas yra tapęs didžiąja gyvenimo prasme. Juk tokie visi šiame forume?
Vienas kunigas sutiko būti mano dvasiniu patarėju. Nesakau vadovu, nes tokie būna tik vienuolyne, ir kaip pasako, taip vienuolis ir pasižada daryti. Tuo tarpu patarėjas - toks, kuris pataria, pasiūlo kelis variantus ir parodo, kas tavyje negerai.

Man asmeniškai pradžia buvo tokia, kad sukildavo visas vidus prieš duodamus patarimus, be to kritikavau patį dvasinį palydėtoją kaip asmenį.

Tada paklausiau įrašą youtube, kuriame kalbėjo, kad per dvasinius pokalbius, ne tu taisai savo vadovą, bet jis tave. Ne tu turi ieškoti jo trūkumų, bet jūs kartu ieškote ir bandote taisyti tavo trūkumus.
Taip pat ir reikalas paklusti yra sunkus pratimas. Net nesvarbu ką pataria ir ką sako, bet pats paklusimo aktas pritraukia Dievo malones. Todėl kai ateini į pokalbį, tai turi vengti priešiškumo nuostatos, vis laukiant ką pasakys kas tau nepatinka pasiruošus paprieštarauti; tačiau klausyti ir įsiklausyti ir po to jau stengtis vykdyti kiek įmanoma.

Tavyje Augucka, pastebėjau tą patį, kas yra manyje - norą tiesiog pasiginčyti, net kartais ne dėl to, kad būčiau įsitikinęs jog tai tiesa, arba kad tai būtų svarbus dalykas, o vien dėl to, kad kažkas išdrįso pasakyti priešingai, nei aš prieš tai pasakiau; tą dažnai priimant kaip asmeninį įžeidimą, ir tą žmogų įrašant į priešų sąrašą.

P.S.
Sprendžiu apie tave, kad tu esi "užsiangažavus" ;) pagal tai, kaip tau svarbu tavo vyro atsivertimas, kad jaudiniesi dėl tikėjimo dalykų, kad tavo maldos būtų išklausytos ir t.t. Todėl manau, kad tau labai praverstų dvasinis palydėtojas :)

Varlė keliauninkė

Citata iš: Silvija  spalio 21, 2014, 05:12:10
Manau, kad keliauninkė turėjo omeny tai, jog tėvai atsakingi už savo vaikų lavinimą ir sprendimų priėmimą tik iki jų brandos.

Iš dalies taip. Bet labai jau neskanus pasirodė išsireiškimas "padaryti iš vaikų šventuosius". Šitame posakyje nerandu Dievo, Jam nepalikta vietos, nes tik Jis daro žmogų šventu. Šeima, tėvai yra tik Dievo bendradarbiai - laisto, geni šakeles, bet augina tik Dievas. 1 Kor3,7 Nieko nereiškia sodintojas nei laistytojas, bet tik augintojas - Dievas. Tėvai niekad negali prisiimti visos atsakomybės už vaiką, nes kartais atsitinka, kad Dievas leidžia krikščioniškoje šeimoje užaugti ir žudikams  http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-09-03-tedas-bundy-paskutinis-pokalbis-su-zudiku/121310
CitataAš užaugau puikioje šeimoje, su dviem mylinčiais tėvais, buvau vienas iš penkių brolių ir seserų. Mano tėvai negėrė, nerūkė, mes reguliariai eidavome į bažnyčią. Namuose nebuvo nei lošimų, nei muštynių, nei ko nors panašaus. Nesakau, kad tai buvo tobuli namai, nežinau, ar tokie apskritai egzistuoja, bet tai buvo normali krikščionių šeima. Tikiuosi, kad niekas nebandys eiti lengviausiu keliu ir kaltinti mano šeimos dėl to, ką aš padariau. Aš pats žinau, kad jie dėl to nekalti.

arabele

Pritariu Keliauninkei nemanau kad pajėgi viena užauginti savo vaikus šventaisiais, todėl rytą ir vakarą pavedu juos Dievuliui ir tikiuosi, kad su Jo pagalba tai pavyks...K
Kuri mama nenori savo vaikams geriausio, o susitikimas su aukščiausiu kiekvieno iš mūsų svajonė.

Aukštyn