TavoRankose.org - katalikiškas diskusijų forumas

Klubų diskusijos => Maldos klubas => Įvairios maldos => Temą pradėjo: Kaštonas liepos 26, 2015, 06:25:17

Antraštė: Dienos peržvalga
Parašė: Kaštonas liepos 26, 2015, 06:25:17
MEI­LĖS IR ATI­DU­MO MAL­DA


Dė­ko­ju už Die­vo mei­lę
At­ei­nu, nu­rims­tu, esu čia su vi­so­mis sa­vo min­ti­mis, jaus­mais...
Kaip ge­ra, Viešpa­tie, at­ei­ti pas Ta­ve. Tu esi vi­sos kū­ri­ni­jos pa­grin­das ir tiks­las, Tu vi­sa pa­lai­kai. "Ta­vy­je mes gy­ve­na­me, ju­da­me ir esa­me".
"Tik­rai ver­ta ir tei­sin­ga tau dė­ko­ti". Vis­ką gau­nu iš Ta­vo, Die­ve, ran­kų, to­dėl krei­piuo­si į Ta­ve ir Tau už vis­ką dė­ko­ju: už pra­ėju­sią die­ną, sau­lę ir vė­ją, gė­lės žie­dą, per­skai­ty­tą kny­gą, iš­girs­tas nau­jie­nas, vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą. Dė­ko­ju Tau, Viešpa­tie, už Ta­ve pa­tį, už Ta­vo ma­lo­nę, iš­ti­ki­my­bę ir mei­lę. Pri­si­me­nu, už ką ypa­tin­gai šian­dien no­rė­čiau pa­dė­ko­ti.

Pra­šau ma­lo­nės pa­žin­ti sa­ve ir tap­ti lais­vas/a
Vieš­pa­tie, no­riu iš­mok­ti vi­sa ma­ty­ti ta­vo aki­mis. Gy­dyk ma­no ak­lu­mą ir pa­dėk ta­vo švie­so­je pa­ma­ty­ti pa­sau­lį, žmo­nes ir sa­vo gy­ve­ni­mą. Vis­ką: ir ge­ra, ir blo­ga.
Stip­rink ma­ne ir duok jė­gų iš­si­va­duo­ti nuo vis­ko, kas truk­do ta­ve my­lė­ti.

Žvel­giu į sa­vo gy­ve­ni­mą
Apaš­ta­las Pau­lius ra­gi­no: "Vi­sa iš­tir­ki­te ir, kas ge­ra, pa­lai­ky­ki­te! (1 Tes 5,21), to­dėl mal­din­gai nu­si­tei­kęs (-usi) iš ei­lės žvel­giu į pra­bė­gu­sias va­lan­das: die­nos su­si­ti­ki­mus, įvy­kius, po­kal­bius, sa­vo pa­ties žo­džius, dar­bus, ap­si­spren­di­mus. At­krei­piu dė­me­sį į sa­vo sie­los nu­si­tei­ki­mą.
Ko­kias šios die­nos min­tis, jaus­mus pri­si­me­nu?
Ko­kie troš­ki­mai, bai­mė, rū­pes­čiai ir no­rai ma­ne ly­dė­jo, ne­da­vė ra­my­bės?
Kaip man se­kė­si ki­tus iš­klau­sy­ti?
Ką nu­vei­kiau šią die­ną ir ką ap­lei­dau?
Ar jau­čiu Šv. Dva­sios vei­ki­mą, tai yra ar su­stip­rė­jo ma­no ti­kė­ji­mas, vil­tis ir mei­lė?
O gal ma­ne vei­kė pik­to­ji dva­sia sė­da­ma ne­pa­si­ti­kė­ji­mą, nu­si­vy­li­mą, egoiz­mą?

Gal kai kas ma­no gy­ve­ni­me nuo­lat kar­to­ja­si: el­ge­sys, po­sa­kis, ver­ti­ni­mas. Ar vi­si jie bu­vo ge­ri ir juos to­liau rei­kia pa­lai­ky­ti, o gal ne­tin­ka­mi ir at­ei­ty­je tu­rė­čiau jų vi­so­mis jė­go­mis veng­ti?
Ką Die­vas no­rė­jo pa­sa­ky­ti per vi­sus tuos įvy­kius?
Ką jie ma­n reiš­kia, ko­kią pa­mo­ką duo­da?

Gal pa­ste­biu, kad dar lie­ka kaž­kas, kas ne­duo­da ra­my­bės: ne­iš­spręs­tas gin­čas, pik­tas žo­dis, pra­leis­ta pro­ga, pa­ro­dy­tas gru­bu­mas ar ne­ati­du­mas, ne­at­sa­kin­gas po­el­gis, nesu­si­pra­ti­mas. Vi­sa tai ke­lia ne­ri­mą ir rei­ka­lau­ja su­si­tai­ky­ti: su Die­vu, ki­tais žmo­nė­mis, sa­vi­mi pa­čiu/ia.
Vi­sa ati­duo­du į ge­ro­jo Die­vo ran­kas ir pra­šau jo Dva­sios, ku­ri vie­na te­ga­li iš­mo­ky­ti ma­ne tin­ka­mai mels­tis ir gy­ven­ti (plg. Rom 8,26).

Dė­ko­ju ir pra­šau su­tai­ky­mo do­va­nos
Vieš­pa­tie, dė­ko­ju, kad bu­vai su ma­ni­mi, dė­ko­ju už vis­ką, ką šian­dien ma­ny­je nu­vei­kei.
Vieš­pa­tie, pra­šau Ta­vęs at­lei­di­mo ir su­tai­ky­mo ma­lo­nės. Pa­ža­dink ma­ny­je gai­les­tį ir iš­mo­kyk bū­ti dė­kin­gu/a už ta­vo su­tai­kan­čią mei­lę.

Ap­si­spren­džiu ei­ti į prie­kį
Ge­ro­ji Kris­taus Nau­jie­na ne­lei­džia abe­jo­ti: ga­liu vi­suo­met pra­dė­ti iš pra­džių, nors ir kaip pra­ei­ty­je bu­vau kly­dęs/usi. Die­ve, Tu at­ver­ti nau­ją ma­no gy­ve­ni­mo la­pą, ga­liu vėl gy­ven­ti pa­si­ti­kė­da­mas/a Ta­vi­mi.
Ką no­rė­čiau at­lik­ti ir ko Die­vas iš ma­nęs lau­kia? Dėl ko no­rė­čiau pra­šy­ti jė­gų ir iš­min­ties?
Ar tu­riu vil­tį ir pa­si­ti­kė­ji­mą? Ar trokš­tu dar uo­liau sek­ti sa­vo Mo­ky­to­ją?
Kas at­ei­nan­čio­mis die­no­mis tu­rė­tų ma­ny­je lyg rau­gas aug­ti ir plės­tis?
Viešpa­tie, išmo­kyk pri­im­ti vis­ką iš ta­vo ran­kų ir pa­da­ryk, kad "ma­no mais­tas bū­tų vyk­dy­ti ta­vo va­lią".
Vis­ką, ką pri­si­mi­niau ir pa­ma­čiau no­riu įjung­ti į Ta­vo pa­ties iš­mo­ky­tą mal­dą: "Tė­ve mū­sų..."

© Lietuvos-Latvijos jėzuitų provincija
Antraštė: Ats: Dienos peržvalga
Parašė: Kaštonas rugsėjo 15, 2016, 14:10:16
noriu pakelti postą.
Antraštė: SĄŽINĖS PERŽVALGA
Parašė: Kaštonas vasario 23, 2017, 14:29:33
SĄŽINĖS PERŽVALGA

Turime išlaikyti sąžinės peržvalgos tikslą – ,,išauginti širdį, sugebančią skirti dvasias", ir tai daryti ne tik per tas keliolika minučių peržvalgos metu, bet visą mūsų dieną. Peržvelkim penkias sąžinės sąskaitos dalis ir pažiūrėkim, kaip jos veda mus į tą tikslą:

Padėka
Šventosios Dvasios Šviesos meldimas
Peržvalga
Atgaila ir gailestis
Apsisprendimas

1. PADĖKA

Jei sąžinės peržvalgą sieju su mano malda, lengvai suprasiu, kodėl yra gera ją pradėti nuo padėkos.

Savo maldos gyvenime aš suvokiu esąs vargšas. Niekas man nepriklauso: net aš pats. Aš prisiartinu prie Dievo kaip tas, kuris yra Jo apdovanotas. Už viską aš Jam dėkingas. Kuo mano tikėjimas tampa gilesnis, tuo tikriau suvokiu savo neturtą, ir tuo labiau stebiuosi Dievo begaliniu gerumu man. Šis dėkingumo jausmas turi tapti nuostata, kuri lieka su manimi - pasilieka mano nuolatinio suvokimo dalimi.

Tad peržvalgos laiką skirsiu dėkingumo suvokimui, kad suprasčiau, kas Dievas yra ir koks Jis geras. Palaipsniui aš patirsiu, ką reiškia tikėti, kad Visa Yra Dovana. Tada šis suvokimas pakeis mano gyvenimą.

Kai atlieku šią peržvalgos dalį, turiu YPATINGAI DĖKOTI DIEVUI už Jo dovanas, jau gautas tą dieną:

kas šiandien atsitiko, už ką aš turėčiau būti dėkingas?
gal aš priimu Jo dovanas kaip kažką savaime suprantamo?
ar mano visas gyvenimas tampa sakymu Dievui ,,AČIŪ"?
už ką man sunkiausia dėkoti?


2. ŠVENTOSIOS DVASIOS ŠVIESOS MELDIMAS

Be abejo, esu padaręs pakankamai klaidų savo gyvenime, todėl turiu suprasti, jog aiškus dvasinių dalykų suvokimas yra ne vien tik išminties ir sveiko proto naudojimas. Tik vienas Dievas mane visiškai pažįsta, tik Jis gali man suteikti įžvalgas, kurių reikia mano gyvenimui. Svarbu prašyti Šv. Dvasios, kad man suteiktų malonės pažinti save.

Taip pat man reikia paklausti savęs:

ar aš tampu vis labiau Šv. Dvasios vedamas?
ar leidau Jai vadovauti man šios dienos įvykiuose?
ar patyriau Jos dovanas: taiką, ramybę, meilę, džiaugsmą, gerumą, ištikimybę, švelnumą?


3. PERŽVALGA

Ši sąžinės peržvalgos dalis mums yra geriausiai žinoma. Joje mes save tiriame. Tačiau ką mes turėtume savyje tirti? Paprastai daugelis mūsų peržvelgiame darbus, nuveiktus per dieną ir suskaičiuojame sėkmes bei nesėkmes.

TAI YRA KAIP TIK TAI, KO MES NETURĖTUME DARYTI!

Tikrasis rūpestis turėtų būti mano tikėjimo stiprumas ir tai, kas atsitiko man ir manyje nuo paskutinės peržvalgos. Tad klausimai, kuriuos aš sau užduodu, gali būti panašūs į šiuos:

1. Ar aš jaučiau Dievo kalbinimą dienos metu:
kai buvau su draugu;
skaičiau knygą;
per kokį nors įvykį;
gamtoje;
t.t.
Į ką Jis mane kvietė?

2. Ar ką nors naujo išmokau apie Jo kelius:
įprastomis progomis, kasdienybėje;
per ypatingus įvykius.

3. Kaip aš Jį pasitikau:
baimėje – drąsoje;
džiaugsme – liūdesyje;
nesusipratime – sutarime;
darbe – poilsyje;
kančioje – palaimoje...

4. Kaip Jo žodis prabilo...
mano maldos metu;
per Šventą Raštą;
skaitant knygą;
liturgijoje.

5. Ar buvau tikras krikščionis bendraudamas su savo bendruomenės nariais, artimaisiais, draugais?

6. Kokiais būdais aš buvau Dievo buvimo ir meilės ženklas:
savo broliams, sesėms;
savo draugams;
žmonėms, su kuriais dirbu;
žmonėms, sutiktiems šiandien?

7. Ar buvau pasiryžęs atsisakyti savęs dėl:
vienišo;
nedrąsaus;
liūdno?

8. Kaip aš tobulėju pažindamas Dievo veikimą:
visuotinėje Bažnyčioje;
mano šalyje;
kituose pasaulio kraštuose?
Kokią įtaką tai daro man pačiam?

9. Ar patyriau augantį suvokimą, kad:
esu mylimas;
esu nuodėmingas;
turiu norą atsiliepti į Dievo kvietimą?

10. Kurioje mano būties srityje Jėzus dar nėra Viešpats?
Ir tik po to mes tiriame savo veiksmus: tačiau tik tiek, kiek jie yra ar nėra atsakas į Dievo kvietimą. Gana dažnai mes esame susirūpinę savo veiksmais, tačiau tada mūsų motyvai ir paskatos plaukia vien tik iš mūsų pačių, bet ne iš Šv. Dvasios. Tik Dievas gali man atskleisti mano nuodėmingumą, ir mane mylėdamas tai nuolatos iš tiesų daro!

4. GAILESTIS IR ATGAILA

Augantis mano nuodėmingumo- atsako į meilę trūkumo - suvokimas  turi sukelti manyje:

gailestį ir nuostabą, jog esu vis iš naujo vedamas į atsinaujinimą;
gilaus džiaugsmo ir dėkingumo jausmą, nes man buvo garantuota pergalė prieš mano nemeilę;
augantį nepasitikėjimą savimi ir vis tvirtesnį pasitikėjimą Dievu;
nuolankų mano silpnumo suvokimą;
stiprų tikėjimą, kad aš palaipsniui esu perkeičiamas iš nuodėmingojo į Dievo vaiką.
Čia aš galiu išreikšti gailestį dėl specifinių veiksmų, kurie buvo neadekvatus atsakas į Jo meilę, veikiančią mano širdyje.

5. VILTINGAS APSISPRENDIMAS ATEIČIAI

Tai, ką aš darau šioje peržvalgos dalyje, turėtų savaime išplaukti iš viso to, kas sekė prieš tai. Tad kiekviena diena bus kiek skirtinga. Jeigu viskas kartojasi, tai ženklas, kad aš nevisiškai įsigilinau į ankstesnes keturias sąžinės peržvalgos dalis.

KAIP AŠ ŽIŪRIU Į SAVO ATEITĮ?

Ar aš... /-nusiminęs/-įsibaiminęs /-neryžtingas; jei taip - kodėl?

Turiu būti atviras ir neslėpti savo paties jausmų ir būsenos.

Turi būti didelis troškimas pasitikti ateitį atnaujintu žvilgsniu bei jautrumu, kai meldžiu norėdamas:

atpažinti būdus, kuriais Viešpats mane šaukia kiekvienoje situacijoje.
atsiliepti į Jo šaukimą su didesniu tikėjimu, nuolankumu, drąsa.
Aš turiu būti kupinas vilties, turiu kliautis ne savo paties galiomis, bet Jėzumi Kristumi ir Šventosios Dvasios veikimu mano širdyje.

Kuo labiau pasitikiu Dievu ir leidžiu vadovauti, tuo labiau patiriu tikrą viltį, buvimą su Juo, Jame ir per Jį, nepaisant mano silpnumo, skausmo ir neturto. Šita patirtis atneša džiugesį!

,,PAMIRŠĘS, KAS UŽ MANĘS, AŠ VERŽIUOSI PIRMYN, Į TIKSLĄ" (Fil 3,13)

http://www.vitaconsecrata.lt/sazines-perzvalga