Šią idėją taip pat nusižiūrėjau iš airių. O jos pagalba galima net du zuikius vienu kartu nušauti!
Paprasta situacija: vaikinas (mergina) ieško gyvenimo draugo, su mintimi, kad žmogus būtų taip pat katalikas, praktikuojantis ir vertinantis dvasinį gyvenimą. Kur geriau būtų susipažinti su tokiu žmogumi, jei ne Dievo namuose? Bet kaip tai padaryti, juk neprieisi iš niekur nieko ir neužkalbinsi, gali likti nesuprastas...
O štai kaip daro airiai. Kunigas prieš pat Šv. Mišių pradžią pakviečia žmones atsistoti, apsidairyti ir pasisveikinti su aplinkui stovinčiais. Rodos nieko ypatingo, daugelyje bažnyčių taip daroma, bet airiai žengia vieną papildomą žingsnį - kunigas paragina visus, paspausti ranką ir prisistatyti vardu! Tokiu būdu, jei vaikinas "netyčia" stovėtų šalia jam patinkančios merginos, jis be jokių didelių bėdų galėtų su ja susipažinti, o vėliau juk žymiai lengviau užmegzti pokalbį ir šventoriuje, kai rankos paspaustos ir vardais apsikeista :D Genealu, kas paprasta!
Tačiau jei tik pagalvotume, kiek rankų būtų paspaudžiama prieš kiekvienas pamaldas ir kiek apsikeičiama vardais, galbūt tokiu būdu mūsų šaltos bendruomenės tikrai taptų panašesnėmis į tas pirmąsias krikščionių bendruomenes, kur žmonės pažinojo vienas kitą vardais ir galėdavo savo gyvybę už draugą paaukoti... Nekalbant apie paprastą šiltą žodį, pasakytą reikiamu momentu.
Bet pamenu ir vieną juokingą atvejį - Kauno Katedros prieangyje buvo pakabintas piktas laiškas, kuriame buvo burnojama prieš ramybės palinkėjimą ir koks jis yra antisanitarinis, antihigieninis ir pan... Ar mes tikrai tapome tokiais ledo gabalais, kad net nesugebame savo artimui rankos paduoti? Tikiuosi, kad tokie yra tik vienetai :)
Kokia jūsų patirtis panašiose bažnytinėse praktikose ir situacijose?
Aš pritarčiau ir tik paantrinčiau, kad susipažinti reikia ne tik vaikinams su merginomis, bet ir visiems ;) Žinant vieni kitų vardus, su laiku gal net tampant gerais pažįstamais, o ir artimaisiais pagal Kristaus mokymą, atsivertų plačios galimybės ne tik patirti bendrystės džiaugsmą, bet ir praktiškam gyvenime padėti vieni kitiems.
Jei Dievas leis, mūsų parapijoje nuo rudens pabandysime įgyvendinti vieną nenaują idėją - sekmdieniais po šv. Mišių, į kurias susirenka daugiausiai žmonių, kviesti visus "suneštinei" agapei, kurios metu ir vyktų tas susipažinimas. Tą valandą galima būtų praturtinti gyva muzika ar eilių skaitymu, meno parodėle ar kažkuo kitu, kuo jau "pavaišintų" patys agapės dalyviai. Galbūt net galima būtų trumpai pristatyti Bažnyčios naujienas pasaulyje, kad kiekvienas, kuris lig šiol jautėsi esantis mažas ir vienišas, pasijustų didelės Dievo tautos dalimi.
Čia (http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-11-29-anthony-esolen-katalikai-nubuskite-santuoka-savaime-neatsitinka/91501) dar žiupsnelis minčių ta tema.
Iš tiesų jaunimas kartais jau nebeturi progų susipažinti, ypač miestuose (paradoksas), praeina vieni pro kitus ir nuskuba kiekvienas prie savo reikalų... vieni užeina į bažnyčią, kiti - jau ne, nes ir čia nepatiria šilto artimumo. Vieniems priimtina jungtis į bendruomenes, kitus tai kažkodėl atstumia.
Bet žmogus iš esmės tai nepasikeitė, jam reikia tų pačių paprastų dalykų: gyvo žvilgsnio, žodžio, bendravimo. Tai gal kažką darome ne taip? Bažnyčia juk ne vien pastatas.
CitataVisą gyvenimą manęs klausinėjo: ,,Ką mes galime padaryti, kad išlaikytume jaunimą Bažnyčioje?" Jų pastangos nepasiteisino, nes jie žvelgė į jaunuolius kaip į bažnytinio produkto vartotojus, o ne kaip į berniukus ir mergaites, jaunus vyrus ir jaunas moteris, turinčius akivaizdžių polinkių ir poreikių.
Taigi aš kviečiu visas parapijas imtis malonių, paprastų ir kasdieniškų dalykų. Ne visi gali mokytai kalbėti apie bažnyčios architektūrą. Ne visi nori tai girdėti. Ne visi gali mokytai kalbėti apie malonę ir laisvą valią. Ne visi nori tai girdėti. Bet visi gali mokytis dainuoti, šokti, visi gali žiūrėti gerą filmą, visiems patinka iškylos ar pasivaikščiojimai, kelionė į paplūdimį ar pakvaišęs laikas boulingo takelyje, beisbolas, ledų vakarėlis ar kava, arbata, spurgos. Negerai moteriai ar vyrui norėti būti vienam!
Įdomus dalykas su tomis bendruomenėmis... Neseniai buvau kitoje amerikiečių parapijoje ir ten taip pat kunigas prieš Šv. Mišias paprašė žmonių pasisveikinti ir... ir buvo panašiai, kaip pas lietuvius - žmonės atsisuko, palinksėjo galvomis, nusišypsojo ir viskas. Beveik niekas nepadavė rankos ir nepasakė vardo...
Gal kaip tauta nusipelno išrinktos valdžios, taip bendruomenė nusipelno tokio bendruomeninio gyvenimo, kokie patys yra? :-\
Juk kunigas gali per galvą verstis, jei žmonės stovės ir žiūrės, kaip avinai į naujus vartus, tai nieko ir nebus...
Geras renginys (http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-05-14-sesuo-emilija-daug-zmoniu-kencia-nerasdami-savo-pasaukimo/100919), kurio metu ne tik bus galima praplėsti pažįstamų ratą, bet ir į problemą pažvelgti plačiau.
CitataGreta santuokinio ar pašvęstojo gyvenimo kelio tikintys žmonės dažnai nemato ,,trečiojo kelio" galimybės: gyventi vienam pasaulyje ir vaisingai tarnauti bendruomenei. Anot pašnekovės, dažnai savo kelio neradusieji žmonės labai kenčia dvasiškai: giliai širdyje ima kaupti nuoskaudą ir pyktį ant paties Dievo, pasiduoda nevilčiai ir nusivylimui.
Neseniai Klaipėdoje vienoje bažnyčių, kunigas per Mišias, kai reikia vienas kitam ramybės linkėti, pasakė kad vietoj žodžio "ramybės", žmogui esančiam iš dešinės pasakyti, kad "šiandien aš už tave pasimelsiu" ... tai patikėkit manim samišis buvo :D
Aha, nes žmonės prieš jų valią buvo įpareigoti kažką gero padaryti ;D