Labai tinkanti diskusija katalikiško forumo atidarymo proga!
Na, visų pirma todėl, kad tai gavau paveldu iš savo tėvų :)
O tu, Tomai? Nebandyk nusiplaut nuo atsakymo! :D
Kai buvau jaunas, turėjau tokį šūkį "gimęs, kad sulaužyti tradiciją". Maniau, kad daugelis dalykų Bažnyčioje yra taisytini, žinojau, kad daug klaidų iš Bažnyčios pusės buvo padaryta, todėl nusprendžiau, kad liksiu kataliku, bet savo požiūriu ir filosofija būsiu "šalia" Bažnyčios su jos pasenusiomis ir netobulomis tradicijomis.
Tačiau vėliau supratau, kad visokių tradicijų yra, o pačios seniausios krikščioniškos tradicijos ir yra tai, kas laiko mūsų tikėjimo pamatus. Bet čia kiekvieno atradimų kelias. Mes visi skirtingai atrandame savo tikėjimą ir jį įprasminame.
Aš netraktuoju Bažnyčios ir šiuo atveju katalikybės, vien kaip bendruomenės, politinės partijos, vieno iš galimų pasirinkimų ar pan., nes tuo atveju mes prilyginam tikėjimą prekei, kurią galime pasirinkti Maximoje iš begalės kitų. O tikėjimas yra žymiai daugiau.
Tad aš priimu, kad mano tėvai perdavė man krikščionišką tradiciją - mano tikėjimą, kurį jie priėmė iš savo tėvų, senelių, prosenelių ir t.t. Vien tai yra daug - mes turime galimybę pratęsti savo pačių šeimos šimtmetinę tradiciją, einančią nuo Vytauto ir Jogailos laikų, kurios net įvairios okupacijos ir represijos nesugebėjo išdildyti... Taip pat mes nešame asmeninę savo šeimos tradiciją, kuri įsipynusi mūsų genealoginiame medyje. Mes nepažįstame savo seniausių protėvių vardais, nežinome kas jie buvo ir kuo užsiėmė, bet mes žinome ką jie mums perdavė - patį svarbiausią - savo tikėjimą. Jei žinai ir brangini savo šaknis - būsi tvirtai įsitvirtinęs uoloje, tad nebaisūs tau išbandymų vėjai.
Žiūrint iš bendresnės pozicijos, nors Katalikų Bažnyčia tikrai turi didelį "kraitį" klaidų, blogų sprendimų ir tragiškų poelgių, kurie neigiamai palietė milijonus žmonių, aš vis tiek matau joje savo tėvus. Mūsų tėvai irgi pridarė aibes dalykų, su kuriais mes nesutinkame ar manome, kad jie buvo blogi, bet dėl to mes nenustojame juos laikyti savo tėvais. Ir dienų pabaigoje mes matome, kad nors mūsų tėvai nebuvo tobuli, jie paaukojo mums didelę dalį savęs, jie padarė viską ir dar daugiau, kad mes užaugtume laimingi ir būtume pasiruošę tolesniam gyvenimui. Taip ir Bažnyčia, kad ir kokia netobula, neša Kristaus tikėjimą visam pasauliui jau trečią tūkstantmetį.
Mūsų pasirinkimas - nešti savo tėvų palikimą ar eiti pasiieškoti "patogesnių" įtėvių...
Vienas mano mėgstamiausių šventųjų yra Tėvas Pijus. Jo pavyzdys - nuolankus Bažnyčios valios, kaip Dievo valios išraiškos priėmimas, tapo mano kelrodžiu ir padėjo geriau suprasti, kokia yra Bažnyčios rolė ir kaip tai priimti savo gyvenime. Beje, tai nereiškia, kad mes turime būti pasyvūs ir negalime savo darbais prisidėti, keičiant Bažnyčią į gerą
Citata iš: Tomas M. birželio 28, 2012, 12:01:46
o pačios seniausios tradicijos ir yra tai, kas laiko mūsų tikėjimo pamatus.
Pačios seniausios tradicijos siekia dar pagoniškus laikus - ar tikrai jos laiko katalikiško tikėjimo pamatus?
Pataisiau į "pačios seniausios krikščioniškos tradicijos" ;)
Taisyti negalima :P
Citata iš: Tomas M. birželio 28, 2012, 12:01:46
Tad aš priimu, kad mano tėvai perdavė man krikščionišką tradiciją - mano tikėjimą, kurį jie priėmė iš savo tėvų, senelių, prosenelių ir t.t.
Ir visgi ar tikėjimas = tradicija? Jei svarbiausia tęstinumas iš kartos į kartą, besigilindami į istoriją vis tiek prieitume tuos savo propropro...senelius, kurie krikščioniškąjį tikėjimą priėmė kaip kažką labai naujo ir net laužančio esamas pagoniškas tradicijas.
Man tikėjimas yra daugiau žvelgimas į priekį, nei dairymasis atgal. Taip, praeitį reikia gerbti, bet krikščioniškojo tikėjimo pamatas - Geroji
Naujiena.
Kaip ir pats rašai "Man tikėjimas yra...", pratęsiu - labai asmeninis dalykas. Faktas, tikėjimas yra čia ir dabar - Dievas yra amžinas, tačiau žinant, kad už tavęs stovi šimtmetinė tradicija, kartais gali labai padėti.
Gal toks geresnis pavyzdys būtų sąžiningas policininkas, kurio tėvas ir senelis buvo sąžiningi policininkai. Jis gauna kyšio pasiūlymą ir nors jis pats yra sąžiningas, kaip ir jo pirmtakai, pagunda yra pagunda... Viena iš minčių, aplankančių jį yra tokia, kad jis negali sulaužyti šeimos tradicijos - prarasti sąžiningumą. Galime sakyti, kad tradicijos išsaugojimas būtų pagalbinė paskata būti geru.
Bet užteks apie mane, mes su nekantrumu laukiame Tavo, Toks vienas žmogau minčių, kodėl esi katalikas ;)
Noriu įsikišti, galima? :)
Manau šie mano ir Tomo liudijimai, kad mūsų tikėjimas prasidėjo tradiciškai - močiučių ir senelių buvo paruoštas kelias - neturėtų būti kaip nors "špilkuojami" ;), juk tai - vienas kelių, kuriais mes, žmonės, apskritai susipažįstam su tuo, kas vadinama "katalikybė". Juk jei tikėjimą būtume gavę atsitiktinai perskaitę Gerąją Naujieną kokioj nors popieriaus skiautėj, tai būtų visiškai kas kita. Pamenu vieną liudijimą žmogaus, kuris iš Biblijos puslapių sukdavo sau pypkę ir taip besukdamas, vieną iš jų lemtingai perskaitė :)
Aš apie tai, kodėl esu katalikė, parašiau labai trumpai dėl to, nes iš tiesų turėtų gautis labai ilgas rašinys, norint viską apsakyti. Ir manau tai bus padaryta dar mums bediskutuojant šiame forume visais kitais klausimais ateityje.
Dar norėjau paklausti Tavęs, Toks vienas žmogau, ar Tu katalikas (-ė)? Pastebėjau, jog neretas tikintysis, dažnai ir aš pati, linkęs tapatintis su krikščionybe apskritai, tuo tarpu savajam katalikų tikėjimui geriau pažinti laiko taip ir nesurandantis. Tik kai ateina laikas atsakyti į konkrečius klausimus kokiam nors protestantui ar stačiatikiui, ne visada pasijuntame kompetetingi apgint kai kurias išpažįstamas tikėjimo tiesas. Štai kad ir dėl Dievo Motinos garbinimo arba dėl paklusnumo popiežiui.
Man kartais atrodo, kad keliame per daug klausimų. Aš priimu tikėjimą širdimi ir stengiuosi jo laikytis, kaip tai darė mano protėviai. Ne viską galbūt galime suprasti, bet reikia tikėjimą priimti, kaip savo paveldą ir tada daug kas išsisprendžia. Bažnyčia visada bus ir nusidėjėlių, ir šventųjų Bažnyčia. Tų dviejų pradų atskirti neįmanoma, tad telieka tik romiai sekti paskui Jėzų ir siekti šventumo, kiek pajėgiame.
Tau gerai :), o aš taip negaliu, man vis kyla klausimai. Štai ir dabar pati save įmečiau į ieškojimų upę. Atsiverčiau Sergejaus Bulgakovo "Stačiatikybę", kurioje labai aiškiai nušviečiami mokymų skirtumai su katalikybe (kai perskaitysiu visą, galėsiu pateikt reziume ;) )
Taip pat ir bernardinuose neseniai labai įdomų straipsnį skaičiau: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-07-01-vytaute-maciukaite-gydantis-ir-laisvinantis-klusnumas/84742 (http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-07-01-vytaute-maciukaite-gydantis-ir-laisvinantis-klusnumas/84742) Galima būtų prikišti man, kad iš dalies mano tikėjimą formuoja pažinimas: sužinotą tiesą patikrinu per savo patirtį ir arba jai pritariu arba ne.
Bet tame "patikrinime" per savo patirtį ir prasideda visi sunkumai bei džiaugsmai :) ir jie be pabaigos. Kol kas dar vis, ačiū Dievui, esu katalikė :D, tikiuos ja ir likti.
Atsakant į temos klausimą - todėl, kad aplink visi tokie. :) Kitaip niekas nemokė, o ir visai patinka būti katalike.
Ilgokai svarsčiau, kodėl esu katalikė ar bent jau stengiuosi ja būti ir supratau - tai Dievo dovana man :)
Iš tikrųjų, dovana. Ir kasdien gilindami savo tikėjimą iš jo lobyno iškeliame naujų ir senų daiktų. Ačiū, Janina, kad čia esi :)
Citata iš: Silvija liepos 13, 2012, 07:40:07
Dar norėjau paklausti Tavęs, Toks vienas žmogau, ar Tu katalikas (-ė)? Pastebėjau, jog neretas tikintysis, dažnai ir aš pati, linkęs tapatintis su krikščionybe apskritai, tuo tarpu savajam katalikų tikėjimui geriau pažinti laiko taip ir nesurandantis. Tik kai ateina laikas atsakyti į konkrečius klausimus kokiam nors protestantui ar stačiatikiui, ne visada pasijuntame kompetetingi apgint kai kurias išpažįstamas tikėjimo tiesas. Štai kad ir dėl Dievo Motinos garbinimo arba dėl paklusnumo popiežiui.
O kas gi čia blogo nesitapatinti su tuo, už ką galvos neguldytum? Mano manymu, primiausiai turi būti pažinimas (tiek protu, tiek širdimi), o tik paskui priėmimas (arba ne). Kai žmogus "paveldi" tikėjimą, kaip sakoma, su motinos pienu, tada ir iškyla tokia problema - tikrai žinau, kad esu katalikas/ stačiatikis / liuteronas ar kt., bet daugiau man nelabai ir įdomu. Gal geriau kelti klausimą, kas aš iš tiesų esu ir kodėl arba ko trūksta, kad būčiau? Netaikau aš šių žodžių konkretiems pašnekovams, bet reiškinys, kai dauguma lietuvių (ir žinoma ne tik) - katalikai, tačiau giliau pasigilinus, nesutinka su kas antra iš Bažnyčios skelbiamų tiesų, kalba pats už save. Jei žmogus gali tvirtai, giliai suvokdamas šio žodžio prasmę, pasakyti, jog yra krikščionis - tai, manau, jau nemažai. Nereikia kalbėti perdaug "iš inercijos" :)
Citata iš: Teofilė rugsėjo 08, 2012, 11:30:49
... reiškinys, kai dauguma lietuvių (ir žinoma ne tik) - katalikai, tačiau giliau pasigilinus, nesutinka su kas antra iš Bažnyčios skelbiamų tiesų, kalba pats už save. Jei žmogus gali tvirtai, giliai suvokdamas šio žodžio prasmę, pasakyti, jog yra krikščionis - tai, manau, jau nemažai.
Iš tiesų, Teofile, tai yra didelė problema. Kaip Silvija išsireiškė: "dauguma žmonių Lietuvoje (ir visur kitur) "žaidžia" krikščionybę, bet nepraktikuoja jos".
Ar daugelio namuose surastume Katekizmo egzempliorių, o jei taip, ar jis tik lentyną puošia, ar dar ir skaitomas yra? Mūsų Bažnyčia taip pat žino apie tai:
CitataKaunoArkivyskupija.lt Daugelis Lietuvoje gyvenančių žmonių save laiko katalikais. Tai tampa daugiau tradicija, perduodama iš kartos į kartą. Šie žmonės niekada nesusidūrė su rimtu tikėjimo ugdymu, retai kuris susimąsto, kodėl esame katalikais, ką reiškia būti kataliku. Dėl šios priežasties parapijų atsinaujinimo programa ,,Atgaivink", remdamasi keturiomis Katekizmo dalimis, parengė programą ,,Kodėl vadinamės katalikais? Kelionė Katekizmo puslapiais." Tai vienas iš būdų, leisiantis katalikams tapti ištikimesniems savo Bažnyčios Mokymui.
Nuoroda į šios programos kursą: http://www.kaunoarkivyskupija.lt/atgaivink/katekizmas/
O čia yra labai gražiai paruošta elektroninė Katekizmo santrauka lietuviškai: http://www.vatican.va/archive/compendium_ccc/documents/compendium_catech_lit.pdf
Dauguma lietuvių, kurie nesutinka su kas antra mūsų tikėjimo tiesa, o ypač tie, kuriems nelabai įdomu, manau yra dar tik kūdikiai tikėjime, jo vaikystėje arba geriausiu atveju – jaunystėje. Tai – užtrukęs, kažkur pasaulio šurmuly ar vartojime pasimetęs būvis.
Aš tikrai esu už tai, kad šiose paieškose nebūtų veidmainystės ir į šitą:
CitataGal geriau kelti klausimą, kas aš iš tiesų esu ir kodėl arba ko trūksta, kad būčiau?
atsakyčiau: taip ir tik taip! Bet lygioj vietoj paprastai šis klausimas nekyla (nebent esi vienas negyvenamoje saloje), dažniausiai jau turi kažkokią nors žinių bazę ir tam tikrą aplinką, kurioje su deklaruojamom vertybėm sugyveni arba ne.
O savęs pažinimas ateina irgi iš lėto, sinchroniškai Dievo pažinimui, kurio dauguma iš mūsų ieškome katalikų Bažnyčios pagalba (knygos, rekolekcijos, katechezės, pamokslai...), na kartais pabendraudami ir su kitom konfesijom. Bet būtent tada ir iškyla dilema: kuriai iš ginčytinų tiesų pritariu aš. Tada viskas ir prasideda :)
O už kurią tikėjimo tiesą, Teofile, neguldytum galvos? O:-)
Citata iš: Tomas M. rugsėjo 08, 2012, 13:35:38
Ar daugelio namuose surastume Katekizmo egzempliorių, o jei taip, ar jis tik lentyną puošia, ar dar ir skaitomas yra?
(...)
O čia yra labai gražiai paruošta elektroninė Katekizmo santrauka lietuviškai: http://www.vatican.va/archive/compendium_ccc/documents/compendium_catech_lit.pdf
Aš tai vis laukiu naujojo pilno Katekizmo (http://katekizmas.lt/) leidimo (naivuolė, ane? :D) - štai jis tai sutinku, kad ir lentyną papuoštų, ir paskaitomas būtų (patogiau, nei iš kompiuterio ekrano), o tie sutrumpinti variantai (turiu bene tris)... na nežinau, jie gal greičiau skirti susipažinti, kas per dalykas ta katalikybė ar daugų daugiausiai, kaip "taisyklingai" gyventi katalikišką gyvenimą, bet pačias tikėjimo tiesas aiškina mokyklinių tikybos pamokų lygyje.
Citata iš: Silvija rugsėjo 09, 2012, 03:05:14
O už kurią tikėjimo tiesą, Teofile, neguldytum galvos? O:-)
Nieko originalaus :ashamed: ir standartinius atsakymus tais klausimais kaip ir žinau, bet visgi jausmo, kad tai būtų sava, asmeniška, tikra, "patikrinta" savu kailiu - neturiu. Gali būti, kad tai dar laukia ateityje.
Dedu čia, pagal temą, nors galima būtų ir prie renginių, į kuriuos verta nueiti. Beje, yra kviečiami visi, ne tik studentai :thumbup:
CitataDažnas studentas sugeba pateikti tik sukarikatūrintus katalikybės vaizdinius, taip atskleisdamas didžiulę spragą ir paties Vakarų pasaulio pažinime. Visa tai paskatino VU TSPMI studijuojančius ateitininkus ir Studentų mokslinės draugijos narius sujungti jėgas ir inicijuoti paskaitų ciklą ,,Kodėl katalikybė?"
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-09-24-vilniuje-pradedamas-paskaitu-ciklas-kodel-katalikybe/88371 (http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-09-24-vilniuje-pradedamas-paskaitu-ciklas-kodel-katalikybe/88371)
Statistikos statistika: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-10-02-arturas-lukasevicius-kokios-katalikybes-formos-vyrauja-siandienineje-lietuvoje/88637/comments#list (http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-10-02-arturas-lukasevicius-kokios-katalikybes-formos-vyrauja-siandienineje-lietuvoje/88637/comments#list)
Na, aš esu katalikas todėl, kad tik RKB patyriau, kas yra tikroji autentiška laisvė ir išsiskleidimas. Iki tol klaidžiojau beveik visur. Mano kelyje buvo ir marksistinis-leninistinis ateizmas, ir sekuliarinis humanizmas (pastarasis po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo), ir hinduizmas (jogos pavidalu), ir truputis dzenbudizmo meditacijų, ir laikraštinės astrologijos, ir seksualinės revoliucijos padarinių. Bet tik katalikybėje pavyko rasti autentiškumą, kurio visą tą laiką (t.y. maždaug nuo 1989 metų iki katalikybės autentiško atradimo 1996 metų pavasarį) ieškojau kitur.
Ačiū labai, Augustai :)
Minėjai, kad esi charizminio judėjimo atstovas, gal norėtum pasisakyti dar ir šia tema?:
http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,237.0.html (http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,237.0.html), nes mes pradėjom, bet užmetėm... aišku, jei tik turi ūpo.
Na, ūpo tai turiu, bet net nežinau, ką norėtumėte sužinoti. Tad teks palūkėti konkrečių klausimų man. :)
Skaičiau jūsų pasisakymus šioje temoje. Labai įdomu. Yra ko pamąstyti.
Pats esu kataliku, nes mane Dievas taip pašaukė. Bet noriu pradėti nuo pradžių.
Pradžioje mane tėvai pakrikštijo man dar savęs neatsimenant. Vėliau, gal kokios trečios klasės pabaigoje, vasarą, pas vieną tetulytę vienuolę su sesėmis ėjau ruoštis pirmosios komunijos. Visa tai buvo taip faina ir paslaptinga (gi komunistiniais laikais niekam negalėjome prasitarti apie tai). Dar vėliau buvo labai faina atrakcija senelių kaimo bažnyčioje, kai mums priskyrė dar po vieną kūminą ir vyskupas paplekšnojo per žandą, vadinamosios dirmavonės (sutvirtinimo sakramentas). Po to buvo maištingasis laikotarpis, kai močiutei ir visiems namiškiams pasakiau, jog Gagarinas apskrido aplink žemę ir nematė jokio ten dievo, tad Dievo nėra. Įstojau į komjaunuolius, pats pirmas savo klasėje. Taip miriau dvasiškai iki kokių 23 metų, kol neįvyko didžiausia mano gyvenimo tragedija - skyrybos su žmona. Tada pradėjau ieškoti teisybės ir Dievas vėl gavo leidimą egzistuoti mano gyvenime. Pradėjau studijuoti KUPF ir čia sutikau keistų jaunuolių, studijuojančių Bibliją. :read:
Prisitryniau ir sužinojau, jog Jėzus Kristus numirė už mane ir prisikėlė, kad galėčiau gyventi. Taip aš įtikėjau ir tapau protestantiškų pažiūrų karštas Dievo vaikas. :pentecostal:
Ruošiausi krikštui vienoje Klaipėdos protestantiškoje bažnyčioje ir netikėtai radau Biblijoje šitokį užrašą: ,,Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas" (Ef.4,5). Prisiminiau, jog esu jau kartą pakrikštytas, kaip man sakė tėvai. Jeigu kartą jau pakrikštytas, tai kam dar krikštytis? Taip nuplaukė mano svajotasis pakrikštyjimas baltijos jūroje panardinant. Po to, tą pačią vasarą, po egzaminų sesijos, visą savaitę dalyvavau krikščioniškoje stovykloje, aukštaitijos nacionaliniame parke.
Grįždamas namo važiavau miesto autobusu pro statomą bažnyčią ir pamačiau, jog žmonės išlipa iš autobuso ir eina į pamaldas, pamaniau - kodėl ir man ten nenuėjus? Vos įėjau į bažnytėlę, prie pat durų nusimečiau kuprinę, stoviu visas prasmirdęs dūmais ir prakaitu, o širdy toks gilus gilus supratimas, jog parėjau namo - čia, švento Juozapo darbininko parapijos banyčia yra mano namai! Maištavau prieš Dievą, nenorėjau eiti iš jaukios protestantiškos bendruomenės, tačiau pamažu sutikau ir čia tikinčių jaunuolių, taip ir pasilikau, panašiai jau 18 metų esu katalikas. Sudegė ta medinė maža bažnytėlė, pabaigė statyti didelę mūrinę, šaltą bažnyčią, bet tikroji Bažnyčia tai ne sienos ir ne plytos ar akmenys, tai žmonės, Dievo surinktoji tauta!
Štai todėl esu katalikas, bet visų pirma esu krikščionis. ;)
Kaip gražiai parašyta
Niekada neklausiau savęs kodėl esu Katalikė. Kiek save pamenu tiek esu su tuo susijusi, tėvai pakrikštijo mažą lėlytę. Pirmos kumunijos prėjau su visu būrių mergaičių pasipuošusių baltom suknytėm, padirmavojo dar viena šventė. Mokykloj turėjau nuostabią tikybos mokytoja kuri tikriausiai įskiepijo supratimą paie Dievą ir jo reikšmę mano gyvenime. Nuo tada visada stengiuosi būti šalia Dievo nežinau kas būtų jei nebūtų tų visų įvykių niekada neanalizavau kuo geresni katalikai už kitus ar kuo jie blogesni aš esu Katalikė, nes per tai galiu mylėti Dievą manau todėl esu.
Vakar ir šiandien mąsčiau mąsčiau, ir apsisprendžiau parašyti savo atsivertimo istoriją :)
Visų pirma, pats temos pavadinimas "Kodėl aš esu katalikas" įpareigoja ne vien papasakoti pačią atsivertimo istoriją, bet dar atsakyti į klausimus "kodėl ne pravoslavas, ne reformatas ar ne musulmonas".
Aišku, logiškiausias atsakymas tubūt būtų: "Dėl to kad gimiau ir augau Lietuvoje, o čia visi katalikai" ;D .
Va su šitu klausimu mintyse ir planavau, ką čia rašysiu :)
Pirmiausia pats atsivertimas.
2009 metų rudenį, įvykus krizei, mane atleido iš darbo Kaune ir beieškodamas internete darbų siūlymų, radau skelbimą darbui Vilniuje. Mano profesija - kompiuterių programuotojas. Važiavau į pokalbį dėl darbo, įsijungiau Marijos radiją. Įsijungiau: kalba rožinį. Išjungiau. Neįprasta klausyti maldų ir kažkoks nesmagumo jausmas... Po to pagalvojau "kodėl man turėtų būti nesmagu klausyti, juk nesenai buvau išpažinties". Vėl įsijungiau ir praklausiau iki galo. Kažkaip keistai graudu buvo.
Vėliau važinėjau į darbą kasdien į Vilnių su grupe žmonių kurie kaip ir aš, gyvendami Kaune, dirbo Vilniuje. Žiemą darbovietė suorganizavo futbolo žaidimą salėje. Sudalyvavau. Pritryniau pūsles ant kojų ir šiaip privargau :). Tą dieną vežė mašina kitas žmogus iš mūsų važinėtojų grupės, todėl, kadangi užtrukau ir negrįžau su grupe, teko grįžti traukiniu arba autobusu. Autobusų stotyje belaukiant užkalbinau merginą. Paaiškėjo, kad ji sakralinės muzikos giedotoja, gyvenanti Maskvoje, Lietuvoje pernakvojusi pravoslavų vienuolyne, ir dabar važiuoja į sakralinės muzikos festivalį Bulgarijoje. Ji pasakojo, kaip sunku yra gyventi Maskvoje, nes didelės kainos daug imigrantų ir t.t. Aš tuo tarpu pasigyriau kad Lietuvoje Šiluvos miestely kepa labai skanią duoną. Na kalbėjom apie šį bei tą. Kažkaip labai draugiškai išsikalbėjom.
Šiaip buvo man didelis nuovargis po to sporto ir šiaip važinėjimas kasdien į Vilnių išvargindavo. Pradėjau mąstyti apie gyvenimo prasmę. Vis galvojau: "jeigu mirsiu, tai ar mano prisiminimai, esantys smegenyse mirs kartu su manimo ar ne". Taip pat paskatino vieno draugo, dirbančio ligoninėje felčeriu, pasakojimas, kad žmonės su sutrenktomis smegenimis, ligoninėje klejoje ir pridirba visokių nesąmonių.
Taigi.
Googlėje įvedžiau frazę "does God love me"? Vienas iš paieškos rezultatų, buvo vienas induistų puslapis spiritualresearchfoundation.com . Ten dogmatika daug kur prasilenkia su krikščionybe, tačiau man buvo labai įdomu tą puslapį skaityti. Ten išdėstyta didelė dalis induistų religijos doktrinos. Man, kuriam kilo klausimas, "ar smegenyse žmogaus atmintis", kažkaip paguodžiančiai buvo skaityti ten išdėstytus žmogaus "būties komponentus", tipo : gyvybės kūnas, emocinis kūnas, intelektinis kūnas ir t.t. gerai nepamenu, jei smalsu, galite tame saite paieškoti.
Taip pat tame puslapyje radau patarimą, ką reikia daryti, norint žmogui tobulėti. Atsakymas buvo MALDA. Ten parašyta, "melskitės savo religijos malda". Toliau pateikta lentelė, kokią religiją kokia malda atstovauja ;) Katalikams buvo priskirta Marijos pasveikinimo malda. Patarimas buvo toks: melstis ištisai mintyse be sustojimo, kada tik įmanoma. Ar dirbant, ar keliaujant, ar bet ką kitą darant, kartoti mintyse tą maldą.
Na ką, pradėjau..
Po dviejų dienų kažkas pasidarė ... pajutau kažką panašaus, kaip klausydamas rožinį kada važiavau į darbo pokalbį, tik kelis kartus stipriau. Taip pat pajutau keistą paties savęs nešvarumo pojūtį....
Čia ir buvo mano atsivertimas tikrasis.
Pusę metų po to buvau labai didelėje euforijoje. Regis Dievas išgydė nuo kažkokio pesimizmo ir liūdesio. Aš iš tiesų patikėjau kad Jis yra.
Na sekantis etapas buvo tas, kokią religiją pasirinkti. Aš kadangi skaičiau tą induistų puslapį buvau labai prijaučiantis induistams. Tame puslapyje buvo man neaiškumų, kuriuos bandžiau išsiaiškinti, susirašinėdamas su kažkokiais indais kurių emailai buvo nurodyti tame puslapyje. Deje, atsakymai buvo kažkokie ... netikri. Regis, dažnai jie ir mano klausimų nesuprato. Pvz. vienas iš klausimų buvo "ar kitose planetose yra protingos gyvybės"? Atsakymas buvo kažkoks baisiai filosofinis ezoterinis apie kažkokias visatas erdves ir pan.. žodžiu košė makalošė. Aš vieno kunigo paklausiau tą patį klausimą, kuris pas mus ėjo kalėdoti. Jis atsakė labai paprastai, maždagu "gal ir yra, bet mums jų egzistavimas labiausiai įdomus dėl santykio su Kristumi" t.y. gali būti kad kita gyvybės ryšis atperkama kitokiu būdu arba net nenupuolė.
Šis atsakymas man labai patiko na, ir apsisprendžiau likti kataliku :)
Sekantis etapas buvo mano įstojimas į Marijos Legioną, bet jaučiu čia labai daug jau prirašiau, todėl vėliau. Taip pat norėjau parašyti kas buvo metai prieš tą mano atsivertimą; taip pat buvo planas pradėti pasakoti net nuo savo vaikystės ;) ...
Bet gal vėliau :)
P.S.
Perskaičiau savo postą ir kažkaip atrodo ne taip išsireiškiau atsivertimo momentą.
Iš tiesų mano atsivertimo momentu buvo kažkas nerealaus. Kažkoks nerealus džiaugsmas ir graudulys vienu metu... žodžiu, kas tą patyrė, turbūt supras :)
:) labai ačiū, dosniai taip. O galima paklausti? O:-)
Kaip suprantu, buvai krikštytas kataliku, nes eidavai išpažinties. Kaip dabar manai, ar tai galėjo turėti reikšmės, kad vėl grįžai namo?
Labai įdomus brolio Kukulio atsivertimo liudijimas! :bravo:
Citata iš: Silvija vasario 01, 2014, 15:15:50...Kaip suprantu, buvai krikštytas kataliku, nes eidavai išpažinties. Kaip dabar manai, ar tai galėjo turėti reikšmės, kad vėl grįžai namo?
Nors klausiama ne manęs, bet..
Esu tvirtos nuomonės, jog tėvų ir senelių skiepytas tikėjimo medis duoda savo vaisių. Labai džiaugiausi, kai šviežiai įtikėjęs žinojau poterius, mokėjau deramai elgtis bažnyčioje, visas religinių žinių bagažas susigadyjo. Atsimenu, kaip mano močiutė (mamos mama, dabar jau amžinatilsį) apsidžiaugė, sužinojusi, jog atsiverčiau. Ji man pasakė, jog ji žinojo, kad Dievas jos maldas išklauso. O man tuomet buvo tokia didelė nuostaba - tai močiutė visą laiką už mane meldėsi? :swoon:
Kodel esu kataliekas?.....Todel, kad Dievas dar pries pasaulio sukurima nusprende pasaukti mane i bendryste su juo. Atejus laiko pilnatvei, jis tai ir padare.
Bet į bendrystę esame pašaukti visi ir ją išgyvename būdami evangelikais, liuteronais, stačiatikiais, sekminininkais ... tačiau kodėl katalikybė ? Ar tai, kad tėvai ir visa giminė katalikai, ar kad tauta katalikiška, ar ... kodėl būtent katalikai ?
Lietuviu tauta jau seniai nebera katalikiska, nes jokioje katlikiskoje salyje nebutu istatymu iteisintos dar negimusiu vaiku zudynes, kai vaikai isplesiami is motinos isciu.
Manau tu teisus, tik nesu tikras dėl žodžio "seniai".
O kaip tau ta pilnatvė atėjo, jei nėra per daug asmeniška, gal galėtum pasidalinti? :)
Viena diena Dievas atvere, jog pragaras yra tikras ir as einu tiesiai i ji. Dave pasirinkti, kur noriu praleisti amzinybe - atskirtam nuo jo ar kartu su juo, tai as viska apmastes nusprendziau, jog noreciau praleisti amzinybe su Dievu. Taip musu keliai ir susiejo. 8)
Citatanes jokioje katlikiskoje salyje nebutu istatymu iteisintos dar negimusiu vaiku zudynes
Ahaaa :-\ vadinasi ieškome katalikiškų valstybių ... Šiose Europos valstybėse: Andoroje, Maltoje, San Marine ir Vatikane, abortas apskritai neleidžiamas. Vadinasi keliamės gyventi į Vatikaną :thumbup:
Po paskutinio pokalbio (http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,466.msg9131.html#msg9131) labai abejoju, kad Perlas yra katalikas, arba jis priklauso kažkokiai grupei, kuri ant ribos virsti sekmininkų tipo sekta.
Dabar norėjau Perlai tavęs paklausti, ar tu sutinki, kad Švč. Mergelė Marija yra Dangaus Karalienė, Išminties Sostas ir Dievo malonių tarpininkė?
Kur taip Dievo Zodis moko?
Klausiu tiesiai - ar tu esi Romos Katalikas?
Ne, as nesu Romos katalikas, esu tiesiog katalikas. 8)
O "tiesiog katalikai" pripažįsta, kad Popiežius yra Kristaus vietininkas žemėje ir vyriausias Kristaus įsteigtos Bažnyčios ganytojas?
Kad vietininkas - taip, kad vyriausias - ne. katalikams vyriausias ganytojas yra Kristus.
Ai Tomai, taigi jau parašė :)
Juk sakiau kad to paties tipo katalikus jau ligoninėje buvau suitkęs ;D
Tu teisus. Tame Dvorkino video (https://www.youtube.com/watch?v=kkyQ4OxfTlA), kur tu įdėjai, to sekmininkų pastoriaus mintys - vienas prie vieno su Perlo... Gaila žmogaus, bet mes padarėme dėl jo viską ką galėjome: bandėme įspėti, paaukojome Švč. Jėzaus Širdžiai, pasimeldėme už jį, daugiau viskas Dievo rankose, tikiuosi, kad kažkaip jį išraus su šaknimis iš tos sektos :-\
Gaila jei Svajūnas pasimovė ant velnio kablio, tai Švč. Jėzaus Širdies dieną blogis dar vieną kirtį Širdžiai sudavė :(
Turėsime dar vieną sektantų veikimo pavyzdį mūsų forume...
Sunku pasakyti, ar tai sektantų veikimo pavyzdys, ar tiesiog vieno žmogaus neišpasakytos puikybės reiškimosi pavyzdys. Manau neverta taip susireikšminti, kad sektantai čia nori kažką pakenkti ir panašiai .. ;)
Manau mūsų klaida buvo du skirtingus žmones Perlą ir Svajūną suplakti į vieną krūvą :(
Galiu pasakyti tik tiek, nei vienas nei antras nėra tikri katalikai. Jei tokie būtų, tai nebūtų jokių kivirčų, nes tikri broliai katalikai taip "nesidrąskytų" nei realiam gyvenime nei internete.
Kristus mokė meilės, jei nemyli, tai visi jų postringavimai nieko verti.
Na, bet tikiuosi jie susipras ir pasitaisys. Pradžia padaryta. Matosi, kad žmonės pasukę teisingu keliu, tik reikia išmokti atskirti grūdus nuo pelų ;)
Citata iš: kukulis birželio 28, 2014, 02:13:09
Manau mūsų klaida buvo du skirtingus žmones Perlą ir Svajūną suplakti į vieną krūvą :(
Jei taip manai, tai turbūt turi omenyje mano komentarus? ;) Nes niekas kitas jų abiejų kartu neminėjo. Augucka pasakė tai, kaip ir aš tą situaciją supratau - ne dėl kokių nors sektantizmo apraiškų, o tik dėl elgesio kultūros. Jie abu naujokai, tik dėl to buvo "suplakti" į krūvą. Nes nelabai žonės pajuto, kad jau į seniai susiklosčiusią bendruomenę pataikė, o kultūringas žmogus iš pradžių pasilabintų, prisistatų ir tik po to imtų reikšti savo nuomonę. Nesinori, kad bendravimo charakteris persineštų automatiškai iš tokių bernardinų, kurių komentarų erdvė jau yra tapusi "prochadnoj dvor".
Svajūnai, nurimk :) niekas už akių neapkalba (reiktų būti naiviam manant, kad parašius komentarą, tu jo neperskaitysi). Ir apsieikim be ironijos. Jokių kalbų aiškinimu aš neužsiiminėsiu, bet darysiu ir toliau tai, kas man pavesta kaip forumo moderatorei.
Mano liudijimai atgule maldos grupeje. Laisves atemimo istaigoje tarp savanoriu " alfa" kursose. Nuo treciadienio rasi rekolekcijose.
Nors pastebiu kaip daznai pagalvoju (pavydziu) apie kartuzus, vistik esu uz gyva bendravima.
Realiai ir gyvai mes visi priklausom kokiai nors grupei, kurioje daugiau ar mažiau tarnaujame. Bet tu, Svajūnai, esi internetinėje bendruomenėje. Jei nori čia likti, priimk mūsų taisykles. Viena iš jų - atsakyti sau ir kitiems, kodėl esi katalikas. Ar tai taip sunku?
Kartuzai - krikščionys. Kiek spėjau susidaryti įspūdį apie tave, tavo pašaukimas tikrai ne toks, tu paprasčiausiai neišbūtum kartuzų tyloje, tau mirtinai reikalingi broliai/seserys, bendravimas. Kaip ir daugeliui iš mūsų. Jausmas, kad tave veda į atsiskyrimą gali būti labai klaidingas ir net pražūtingas (juk piktasis tik to ir siekia, kad visi būtume po vieną).
Laikykis bendruomenės Svajūnai ;) Aišku, geriau realios, ne virtualios.
Svajūnai, bendruomenėje pirmiausiai mokomės pagarbos vienas kitam, bet kad situacija "atauštų" atjungiu tave savaitėlei.
Pradžios knygoje skaitome pasaulio kūrimo istoriją ir kiekviena diena prasideda "Dievas tarė", kiekvieną dieną skamba Žodis. Apaštalas Jonas po daugelio tūkstančio metų pakartoja "Pradžioje buvo Žodis." Pasaulis, tarsi atsiranda ne po ,,didžiojo sprogimo", bet iš ,,didžiosios tylos". Prisiminkime, atėjus septintai dienai įsiviešpatauja tyla. Ir septintoji diena, poilsio diena, iš tikrųjų yra tylos diena. Būtent tyloje mes galime susikaupti apmąstymams, to nepadarysime triukšme. Ir jei kažkas pasakys, kad triukšmas – tai ,,informacija", tai tam, kad informaciją surūšiuotume yra reikalinga tyla. Tačiau yra žmonių, kurie bijo tylos, o iš esmės baimė glūdi giliau. Baimė susitikti tyloje save. Sutikti save ir išgirsti klausimą "kas aš toks", "kodėl aš čia". Tada žmogus slepiasi triukšme, greitai pasimeta sumaištyje, girdi aplinkui tik chaosą ir tampa jo laidininku.
Tyla Dievo kalboje padaro pauzę. O mes kalbame ir kalbame daug. Žmonės visada mėgo šnekėti. Tikriausiai nuo tada, kai išmoko. Šnekam apie save, darbą, pasiekimus, atskleidžiame paslaptis, apkalbame kitus. O Dievas savo kalboje padaro pauzę. Psichologai vis pamoko, kad bendraujant reikalinga daryti pauzes. Tylos pertraukėlė pasako, kad tu svarstai apie išsakytą nuomonę ir tai ženklas pašnekovui, kad jums jo nuomonė svarbi ir įdomi. Būti išgirstam yra nebylus komplimentas kitam žmogui. Pagaliau tai galimybė pačiam geriau suvokti ką tik išgirstus žodžius.
Svajūnai,
laisvės atėmimo vietoje ėjai, kartu su ten esančiais žmonėmis, kartu su jais sutikti Jėzų ir parodyti, kad Jis yra jūsų ten susirinkusiųjų tarpe. Iš esmės ar jie, esantys už spygliuotos tvoros, ar čia esantys prie kompiuterio ekrano, ar kasdienybėje sutikti žmonės, esame viena. Visi klystantys, turintys savo suklupimus ir didybę pakylant žengti sekantį žingsnį. Šv. Pranciškus meldėsi: Viešpatie padaryk mane savosios ramybės pasiuntiniu. Ramybė atsiranda tik tyloje ir mes prašome Viešpatie padaryk mane tylos pasiuntiniu. Tylos, o dažnai ir pauzės, nes to reikia mums visiems. Nemokame patylėti.
Kartais benamiai, valkatos, turintys priklausomybių ar nuteistieji yra labiau savimi negu tie, kurie nepatyrė jų būsenos. Pabūkime ieškotojais,kad atrasti save, atrasti tylą ir joje Jėzų.
Svajūnai, alfa kurse tiek vaizdo medžiaga, tiek atskirų temų kalbėtojai dalijosi savo patirtimi, savo liudijimais. Tai be abejo kalbėjo visiems klausantiems. Paskui grupelėse gyvojoje patirtyje diskutuojant tau tikriausiai klausant liudijimų, gyvenimiškų istorijų kilo minčių ir pastebėjimų, kuriais tu dalinaisi. Jėzus pasakė eikite ir padarykite mano mokiniais visus: ir vargšus, ir turtingus, ir nuteistus, ir laisvus, ir ... vieni kitus. Taip, apie Jėzų turime kalbėti ir vieni kitiems, ir padėti vieni kitiems tapti Jo mokiniais. Jeigu mums užtenka kantrybės su nuteistaisiais ar elgetomis, vadinasi kantrybės turi užtekti ir vieniems su kitais. Visi esame žmonės, visi klystantys, visi ieškantys ir visi viena Jėzuje.
P.S. ir vis dėl to ... ir vis dėl to ... Tomai, aš už tai, kad Svajūną įjungti atgal.
Nesu tikras dėlto, bet turiu vilties ... intensyviame ieškojimų kelyje kartais būname, jautresni, lengviau pažeidžiami, bet ir emocingesni, mažiau kantrūs
Realiame pasaulyje jis turi dvasinius vadovus, vadinasi neprapuls, o čia mes neturime laiko žaisti vaikų darželio - arba žaidi pagal taisykles, arba eini į bernardinų smėlio dėžę, kur jokių taisyklių nėra :D
Realiame pasaulyje keliauju atgal i dykuma, Tomai.
Atsiprasau, kad sutrukdziau...
Tuomet, sveikas atvykęs į dykumą!!! Pataikei tiesiai į smėlio audrą :D
Svajūnai,
Jėzus taip pat buvo dykumoje, bet praėjus laikui sugrįžo. Taip jis pasako, kad būtume šalia vienas kito. Tik vienas kito dėka, sužinome, kad turime mėlynas akis, kad atrodome pavargę ir reikalingi vienas kito pagalbos, kad galime būti pagalba vieni kitiems. Kai kalėjime alfa kurse uždegėte ten esančius, jų akys užsidegė, jų širdys sušilo. Tačiau praėjus laiko reikia vėl sugrįžti pas juos ir pakurstyti liepsną širdžių. Ir jie laukia ... kaip ir Jėzus mūsų laukia sugrįžtančių iš "gastrolių". Pagaliau ir mes laukiame vienas kito, nesvarbu kiek ilgai įvyko susitikimas, nesvarbu kaip ir kur. Dievas yra Meilė ... Meilė yra Dievas. Meilė pasireiškia tik santykyje vienas su kitu. Dievas pamatomas tik mūsų tarpusavio santykiuose. Iš to kaip mylite vieni kitus pasaulis pažins, kad esate Mano mokiniai.
Citata iš: Tomas M. birželio 29, 2014, 21:05:22
Realiame pasaulyje jis turi dvasinius vadovus, vadinasi neprapuls, o čia mes neturime laiko žaisti vaikų darželio - arba žaidi pagal taisykles, arba eini į bernardinų smėlio dėžę, kur jokių taisyklių nėra :D
Ne, vis tik čia niekas nesikeičia. Turiu omeny tą įdomų toną... "Mes čia neturime laiko", "arba eini į bernardinų smėlio dėžę, kur jokių taisyklių nėra". Tai ir yra "vaikų darželis", beje, neskaniai "kvepiantis" ir nepagarba kitiems. Nuveikit bent trečdalį tiek kiek nuveikė bernardinai.lt, tada juokitės...
Atjunkit ir mane. Suvisam. Po kurio laiko gal vėl užeisiu pasidairyt ar šioje "susiformavusioje bendruomenėje" atsirado vietos "autsaideriams", kurie iškart nebūtų apdalinti "globėjiškais pamokymais" ar "nuobaudų sistema".
Citata iš: Pilgrim liepos 10, 2014, 18:19:35
Svajūnai,
Jėzus taip pat buvo dykumoje, bet praėjus laikui sugrįžo. ...
Mindaugai(?) as neesu Jezus. Taip kaip ir skirtingai nuo Jo, mane supantys " zverys" nera man draugiski.
Bukit palaiminti.
PASTEBĖJIMAS: Kadangi diskusijos eigoje buvo ištrinta daugelis nepagarbių komentarų, naujai įsijungiančius narius prašytume nedaryti savo išvadų pagal dabar matomų komentarų turinį.
Nebent jūs laikote, kad laisvė – tai žmogaus elgesys be atsakomybės ir visur vieni kitiems turėtume leisti tai daryti. Tokiu atveju vėl tenka priminti taisykles (http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,9.0.html), kurių norėtųsi, kad visi laikytumėmės bendram labui.
Šioje temoje gerai iliustruojamas pavyzdys, kai susidūrę skirtingos puikybės viena kitą atstumia :)
Gal kam pravers? (jei ne šioje temoje turi būti - perkelkit)
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-09-03-neringa-uleviciene-nuo-new-age-ideologijos-iki-troskimo-priklausyti-vien-kristui/121416
Sveiki, beveik mėnesį buvau Kazachstane. Astanoj nuėjau į katalikų bažnyčią, labai jauki, graži. Archivyskupas - lenkas. Pakalbėjau su moteriške, kuri tvarkosi bažnyčioje. Pasaulis mažas, ji iš Gargždų, aš ten gyvenau iki 18 metų. Sesuo gyvena Klaipėdoje,( aš dabar gyvenu) bendravom rusiškai, tik išėjus, vyras pasakė, kad ji kalbanti žemaitiškai. Gražu, abi lietuvės , o kalbėjom svetima kalba. Sekmadieniais mišios vyksta ryte, vakare, o šiokiadieniais tik vakare. Parvežiau Dievo gailestingumo paveikslėlius kazachų kalba.
Lankėmės Prezidento muziejuje, prie jo statulos - auksinė lentelė su užrašu : Jeigu sutikai savo tikėjimo žmogų , tai priimk jį kaip brolį, jei sutikai kito tikėjimo brolį, tai nepriimk jo kaip priešo.
Žodžiu, tikėjimo tema įspūdžių labai daug , medžiagos pamastymams buvo ir yra be galo daug .
Naujo filmo "Įsitikinęs" pristatymas:
https://www.youtube.com/watch?v=JblwFtu4jn4
Citata iš: Augustas birželio 20, 2013, 13:57:13
Na, aš esu katalikas todėl, kad tik RKB patyriau, kas yra tikroji autentiška laisvė ir išsiskleidimas. (...)
Gal kas galite pakomentuoti, kas tai tokio ,,RKB''?
RKB yra santrumpa - Romos Katalikų Bažnyčia
Citata iš: Tomas M. spalio 09, 2014, 00:31:02
Naujo filmo "Įsitikinęs" pristatymas:
https://www.youtube.com/watch?v=JblwFtu4jn4
Ar jau tas filmas pastatytas? :)
Aha, prieš savaitę paskelbė. Vimeo galima už $10 nusikrauti:
https://www.indiegogo.com/projects/convinced#/updates
Nepamenu ar dėjau, bet šitas irgi vertas dėmesio:
Gilbertas K. Chestertonas. Kodėl aš esu katalikas? (http://www.propatria.lt/2013/10/gilbertas-k-chestertonas-kodel-as-esu.html)
Viename straipsnyje išskaičiau gerai suformuluotą principą, kuris gali padėti kai abejojame ir norime pasisakyti viešai dėl labai svarbių KB sprendimų:
CitataNeseniai gavau laišką iš skaitytojo, kuriame rašoma: ,,Esu paprastas ūkininkas ir ruošiuosi būti priimtas į Katalikų Bažnyčią. Aš be galo džiaugiuosi žengdamas šį žingsnį, tačiau nežinau ką daryti dėl popiežiaus pasaulinio atšilimo idėjų. Manau, kad jis neteisus. Ar tai reiškia, kad neturėčiau tapti kataliku?" Parašiau šiam vyrui, užtikrindamas jį, kad popiežiaus enciklika nėra neklystantis mokymas ir paaiškinau, kad tam, jog mokymas būtų neklystantis, turi būti įvykdytos šios trys sąlygos:
Mokymas liečia tikėjimą ir moralę
Popiežius kalba kaip visos Bažnyčios ganytojas
Jis privalo aiškiai pareikšti, kad šis mokymas yra neklaidingas
<...>
Ar gali geras katalikas nesutikti su Laudato Si'? Žinoma, jei tai daroma pozityviai ir kūrybingai. Abejoti popiežiaus mokymo dalimi, išlaikant klusnumo laikyseną ir troškimą daugiau sužinoti ir pilniau suprasti yra visiškai priimtinas dalykas. Nepriimtina būtų paprasčiausiai nurašyti viską, pasišaipyti iš popiežiaus ir nueiti savo keliu. Mes turime diskutuoti dėl detalių, pritardami mokymo visumai.
Jeigu ,,nepritarimas" reiškia piktą ir paklusti atsisakantį maištą, Jūs negalite būti geras katalikas ir nepritarti. Tačiau jeigu ,,nepritarti" reiškia sąžiningai ir protingai kelti klausimus, trokštant pilniau suprasti ir paklusti, tuomet nepritarimas ne tik leistinas, bet net turėtų būti skatinamas.
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-08-14-ar-gali-geras-katalikas-nepritarti-laudato-si/133957
Nors man ir nelabai priimtinas išsireiškimas
geras katalikas (kas yra geras? :-\), visa kita, manau, verta mūsų dėmesio.
Citata iš: Silvija rugpjūčio 14, 2015, 02:23:36
Nors man ir nelabai priimtinas išsireiškimas geras katalikas (kas yra geras? :-\), visa kita, manau, verta mūsų dėmesio.
Iš esmės, jeigu žiūrėtume formaliai, tai žodžiai "geras" ir "blogas" iš viso neturėtų būti naudojami. Tačiau ar visada būtina žiūrėti formaliai?
Mano galva, tai, bet kokiu atveju, kai tik kalboje pasirodo žodžiai "geras" arba "blogas", tai vyksta asmeninis įvertinimas. Gali būti ir kolektyvinis asmeniškumas, kai pagal kažkokius kriterijus vertinama "geras" arba "blogas", svarbiausia čia nepretenduoti į absoliutaus teisumo kategoriją ir viskas bus OK :)
Konkrečiu atveju, galima būtų interpretuoti taip: "geras katalikas" tai tas, kuris yra kilnus, nes abejoja enciklika pozityviai. Čia tas gerumas/blogumas gal būt labiau nusako vidinį vektorių, kai žmogus pats nori/stengiasi būti geras ar blogas.
OK. nebevyniosiu, nes čia be pabaigos :D
Na, manau, kad yra labai aiškiai nubrėžti kriterijai, kuriais remiantis galima apibrėžti kataliko gerumą ar blogumą. Tai kataliko ortodoksija ir tikėjimo praktikavimas. Kuo šių dalykų daugiau kataliko kasdieniniame gyvenime, tuo katalikas yra geresnis. Tad, Kukuli, čia klausiama, ar ortodoksinį tikėjimą kasdien uoliai praktikuojantis katalikas (kitaip tariant, geras katalikas) gali nesutikti su popiežiaus enciklikomis (ar tam tikromis jų dalimis) ir tuo pačiu išlikti ištikimas ortodoksinei katalikybės doktrinai, ar negali. :)
Taip, šiuo atveju žodžio reikšmė gana aiški iš konteksto :)
Bet jei grįžtume prie temos, tai yra tam tikri psichologiniai niuansai, kai ne viskas taip paprasta, kada prieštarauju ir vis vien jaučiuosi geras katalikas. Turiu omeny žmogaus vidinį intertiškumą. Būtent, jeigu įprantu prieštarauti, tai po to prieštarauju ir toliau kituose klausimuose. Kitiems netgi išsivysto prieštaraujantis bendravimo stilius, ką galiu patvirtinti ir iš asmeninės patirties, kiek teko stebėti kitus žmones, o taip pat ir save patį ::) . Tai atneša labai didelę širdies neramybę.
Todėl tas nesutikimas, verčiau tegul būna "nei priimu, nei atmetu", negu "griežtai prieštarauju". Taip bent jau pataria elgtis daugelis šventųjų ( ir jei neklystu tas pats Katalikų Bažnyčios Katekizmas ), kai susiduriame su teiginiais, kurių negalime nei paneigti, bet ir kurių nei nesinori pilnai patvirtinti.
Citata iš: kukulis rugpjūčio 14, 2015, 10:56:22
Bet jei grįžtume prie temos, tai yra tam tikri psichologiniai niuansai, kai ne viskas taip paprasta, kada prieštarauju ir vis vien jaučiuosi geras katalikas. Turiu omeny žmogaus vidinį intertiškumą.
Lygiai tas pats su įpratimu linkčioti ir viskam pritarti, kas dar vadinama netikru nuolankumu. Nes tikrasis - tai išlikti tiesoje ir vykdyti Dievo valią. Taigi, čia negalioja ir vidurio taisyklė, nes tai gali būti drungnumas.
Štai kaip viskas nepaprasta. Be Dievo. Visai kitaip, kai esi su Jo Dvasia :pentecostal: