Radau įdomų tekstą anglų kalba, kuriame kalbama apie Natūralaus Šeimos Planavimo (NŠP) kilmę ir apie tai, ar NŠP išsprendė problemas, dėl kurių buvo sukurtas. O jei NŠP strategija nepasiteisino, tai koks turėtų būti sekantis žingsnis?
Nemanau, kad visi šį straipsnį vertins vienareikšmiškai, bet ten yra nemažai temų, vertų pasigilinti ir padiskutuoti.
Anglų kalba, nebent kas nors ryžtųsi išversti ;)
http://xa.yimg.com/kq/groups/2630847/300041880/name/HeroicParenthoodMay2013.pdf
Aciu Tomai. Tikrai idomus straipsnis, gaila kad mano anglu k. netempia visu jo fraziu.
Manyje issauke pasipriesinima autoriaus mintis apie neribota santuokos atviruma palikuonims. Taip pat papiktino (gal tai ir per stiprus zodis, nezinau) ir jo issakytos mintys apie tai, kad jam nera reikalingas toks issamus supratimas moterisko ciklo. Gali buti, kad mano ribotas teksto suvokimas mane klaidina, taciau taip kaip as ji supratau, man siulomas poziuris pasirode siulantis zmogui nesinaudoti vienu ir pagrindiniu tikejimo irankiu - PROTU.
Vienok sutinku, kad siuolaikines visuomenes spaudimas is ties iskreipia vaizda apie tai, ka butent turi tevai suteikti vaikams juos augindami, kokio materialinio aprupinimo jiems reikia, ir tai tampa prestizo reikalu kuriam pasipriesinti reikia buti Viespaties malones uzaugintu gan kietastuburiu. Visgi sau kolkas taskus susidelioju taip: NSP yra neabejotinai Dievo duotas irankis, neabejotinai inesantis apciuopiama dali i sutuoktiniu santykius, artuma ir i santuokinio intymumo kokybe - o tai reiskia ir i jo sakraluma.
Ir bendriausia ko gero mintis skambanti po viso straipsnio - ar tikrai Dievo dvasios diktuojamas yra toks tonas, taip grieztai apibreziantis kokia TURI BUTI katalikiska seima?
Man atrodo, kad straipsnio pirminis tikslas buvo pažvelgti į problemą globaliau - ne per individo ar šeimos prizmę.
Kaip su nemažai dalykų, modernėjančioje visuomenėje taip nutinka, kad tai, kas buvo išimtis specialiu atveju (dispensa) tampa norma, o tai, kas buvo norma - tampa viso labo išimtimi.
Keista, bet krikščioniška visuomenė bliūkšta kaip balionas, tiek dvasine prasme, tiek demografine, tad ar NŠP yra geras dalykas šiuo atveju? Tai yra gerai ir patogu individui/šeimai, bet ar tai gerai visuotinei bendruomenei? Čia diskusija pakrypsta panašia tema, kaip "pilietinė (individualistinė) visuomenė vs. pilietiška (tautinė) visuomenė (https://www.youtube.com/watch?v=pRChcmzNh7s)" - kiek reikia žmogui paaukoti dėl bendro reikalo, kiek nebus per daug? O jei bus per mažai, tai ta visuomenė pasmerkta ilgainiui žūti :-\
Gausios musulmonų šeimos ir islamo plitimas ten, kur nyksta krikščionybė, tikrai verčia susimąstyti globaliais masteliais...
Tiesa, juk kaip ir kalbeta ne karta- vyksta karas. Taciau ar ta kara laimeti ir Kristu tikinciuju gretas didinti turim taip mechaniskai? Siuo gyvenimo periodu tikiu kad visi atsakymai gludi Kristuje, tai JO karalyste, todel turim isiklausyti, kokia "strategija" Jis nori kad taikytume. Esu tikra kad vel pakartotu savo neramiems vaikams - Isakau jums - mylekite vieni kitus. Argi toks zvilgnis i reikala apie koki prasnekome yra Dievo zvilgnis?
Citata iš: sparnai birželio 21, 2013, 03:11:17
Argi toks zvilgnis i reikala apie koki prasnekome yra Dievo zvilgnis?
Sunku pasakyti, juk dažniausiai Dievo žvilgsnis būna kitoks, nei mes įsivaizduotume, koks jis turėtų būti. Šiais laikais viskas taip sujaukta... todėl manau žmonės ir bando atsigręžti į tradiciją, kuri yra vienas iš Dievo apreiškimo šaltinių. Bet tikriausiai vieno atsakymo šioje situacijoje nėra.
Sugretinus šią problema su Lietuvos demografine katastrofa, pagalvoji, kad kartais būtent tik tos mechaninės priemonės ir beliko, nes dvasinių niekam jau nebereikia.
Sakyciau kad situ visu dvasiniu ir demografiniu katastrofu kontekste turim idealias salygas auginti savo tikejima :pentecostal: (cia ne pokalbio apibendrinimas, tik pasidalijimas mintimis :) )
Gal aš ir negaliu reikšt nuomonės šia tema, nes nesu skaičius straipsnio, bet kiek supratau, kalba eina apie tai, kad laikmetis iškelia mums kito lygmens uždavinius. Net asmeninei gerovei užsimerkiant turėtume ryžtis radikaliam Kristaus sekimui. Tai nėra kalbėjimas apie tai, kad mechaniniai dalykai gali būti priemonė tikslui pasiekti. Taip pasirodyti gali tik iš šalies, jei nežinai grynosios intencijos, kuri yra visiškas ir besąlyginis pasiaukojimas. Mūsų vidiniai apsisprendimai yra nesuvokiamo stiprumo ginklas, tiesiog bomba.