TavoRankose.org - katalikiškas diskusijų forumas

Bendros temos => Bendros diskusijos => Temą pradėjo: Silvija balandžio 04, 2013, 05:23:31

Antraštė: Simboliai
Parašė: Silvija balandžio 04, 2013, 05:23:31
Beskaitinėdama bernardinus (http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-04-01-andrius-navickas-apie-popieziu-prancisku-baznycia-ir-kritikus/98357) radau įdomų Ingridos komentarą:

CitataNebūtina skaityti senų Aidų (http://www.aidai.us/index.php?option=com_content&task=view&id=7360) straipsnių, kad žinotume, kada popiežius neklaidingas. Jis neklaidingas tik tada, kai skelbia ex cathedra kokią nors tiesą tikėjimo ar moralės dalykuose kaip privalomą visiems tikintiesiems. Pop. Pranciškus šia neklaidingumo dovana nesinaudoja. Laužydamas liturginius nuostatus (kurie įsako, kad kojos gali būti plaunamos tik vyrams), popiežius nėra neklaidingas.

Apie raudonus batus. Ką simbolizuoja raudoni popiežiaus batai? Jie simbolizuoja kruvinas Viešpaties pėdas, kai Jis nešė kryžių į Golgotos kalną. Ką reiškia, kad popiežius nenori nešioti raudonų batų? Tai reiškia, kad jis nemato jokios simbolikos, kad jam tie batai simbolizuoja tik pinigus, kuriuos reikėtų sumokėti meistrui.

Šiuo pastebėjimu aš visai nenoriu kelti popiežiaus klaidingumo/neklaidingumo klausimo, bet kadangi ir mes jau esame užkliuvę už simbolikos reikšmės, tai temą tokią ir sukūriau. Gi baisiai įdomu, ką tie simboliai reiškia, ar ne? :)
Antraštė: Re: Simboliai
Parašė: Silvija balandžio 04, 2013, 05:37:39
Ir dar pagalvojau, kad galbūt popiežius kaip tik labai gerai išmanydamas simboliką pasirinko avėti baltos spalvos batus. Nes visi popiežiai turi teisę save (savo dvasingumą ir nuostatas) kažkaip pristatyti, Pranciškaus vardas - taip pat vos ne kaip simbolis. O dėl spalvos, tai manau šis popiežius daugiau akcentuos ne kančią, bet Prisikėlimo viltį.

Čia dar šiek tiek apie spalvų simboliką: http://dievogarba.wordpress.com/?s=spalvos (http://dievogarba.wordpress.com/?s=spalvos)
Antraštė: Re: Simboliai
Parašė: Varlė keliauninkė balandžio 04, 2013, 06:08:48
Tada popiežius turėtų nešioti skirtingų spalvų batus - vieną baltą, kitą raudoną :)
Antraštė: Re: Simboliai
Parašė: Silvija birželio 29, 2013, 02:57:10
Kiekvienas iš mūsų yra įpareigotas gilinti savo tikėjimo žinias. Kartais, turiu pripažint, pati pasijuntu kvailai, susidūrusi su man nepažįstama simbolika ar nežinodama kaip elgtis rečiau atliekamose apeigose.

Vartydama seną kun. K. Čibiro "Liturgiką" randu skyrių Apeigų simbolizmas, kur trumpai apibūdinama kai kurie dalykai:

CitataTikybiniai jausmai ir tiesos – nemedžiaginiai dalykai ir dėl to nematomi. Jiems atvaizduoti arba išreikšti matomu būdu ieškome pasaulyje tokių daiktų, kurie būtų šiuo tuo panašūs į tuos nematomus ir savo panašumu tiktų aniems priminti, o suradę imame kaip ženklus. Taip, sakysime, karštą maldą reiškiame akių ir rankų kėlimu, gailestį – mušimusi krūtinėn, pagarbą – galvos nulenkimu arba ir atsiklaupimu, tikėjimo šviesą ir Dievo meilę degančia žvake, Šv. Dvasią – karveliu, Dievo Apvaizdą – spinduliuota akimi trikampyje ir t.t. Toki daiktai ir veiksmai, mūsų vartojami tikybos tiesoms ir jausmams reikšti, vadinami simboliniais, o jų ta nauja ypatybė (kad reiškia ir vaizduoja tikybos tiesas ir jausmus) simboliškumu.

Mūsų apeigos ne vien teikia pamaldoms iškilmingumo, bet Bažnyčios paskyrimu jos vaizduoja tikėjimo tiesas ir reiškia mūsų jausmus Dievui, taigi jos simboliškos. Jųjų kai kurias Bažnyčia iškart įvedė simbolių prasme, kaip štai: akių ir rankų kėlimą, graikų ir lotynų abėcėlės asloje rašymą per bažnyčios konsekraciją ir t.t.; kitos pradžioje buvo vartojamos iš reikalo, sakysime, rankų prausimas per mišias, žvakių deginimas ir t.t., bet ilgainiui ir jos gavo simbolinės reikšmės. Šiandien kone visos mūsų Bažnyčios apeigos simboliškos. Apeigų simboliškumas kartais labai gilus ir gražus. Rūpinkimės tai suprasti, o apeigos virs mums iškalbingu žodžiu.
Antraštė: Re: Simboliai
Parašė: Silvija birželio 29, 2013, 03:30:01
O čia - šiek tiek apie bažnyčių simboliką (tas pats kun. K. Čibiras. Liturgika).




Krikščionys, atgavę tikėjimo laisvę, stengėsi taip statyti savo bažnyčias, kad jos pavidalu ir įvairiomis smulkmenomis reikštų jų tikėjimo dvasią ir tiesas: į bažnyčių statymą buvo įnešta daug simboliškumo.

Bažnyčios esti kryžiško, apskrito ir keturkampio pavidalo. Kiekviena tų formų turi savo simbolinę prasmę. Kryžius primena Kristaus mirtį ir kančias, jis – mūsų tikėjimo ir išganymo ženklas. Bažnyčių kryžius būna dvejopas: vienur kryžiaus išilginis ir skersinis lygūs – graikų kryžius; kitur išilginė dalis dukart ilgesnė už skersinę – lotynų kryžius. Apskritosios bažnyčios primena nepabaigiamybę ir amžinumą, o keturkampės – keturias pasaulio šalis. Pasitaiko bažnyčių ir šešiakampių (šešios kūrimo dienos, tobulybės skaitmuo), aštuoniakampių (8 palaiminimai) ir net 16-kampių (4x4 – keturios evangelijos, išplatintos keturiose pasaulio šalyse).

Visų gražiausiai įtaisomas bažnyčių priekis, įeinamoji dalis. Ji vadinama faciata, arba fasada. Faciata į viršų eina smailyn ir baigiasi kryžiumi. Kryžius sako, kad čia krikščionių šventovė ir kad tik per kryžių, tikėjimą ir vargus kelias eina į dangų. Iš priekio esti taip pat vienas arba du bokštai. Jie kreipia tikinčiųjų mintis ir jausmus į dangaus tėvynę. Apatinėje faciatos dalyje esti durys (portalis). Jos dvilypės (Senojo ir Naujojo Įstatymų ženklas) ir primena dangaus vartus. Ant jų viršuje matyti kartais fundatorių ženklai (herbai), statymo metai ir koks gražus posakis, pvz.: Bonus intra, melior exi – geras įeik, geresnis išeik, arba: Pax intrantibus, salus exeuntibus – ramybė įeinantiems, išganymas išeinantiems. Prieš duris laiptai, visuomet nelygaus (3,5,7) skaičiaus pakopų. Kartais dar nuo bažnyčios priešakio eina pusračiu aplink kiemą daili, stulpais paremta pastogė – portikas. Taip yra prie šv. Petro bazilikos Vatikane. Ant bažnyčios per vidų arba ten, kur kryžius susikerta, esti dažnai rutulinė kopula. Kartais ant stogo gairike sukinėjasi gaidys. Jo uždavinys – žadinti prie budėjimo, kad pagundų išvengtume.

Bažnyčios statomos aukštose vietose, atstu nuo kitų trobesių bei triukšmingų vietų ir taip, kad durimis būtų nukreiptos į vakarus, o altorine dalimi į rytus. Mat senovėje buvo paprotys melstis veidu nusikreipus į rytus, iš kur kilo Kristus, teisingumo saulė. Tačiau to bažnyčios nukreipimo, arba orientacijos, ypač mūsų laikais, griežtai nesilaikoma. Aplink bažnyčią, kur galima, paliekamas kiemas – šventorius. Čia kitados laidodavo numirėlius, o nūnai per iškilmes eina procesija, o tarpumaldžiais ilsisi žmonės. Šventorius aplink apvedamas mūru arba griežtai aptveriamas ir apsodinamas medžiais. Šventoriaus viduryje statomas jubiliejinis ar šiaip kryžius.

Viduje svarbiausia bažnyčios dalis yra toji, kur prieš didžiąsias duris. Ten stovi didysis altorius, prie kurio kunigai laiko mišias ir kitas viešąsias pamaldas. Ji vadinama presbiterija, arba kunigine. Presbiterija laipsniu ar dviem aukščiau už kitas bažnyčios dalis ir nuo vidurio atsiskiria Dievo stalu. Viršuje Dievo stalo bažnyčios skliaute eina dažnai didelis išpuoštas lankas – triumfo lankas su kryžiumi per vidų. Jame buvo piešiamas ar Kristaus triumfas danguje, ar per paskutinį teismą.
Pats vidurys bažnyčios skiriamas žmonėms. Jis pailgas ir vadinamas nava. Tas vardas nuo lotynų navis – laivas; mat, bažnyčia savo išvaizda ir paskyrimu primena laivą, kuris neša žmones per pasaulio jūrą išganymo uostan. Jei bažnyčia plati, jos vidurys eilėmis stulpų dalinamas į tris arba penkias dalis, kurių kiekviena vadinama taip pat nava. Tuomet gauname, be vidurinės arba didžiausios navos, dar šalutines.

Bažnyčios dalelė po vargonais tarp vidurio ir durų laikoma bažnyčios prieangiu, priemene. Čia pirma rinkdavosi atgailotojai ir katechumenai; vėliau moterys po gimdymo ateidavo įsivesdinti (bobinčius); dabar čia kabinamas kryžius ir švęsto vandens indas, kad žmonės įeidami turėtų kuo persižegnoja. Tai senovės apsiplovimo einant bažnyčion liekana. Apsiplovimui būdavo kieme šaltinis (cantharos).
Iš abiejų pusių prie presbiterijos esti du maži kambariai – zakristijos. Juose laikomi bažnytiniai indai ir drabužiai, o viename kunigai rengiasi pamaldoms.

Antraštė: Re: Simboliai
Parašė: Augustas birželio 29, 2013, 10:11:59
Įdomu, netgi labai.  :thumbup:  Gerai būtų, kad tęstum tas ištraukas.
Antraštė: Re: Simboliai
Parašė: Silvija liepos 04, 2013, 09:34:54
Kas yra altorius?

Jau gilioje senovėje aukoms deginti žmonės darydavo paaukštinimus, aukurais vadinamus. Aukurai vieni būdavo nuolatiniai prie šventyklų, ir tie pasižymėdavo tvirtumu ir gražumu, kiti tik tam kartui sudaromi iš lauko akmenų arba velėnų. Žydams pats Dievas įsakė pasistatyti aukurą ir nurodė jo statymo smulkmenas. Naujajame Įstatyme Kristus save aukojo Dievui, mirdamas ant kryžiaus: kryžius buvo Jam aukuras. Tai kryžiaus aukai kartoti ir prisiminti Kristus įstatė dar šv. mišių auką, kurią atlaikė pirmą kartą per paskutinę vakarienę prie valgomojo stalo; stalas tad buvo savo rūšies aukuras. Kristaus pavyzdžiu pasekė apaštalai ir jų įpėdiniai vyskupai. Ir šiandien mišias laikome bažnyčioje prie stalo ar karsto išvaizdos paaukštinimų, vadinamų iš lotynų kalbos altoriais. Jie atstoja senovės aukurus.

Altorių pavidalas

Seniau. Pirmieji krikščionių altoriai buvo paprasti valgomieji stalai. Jie būdavo iš medžio, akmens ir žalvario. Jų pavidalas nevienodas: kartais apskriti, kartais pusapskričiai, kartais keturkampiai. Kojos dažnai tik trys. Romos katakombose altoriais būdavo ir kankinių karstai – arkosolijos. Sienoje iškaldavo ir išmūrydavo įdubimą, viršuje lanku išvestą, čia dėdavo kankinio kūną ir pridengdavo iš viršaus akmenine plyta. Ant šios plytos ir laikydavo mišias. Vėliau altoriais būdavo dideli keturkampiai akmens, arba vėl akmeninė plyta ant vieno ar kelių stulpelių, kartais tam tikra nešiojama dėžė, stalas. Tuomet altorius paprastai statydavo arba bažnyčios viduryje, kur sueina kryžium išilginė ir skersinė navos, arba presbiterijos viduryje. Altorių statymas gale presbiterijos prie sienos įsigalėjo tik apie XVI amž. Kiekvienan altoriun būdavo dedamos kankinių relikvijos, o kartais kankinių kūnams laikyti statomos buvo po altoriumi ypatingos koplyčios – kriptos. Pradedant nuo XI amž. relikvijos imta statyti ir užpakaly altoriaus, tarp altoriaus ir sienos. Kad nebūtų matyti relikvijų, altoriaus užpakalyje atsirado lenta, o kartais rėmai su paveikslu. Ilgainiui šis priestatas imta visaip puošti ir įvairinti, ir pamažu susidarė nauja altoriaus dalis – priestatas. Altoriaus taisymas vidury bažnyčios labiau tiko jo paskyrimui – būti tikinčiųjų bendruomenei aukos ir pamaldų centru. Kol altorius buvo viduryje, darydavo ant jo stogelį vadinamą kiborion (lotoso vaisiaus lukštas, iš ko vėliau kilo ciborijos vardas, vedamas dabar nuo cibus – valgis).

Dabar. Šių dienų altoriai jau daug kuo skiriasi nuo senųjų. Jie dabar iš dviejų dalių: tikrojo altoriaus ir jo priestato iš užpakalio. Tikrasis altorius nūnai – pailgas stalas, kartais iš priekio karsto pavidalo. Altoriaus apačią sudaro arba mūras, arba akmens stulpai, o viršų – akmens plyta, vadinama mensa. Iš priekio altorių dažnai dengia išpuoštas audeklas rėmeliuose – antependium (ir antepedium). Mensos viduryje, o kartais pačiame altoriaus mūre daromas įdubimas (sepulchrum), kur dedamos šventųjų relikvijos. Nuo katakombų laikų mišios laikomos tik ant šventųjų relikvijų. Jei altorius medinis ir neturi akmeninės mensos su relikvijomis, tuomet viduryje altoriaus mišioms laikyti įtaisoma marmurinė plytelė su relikvijomis – portatilis.

Užpakaly altoriaus laipteliu iškyla padėklas (padelis) žvakėms, gėlėms, relikvijoms statyti, o už jo stačiai į viršų nuo altoriaus priestatas. Čia įvairūs stulpeliai, arkadomis sunerti, tarp kurių paveikslai ir statulos; čia bokštai bokšteliai, čia visoki pagražinimai, o visa ko viršuje kryžius. Altorių priestatai esti vieno ir daugiau aukštų – kondignacijų. Kai kur priestatai taip įtaisyti, kad vidurys nejudinamas, o sparnai sudaromi, tai – triptikai. Triptikų sparnuose iš abiejų pusių esti įvairių paveikslų. Atidarius arba uždarius triptiką, altoriaus išvaizda ir paveikslai kinta. Triptikai sutinkami gotų stiliaus bažnyčiose.

Tabernakulis

Altoriaus viduryje esti mažas namukas ar spintelė Švenčiausiajam Sakramentui laikyti – tabernakulis (šėtra), arba ciborija. Ant tabernakulio dažnai matyti dar gražus stogelis, keturiais stulpeliais paremtas, tai sostas šv. Sakramentui išstatyti per iškilmingas pamaldas. Prieš tabernakulį su šv. Sakramentu visuomet turi degti lemputė – amžinoji ugnis, meilės ženklas.

Altorių gerbimas

Altorius – vyriausias daiktas ir vieta bažnyčioje. Ir visa bažnyčia ne kam kitam statoma, tik pridengti altoriui ir apie jį susirinkusiems žmonėms. Bažnyčios visa garbė nuo altoriaus: kur nėra altoriaus, nėra ir bažnyčios. Altorius – Jėzaus Kristaus sostas ir Kristų mums primena bažnyčioje. Todėl katalikai kaip galėdami gražina altorius, kad tuo išreikštų didžiausią pagarbą jiems. Altoriai ypatingu būdu vyskupo konsekruojami ir paskui nuolat būna pridengti trimis drobės marškomis (Kristaus karsto marškos). Nuo bažnyčios altorius skiriamas grotelėmis, kad bet kas jo liesti negalėtų. Ant altoriaus niekas neturėtų būti ir dedama, išskyrus mišioms reikalingus daiktus. Taigi, tikintieji kur kas geriau darytų, jei nedėtų nešamų bažnyčion dovanų ant altoriaus. Tam reikalui geriau tinka zakristija ir bažnyčios prieangis. Kitados nusikaltėlis, prisiglaudęs prie altoriaus, jau būdavo laisvas nuo suėmimo. Altorius turi ir mums likti šventenybė. Prieš altorių eidami mes bent galvą nulenkime, o jei ten laikomas šv. Sakramentas, tai ir atsiklaupkime.

Ištrauka iš kun. K. ČIBIRO, LITURGIKA 1947. (Teksto išryškinimai - mano)

Antraštė: Re: Simboliai
Parašė: Silvija liepos 21, 2013, 10:57:40
Liturginių rūbų spalvos.

Bažnyčios iškilmės nevienodos prasmės ir tono (nuotaikos). Jųjų vienos – linksmos, kitos liūdnos ir graudingos; vienos mini tyliuosius nekaltybės laimėjimus, kitos kankinių kentėjimus ir mirtį. Pagal tai turi keistis taip pat liturginių rūbų spalva ir taikintis prie šventės nuotaikos bei prasmės. Liturginiai rūbai esti šių spalvų: žalios, baltos, raudonos, žydros ir juodos.

Žalia spalva – vilties spalva, per ją reiškiame išganymo ir dangaus ilgesį. Ji skiriama sekmadieniams ir šiokioms dienoms nuo Sekminių iki Advento ir nuo Trijų Karalių iki Užgavėnių. Tačiau, jei tomis dienomis pasitaiko kurio šventojo iškilmė, spalva taikoma prie šio paskutiniojo.

Balta spalva, kuriai prilygsta ir geltona aukso spalva, reiškia nekaltumą ir džiaugsmą. Šios spalvos drabužiai vartojami per Viešpaties, Šv. Panelės ir išpažinėjų šventes.

Raudona spalva – kraujo ir ugnies spalva. Imama Šv. Dvasios atėjimo dieną ir kankinių šventėmis.
Žydra, tamsiai mėlyna (fioletinė) – skausmo ir atgailos spalva, todėl ir vartojama Gavėnios, Advento ir pasninkų dienomis.

Juoda spalva – nuliūdimo ir gedulo spalva. Juodais rūbais laidojame numirėlius ir laikome už juos pamaldas. Didįjį penktadienį – Kristaus mirties dieną – taip pat esti juoda spalva.

Iki VI amž. liturginiai rūbai buvo baltos spalvos. Nuo VI iki XIII amž. spalvų simbolingumas ir jų vartojimas nebuvo griežtai nustatytas. Tai padarė Inocentas III († 1216 m.).

Ištrauka iš kun. K. ČIBIRO, LITURGIKA 1947.




Naujai liturginių rūbų simboliką pristato kun. Mozė Mitkevičius čia:

http://apzvalga.eu/liturginiai-drabuziai-istorija-funkcijos-simbolika.html (http://apzvalga.eu/liturginiai-drabuziai-istorija-funkcijos-simbolika.html)
Antraštė: Re: Simboliai
Parašė: Giedrė liepos 21, 2013, 17:09:00
Labai patiko apie spalvas :thumbup:
Antraštė: Re: Simboliai
Parašė: Silvija lapkričio 23, 2013, 03:18:03
Ankstyvosios krikščionybės laikais, kai formavosi simbolinė ikonografija, evangelistai dažnai buvo vaizduojami kaip keturios sparnuotos būtybės: Matas – kaip žmogus su sparnais, Morkus – sparnuotas liūtas, Lukas – jautis, Jonas – erelis. Tai lėmė ankščiau pateiktas Ezechielio pranašystės epizodas. Apreiškime Jonui taip pat vaizduojamos keturios būtybės, supančios Dievo sostą. Nors jos žinomos kaip apokaliptinės būtybės, nuo seniausių laikų buvo tapatinamos su keturiais evangelistais. Tokį evangelistų vaizdavimą viduramžių Šventojo Rašto aiškintojai grindžia ir pačiu evangelijų pobūdžiu.

Mato simbolis yra žmogus, kadangi jo evangelija prasideda Kristaus protėvių kilmės medžiu, tuo pabrėžiant Jėzaus žmogiškąją prigimtį. Mato evangelija parašyta paprastu neįmantriu stiliumi, kurį geriausiai charakterizuotų žodis realizmas. Ji artima protokoliškam Jėzaus gyvenimo aprašymui.
Morkaus atributas – liūtas. Morkaus evangelija pradedama tyruose šaukiančiojo balsu – aliuzija į riaumojantį liūtą. Tekste dominuoja Jėzaus Kristaus kaip Dievo Sūnaus didybė. Morkus buvo žydas, rašęs žydams ir matęs Jėzuje Mesiją - žydų tautos liūtą, kurį skelbė pranašai.
Jono simbolis yra erelis.Erelis gali pakilti aukščiau už visus paukščius. Sakoma, kad iš visų paukščių tik vienas erelis gali žiūrėti tiesiai į saulę. Jono evangelija yra teologinė; jo minties skrydžiai aukštesni nei visų kitų ir jis labiau nei kiti evangelistai iškelia Kristaus dieviškumo idėją. Tai evangelija, iš kurios filosofai gali semti temas apmąstymams ir atsakymą rasti tik amžinybėje.
Luko simbolis yra jautis. Jautis buvo aukos gyvulys; Lukas mato Jėzų kaip auką už visą pasaulį. Lukui svarbiausia, kad Jėzus sunaikina skiriančius barjerus ir yra tas pats žydams ir pagonims, šventiesiems ir nusidėjėliams. Jis yra viso pasaulio Išganytojas.

Kaip buvo minėta, būdingiausias Kristaus karališkos galios vaizdinys yra Didybės Viešpats, sėdintis šlovės soste, kurį supa keturi gyvūnai su žmogaus, jaučio, liūto ir erelio galvomis. Tai evangelistų simboliai, bet tai ir pačių galingiausių kūrinijos būtybių simboliai, be to, - paties Kristaus simboliai. Kai kurie viduramžių rašytojai teigė, kad Kristus yra žmogus savo gimimu, jautis – paaukojimu, liūtas – prisikėlimu ir erelis – pakilimu į dangų.




Panaudota medžiaga iš karmelitų parapijos puslapio: http://karmelituparapija.lt/istorija_daile/vidus/freskos/evangelistai/ (http://karmelituparapija.lt/istorija_daile/vidus/freskos/evangelistai/) ir http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-11-23-br-lukas-skroblas-osb-kristus-visatos-valdovas/110512 (http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-11-23-br-lukas-skroblas-osb-kristus-visatos-valdovas/110512)
Antraštė: Re: Simboliai
Parašė: arabele lapkričio 24, 2013, 02:38:34
oho kiek daug informacijos ačiū Silvija kad mus apšvietei
Antraštė: Re: Simboliai
Parašė: Pilgrim gruodžio 01, 2013, 15:13:15
(http://dievogarba.files.wordpress.com/2012/01/vengtini-zenklai.jpg)
Antraštė: Re: Simboliai
Parašė: Diak. Tomas M. gruodžio 03, 2013, 03:23:59
Pasitelkdami simbolius, blogio tarnai bando suklaidinti tikinčiuosius, piligrimų lankomose vietose dalindami nemokamus rožinius:

http://www.youtube.com/watch?v=V-ajORGE5X8

Tik būdamas dėmesingas, gali tai pastebėti...
Antraštė: Ats: Simboliai
Parašė: Silvija birželio 17, 2014, 02:54:14
CitataPer apreiškimą 1674 m. Marijai Margaritai buvo parodyta Švč. Širdis liepsnose, akinanti labiau už saulę ir skaidri kaip krištolas, su garbinama žaizda. Širdį juosė erškėčių vainikas, simbolizavęs žmonių nuodėmių sukeltas kančias. O ant Širdies uždėtas kryžius, kuris reiškė, jog nuo pat pirmosios Įsikūnijimo akimirkos, nuo tos akimirkos, kai susiformavo Švč. Širdis, ant jos buvo uždėtas Kryžius. Pagal šią viziją Marija Margarita nupiešė atvaizdą, kurį Bažnyčia garbina ir šiandien – liepsną, erškėčių vainiką ir Kryžių.

Daugiau apie tai rasite čia: http://www.vievioparapija.eu/skaitiniai/apie-svenciausiaja-jezaus-sirdi (http://www.vievioparapija.eu/skaitiniai/apie-svenciausiaja-jezaus-sirdi)
Antraštė: Ats: Simboliai
Parašė: Silvija gegužės 23, 2015, 03:51:41
KBK apie Šventosios Dvasios simbolius:




ŠVENTOSIOS DVASIOS SIMBOLIAI
694  Vanduo. Vanduo simbolizuoja Šventosios Dvasios veikimą Krikšto metu, nes po Šventosios Dvasios šaukimosi jis tampa veiksmingu sakramentiniu naujojo gimimo ženklu: kaip prieš gimdami buvome išnešioti vandenyje, taip ir krikšto vanduo ženklina, kad mūsų gimimas dieviškajam gyvenimui mums duodamas Šventojoje Dvasioje. Tačiau ,,pakrikštyti vienoje Dvasioje", mes taip pat esame ,,pagirdyti viena Dvasia" (1 Kor 12, 13); tad Šventoji Dvasia pati yra Gyvasis Vanduo, ištryškęs iš nukryžiuotojo Jėzaus šono,17 kaip iš šaltinio, ir mumyse trykštantis į amžinąjį gyvenimą.18
695  Patepimas. Patepimo aliejumi simbolis irgi yra Šventosios Dvasios ženklas, tapęs net jos sinonimu.19 Įvedant į krikščioniškąjį gyvenimą, jis yra sakramentinis Sutvirtinimo ženklas, Rytų Bažnyčiose kaip tik vadinamas ,,Patepimu krizma". Tačiau, norint suvokti visą jo reikšmingumą, reikia grįžti prie Šventosios Dvasios įvykdyto pirmojo – Jėzaus – patepimo. Kristus (hebrajiškai ,,Mesijas") reiškia Dievo Dvasios pateptąjį. Senojoje Sandoroje20 buvo Viešpaties ,,pateptųjų", ypač karalius Dovydas.21 Tačiau Jėzus yra vienintelis toks Dievo Pateptasis: Sūnaus prisiimta žmogiškoji prigimtis yra visa ,,Šventosios Dvasios patepta". Jėzus yra tapęs ,,Kristumi" per Šventąją Dvasią.22 Mergelė Marija pradeda Kristų iš Šventosios Dvasios, kuri per angelą praneša, kad Jis nuo pat gimimo23 bus Kristus, ir paragina Simeoną ateiti į Šventyklą, kad pamatytų Viešpaties Mesiją;24 Jėzus yra kupinas Šventosios Dvasios,25 ir galia, sklindanti iš gydančio ir gelbinčio Kristaus, yra Jos.26 Pagaliau Ji prikelia Jėzų iš numirusių.27 Tad savo nugalėjusioje mirtį žmogystėje28 visas tapęs ,,Kristumi", Jėzus gausiai išlieja Šventąją Dvasią, kol ,,šventieji", susivieniję su Dievo Sūnaus žmogyste, taps ,,tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką" (Ef 4, 13): ,,viso Kristaus", kaip sako šv. Augustinas.29
696  Ugnis. Vanduo žymi Šventojoje Dvasioje duoto gyvenimo gimimą ir vaisingumą, o ugnis simbolizuoja Šventosios Dvasios veikimo galią perkeisti. Pranašas Elijas, kuris ,,pakilo [...] lyg ugnis, jo žodis buvo lyg liepsnojanti krosnis" (Sir 48, 1), savo malda pritraukė ugnį iš dangaus sudeginti aukai ant Karmelio kalno;30 tai įvaizdis Šventosios Dvasios ugnies, perkeičiančios visa, ką Ji paliečia. Jonas Krikštytojas, kuris ,,su Elijo dvasia ir galybe žengs pirma Viešpaties" (Lk 1, 17), skelbė Kristų kaip tą, kuris ,,krikštys Šventąja Dvasia ir ugnimi" (Lk 3, 16), tąja Dvasia, apie kurią Jėzus sakys: ,,Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!" (Lk 12, 49). ,,Tarsi ugnies liežuviai" Šventoji Dvasia nusileido ant mokinių Sekminių rytmetį, ir jie ,,pasidarė pilni Šventosios Dvasios"31. Dvasinė tradicija tą ugnies simboliką išlaikys kaip vieną išraiškingiausių Šventosios Dvasios veikimo alegorijų32: ,,Negesinkite Dvasios!" (1 Tes 5, 19).
697  Debesis ir šviesa. Šie du simboliai neatskiriami nuo Šventosios Dvasios pasirodymo. Senojo Testamento teofanijose tai tamsus, tai šviesus debesis apreiškia gyvąjį ir gelbintį Dievą, pridengdamas Jo nežemišką garbę; taip nutiko Mozei ant Sinajaus kalno,33 Susitikimo palapinėje,34 keliaujant per dykumą,35 Saliamonui – Šventyklos pašventinimo metu.36 Šiuos pranašingus įvaizdžius Kristus įgyvendino Šventojoje Dvasioje. Dvasia nužengė ant Mergelės Marijos ir pridengė ją ,,savo šešėliu", kad ji pradėtų ir pagimdytų Jėzų37. Ant Atsimainymo kalno ši Dvasia ,,užėjo [kaip] debesis ir uždengė" Jėzų, Mozę ir Eliją, Petrą, Jokūbą ir Joną, ,,o iš debesies aidėjo balsas: 'Šitas mano išrinktasis Sūnus, Jo klausykite!'" (Lk 9, 35). Pagaliau tas pats ,,debesis paslėpė" Jėzų nuo mokinių akių Žengimo į dangų dieną38 ir apreikš Žmogaus Sūnaus garbę Jo Atėjimo dieną.39
698  Antspaudas yra simbolis, artimas patepimui. Kristų ,,Dievas savo antspaudu yra pažymėjęs" (Jn 6, 27), o Jame Tėvas savo antspaudu pažymėjo ir mus40. Kadangi Krikšto, Sutvirtinimo ir Šventimų sakramentuose antspaudo (graikiškai sfragidos) įvaizdis reiškia nepanaikinamai veikiantį Šventosios Dvasios patepimą, jį kai kurios teologinės tradicijos vartodavo išreikšti neišdildomai žymei, įspaudžiamai tų trijų sakramentų, kurie negali būti kartojami.
699  Ranka. Jėzus gydydavo ligonius41 ir laimindavo kūdikius42 uždėdamas ant jų rankas. Ir apaštalai Jo vardu darė tą patį.43 Maža to – apaštalų rankų uždėjimu teikiama Šventoji Dvasia.44Laiškas žydams rankų uždėjimą priskiria prie savo mokymo pagrindinių elementų.45Tą visagalio Šventosios Dvasios išliejimo ženklą Bažnyčia išsaugojo savo sakramentinėse epiklezėse.
700  Pirštas. Jėzus išveja ,,demonus Dievo pirštu".46 Dievo Įstatymas įrašytas akmeninėse plokštėse ,,Dievo pirštu" (Iš 31, 18), o apaštalų rūpesčiui pavestas ,,Kristaus laiškas" surašytas ,,gyvojo Dievo Dvasia, ne akmens plokštėse, bet gyvų širdžių plokštėse" (2 Kor 3, 3). Himne ,,O Dvasia Viešpatie, ateik" į Šventąją Dvasią kreipiamasi kaip į ,,Tėvo dešinės pirštą" [,,digitus paternae dexterae"].47
701  Balandis. Baigiantis tvanui (kurio simbolika siejama su Krikštu), Nojaus išleistas balandis sugrįžo su žalia alyvų medžio šakele snape, ir tai buvo ženklas, kad jau vėl galima gyventi žemėje.48 Kristui išbridus iš savojo krikšto vandens, Šventoji Dvasia it balandis sklendė žemyn ir nusileido ant Jo.49 Šventoji Dvasia nusileidžia ir pasilieka nuplautose pakrikštytųjų širdyse. Kai kuriose bažnyčiose šventoji Eucharistijos atsarga yra laikoma metalinėse balandžio formos talpose (columbarium), įrengtose virš altoriaus. Šventąją Dvasią simbolizuojantis balandis yra krikščioniškosios ikonografijos tradicija.


http://katekizmas.lt/kbk1996p2003_p2008-2009gv/N1300B.html
Antraštė: Ats: Simboliai
Parašė: kukulis gegužės 23, 2015, 17:42:20
Čia apie tuos simbolius dėl to, kad Sekminės? :)

O gal kažkuris simbolis labiau "užkabina", ar įkvepia kokias nors įžvalgas?
Antraštė: Ats: Simboliai
Parašė: Silvija gegužės 24, 2015, 08:12:23
Ir dėl to, ir dėl kito :)

Pirmiausia, tai nustebau, kad šalia visiems gerai žinomų simbolių kaip vandens, ugnies ir balandžio, atsirado tokie kaip ranka, antspaudas, pirštas ir kt., bet štai kur dingo vėjas? O gal vėjas - ne simbolis? :-\

O įžvalgos tai randasi skaitant kiekvieno apibūdinimą, pvz, apie vandenį pagalvojau, kad jis - geras amortizatorius :), pabandykit vandenyje muštis - neišeis :), kūdikis motinos įsčiose plaukiodamas vandenyje irgi saugus. O mes? Ar saugiai gyvename Šventojoje Dvasioje?

Apie antspaudą kai skaičiau, pagalvojau apie tatuiruotes :)
Antraštė: Ats: Simboliai
Parašė: Silvija gegužės 24, 2015, 15:16:45
Ištirta, kad Jordano upė tekėdama sudaro dvi jūras: Galilėjos ežerą ir Negyvąją jūrą. Galilėjos ežeras, arba jūra, priima Jordano vandenis, bet paskui leidžia jiems ištekėti. Šioje jūroje knibždėte knibžda gyvybė, ji viena iš žuvingiausių vandens telkinių pasaulyje. Negyvoji jūra gauna Jordano vandenis ir pasilaiko juos sau, iš jos niekas neišteka. Ji tikrai yra ,,mirusi" jūra: nei joje, nei aplink ją nėra nė pėdsako gyvybės, tik druskinga dykvietė. Tai simbolis. Kad gautume meilę po to, kai ji mums buvo gausiai išlieta per Krikštą ir ne kartą vėliau, būtina leisti tai meilei ištekėti, nugriauti mūsų egoizmo užtvanką ir išleisti tai, ką turime.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-05-23-raniero-cantalamessa-ofm-cap-visi-pasidare-pilni-dievo-meiles/45216
Antraštė: Ats: Simboliai
Parašė: Varlė keliauninkė gegužės 24, 2015, 16:03:34
Noriu tik pasitikslinti tų kas žino, ar simbolis/ženklas yra Bažnyčios susitarimo reikalas ką jis reiškia ar ne? Turiu galvoj, kad simbolis egzistuoja tik tam tikroje aplinkoje, tam tikroje bendruomenėje ir yra jos susitarimo reikalas. Teisingai?
Antraštė: Ats: Simboliai
Parašė: Pilgrim gegužės 24, 2015, 16:16:21
Nėra taip paprasta atsakyti. Gali kartais simbolis būti susitarimo dalykas. Tačiau gali būti ir tarsi "įrašytas" sąmonėje/prigimtyje. Kartais įvykis tampa simboliu. Įvairiai gali būti. Tarkim toks pvz. kryžiaus simbolis. Tiesiog pamąstymui. Tiesiog yra kai kurie dalykai, reiškiniai, kurie jau savaime yra simboliai. Ir jie tais simboliais yra nepriklausomai ar tu juos laikai tokiais ar ne.
Antraštė: Ats: Simboliai
Parašė: Varlė keliauninkė gegužės 24, 2015, 16:24:57
Tada man vistiek toks neaiškumas. Sakykim
yra bendruomenė, kuri naudoja kažkokį simbolį X, ir jo reikšmė yra aiški visiem kitiems.
Tada atsiranda kita grupė žmonių ar atskiras individas, kuris tam pačiam simboliui X suteikia kitokią savišką reikšmę ir naudojasi juo kaip savu. Kaip tada visiems kitiems suprasti tokį simbolį? pagal priklausymą vienai ar kitai bendruomenei, ar galima rinktis? Kitaip sakant ar simbolis X anksčiau reiškęs vieną dalyką, gali staiga imti reikšti kitą?
Antraštė: Ats: Simboliai
Parašė: Diak. Tomas M. gegužės 24, 2015, 17:01:50
Yra dar ir kita plotmė, pvz. tam tikri simboliai yra universalūs ir kerta tiek žemišką, tiek dvasines plotmes, kaip pvz. demonai nemėgsta tyro švęsto vandens žymiai labiau, nei kito švęsto skysčio.

Tuos universalius simbolius ar galime sakyti tam tikrų daiktų (dvasines) savybes padeda atpažinti Šv. Dvasia. Dabar vis paskaitinėju apie Kotryną Emmerich, tai jau nuo vaikystės ji jautė dvasinį daiktų "svorį". Rašo, kad ji atpažindavo aplinkui jos namus augančius augalus, kurie būdavo naudojami raganavime ir ji juos išraudavo. Ji instinktyviai jautė, kokie augalai buvo naudojami blogiems tikslams.
Antraštė: Ats: Simboliai
Parašė: Pilgrim gegužės 24, 2015, 17:34:26
Keliauninke,
pradėkim nuo to, kad pagal savo "svorį" simbolius galima klasifikuoti. Pvz. archietipiniai simboliai, kurie vienaip ar kitaip simbolizuoja Šventybę yra nekintantys savo prasme, bet tarkim kultūriniai simboliai gali kisti skirtingose kultūrose, pvz. pasisveikinimo ritualai, arba šeimos simboliai, kiekvienoje šeimoje gali būti visiškai skirtingi. Tai tavo situacijoje, priklausomai kokiai kategorijai priskirtum simbolį, tai atsižvelgiant į tai gali kisti.
Antraštė: Ats: Simboliai
Parašė: kukulis gegužės 25, 2015, 02:42:27
Aš tai prisimenu vieną pamokslą, girdėtą per Marijos radiją. Ten buvo kalbama apie Šventosios Dvasios simbolį - ugnį. Tuo tarpu, pamokslą sakęs kunigas vandeniu simbolizavo žmogaus drungnumą, kuriuo gesinama Šventosios Dvasios ugnis.

Man klausantis kažkaip keista pasirodė, nes vanduo juk taip pat yra Šventosios Dvasios simbolis. Iš čia kyla tokios įžvalgos: kiekvienas simbolis gali būti vartojamas lokaliame, arba globaliame kontekste. Lokaliame kontekste simbolio reikšmę gali užsiduoti pats kalbėtojas. Minėtame pamoksle vanduo kaip simbolis buvo pavartotas lokaliame kontekste.

Tuo tarpu vanduo kaip simbolis globaliame (globalesniame) reiškia Šventąją Dvasią ar jos veikimą. Ir kaip gi tas vanduo negesina ugnies? Atsakymas gal būt dar viename simboliniame pasakojime iš Šventojo Rašto, kuriame Dievas siuntė ugnį ir ledą iš dangaus, o taip pat tvariniją, kad naikintų pasėlius. Ir taip buvo, kad ugnis nedegino tvarinijos ir netirpdė ledo, tuo tarpu ledas ir vanduo negesino ugnies; o visi tuo tarpu naikino pasėlius.

Remiantis šiuo simboliu tarsi gauname, kad  Šventąją Dvasią simbolizuoja ir ugnis ir vanduo, kurie vienas kito nei gesina nei išdžiovina.
Antraštė: Ats: Simboliai
Parašė: Varlė keliauninkė gegužės 25, 2015, 06:47:59
Pilgrim, tada konkrečiau.
Nesenai LT nuskambėjo, gal nelabai garsiai, atvejis, kai žinomas žmogus (katalikas) viešai naudojo žinomą satanistų simbolį "velnio ragus" ir tvirtino kad jis tai supranta kaip "kačiuko ausis" :) Tą žmogų labai gerbiu, bet iš tiesų nesuprantu tokio "melo", tie ragai pakankamai stiprus archetipas.. Na, tu žinai apie ką kalbu ;)
CitataDu ragai į viršų – liuciferio karalystė, du ragai žemyn – žmogus yra dievas. Kai kurios muzikos grupės naudoja šį simbolį kaip sėkmės ženklą
Antraštė: Ats: Simboliai
Parašė: Pilgrim gegužės 25, 2015, 08:32:56
Kai kurie simboliai veikia nepriklausomai ar tu žinai ar nežinai apie tai ką jie simbolizuoja.
Antraštė: Ats: Simboliai
Parašė: kukulis gegužės 25, 2015, 09:26:21
Aš kaip informatikas, visad simbolius įsivaizdavau kaip informacijos pernešimo vienetus. Tokiu atveju, ar gali veikti tas perdavėjas, kai nėra kam perduoti. T.y. turi būti priėmėjas.
Taip ir su simboliu, aš visad įsivaizdavau, kad simbolis veikia tik tuo atveju, kai yra prėmėjas, t.y. kai tas simbolis vienaip arba kitaip suprantamas...

Bet jeigu simbolis nėra vien tik informacijos perdavimo vienetas/tarpininkas, o ir kažkas daugiau, tuomet .. teiginys dėl savaiminio veikimo tampa teisingas.

Tačiau man simbolį suvokti kitaip, kaip tik informacijos perdavimo vienetu/tarpininku, labai sudėtinga; nes tam kad jis savaime veiktų, pats simbolis turėtų būti subjektas - gyvas daiktas, o ne vien paprastas objektas. Bet jeigu simbolis yra ne objektas, o subjektas, tuomet jis jau daugiau negu simbolis ...

Piligrim, gal galėtum paaiškinti tą savaiminį simbolio veikimo principą?
Antraštė: Ats: Simboliai
Parašė: Augustas gegužės 25, 2015, 15:35:47
Citata iš: kukulis  gegužės 25, 2015, 09:26:21
Aš kaip informatikas, visad simbolius įsivaizdavau kaip informacijos pernešimo vienetus. Tokiu atveju, ar gali veikti tas perdavėjas, kai nėra kam perduoti. T.y. turi būti priėmėjas.
Taip ir su simboliu, aš visad įsivaizdavau, kad simbolis veikia tik tuo atveju, kai yra prėmėjas, t.y. kai tas simbolis vienaip arba kitaip suprantamas...
Kaip ir kiekvieno ženklo atveju, taip ir simbolio atveju turi būti ir siuntėjas, ir priėmėjas.

CitataBet jeigu simbolis nėra vien tik informacijos perdavimo vienetas/tarpininkas, o ir kažkas daugiau, tuomet .. teiginys dėl savaiminio veikimo tampa teisingas.

Tačiau man simbolį suvokti kitaip, kaip tik informacijos perdavimo vienetu/tarpininku, labai sudėtinga; nes tam kad jis savaime veiktų, pats simbolis turėtų būti subjektas - gyvas daiktas, o ne vien paprastas objektas. Bet jeigu simbolis yra ne objektas, o subjektas, tuomet jis jau daugiau negu simbolis ...
Joks simbolis neveikia savaime.  :thumbup: Jis yra materialus daiktas, kuris skirtas išreikšti sudėtingesnei tikrovės daliai, kurios žmogus pamatyti negali.

CitataPiligrim, gal galėtum paaiškinti tą savaiminį simbolio veikimo principą?
Aš, žinoma, nesu Pilgrim'as, bet pamėginsiu. Šiaip jau simbolių atveju informaciją perduoda ne simboliai, bet žmonės, kurie tuos simbolius panaudoja kažkokiai tikrovės daliai išreikšti. Tie simboliai, žinoma, įspaudžia giliai žmogaus atmintyje tam tikrą prisiminimą, kurio pats žmogus ir vėlesni jo palikuonys gali sąmoningai ir nesuvokti, bet tas prisiminimas veikia, ir žmogus (nors jis būtų tiesiogiai su tuo simboliu nesusijęs) reaguoja į tą simbolį lygiai taip pat, kaip ir tas, kuris priskyrė tam simboliui tokią (t.y., būtent taip, o ne kitaip reaguoti skatinančią) reikšmę.
Antraštė: Ats: Simboliai
Parašė: kukulis gegužės 25, 2015, 15:37:21
Taip išeina, kad simbolis tarsi veikia per pasąmonę?
Antraštė: Ats: Simboliai
Parašė: Augustas gegužės 25, 2015, 16:04:36
Citata iš: kukulis  gegužės 25, 2015, 15:37:21
Taip išeina, kad simbolis tarsi veikia per pasąmonę?
Žinoma, veikia ne tik per pasąmonę, bet taip pat veikia ir per pasąmonę. :)
Antraštė: Ats: Simboliai
Parašė: Pilgrim gegužės 25, 2015, 17:18:40
Jau kažkuris laikas pamąstau apie tai, kad Bažnyčioje nuo Apaštalų laikų egzistavo Tradicija, vadinama disciplina arcani. šv. Bazilijus sakė, kad vienos krikščioniškosios tiesos yra užrašytos, o kitos ,,perduodamos slėpiningu būdu" arba "Slėpiningoje Tradicijoje", kuri yra ne kas kita, kaip Apaštalų mokymas, perduodamas iš lūpų į lūpas.
Ir ... Kukuli, manau šis atsakymas apie simbolius patenka į šią Tradiciją.
Keliauninkės klausime persipina keletas dalykų, tavo klausime jie išsiskiria. Tačiau vis tiek norisi šį tą atsakyti  :)
čia siužetas (Keliauninkei ir tau) https://www.youtube.com/watch?v=7_sXVKD1VGg
svarbu atidžiai išgirsti tą dalį kur kalba apie pora konkrečių simbolių
Antraštė: Ats: Simboliai
Parašė: kukulis gegužės 26, 2015, 03:58:17
Tam tikra prasme taip gaunasi kad vos ne kiekvienas žmogaus gyvenimo veiksmas tampa simboliu ...

Bet vėl, jeigu viskas yra simbolis, tai kas tada NE simbolis?
Antraštė: Ats: Simboliai
Parašė: Pilgrim gegužės 26, 2015, 05:58:40
Iš esmės viskas yra simbolis, kuris bendrąja prasme rodo tavo judėjimo vektorių link Dievo arba nuo Jo. Todėl nėra neutralių simbolių. Apie tai ir kalba, ypatingai egzorcistai.
Antraštė: Ats: Simboliai
Parašė: Augustas gegužės 26, 2015, 06:03:27
Citata iš: kukulis  gegužės 26, 2015, 03:58:17
Tam tikra prasme taip gaunasi kad vos ne kiekvienas žmogaus gyvenimo veiksmas tampa simboliu ...

Jei būsime tikslūs, tai kiekvienas žmogaus veiksmas tampa ne simboliu, bet ženklu arba simboliu. Simbolis yra truputį sudėtingesnis dalykas nei paprastas ženklas.

CitataBet vėl, jeigu viskas yra simbolis, tai kas tada NE simbolis?

Savaime suprantama, kad jei ne viskas yra simbolis, o yra ir ženklas, tai viskas, kas yra ženklas, yra ne simbolis.  :) 
Antraštė: Ats: Simboliai
Parašė: kukulis gegužės 26, 2015, 08:54:44
Na gerai,
bet iš viso to ką parašėme, tai matome, kad ne simbolis veikia savaime, veikia :
* žmogaus sąmonė pagal simbolį;
* žmogaus pasąmonė pagal simbolį;
* dvasinio pasaulio būtybės reaguoja į simbolį.

Formaliai gauname, kad vis vien simbolis pats savaime kaip ir neveikia. Čia gal tas  "savaime" turima gal omeny būtent, kai pagal simbolį veikia pasąmonė arba dvasinio pasaulio būtybės?

Ir dar - į sąrašą neįtraukiau Dievo, nes jeigu Dievas veiktų pagal simbolį, tai simbolis tarsi būtų aukščiau už Dievą, o tai kažkaip nesiderina su tuo, kad Dievas yra transcendentiškai laisva būtybė.
Antraštė: Ats: Simboliai
Parašė: Diak. Tomas M. gegužės 26, 2015, 09:36:27
Spėčiau, kad Dievas reaguoja į simbolius, ne todėl, kad simboliai už Jį kažkaip "stipresni", bet todėl, kad Jis yra amžinai ištikimas savo pažadams ir įsipareigojimams žmogui, ištikimas savo Žodžiui, Sau pačiam.

Pamenu vieno švento kunigo istoriją, kai jam apsireiškė Dievas Tėvas savo rūstybėje dėl žmonių nuodėmių, kunigas pajuto, kad gali būti sunaikintas. Tuomet jo Angelas Sargas patarė jam užsidėti liturginį arnotą. Su arnotu kunigas jautėsi žymiai saugiau Dievo Tėvo akivaizdoje, nes jautė, kad Dievas nesunaikins savo tarno.
Antraštė: Ats: Simboliai
Parašė: Varlė keliauninkė gegužės 26, 2015, 16:49:57
Perskaičiau vienoje knygoje, kad pasaulis nėra vieta, kad ir kaip keistai tai skambėtų, o procesas. Labai patiko. Taip kad įžvalga apie vektorių, arba paprasčiau būtų - kryptį link Dievo ar nuo jo, tinka. Ir daug ką paaiškina. Dėkui visiems, kas čia "užsivedė kalbėti" :)
Antraštė: Ats: Simboliai
Parašė: Silvija sausio 14, 2016, 09:27:04
Iš straipsnio ŠVENTŲJŲ DURŲ SIMBOLIKA IR REIKŠMĖ:

Krikščionybės ikonografijoje pastebime dvi priešingas reikšmes, tai užvertos, užrakintos durys, kurios tarsi kliūtis, užtverianti įėjimą. Tačiau šalia to durys žymi ir simbolišką įžengimą, kartais dinamišką, paskatintą įvykių, situacijos, kartais iškilmingą ir lėtą, žymintį triumfą.

Jubiliejinių Gailestingumo metų piligrimystė žengiant pro Šventąsias duris tai ženklas, kad ir gailestingumas yra tikslas, reikalaujantis įsipareigojimo ir pasiaukojimo. Ši piligrimystė tai akstinas atsiversti: peržengdami Šventųjų durų slenkstį,  leisimės apglėbiami Dieviško gailestingumo ir įsipareigosime būti gailestingi kitiems. Durys nurodo žingsnį, kurį kiekvienas krikščionis yra kviečiamas žengti – iš nuodėmės į malonę, žvelgiant į Kristų, sakantį: ,,Aš esu vartai."


http://lt.radiovaticana.va/news/2015/12/02/šventųjų_durų_simbolika_ir_reikšmė/1191523 (http://lt.radiovaticana.va/news/2015/12/02/šventųjų_durų_simbolika_ir_reikšmė/1191523)
Antraštė: Ats: Simboliai
Parašė: vida sausio 15, 2016, 02:51:48
Man labai įdomu,kaip esame apgaudinėjami kalėdų senelio personažu. Bendruomenės susirinkime kalbėjome ta tema. Kalėdų senio nėra. Jis niekaip neegzistuoja. Niekas nebesigilina, visi tiki juo. O kokiu kampu jis veikia. Kas yra Kalėdos? Visa industrija išvystyta. Iš tikrųjų tai Kūdikėlio gimimas. O kas yra kalbama, pateikiama? Galvos prikištos melu. Tą ištrinti reikia . Savo dukros jaunai sukurtai šeimai apie tai pasakiau. Nuėjome į mišias, kaip tyčia kunigas pasakė,kad vaikučiai, jeigu būsite geri, tai kalėdų senelis atneš dovanų. Dabar daug kur man užkliūna tas senis. Ir žurnaluose katalikiškuose. Ir frazė, jeigu būsite geri irgi rėžia ausį. Ne už mūsų nuopelnus esame išrinkti. Ne mes pasirinkome, o mus pasirinko.
Antraštė: Ats: Simboliai
Parašė: Kaštonas sausio 15, 2016, 04:17:40
Seniuje šaltyje galima pamatyti, kaip mano gerus ketinimus piktasis moka paversti savaip. Taip pat, kaip Amžinasis tai perkeičia savaip.

"Ne mes pasirinkome, o mus pasirinko."
Mes visai nesenai meldėmės, "kam mus pasirinko, kodėl pasirinko, ir dėl ko?! "
Antraštė: Ats: Simboliai
Parašė: Silvija sausio 15, 2016, 04:33:01
Čia (http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,1272.msg17380.html#msg17380) apie tai truputį kalbėjomės.
Antraštė: Ats: Simboliai
Parašė: vida sausio 15, 2016, 05:25:15
Paskaičiau, matyt, praleidau.
Antraštė: Ats: Simboliai
Parašė: Diak. Tomas M. sausio 21, 2016, 01:03:22
Skaičiau, kad tarp JAV katalikų jau prasidėjo judėjimas, perėjimas nuo Kalėdų senelio prie Kūdikėlio, ir kaip viena moteris rašė, labai pasiteisino.

Juk išties galima sakyti vaikams, kad laukiame Kūdikėlio, kuris atėjęs atneš dovanų (o juk ir atnešė... dvasinių daug ir fizinių), čia atsiranda graži katekizacijos proga. Taip pat galima inkorporuoti į vyksmą ir Šv. Mikalojų (Kalėdų senelį), nes vis tiek kažkur vaikas jį pamatys... sakyčiau, kad Kūdikėlis Jėzus paskyrė Šv. Mikalojų dovanų dalijimo darbą atlikti, ir nepameluočiau :D
Antraštė: Ats: Simboliai
Parašė: Eugenijus sausio 21, 2016, 11:29:36
Vokietijoje nuo seno dovanas vaikams per Kalėdas nešė ne amerikoniškas Santa Klausas, o Kūdikėlis - das Christkind. Dainelė "wenn die Kinder artig sind, kommt zu ihnen das Christkind...".Ir kalėdinės mugės vadinosi Christkindlmarkt. Tik paskutiniu metu dėl reklamos ir tv diktato ėmė rastis Santa Klausas.
Antraštė: Ats: Simboliai
Parašė: Diak. Tomas M. sausio 21, 2016, 13:10:47
Jei neklystu Santa Klausas ar tik ne Austrijoje atsirado? Beje, o tu Vokietijoje šiuo metu gyveni (jei taip, kokiame mieste)?
Antraštė: Ats: Simboliai
Parašė: Eugenijus sausio 21, 2016, 14:40:05
Vokietijoje aš negyvenu, tik dažnai ten apsilankau. O Santa Klausas (Sinter Klaas), arba Šventasis Mikalojus, atsirado Olandijoje ir buvo švenčiamas, ir dabar triukšmingai švenčiamas gruodžio 16.
Tikrasis šv.Mikalojus gyveno dabartinės Turkijos teritorijoje, taigi, Kalėdų Senelis kilęs iš tropikų ir turėtų būti vaizduojamas kaip tropikų personažas, bet istorija pasisuko taip, kad Kalėdų Senelis vaizduojamas kaip šiaurės gyventojas. Čia daugiausia prisidėjo amerikonų reklama.
  Vienas savamokslis talentingas švedas dailininkas, gyvenęs Suomijai priklausančiose Alandų salose, emigravęs į Ameriką, nupiėšė Kalėdų Senelį, prototipu paimdamas suomių tautinį drabužį - raudoną apsiaustą su raudona kepure. Reklama pasigavo šitą personažą ir jis liko paplitęs iki šių dienų. Elnią Rudolfą, traukiantį Kalėdų Senelio roges, sukūrė grynai amerikonų reklama.
    Kalėdų eglutę, kaip rojaus medžio simbolį, sukūrė vokiečiai. Vieni tyrinėtojai sako, kad pirmosiso puošiamos eglutės atsirado Elzase 16 amžiuje, kiti, priešingai, tvirtina, kad pirmosios eglutės atsiradusios vokiečių mieste Rygoje jau 15 amžiuje.
   Kalėdų mugės atsirado Vokietijoje, protestantiškame Drezdene. Advento pasninko metu žvejai pardavinėdavo turguje žuvis, sugautas Elbėje. Šalia žuvų ilgainiui pradėjo pardavinėti karštą vyną ir meduolius. Taip atsirado garsiosios kalėdinės mugės.
    Advento vainiką sukūrė 19 amžiuje Hamburgo pastorius, norėjęs pralinksminti vaikų prieglaudos gyventojus. Jis taip visiems patiko, kad advento vainikus ėmė gamintis ir katalikai. Itin populiarūs ir advento kalendoriai vaikams.
   Tiktai prakartėlių statymas yra grynai itališka tradicija, persimetusi į visą pasaulį.
Antraštė: Ats: Simboliai
Parašė: Eugenijus sausio 21, 2016, 14:43:09
Gal kas žinote kalėdaičių istoriją? Kalėdaičiai yra tik Lietuvoje ir Lenkijoje, kitos šalys nežino.
Antraštė: Ats: Simboliai
Parašė: Pilgrim sausio 21, 2016, 15:54:45
CitataXVI – XVII a. šventojo Mikalojaus įvaizdis dėl protestantiškos Reformos, nusistačiusios prieš šventųjų garbinimą, įtakos keitėsi, jo kultas patyrė didelį smūgį, bet neišnyko, mat žmonės nenorėjo atsisakyti jiems brangios ir artimos šventojo figūros. Ilgainiui ji buvo sekuliarizuota, o nuo olandiško žodžio ,,Sinterklaas", apibūdinančio Šventą Mikalojų, atsirado amerikietiškas ,,Santa Klaus" personažas, kuris šiuo metu, kaip ir pačios Kalėdų šventės, dažnai yra visiškai komercializuotas. Tačiau mums – krikščionims – šventasis Miros vyskupas Mikalojus, geradarys ir pagalbininkas, savo gyvenimu liudija, jog Dieve ir tikėjime į Dievą slypi kiekvienos dovanos šaknys.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2008-12-06-uz-kaledu-senelio-figuros-slypi-sventasis-mikalojus/7391
Antraštė: Ats: Simboliai
Parašė: Diak. Tomas M. balandžio 13, 2016, 23:32:45
Citata,,Simbolis – tai objektas, kuris veda toliau už sritį skirties, kur subjektas ir objektas stovi vienas priešais kitą. Štai kodėl simbolis nuo komunikacijos juda link komunijos. Komunikacija vyksta tarp subjekto ir objekto, bet komunija viršija šią perskyrą – tai dalinimasis fundamentalia vienybe."

Augustė Žičkytė. T. Mertonas: nebandyk, aš neturiu mokinių (http://www.arche.lt/2016/04/auguste-zickyte-t-mertonas-nebandyk-as.html)
Antraštė: Ats: Simboliai
Parašė: Silvija spalio 31, 2016, 04:39:22
Pasirodė simboliška šiuo apokaliptinių nuotaikų laikotarpiu:

http://www.bns.lt/topic/1912/news/51080399/

Pasak liudininkų, sekmadienio rytą drebant žemei, pagrindinėje miestelio aikštėje sugriuvo XIV amž. Šv.Benedikto katedra, kurios liko srovėti tik fasadas. Vienuoliai meldėsi aikštėje tarp griuvėsių.
,,Tartum visas miestelis būtų sugriuvęs", – apgailestavo dėl bažnyčios griūties Norčos miesto asesorė Giuseppina Perla (Džiuzepina Perla), pranešė naujienų agentūra ANSA.
Norčoje apgriauta ir senovės miestą juosianti siena bei kita bažnyčia – Šv.Marijos sidabrinės (Santa Maria Argentea) katedra, žinoma savo XV amž. freskomis.
Antraštė: Ats: Simboliai
Parašė: Silvija lapkričio 04, 2016, 13:36:21
Įdomi TV laida apie liturginių rūbų simboliką, taip pat apie lietuviško liturginio rūbo kūrimą (2016-10-30):

http://www.lrt.lt/televizija/laidos/48/sventadienio_mintys