TavoRankose.org - katalikiškas diskusijų forumas

Klubų diskusijos => Dvasinių knygų ir diskusijų klubas => Temą pradėjo: Kaštonas sausio 13, 2016, 06:45:33

Antraštė: "Sielos vadovas į Dievą" Bonaventūra
Parašė: Kaštonas sausio 13, 2016, 06:45:33
Viduramžių teologo ir filosofo šv. Bonaventūros veikalas Sielos vadovas į Dievą (Itinera­rium mentis in Deum), parašytas 1259 metais, yra vienas įdomiausių ir giliausių krikščioniškosios minties tekstų, kuriame savitai sujungiama ir į vieną konceptualų lydinį sulydoma teologinė, filosofinė ir psichologinė problematika.

Šį kūrinį galima skaityti ir kaip teorinį traktatą, kuriame autoriaus požiūris, kaip įprasta scholastinėje brandžiųjų Viduramžių filosofijoje, grindžiamas racionaliais argumentais, ir kaip mistinės teologijos veikalą, atstovaujantį pranciškonų dvasinei tradicijai ir plėtojantį mistines paties šv. Pranciškaus Asyžiečio įžvalgas. Tai reikšmingiausias, originaliausias, didžiausio atgarsio susilaukęs, mistine ir filosofine prasmėmis giliausias šv. Bonaventūros kūrinys, dar Viduramžiais tapęs tiek mistinės teologijos, kuriai svarbus mistinių nušvitimų turinys, tiek ir filosofinės teologijos, kuriai labiau rūpi racionalus teologinių nuostatų pagrindimas, klasika.

Jau 750 metų priklausydamas Vakarų filosofijos ir krikščioniškosios teologijos aukso fondui, šis įstabus kūrinys iki šiol neprarado savo teorinio aktualumo ir viliojančio mistinio žavesio.
Puslapiai: 200
Leidykla: Aidai
Išleista: 2009 m., Vilnius
Vertėjas: Darius Alekna
Viršelis: minkštas
ISBN kodas: ISBN 978-9955-65-672-2


"Skaitymas - tai darbštus ir dėmesingas įsigilinimas (inspectío) į Raštus; medítacíja - atkakli veikla proto, kuris nuosavu samprotavimu stengiasi pažinti paslėptą tiesą; malda - pamaldus širdies kreipinys į Dievą, prašant išvengti blogio ir įgyti gėrį; kontempliacija - minties pakylėjimas Dievop ir skonėjimasís amžinąja saldybę. Tad skaitymas ieško palaimingo gyvenimo saldybių, meditacija jas atranda, malda prašo jas pagausinti, kontempliacija jomis skonisi. [ ] Skaitymas tarsi įdeda į burną sūdrų maistą, meditacija jį kramto bei smulkina, malda išgauna skonį, o kontemplíacija yra pati saldybė, kuri džiugina ir pasotina."


"Šis kelías veda mus per tris dar šv. Augustino išskirtas tikrovės plotmes:  ,,už musų" (extra nos) plytintį materialųiį pasaulį,:3 ,,Viduje mūsų" (inim nos) gyvuojančią sielą ir 3) ,,virš musų"(supm nos) esančia dieviškumo sritį. Kiekvieną iš šių plotmių
Bonaventūra siūlo vaizduotis kaip veidrodį (speculum ), kuriame piligrimas gali aptikti dieviškumo atspindžius. Kiekvienoje plotmėįe tie atspindžiai kitokie. Dievo atspindžius materialiame pasaulyje Bonaventūra vadina ,,pėdsakais" (vestigia), žmogaus sieloje - ,,atvaizdu" (imago), tuo tarpu nukreipęs dvasios žvilgsnį į dieviškumo sritį, Dievo atspindį jis aptinka jo ,,varduose" (nomina). Skirtumas tarp pėdsako, atvaizde ir vardo mums puikiai žinomas iš kasdienės patirties. Antai aptikę kokio nors žmogaus pėdsakus sužinome nedaug - tik tiek, kad kažkas kažkada čia buvo. Atvaizdas ,,reprezentuoja" geriau. Matydami konkretaus žmogaus atvaizdą, tą žmogų tam tikra prasme pažįstame. Tačiau toks pažinimas tėra tik ,,pažintis iš matymo, t. y. anoniminė, bevardė" pažintis. Tik žinodami atvaizde pamatyto žmogaus vardą, žinome, kas jis yra, t. y. žinome jo ,,esmę " Tad galima sakyti, kad pėdsakai, atvaizdai  ir vardai yra tarsi trijų rūšių tarpininkai, skirtingu mastu ,,reprezentuojantys tai ko negalime patirtį tiesiogiai."
Antraštė: Ats: "Sielos vadovas į Dievą" Bonaventūra
Parašė: Kaštonas liepos 04, 2017, 07:13:50
148 psl.

57

Synderesis scintilla. Pirmasis žodis synderesis gražiai parodo, į ką viduramžiais gali pavirsti graikiški žodžiai. Iš tiesų tai ........ ,,sąžinė". Kaip sakyta, didžiosios šios schemos dalies šaltinis anoniminis traktatas De spiritu et anima. Tačiau jame kaip tik ir nėra nei ,,sielos smaigalio", nei ,,sinderezės kibirkšties": jame kalbama tik apie scintilla, mąstymo kibirkštį: dicitur spiritus mens rationalis, ubi est quaedam scintilla tamquam oculus animae, ad ąuem pertinet imago et cognitio Dei (De spirit. et anim. 10). Bonaventūra šią sinderezę veikiausiai galėjo susirasti pats jam labai gerai žinomame šaltinyje -Jeronimo komentare Ezekieliui (Commentarii in Ezechielem I, 25, 1). Čia Jeronimas pasakoja, kaip dažniausiai filosofuojantys krikščionys aiškina keturis Ezekielio regėjime matytų gyvių veidus žmogaus, liūto, jaučio ir aro (Ez 1, 10): čia jie seką Platono trijų sielos dalių mokymą, kai racionaliąją, mąstančiąją dalį vaizduojantis žmogaus veidas, aistringąją liūtas, o geidulingąją - jautis. Tačiau, -ir to Platono mokyme nėra, ,,ketvirtąja laiko tai, ką graikai vadina ......... , esančią virš trijų pirmųjų ir anapus jų, ši sąžinės kibirkštis neužgesta net Kaino krūtinėje, kai jis buvo išvytas iš Rojaus. Mes, įveikti geismų ar pykčio, kartais apgauti net ir panašumo į racionalumą, jos dėka jaučiamės nusidedą. Tad štai ją [platonizuojantys egzegetai] taikliai priskiria arui.]i nesimaišo su anomis trimis, bet jas pataiso. ...


(mano turima teksto atpažinimo programa neatpažįsta graikų kalbos. Tai iš cit teksto pašalinau )