TavoRankose.org - katalikiškas diskusijų forumas

Bendros temos => Bendros diskusijos => Temą pradėjo: Giedrė rugsėjo 12, 2012, 16:35:47

Antraštė: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Giedrė rugsėjo 12, 2012, 16:35:47
Radau gerą tekstą apie Išpažinties sakramentą:

IŠPAŽINTIS

ĮVADAS

Susitaikinimo sakramentas yra didis malonių šaltinis, galima sakyti, mus iš tiesų prikeliantis iš numirusių - pakanka prisiminti žodžius tėvo, priėmusio sugrįžusį savo sūnų palaidūną: "Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado" (Lk 15, 23 - 24).
Tačiau taip atlikti išpažintį, kad per ją priimtumėme kuo daugiau Dievo gailestingumo, be saiko teikiamo mums per šį sakramentą, nėra paprasta. Tegul tai nuramina tuos, kuriems išpažintį atlikti sunku ar netgi skausminga. Tai yra normalu.
Solemo (Solemes) šv. Petro abatijos (Prancūzija) vienuolis benediktinas, turintis ilgą nuodėmklausio patirtį, parašė šią knygelę, norėdamas padėti visiems nusidėjėliams be baimės susitikti su Dievo malonės atstovu kunigu ir palikti savo sunkią bei slegiančią naštą prie Atpirkėjo, kuris jau sunaikino ją ant kryžiaus, kojų.
Skaitydamas šią knygelę ir atsižvelgdamas į tai, ką ji pataria, tu geriau suprasi ir galėsi sau pritaikyti šventosios Teresėlės žodžius, užrašytus prieš pat mirtį: "Jeigu net visos įmanomos nuodėmės slėgtų mano sąžinę, aš sugrudusia širdimi atgailočiau, pulčiau į Jėzaus glėbį, nes žinau, koks brangus jam kiekvienas sūnus palaidūnas, kuris grįžta pas jį."

Br. Hervé de Broc,
Palendrių šv. Benedikto vienuolyno prioras

IŠPAŽINTIS
Dievo švelnumas atgailos ir susitaikinimo sakramente


"Einantys atgailos sakramento iš Dievo gailestingumo gauna nuodėmių, kuriomis buvo įžeistas Dievas, atleidimą ir šitaip susitaikina su Bažnyčia, kurią nusidėdami sužeidė, ir kuri savo meile, pavyzdžiu ir maldomis stengiasi padėti jiems atsiverti".
(Lumen Gentium, 11)

Išpažintis nėra lengvas žingsnis. Daugelis dvejoja jį žengti. Jie pasilieka prie savo sielos slenksčio, taip niekada ir neperžengdami į jos gelmes - ten, kur jų laukia Dievas. Ši knygelė - tai mėginimas padėti žmonėms susitikti su Dievo gailestingumu (daugiau žr. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1422-1498).

Jėzus mus kviečia atsiversti (žr. Mk 1, 15). Šis jo kvietimas tebeaidi krikščionių gyvenime. Atsivertimas yra žmogaus valios pastanga ir tuo pat metu - jo "sugrudusios širdies" atsakas (žr. Ps 51). Malonės veikiama ji atsiliepia į gailestingąją Dievo meilę, į meilę To, kuris mus pirmas pamilo.

Atsivertimą ir atgailą Jėzus nuostabiai pateikė pasakojime apie sūnų palaidūną, kurio pagrindinis veikėjas yra gailestingasis Tėvas. Tik Kristaus širdis, pažįstanti savo Tėvo meilės gelmes, galėjo mums atskleisti beribę Jo gailestingumo gelmę.

Vienas žmogus turėjo du sūnus. Jaunėlis iškeliavo į tolimą šalį, kur gyvendamas palaidai išeikvojo savo palikimą. Susimastęs jis svarstė: "Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: "Tėve, nusidėjau dangui ir tau". Jam grįžtant, tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo (žr. Lk 15, 11-20).
Nuodėmė pirmiausia yra Dievo įžeidimas, bendrystės su juo nutraukimas. Tuo pats metu ji griauna ir bendrystę su Bažnyčia.

Per krikštą, kurio mums buvo nuplautos visos nuodėmės, mes tampame Šventosios Dvasios buveine ir esame pakviesti gyventi šventai. Nuodėmė sumenkina arba sunaikina mūsų panašumą į Dievą. Atgailos sakramentas suteikia Dievo atleidimą ir vėl sutaiko su Bažnyčia.

Mūsų širdyse visada glūdi Dievo ramybės ir jo artumo ilgesys. Dėl to drauge su sūnumi palaidūnu drąsiai ir pasitikėdami turime nutarti: "Kelsiuos, eisiu pas Tėvą ir jam sakysiu: Tėve, nusidėjau dangui ir Tau."

Tačiau atlikti išpažintį - tai ne informuoti Dievą, nes jis geriau už mus pažįsta mūsų širdis. Atlikti išpažintį - pirmiausia nuoširdžiai pripažinti savo nuodėmes. Kristus norėjo, kad jo Bažnyčia savo malda, gyvenimu bei veikla būtų atleidimo ir susitaikinimo ženklas ir įrankis, grąžinantis džiaugsmą ir pasitikėjimą.

KELETAS PRIEŠTARAVIMŲ


Nejaučiu jokių priekaištų sau.
Tai melas, kuriuo apgaudinėjame save, vengdami išvysti tiesą. "Jei sakytume, kad neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos. Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių" (1 Jn 1, 8-9).

Išpažintis žemina ir varžo.

Kunigas yra tam, kad padėtų nusidėjėliui iš naujo atsikelti, o ne tam, kad jį sužlugdytų. Išpažintis - tai laisvas žmogaus veiksmas, vedantis į tikrą ir džiugų išsivadavimą. Kadangi išpažintis panaikina nuodėmę, ji nutraukia savigraužą, sąžinės priekaištus perkeisdama į džiaugsmą ir padėką už atleidimą. Taigi išpažintis suteikia sielai ramybę.

Neturiu jokio noro atlikti išpažintį.

Be abejo, noro nėra, ir kuo labiau žmogui reikia išpažinties, tuo atkakliau tenka stengtis įveikti save bei gėdą dėl padarytų nuodėmių. Išpažintis reikalinga tam, kad daugiau nebevilktume savo klaidų tarsi sunkios naštos. Pasitikėk Dievo meile! Drąsiai eik prašyti Dievo atleidimo.

Išpažįstu nuodėmes tiesiai Dievui, man nereikia kunigo.
Kad įsitikintume, jog Dievas tikrai atleido, mums reikalingas jo duodamas ženklas. Tas ženklas - Susitaikinimo sakramentas, kurį teikiantis kunigas yra regimas Dievo atleidimo įrankis. Pats kunigas neturi galios atleisti nuodėmių. Prisikėlęs Jėzus apaštalams pasakė: "Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite - sulaikytos" (Jn 20, 23), taip kai kuriems žmonėms suteikdamas savo galią.

Nuolat darau tas pačias nuodėmes.

Galbūt, tačiau vengdamas išpažinties tikrai padarysi didesnių. Per išpažintį gaunama malonė ne tik panaikina nuodėmes, bet ir apšviečia mūsų protą bei duoda jėgų, kad nenupultume dar žemiau ir kad mūsų meilė Jėzui mūtų tobulesnė.
Kristaus vardu maldaujame: "Susitaikinkite su Dievu!" (2 Kor 5,20)


IŠPAŽINTIES PRIVALUMAI


Išpažintį svarbu atlikti reguliariai. Palaimintos mūsų kaltės, dėl kurių tapome verti patirti Dievo švelnumą, kai nusižeminę priimame jo atleidimą! Taip, išpažintis yra užtikrintas kelias į šventumą. Jos dėka:
- įgauname stiprybės įveikti savo blogus įpročius ir dvasinį tingumą;
- pajuntame ramybę ir vienybę su Dievu - tai yra Šventosios Dvasios dovana;
- Išgyvename tikrą krikščionišką nusižeminimą, kuris yra patikimas skydas prieš gundytoją;
- pažįstame save ir savo žaizdas;
- dalyvavimas Eucharistijos slėpinyje mums teikia daugiau vaisių;
- patiriame tikrą Šventosios Dvasios "išsiliejimą";
- gauname patarimų, kurie mums padeda eiti pirmyn, tobuliau mylėti Dievą bei artimą.

KAIP ATLIKTI IŠPAŽINTĮ

Pasirengimas

Sąžinės patikrinimas.

Jeigu turi dešimt minučių pasirengti išpažinčiai, septynias iš jų praleisk žvelgdamas į Jėzų. Paskui, jo meilės nutviekstas, prisimink savo nuodėmes ir blogus įpročius, teršiančius tavo gyvenimą. Tikrindamas savo sąžinę gali vadovautis knygelės pabaigoje pateiktu pavyzdžiu, tačiau turėtum vengti dviejų kraštutinumų:
- sąžinės nejautros, nepadedančios įžvelgti nuodėmių, arba, dar blogiau, - skatinančios jas slėpti; sąžinė turi būti jautri ir įžvalgi - ji šlykštisi nuodėme, įskaudinusia mus mylintį gerąjį Dievą;
- smulkmeniškumo, paklaidinančio menkniekiuose.

Gailestis dėl nuodėmių.

Tai kančia širdies, kuri gailisi savo nuodėmių ir verkia dėl padaryto blogio - ne tiek baimindamasi bausmės, kiek iš skausmo, kad sužeidė Tėvo Meilę. Be nuoširdaus gailesčio atleidimas neįmanomas, o labiausiai Dievo gailestingumą priimti kliudo mūsų puikybė.
Peržvelgę savo nuodėmes, galime melstis: Mano Dieve, iš visos širdies gailiuosi dėl visų savo nuodėmių ir bjauriuosi jomis, nes nusidėdamas ne tik nusipelniau Tavo teisingų bausmių, bet ir įžeidžiau Tave, aukščiausiąjį gėrį, vertą mylėti labiau už viską. Todėl, Tavo malonei padedant, tvirtai ryžtuosi daugiau nebenusidėti, ateityje vengdamas netgi tokių progų. Amen.

Atgailos sakramento šventimas

Kunigui laiminant, persižegnojame: Vardan Dievo - Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen. Kryžiaus ženklas, kuriuo pradedame išpažintį, primena krikštą, per kurį Jėzus nuplovė mūsų nuodėmes.
Kunigą pasveikiname sakydami: Garbė Jėzui Kristui.
Kunigas pakviečia pasitikėti Dievu tardamas: Dievas, apšvietęs mūsų širdis, tepadeda tau tiesoje pažinti savo nuodėmes ir Jo gailestingumą.
Atsakome: Amen.
Tada kunigas gali paskaityti Dievo gailestingumą primenantį ir žmogų atsiversti raginantį Šventojo Rašto tekstą.
Po to išpažįstame nuodėmes. Išpažintis pradedama taip arba panašiai: Paskutinį kartą išpažinties buvau prieš (savaitę, mėnesį, du mėnesius ir t.t.), šv. Komuniją priėmiau, skirtą atgailą atlikau, gerajam Dievui vėl nusidėjau.

Nuodėmių išpažinimas.

Visas nuodėmes išsakome tiksliai, nuoširdžiai ir iki galo. Išpažįstame konkrečius nuodėmingus veiksmus, o ne tik bendrus polinkius. Privalome išpažinti visas sunkiąsias nuodėmes, t.y. visus su svarbiu dalyku susijusius sąmoningus ir laisva valia padarytus veiksmus. Tas kas iš gėdos ar baimės nuslepia nuodėmę arba stengiasi sumenkinti jos sunkumą, bergždžiai bando apgauti Dievą.
Kunigas besąlygiškai privalo saugoti išpažinties paslaptį.
Išpažinę nuodėmes sakome: Daugiau nuodėmių neatsimenu, gailiuosi ir žadu pasitaisyti. Prašau atgailos ir išrišimo.
Po to atidžiai išklausome kunigo.
Kai kunigas teikia išrišimą, atliekame gailesčio aktą sakydami: Dieve, pasigailėk manęs nusidėjėlio (-ės)! Arba: Pasigailėk manęs, Dieve, dėl savo gailestingumo; nusigręžk nuo mano nuodėmių ir sunaikink visas mano nedorybes. Sukurk manyje, o Dieve, tyrą širdį ir atnaujink manyje tiesos dvasią.

Nuodėmių atleidimas.

Nuodėmės atleidžiamos tada, kai kunigas, išklausęs išpažintį ir davęs patarimų, pakelia ranką virš atgailaujančiojo ir sutekia išrišimą: Dievas, gailestingumo Tėvas, savo Sūnaus mirtimi ir prisikėlimu sutaikęs pasaulį su savimi ir atsiuntęs Šventąją Dvasią nuodėmėms atleisti, per Bažnyčią tesuteikia tau atleidimą ir ramybę. Aš tave išrišu iš tavo nuodėmių vardan Dievo - Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.
Tada persižegnojame ir atsakome: Amen.
Kunigas taip arba panašiai atsisveikina: Viešpats atleido tau nuodėmes. Eik ramybėje.
Atsakome: Dėkoju Dievui.
Užmiršus kurią nors sunkią nuodėmę, ją reikia pasakyti per kitą išpažintį: Paskutinį kartą buvau išpažinties prieš..., šv. Komunija priėmiau, skirtą atgailą atlikau, užmiršau tokią nuodėmę... Vėliau išpažinti kitas nuodėmes, padarytas po paskutinės išpažinties.

Atgaila

Kunigas paskiria atgailą. Tai gali būti malda, pasninkas, išmalda, pasiaukojimas, kokia nors pastanga... Atgaila - tai būdas atlyginti Dievui meilės stygių, atsiradusį dėl nuodėmės. Norint gauti visus atleidimo vaisius, šią meilės skolą būtina grąžinti. Dėl to nereikėtų delsti atgailą atlikti. Be to:
- svarbu padėkoto Dievui už malones, gautas iš Jo gailestingumo;
- gyvenimas pasikeičia tik tuomet, kai širdis atsigręžia į Dievą.
Iš meilės Dievui nuo šiol tvirtai pasiryžtu vengti nuodėmių ir, kiek įmanydamas, stengtis būti atokiau to, kas gali paskatinti mane suklupti. O jei vėl parpulčiau, kelsiuos ir eisiu prašyti atleidimo.
"Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: "Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi..." Bet tėvas įsakė tarnams: "Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir vėl atsirado" (žr. Lk 15, 21-24).

DĖKOKIME DIEVUI SU MERGELE MARIJA

Mano siela šlovina Viešpatį,
mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju,
nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę.
Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos,
nes didžių dalykų padarė man Viešpats,
ir šventas yra jo vardas!
Jis maloningas iš kartos į kartą
tiems, kurie jo klauso.
Jis parodo savo rankos galybę
ir išsklaido išdidžios širdies žmones.
Jis numeta galiūnus nuo sostų
ir išaukština mažuosius.
Alkstančius gėrybėmis apdovanoja,
turtuolius tuščiomis paleidžia.
Jis ištiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui,
kad minėtų jo gailestingumą,
kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams –
Abraomui ir jo palikuonims per amžius.

(Lk 1, 47-55)

ATSIDUOKIME DIEVO MOTINOS GAILESTINGUMUI

Atsimink, maloningoji Mergele Marija, jog amžiais nėra girdėta, kad apleistum bent vieną, kas bėga prie Tavęs, šaukiasi Tavo pagalbos ir prašosi užtariamas. Šitokio pasitikėjimo kupini, ir mes skubame prie Tavęs, Mergelių Mergele ir Motina! Mes einame pas Tave ir, būdami nusidėjėliai, su gailesčiu puolame prie Tavo kojų. Tu, įsikūnijusio Žodžio Motina, nepaniekink mūsų žodžių, bet maloningai išgirsk ir išklausyk. Amen.

PAVYZDYS SĄŽINĖS PATIKRINIMUI

Nuodėmės Dievo atžvilgiu.
- Nesimeldžiau, neatlikau savo įsipareigojimų Dievui, neatgailavau Bažnyčios numatytu laiku.
- Sekmadieniais ir Bažnyčios nustatytomis dienomis nedalyvavau šv. Mišiose.
- Nenorėjau melstis. Melsdamasis buvau sąmoningai išsiblaškęs.
- Neskaitau Šventojo Rašto. Mano dvasinis gyvenimas yra drungnas ir vangus.
- Šv. Komuniją priėmiau nepasirengęs arba padaręs sunkią nuodėmę.
- Nenorėjau išpažinti sunkių nuodėmių. Ne visada išpažintį atlikdavau nuoširdžiai.
- Abejojau tikėjimo tiesomis. Nesistengiau gilinti savo tikėjimo.
- Ne visuomet pritariau Bažnyčios mokymui. Viešai kritikavau Bažnyčią.
- Esu sektų arba slaptų bendrijų narys, pritariu tiesoms, prieštaraujančioms katalikų tikėjimui (pvz., tikiu reinkarnacija).
- Gėdijausi pasisakyti esąs krikščionis ir elgtis, kaip dera krikščioniui. Gėdijausi parodyti pagarbą Švč. Sakramentui.
- Užsiiminėjau magija, spiritizmu arba burtininkavimu, naudojau talismanus arba tariamai sėkmę nešančius daiktus, tikėjau horoskopais.
- Savo jėgomis ir turtais pasitikėjau labiau nei Dievu. Pasidaviau nevilčiai, abejojau Dievo gailestingumu.
- Rodžiau nepagarbą Dievui žodžiais (piktžodžiavau) arba elgesiu. Jaučiau neapykantą Dievui arba artimui.

Nuodėmės artimo atžvilgiu.
- Tėvų ar vyresniųjų: elgiausi nepagarbiai, buvau nepaklusnus, neatidus, juos įžeidinėjau...
- Vaikų: rodžiau blogą pavyzdį, pritrūkau meilės ir ištvermės žmogiškai bei krikščioniškai ugdydamas savo vaikus, juos auklėjau įpykęs, priešinausi savo vaikų pašaukimui...
- Sutuoktinio: bariausi, nevykdžiau sutuoktinio įsipareigojimų, buvau neatidus savo sutuoktiniui, buvau neištikimas, svetimavau, dėl mano kaltės įvyko skyrybos, buvau nepakankamai atviras naujai gyvybei, naudojau kontraceptines priemones...
- Artimųjų: nebuvau atidus ir kantrus, siekiau keršyti, pavydėjau, pykau, jaučiau pagiežą, blogai apie ką nors kalbėjau, šmeižiau, kritikavau, melavau, nenorėjau atleisti, pastūmėjau kitą į nuodėmę, nekenčiau, išviešinau kito padarytas nuodėmes; gyvenau nesusituokęs, turėjau nesantuokinių ar ikisantuokinių lytinių santykių; buvau neapdairus vairuodamas automobilį arba sportuodamas; kaip nors prisidėjau prie aborto ar kieno nors žmogžudystės.
- Aplinkinių: mokydamasis arba dirbdamas elgiausi nesąžiningai, tingėjau dirbti, vogiau, nemokėjau skolų arba mokęsčių, atsisakiau padėti vargšams, buvau gobšus, be reikalo švaisčiau pinigus.

Nuodėmės savo atžvilgiu.
- Buvau apimtas puikybės ir egoizmo, save laikiau pranašesniu už kitus.
- Pykau be priežasties, pyktį nukreipdamas į save arba artimą.
- Tingėjau, neatlikau savo asmeninių pareigų.
- Rytais be reikalo ilgai voliojausi lovoje, tuščiai leidau laiką.
- Persivalgiau, be saiko gėriau alkoholį arba rūkiau, vartojau narkotikus ir kitokius kvaišalus, žiūrėjau žiaurius filmus.
- Nevengiau blogos kompanijos.
- Vienas ar drauge su kitais puoselėjau netyras mintis, nepadoriai kalbėjau ar elgiausi, skaičiau pornografinius žurnalus arba žiūrėjau filmus, provokuojančiai elgiausi arba norėjau ką nors suvilioti, savo poelgiais ką nors papiktinau.
- Koketavau arba pasidaviau tuštybei.

Parengė: Solemo (Solemes) šv. Petro abatijos (Prancūzija) vienuolis benediktinas
Antraštė: Re: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Giedrė rugsėjo 12, 2012, 17:10:46
Dar vienas tekstas pamąstymui:

Aštuoni Jobo išpažinties klausimai

http://www.lksb.lt/straipsniai/straipsnis-436.htm

Bent man, tai labai patiko šis tekstas.
Antraštė: Re: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: zulija lapkričio 04, 2012, 12:07:42
Del ispazinties,kur parasyta: "Keletas priestaravimu" Dievas yra visada salia ir pasirenges visada mus isklausyti,as pavyzdziui tikrai nematau jokio reikalo pasakoti savo nuodemiu kunigui,nes kiek zinau,kad ir kunigai ne sventi.Savo visas paslaptis galiu patiketi tik Jezui.
Antraštė: Re: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Jazminas lapkričio 04, 2012, 14:31:54
Labai gražu, kai yra toks artimas draugystės ir meilės ryšys su Jėzumi :) nesijaučiu tokį artimą santykį išgyvenanti. Einu išpažinties, nes man reikia išgirsti kunigo tariamus išrišimo, atleidimo žodžius.

Citata"Priimdamas krikščionis sakramentus turi žinoti, kad sakramentas yra veiksmingas ne dėl jį teikiančio ar gaunančio žmogaus teisumo, bet Dievo galybe. Kai Sakramentai švenčiami pagal Bažnyčios mokymą, jame ir per jį veikia Dievas. Nesvarbu koks būtų teikiančio sakramentus asmens šventumas, labai yra svarbu žinoti, kad sakramentų vaisiai priklauso ir nuo to, kiek vertai yra pasirengęs sakramentų gavėjas."

Antraštė: Re: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: zulija lapkričio 04, 2012, 14:48:28
Na nezinau nenoriu gincytis,nes pasijuntu kvailai kai einu ispazinties snaudzianciam kunigui,mano tarpininkas yra Jezus,kuris yra tikrai be nuodemes.
Antraštė: Re: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Jazminas lapkričio 04, 2012, 14:52:35
Man pasisekė, kad radau kunigą, kuriuo galiu pasitikėti ir kuriam galiu atsiverti be baimės būti nesuprastai :)
Antraštė: Re: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Nieko nežinau lapkričio 04, 2012, 14:53:34
Zulija, Šv. Rašte štai tokios eilutės (Jėzus kreipiasi į apaštalus, taigi tai Jo nurodytas kelias):
,,Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos" (Jn 20, 22–23).

Taigi, atleidimas ne nuo žmogaus asmeninio šventumo "pareina", o nuo šventimų dėka tam Dievo duotos Šv.Dvasios galios.Tai ne kunigo kaip asmenybės nuopelnas (nors neneigiu gyvenimo liudijimo reikšmės, bet ne visada turim idealias sąlygas), o Dievo dovana, kuri mus pasiekia per pašvęstą asmenį - kunigą. Tai štai apie tai kalba Šv.Raštas.

Antra - tai yra dėl mūsų pačių. Viena - todėl, kad mes patys nuo savęs linkę "pašlavinėt" ir vengt aiškiai įsivardint ir kita - psichologiškai išgirsti, kad "tau atleista" yra visiškai kas kita, nei nuolat save įtikinėti "Dievas atleido, tikrai atleido... o gal neatleido?" Tai dėl mūsų. ;]

Dabar iš praktikos - gali atsirasti n argumentų apie jos "beprasmiškumą" ir kitokių išsisukinėjimų, bet jie labai neblogai nugaruoja, kai vis tik jos prieini. Tai yra didelė dovana, didelė gydymo dovana ir neminėtinam labai norisi, kad jos vertė mūsų akyse sumenktų, nes tai yra mūsų kritimas atgal Dievui į rankas.

YouCat'e nuo nr.224 gražiai glaustai ape tai išdėstoma. ;]

"Pasitaiko manančių, kad jie patys susitars su Dievu, jiems nereiki kunigo!  Tačiau Dievas mano kitaip. Jis mus pažįsta. Mes apgaudnėjame save dėl savo nuodėmių, slepiame jas nuo savęs, mielai "sušluojame po kilimu".
Todėl Dievas nori, kad mes pripažintume, išsakytume savo nuodėmes ir jas išpažintume akis į akį". Tai ne žmogaus išmislas, Dievo "metodas". ;]

Taip jis nėra nei patogus, nei malonus, bet kai norisi gydymo ryžtiesi ne tik malonioms procedūroms. Tuo labiau, kad šis yra Neklystančio metodas. ;]

Asmeniškai šiais tikėjimo metais ties šita sritim ir noriu su savim daugiau padirbėti.
Antraštė: Re: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Silvija lapkričio 04, 2012, 15:01:53
Beje, užtarimo, atleidimo malda yra žymiai mažiau už išpažintį. Pastebėjau, kad žmonės kartais mieliau atskleidžia (išpažįsta) savo paslaptis vieni kitiems, nei kunigui, bet juk tai - paika!

Kaip vienas iš jų yra pasakęs, gera išpažintis - tai kaip egzorcizmas. Todėl tikrai verta pasiieškot kunigo, kuriuo pasitikėtum, Žana ;)
Antraštė: Re: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Diak. Tomas M. lapkričio 04, 2012, 17:43:00
Citata iš: Žana  lapkričio 04, 2012, 14:48:28
Na nezinau nenoriu gincytis,nes pasijuntu kvailai kai einu ispazinties snaudzianciam kunigui,mano tarpininkas yra Jezus,kuris yra tikrai be nuodemes.

Žinau, ką sakai, Žana, nes kaip ir daugelis, esu patyręs įvairių nuodėmklausių... bet tau pasisekė, tu juk turi pašonėje A. Valkauską, tad nėra dabar ko nerimauti ;)

Mes užtarsime už tave žodelį, kad Šv. Dvasia padėtų tau perlipti tas abejones ir gauti tą malonę  :angel-2:

Dar prisiminiau vieną įdomų dalyką. Prieš keletą mėn. mano dvasios vadovas man sako: "rekomenduoju eiti prie išpažinties bent porą kartų per mėn., net jei ir nesi padaręs mirtinų nuodėmių".

Paklaustas kodėl, atsakė: "Kuo švaresnė siela, tuo daugiau malonės ji gauna, priimant Švč. Sakramentą. Net ir maži prasikaltimai kažkiek sumažina tą naudą, kurią tavo siela gali gauti, todėl reguliari išpažintis padeda gauti maksimumą naudos".

Galite vadinti mane maksimalistu, bet aš tai noriu gauti maksimumą ;D
Antraštė: Re: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Nieko nežinau lapkričio 04, 2012, 18:35:20
Šita, aš ir noriu  O:-), nors man iki tokio maksimalizmo kol kas hm...prastokai man su reguliarumu... ir net visiškai suvokdama to reikšmę per pastarąsias dvi savaites kai jau buvau daugmaž susiplanavus po ganėtinai ilgo laiko  :ashamed: vis tai vienokie, tai kitokie "trukdžiai", taigis... bet vėl planuoju savaitgaliui.  :angel-2:
Antraštė: Re: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Silvija vasario 09, 2013, 12:24:27
Jau seniai mane šiek tiek trikdė, kai vartydama mūsų puslapius perskaitydavau: ,,Išpažinties sakramentas". Pasižiūrėjau KBK, pasirodo, visai teisėtai šis sakramentas Giedrės taip vadinamas. Bet vis dėlto tiksliau ir plačiau apimantis būtų pavadinimas - Atgailos ir Sutaikinimo sakramentas (http://katekizmas.lt/kbk1996p2003/N158BE.html).

Kai laikui bėgant vis stabteldavau prie šio sakramento temos, pagaliau suvokiau, kaip svarbu viską vadinti tikraisiais vardais, kaip svarbu kiekvienas žodis, išeinantis iš mūsų, katalikų lūpų, kaip svarbu ta tiesa, kurią skelbiame kiekvienu komentaru, kiekviena naujai sukurta tema, kiekvienu pasiūlymu, kuris interneto erdvėje suranda ne vienas akis ir ausis ir kaip svarbu net tai, kaip mes atlikdami išpažintį, išsakome žodžiais savo nusidėjimus.

Bažnyčia, neslėpkime, patiria krizę. Atgailos ir Sutaikinimo sakramento suvokimas tikinčiųjų sąmonėje – taip pat. Neretas po išpažinties pasidalins: man nepalengvėjo... man kunigas atgailai uždavė tik vieną maldą, kai tikėjausi daugiau... manęs nesuprato, gal blogai atlikau išpažintį... ir t.t. ir pan. Visus šiandien išriša, visi tarsi apsiplovėme. Bet ar tikrai?

Apie tai kaip tik pradėtas MR Katekizmo komentaro laidų ciklas. Pirmoji dalis čia (http://www.marijosradijas.lt/component/mplayer/mp3_player.html?Itemid=30250).

Klausydamasi Katekizmo komentaro (II dalies) (http://www.marijosradijas.lt/component/mplayer/mp3_player.html?Itemid=29604) išgirstu įdomių istorinių faktų (nuo 6:00),  o vienas kun. A. Valkausko pastebėjimas tiesiog kaip savotiška šios mus apėmusios krizės vizualizacija:
Citatajei susitiktume pirmųjų amžių krikščionį šiandien, jis pasibaisėtų: ką jūs čia dabar darote? Kaip jūs taip: čia pat nusidėjote, čia pat vėl nuėjot atgailaut ir vėl einate...? Mes pasislinkome į teisinę formalistinę, galbūt net maginę sakramento šventimo pusę, kai pirmiesiems krikščionims buvo svarbu kas kita – radikaliai keisti gyvenimą.  Ar mus atpalaiduoja šiandien Bažnyčia nuo tokio radikalumo? Anaiptol.

Tikrai labai rekomenduoju išklausyt ir antrąją dalį, jūsų laukia atsakymai į klausytojų klausimus: kaip tinkamai atlikti viso gyvenimo išpažintį, ar gera yra išpažintis nuslėpus lengvą nuodėmę, kurias nuodėmes reikia išpažinti, kurių – nebūtina? Ar šis sakramentas yra gydymo sakramentas? Kaip patikėti, kad Kristus yra gyvas ir kad Jis dar kartą pasirodys? Ar tinka lankyti 'Gyvųjų Vandenų' programą?

Antraštė: Re: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Giedrė vasario 10, 2013, 16:12:36
Silvija, viename tavo komentare radau, kad kai kas nusivilia, kai kunigas tik kokią vieną kitą maldą atgailai užduoda. Man irgi taip buvo, kai mano kunigėlis Antanas užduodavo man atgailos "Tėve mūsų", "Sveika, Marija", "Tikiu..." ir "Garbė Dievui Tėvui...". Tada galvodavau, kad tai pernelyg paprasta, primityvu ir pan. Nuėjau pas tokį seną kunigą jėzuitą išpažinties būtent "rimtesnės" atgailos ieškodama... :) Na ir gavau: Šventąjį Raštą skaityti, litanijas atgailai ir dar daug ko. Viskam atlikti reikėjo daugiau nei mėnesio... :ashamed: Taigi, ar dar bereikia sakyti, kad po viso to su džiaugsmu grįžau atgalios pas savo tėvelį Antaną  ir daugiau "rimtumų" nebeieškau. :)

Dievulis subtiliai pamokė: vertink tai ką turi, atgailą priimk, kokią gauni ir nemurmėk. Dėkui Dievui, kad yra toks tėvelis Antanas, kuris mane labai gerai supranta, nors jam 83 metai, o man - 33. Dabar pas nieką kitą ir nebeinu išpažinties, tik pas jį.  Palaipsniui pamačiau, kad išpažinties einu kartą į pusantro mėnesio ar net dažniau, nors anksčiau pakakdavo kartą į metus.

Kai kunigas geras, tai nejučia tampi maksimalistu, Tomai. Net ir nepastebėdamas to, bent man tai taip nutiko :) .
Antraštė: Re: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Silvija vasario 11, 2013, 03:07:31
Tai Giedre, čia visaip būna :) Tavo pavyzdys irgi labai teisingas - kartais mes, taip sakant, ieškome sliekų, kur jų būt negali.

Bet aš tiesiog prisiminiau vieną klausimą, užduotą žmogaus kunigui per MR. Jis skambėjo maždaug taip: dažnai sunkiai nusidedu, vis išpažįstu tą nuodėmę per išpažintį, bet tai nepadeda man iš jos išsivaduoti. Atsakymas buvo toks: pabandykite paprašyti kunigo užduoti rimtesnę atgailą.

Dar menu vieną seniai matytą filmą su R. de Niro (nepamenu pavadinimo), kai žmogus, nužudęs kitą žmogų, niekaip negalėjo sau atleist ir kaip atgailą pasirinko kopimą į kalnus su sunkia našta ant pečių. Su juo kopė ir kiti žmonės, tame tarpe kunigas. Atėjo momentas, kai visi jau buvo labai pavargę ir patarė tam nabagui savo naštą galų gale nusimesti, bet šis nesutiko. Nes tik jis vienas jautė, kada gana...
Antraštė: Re: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Diak. Tomas M. vasario 11, 2013, 14:34:00
Kun. Arnoldas Valkauskas, sakyčiau yra lietuviškas tėvas Dimitrijus Smirnovas  :thumbup:
Antraštė: Re: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Silvija vasario 14, 2013, 05:01:03
Tęsiami pokalbiai apie Atgailos sakramentą (http://www.marijosradijas.lt/component/mplayer/mp3_player.html?Itemid=30459) (trečioji dalis), dar vadinamą ir Atsivertimo sakramentu. Laidos vedėjas daro labai aktualią visiems įžangą į šią temą, kad suvoktume kam ir dėl ko mums šio sakramento reikia:

CitataPer Krikštą aš esu įjungiamas į tą malonės bendruomenę (Bažnyčią), įtraukiamas į Dievo veikimą pasaulyje ir tampu jau ne savo nuopelnų ir pastangų dėka, o Dievo malonės dėka sudievintas, mano atbaigimas – amžinybėje, Dievo akivaizdoje, kur tikrai būsime panašūs į Jį, nes pažinsime Jį tokį, koks Jis yra. [...]

Šiame kontekste nuodėmės blogis yra labai didelis [...], ji mane išniekina, ji apiplėšia Bažnyčią kaip mistinį Kristaus kūną [...] ir jei mes ,,nekaip" save realizuojame, tas kūnas tampa žeidžiamas ir negali gerai funkcionuoti.
Antraštė: Re: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Agnietė vasario 23, 2013, 06:55:44
Silvija, man patiko tavo komentarai kun. A. Valkausko laidos apie ispazinti  :) Ar sulauksime pratesimo ?  :ashamed:
Antraštė: Re: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Silvija vasario 23, 2013, 13:15:51
Aha, na taip, reikia vėl įlįst į archyvą :). Ten – dar viena laida (http://www.marijosradijas.lt/component/mplayer/mp3_player.html?Itemid=29395) apie atgailos sakramentą.

Kaip visad pradėjęs malda, kunigas pateikia svarbią ištrauką iš KBK p. 1428 (http://katekizmas.lt/kbk1996p2003/N158BE.html).

Primindamas, kad keičiantis žmogaus amžiui, keisis ir iššūkiai, laidos vedėjas neguodžia mūsų: tikras krikščionis turėtų nuolat išlikti savotiškoj įtampoj, kuri pareikalauja daug nuolankumo ir ištvermės.

Toliau kalba eina apie du atsivertimus: pirmąjį, kuris ištinka netikintįjį, o vėliau krikščionis yra raginamas nuolat atsiversti, nes nusidėjėliu jis liks iki mirties ir Dievas nuolat į tai kviečia, Pats "išeidamas mūsų pasitikt".

Įdomų patarimą kun. A. Valkauskas davė tiems, kurie sakosi nematą savo nuodėmių: tereikia pastebėt save iš šono, kaip mes liudijam tikėjimą viešoj vietoj - ar nesame kartais išsigandę? Ir dažnai ne dėl to, kad iš išorės grėstų pasmerkimas, ne. Išgąstis dažnai būna vidinis, nes mūsų santykis su Dievu paviršutiniškas. Tikrajam santykyje dominuoja džiaugsmas – Viešpatie, aš Tave pažinau!

Taigi patyrinėjus save galim daug pamatyti, kartais nustebti ar net išsigąsti. O jau tuomet skubėti pas Viešpatį ir pulti Jam į glėbį. Tik niekada nenusivilti pamačius save nelabai gražų.

Ir pabaigoje - atsakymai į klausimus. Įdomu ir verta išgirst, kaip visada :). Man įstrigo tokia mintis, kad kartais mus persekiojantis kaltės jausmas (ne visais atvejais) yra gerai, nes ji neleidžia žmogui išpuikti.

Antraštė: Re: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Silvija vasario 28, 2013, 03:25:34
Susigrąžink mus, VIEŠPATIE, kad galėtume sugrįžti! (Rd 5, 21)

Tęsiamas mokymas apie Atgailos ir Susitaikymo sakramentą. Keli momentai jame tiesiog sukrečiantys:

-   Būna atvejų, kai žmogus išpažintį paverčia nuodėmės įteisinimo forma. Tai atsitinka tada, kai apsiprantama su dažna išpažintimi kaip ,,psichologinio nusilengvinimu", kai tariama sau: ,,jei vėl nusidėsiu, - niekis, vėl prieisiu išpažinties"

-   Apgaulinga ramybė, atsirandanti apsipratus su nuodėme, suklaidina žmogų ir gali nuvesti į pražūtį manant, jog esu normalus krikščionis.

Apsaugok mane Viešpatie nuo prieštaravimo pažintai tiesai – meldžiamasi senų maldaknygių litanijose.



Bet geriau klausykimės paties kun. A. Valkausko: http://www.marijosradijas.lt/component/mplayer/mp3_player.html?Itemid=30668 (http://www.marijosradijas.lt/component/mplayer/mp3_player.html?Itemid=30668)
Antraštė: Re: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Silvija kovo 07, 2013, 05:08:41
Dar viena laida apie atgailą (http://www.marijosradijas.lt/component/mplayer/mp3_player.html?Itemid=31117), kurioje kun. A.Valkauskas pacituoja savo mėgstamą Karlą Ranerį – jis teigia, kad mes, šio laikmečio žmonės, nepakankamai rimtai traktuojame Dievą ir nepakankamai rimtai traktuojame save pačius. Mes negalvojam rimtai nei apie Dangaus karalystę, nei apie skaistyklą, nei apie pragarą, todėl ir mūsų atgaila nepakankamai rimta. O Šv. Rašte juk pasakyta, jog susitepęs negalės regėti Dievo.

Mes turėsime būti perkeisti. Kalbėdamas apie nuskaistinimą, laidos vedėjas pamini kankinystę ir nuskambėjęs retorinis klausimas, ar mes šiandien esame pajėgūs šiai kankinystei matyt išprovokavo vieno MR klausytojo žinutę: ar galima apsisprendimą gyventi sunkioje santuokoje prilyginti kankinystei, priimant teisingą laikyseną Dievo, savo ir artimo atžvilgiu?

Aišku, kunigas neatsakė vienareikšmiškai, bet patarė tokiose sunkiose situacijose žiūrėti kur didesnis geris arba kur mažesnis blogis, akcentuodamas ir tai, kad kiekvienas atvejis individualus ir nebūtinai save laikantis kankiniu iš tiesų tokiu yra arba turėtų būti.

Antraštė: Re: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Silvija kovo 18, 2013, 03:51:59
Galbūt tau jau dabar trūksta visai nedaug, kad laimėtum visuotinius atlaidus? (arba juos pralaimėtum), tereikia tik pa(ne)klausyti šios laidos :)

Apie tai ir apie išpažinties sakramentą toliau kalba kun. A. Valkauskas naujoje 'Katekizmo komentaro' laidoje. Čia galima išgirsti ir išaiškinimą tiems, kurie vis dar abejoja, kam reikalinga ,,ausinė" išpažintis.

http://www.marijosradijas.lt/component/mplayer/mp3_player.html?Itemid=31302
(http://www.marijosradijas.lt/component/mplayer/mp3_player.html?Itemid=31302)
Antraštė: Re: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Silvija kovo 21, 2013, 04:06:18
Dar vienas. Stiprus. http://www.marijosradijas.lt/component/mplayer/mp3_player.html?Itemid=30927 (http://www.marijosradijas.lt/component/mplayer/mp3_player.html?Itemid=30927)
Antraštė: Ats: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Varlė keliauninkė lapkričio 09, 2015, 14:56:15
Gal bus jums įdomu, kaip žydai traktuoja išpažintį :)

Pas juos šitas dalykas vadinamas "Tšuva" (nežinau kaip tiksliai išversti, kažkas panašaus į atgailą). Tšuvai atlikti reikia
1. Supratimo kad blogai pasielgei, nusikaltai Dievui.
2. Gailėtis dėl nuodėmės (gailėtis reikia garsiai).
3. Pasiryžti daugiau nebenusidėti šita nuodėme.
Ir svarbiausia
4. Po viso šito Dievas visuomet atsiunčia išbandymą - panašią situaciją patikrinti ar išpažintis/atgaila buvo tikra.
Tikriausia esat tai patyrę nevienas.

Aš vis prisimenu savo draugę (kažkur jau rašiau šiame forume) iki atsivertimo ji buvo patyrusi du abortus, atsivertė virš 40ties, dėl to atliko išpažintį ir po mėnesio sužinojo kad nėščia. O dar po trijų kad vaikelis gims su Dauno sindromu.. Na, jie su vyru išlaikė šį išbandymą. Ir patyrė Viešpaties atleidimą dėl buvusių abortų  :pentecostal:
Antraštė: Ats: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Silvija lapkričio 10, 2015, 02:15:04
Stipriai čia :-\

Manau, jei tas 4 punktas pas mus būtų akcentuojamas, mažiau išpažintyse kartotųsi tas pats per tą patį, tik ar tikrai visais atvejais Dievas siunčia tą situaciją pakartojimui? :-\
Antraštė: Ats: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: vida lapkričio 10, 2015, 02:54:34
Viena moteris atliko išpažintį pas Tėvą Stanislovą. Jai buvo sunku pripažinti, kad vis tas pačias nuodėmes daro. Į tai Tėvas Stanislovas atsakė,- tai ačiū Dievui , kad darai tas pačias nuodėmes, kad neprisidarai kitų.
Antraštė: Ats: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Silvija lapkričio 10, 2015, 06:11:21
Tai gali būti kaip dvasios tėvo paguoda ir paskatinimas :).

Tarkim vaikas turi ydą trankyti duris, tėtis jį treniruoja to nedaryti, bet kai po eilinio trinktelėjimo sūnus pribėgęs atsiprašo, tėvas ir sakys:
:hug: gerai, vaikeli, kad dar nedaužai langų.

O jei rimčiau pagalvojus apie žydiškąjį ir katalikiškąjį ugdymą, tai pirmu atveju, manau, galima įpulti į magiją, kai vis imi laukti Dievo siunčiamo išbandymo, o antru - tapti "atspariu" besikartojančiai nuodėmei. Žodžiu, ir taip ir taip blogai :) Tai turbūt geriausia viską laikyt omeny ir turėt sveiką protą bei jautrią sąžinę  :angel-2:
Antraštė: Ats: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: kukulis lapkričio 10, 2015, 11:42:31
Laukti kažko konkretaus iš Dievo, tai gal būt tam tikra prasme galima laikyti įsakinėjimu Dievui ;)

O šiaip tas Keliauninkės pasakojimas tikrai labai stiprus  :thumbup:
Antraštė: Ats: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Giedrė sausio 22, 2016, 09:39:39
Nežinau, ar ne per didelė bausmė tai moteriai. Labai sunku auginti vaiką su Dauno sindromu, ypač Lietuvoje.
Antraštė: Ats: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: kukulis sausio 22, 2016, 10:27:08
O gal tai ne bausmė, o apdovanojimas?  :-\

Kalbant apie bausmes, tai žmogžudys pagal BK gali sėsti  už grotų iki 20 m. ...
Antraštė: Ats: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Varlė keliauninkė vasario 19, 2016, 06:17:01
Antonijus Bliumas apie išpažintį ir atgailą.
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2007-03-25-tevas-antonijus-ispazinties-tikslas-ir-nuodemes-esme-i/8822
Antraštė: Ats: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Kaštonas vasario 19, 2016, 08:03:15
" Prisiminkite, nes Jis kiekvienam iš mūsų gali pasakyti, kad esame Jo nukryžiuotojai. Taip, tiesiogine prasme mes dalyvaujame Jo Nukryžiavime, ir Jis mus užtaria: Tėve, atleisk jiems, jie nežino, ką daro...""

Pabandžiau surasti kažkada lyg šiame forume išsakytą identišką"mintį".
Et...

AČIŪ Keliauninkę.
Viešpats išgirdo mano maldą ir atsiuntė tave.
Antraštė: Ats: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Varlė keliauninkė kovo 02, 2016, 16:54:30
Situacija.

Pirmadienio mintis - reikia išpažinties, bet dar visa savaitė, iki sekmadienio Mišių spėsiu. Savaitė atsitinka įtempta, čia rytas, žiūrėk čia jau vakaras.. Išaušta sekmadienis. Vėluoju į Mišias, reikia skaityti skaitinį ir išpažintis nuplaukia.. Eiti ar neiti Komunijos?

Kažkada prieš gerus metus situacija baigėsi taip: stoju į eilę prie Komunijos gauti tik palaiminimą. Kunigas šypteli, akimis klausia "tai nepriimsi"? Purtau galvą, o jis sako "atsiversk ir tikėk Evangelija". Kaip turėčiau šitai suprasti?
Antraštė: Ats: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Diak. Tomas M. kovo 02, 2016, 22:56:30
Kartais nors ir gerų ketinimų turintis, kunigas gali būti pasiųstas kaip išbandymas. Kaip gali "atsiversti ir tikėti Evangelijai", jei tas "atsivertimas" pervers tavo Mylimojo Širdį?

Pas mus bažnyčioje situacija sprendžiama taip - po Šv. Mišių paprašai kunigo suteikti Komunija zakristijoje. Taip darydavo ir švento atminimo tėvelis Pranciškus Tamulevičius (http://angelorum.lt/galimi-kandidatai-i-dievo-tarnus/monsinjoras-pranciskus-tamulevicius-1923-01-29-2006-07-04/) Kauno Arkikatedroje.
Antraštė: Ats: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Silvija kovo 03, 2016, 04:10:59
Keliauninke, o ar negali būti, kad tas kunigas geriau pažinojo tave toje situacijoje, nei tu pati? :) Nes tai - eiti ar neiti Komunijos - susiję tik su sunkia nuodėme. Kaip mes ją suprantame? Ar ne per dažnai skrupulai ima viršų ir Mylimasis lieka nuviltas? Ateikite pas mane visi, aš jus atgaivinsiu... Imkite ir valgykite... darykite tai mano atminimui...
Antraštė: Ats: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Pilgrim kovo 03, 2016, 06:06:01
Nėra lengvo ir paprasto atsakymo. Jis yra labai asmeniškas ir gali būti skirtingas kiekvienu atveju. Komunija tai santykis su Jėzumi, intymus asmeniškas santykis ir šis santykis turi diktuoti kada ir kaip. Dvasios tėvas ar pastovus nuodėmklausys gali padėti atpažinti šio santykio atspalvius. Tačiau ... Jėzus pasakė atėjau pas tuos kurie serga, o kadangi sveikuolių nerasta, vadinasi ... Abejonė, ne aiškus atsakymas, bet būtent abejonė yra kaip drumstas vanduo baloje, kad atitolinti nuo santykio, nuo susitikimo, nes būtent susitikimas su Jėzumi gydo, teikia aiškumo, ištaško tą drumstą vandenį. Todėl reikia siekti šio susitikimo, ne tik protas teikia atsakymą, bet ir vidinė patirtis, santykio su Jėzumi patirtis. Juk lengva nuodėmė nėra kliūtis, kuomet sergi nelauki kol tapsi sveikesnis ir eisi pas gydytoją, nes būtent susitikimas su gydytoju pradeda ir teikia gydymą. Jėzus gydo ir todėl mažiau abejonės, reiškia daugiau drąsos ateiti į susitikimą. Sunkesniais atvejais ... Evangelija pasakoja apie luošį, kurį atnešė pas Jėzų. Sunkesniais t. y. luošumo atvejais išpažintis yra ta priemonė, kuri atneša prie Jėzaus, atneša į susitikimą su Jėzumi.
Antraštė: Ats: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Varlė keliauninkė kovo 03, 2016, 06:29:16
amm.. kokie skirtingi požiūriai. Ačiū, bičiuliai.
Bažnyčios mokymą teoriškai daugmaž žinau šiuo klausimu, bet va praktiškai būna visaip.. ir net į kitą pusę. Panašiai, kaip būnant su geru draugu, kuriam gali sakyti beveik viską, kuris tave priima visokį, ir žinai, kad jei įsižeis, tai anksčiau ar vėliau supras ir atleis, bet nuojauta staiga pakužda - geriau šito nesakyk, nedaryk. Be abejonės, būna ir įžvalgių kunigų, bet tas buvo dar per jaunas tokiu būti :)
Antraštė: Ats: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Pilgrim kovo 03, 2016, 06:46:36
Citatabuvo dar per jaunas
ups ... tam tikra prasme kunigas nėra "paprastas mirtingasis". Šventimai suteikia ypatingas Šv. Dvasios dovanas kunigiškai tarnystei atlikti ir jos veikia nuo šventimų momento, bet ne nuo kitų sąlygų. Dėl šių dovanų kunigas gali turėti įžvalgų kitokių nei kitas žmogus.
Antraštė: Ats: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Varlė keliauninkė kovo 03, 2016, 06:53:19
sutinku, Pilgrim, tas kunigas tikrai tikras, be to ir geras nuodėmklausys :) gal čia tik aš suabejojau, susidrumsčiau anot tavęs.
Antraštė: Ats: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Silvija kovo 03, 2016, 07:06:35
Dažnai mūsų skrupulai (aš taip pat esu pilna jų) atsiremia į sąžinę, bet kaip jau kažkur kalbėjome, sąžinė yra ne tik įgimtas dalykas, bet ir formuojama. Kai tradicinis Bažnyčios mokymas buvo pakreiptas kiek kita kryptimi (daugiau akcentuojant prisikėlimą, nei mirtį ant kryžiaus), pasimatė, kad daugelis tikinčiųjų sunkiai bepakelia akis į gyvenimą, nebemoka išgyventi aštuntosios dienos džiaugsmo. Todėl kunigai, ypač jauni, ėmė mokyti kiek naujai.

Čia aš taip išmąsčiau analogiškoje situacijoje, kaip tavo :)
Antraštė: Ats: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Diak. Tomas M. kovo 03, 2016, 14:50:45
Kita vertus, juk sąžinė yra viena pagrindinių "telefono linijų", per kurias mums kalba Angelas Sargas.

Mes taip pat turime atsiminti tuos atvejus, kai nevertai priėmę Komuniją "užmigo", Apaštalo žodžiais tariant. Aišku, Varlytės atveju tai tikrai nemanau, kad ji darytų kažką iš piktos valios, bet Silvijos paminėtas dėmesys į prisikėlimą šiais laikais man atrodo pavojingas, nes ką kalba šventieji - ar jie sako "žiūrėk į prisikėlimą" ar "žiūrėk į nukryžiuotąjį, nes kančia moko meilės". Spėju, kad dauguma jų dėmesį kreipia į Kristaus kančią.

Peter Kreeft tai irgi pabrėžia, kad mūsų laikuose mes neturime tikro tikėjimo, nes priėmėme Kristų be Kryžiaus.
Antraštė: Ats: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Silvija kovo 03, 2016, 15:15:24
Pasitaisysiu: dėmesį reikia išlaikyti ties abiem, nes nėra prisikėlimo be mirties. O kalbant apie Atgailos sakramentą, tai irgi panašiai, bet lengvos nuodėmės atveju tu numiršti Gailesčio akte, o Eucharistijoje būni prikeltas :angel-2:
Antraštė: Ats: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Pilgrim kovo 03, 2016, 15:45:25
Šventuosius irgi reikia "prakalbinti", kad juos išgirsti. Tomai, tu labai gerai pasakei "spėju, kad ... "
Antraštė: Ats: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Diak. Tomas M. kovo 03, 2016, 16:38:09
Rašiau "spėju", nes kiek skaičiau, tai visi kalbėjo apie kančią, bet mano skaitymo apimtys ribotos ;)
Antraštė: Ats: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: kukulis kovo 04, 2016, 09:59:25
Šiaip tai tu šaunuolė, Keliauninke, nes aš kai jaučiu kad negaliu priimti komunijos, tai neinu nei palaiminimo priimti; gėdijuosi  ::) . O tu nebijai  :thumbup:
Antraštė: Ats: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Varlė keliauninkė kovo 04, 2016, 11:00:55
Kukuli, po to kunigo pasakymo, nebeeinu palaiminimo. Taip kad keisk nuomonę ;)
Taigi, ką reiškia atsiversti ir tikėti Evangelija (Eucharistijos kontekste)?
Antraštė: Ats: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Silvija kovo 04, 2016, 13:01:14
Geriausia tau būtų buvę pasikalbėti apie tai su pačiu kunigu ;)
Antraštė: Ats: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: kukulis kovo 05, 2016, 07:44:03
Aš manau kad tas kunigas pasakė paruoštus žodžius.
O Evangelija tu ir taip tiki .. vadinasi nieko nereiškia.
Nebent manytume, kad visi kunigai pranašai, bet juk taip nėra ;)
Antraštė: Ats: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Pilgrim kovo 05, 2016, 14:39:19
CitataO Evangelija
o kokia esminė Evangelijos žinia  :-\
Citatavisi kunigai pranašai
baisiau  :o visi krikščionys esame pašaukti  net ne tapti, o būti pranašais
Antraštė: Ats: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: kukulis kovo 06, 2016, 08:00:51
Vis nustebini naujovėmis, Piligrimai.
Iš kur visa tai imi? :D
Antraštė: Ats: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Pilgrim kovo 06, 2016, 10:14:12
Iš tos pačios Evangelijos  :)
Antraštė: Ats: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Silvija kovo 06, 2016, 11:07:09
Pilgrim, nesierzink ;), gi judu skirtingas prasmes įdedate į žodį pranašas, todėl atsiranda nesusikalbėjimas.

Bet gi kukuli, tu irgi neturėtum niekam primetinėti puikybės, nes Dievo tautą Bažnyčia tikrai vadina tiek kunigiškaja, tiek pranašiškaja. Mes tiesiog turime susitarti dėl katalikiškos terminologijos. Pranašu juk čia turima omeny ne tą, kuris "buria" ateitį, o katalikišku supratimu - tą, kuris Dievo Dvasios vedinas skiria pasaulyje besireiškiantį gėrį nuo blogio.
Antraštė: Ats: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Pilgrim kovo 06, 2016, 12:23:10
tiesiog išgirskim
https://www.youtube.com/watch?v=o74KaX_99pI
Antraštė: Ats: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Varlė keliauninkė kovo 06, 2016, 16:14:02
Citata iš: Pilgrim  kovo 05, 2016, 14:39:19
baisiau  :o visi krikščionys esame pašaukti  net ne tapti, o būti pranašais
Skamba gražiai. O gal tai tik cimbolai? :)
Pranašų būta tik ST, o Evangelija apie juos net neužsimena. Pranašas, kaip jurodyvas- rakštis sub...ėje ne tik svetimiems, bet ir saviems. Ypač saviems. Toks jausmas, kad sąvokos šiais laikais kinta, ir labai sparčiai. Teologizuojasi teologų būdu ::)
Antraštė: Ats: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Pilgrim kovo 06, 2016, 16:48:00
Keliauninke,
sąvokos krikščionybėje nekinta.
Bėda tame, kad tampame krikščionimis, kaip čia tiksliau išsireikšti "tampame formaliai", bet mąstymas išlieka persmelktas pasaulio dvasia, net per daug "pasaulietiškas". Per daug mąstome ir kalbame pasaulio kategorijomis. Tai pasaulyje kinta sąvokos, kategorijos. Krikščionybėje jos lieka tos pačios, tik mes persmelkti ir mumyse smelkiasi pasaulio dvasia. Todėl šis pasaulio šauksmas mums atrodo toks stiprus, kad netyčia "patikime" jo galia ir nejučia pritaikome tai tikėjimo dalykuose.
Išgirsk popiežiaus Pranciškaus mintis, jos gilios ir labai tikslios. Tik jo kalbos audinys labai "tirštas" savo prasme. Kai vienas svarbus dalykas "lipa" ant kito svarbaus dalyko.
Krikščionis šiandien yra didžiulė rakštis, nes pvz. tik krikščioniui šeima yra tarp vyro ir moters, kai tuo tarpu pasaulis kalba kitokiomis kategorijomis.
Krikščionis kaip ir pranašas:
1. žvilgsnį kreipia į ateitį ir kalba apie Dangaus karalystę.Neša viltį, kuri yra Viešpatyje.
2. kalba apie tai, kad čia ir dabar vyksta dalykai ne pagal Dievo planą ir primena, kad Dievas kalba apie tokio elgesio pasekmes.
o Evangelija ... iš Apaštalų laiškų
1 Kor 12, 10 kitam – stebuklingus darbus, kitam – pranašavimą, kitam – dvasių atpažinimą, kitam – įvairių kalbų dovaną, kitam – kalbų aiškinimą.
1 Kor 14, 31 Juk jūs galite po vieną visi pranašauti, kad visi pasimokytų ir pasiragintų.
1 Kor 14, 39 Taigi, mano broliai, siekite pranašystės dovanos, tačiau nedrauskite kalbėti kalbomis.
Antraštė: Ats: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Varlė keliauninkė kovo 06, 2016, 17:09:42
Reikia pagalvoti, ka cia pasakei. Rytoj parasysiu, jei Dievas duos :-)
Antraštė: Ats: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: kukulis kovo 07, 2016, 02:05:23
Aš tave Piligrimai labai gerbiu.
Bet pastaruoju metu savo gyvenime daug ko pradedu nebesuprasti.
Todėl nei priimu nei atmetu.  ::)

Vis dėl to, didžiąją atsitikimų dalį esu linkęs vertinti pragmatiškai. Jei kas nors ką nors pasako - vadinasi taip pasakė nes buvo atitinkamos nuotaikos ir panašiai. Aišku pažvelgus į bendrą vaizdą, visada pamatysime Dievo valią, bet reaguoti čia pat ir greitai, pagal lokalų vaizdą, manau, nereikėtų.
Antraštė: Ats: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Varlė keliauninkė kovo 07, 2016, 06:01:18
Citatasąvokos krikščionybėje nekinta
Ir man norėtųsi tikėti, kad nekinta. Tada gal galėtum apibūdinti pranašo sąvoką, nes aš manau, kad pranašas tai tas, kuriam tiesiogiai (ne per sąžinę ar kitus žmones) kalba Dievas (prisiminkim Mozę, Eliją, Samuelį ir kitus).

Citatamąstymas išlieka persmelktas pasaulio dvasia
Tai todėl, kad vis pamirštame, kad yra antgamtė, kuri pajungta deja ne protui.

Citatatik krikščioniui šeima yra
Kodėl tik? Visai ne tik krikščioniui. Pažįstu netikinčių ir budistuojančių, kurie pripažįsta tradicines šeimos vertybes.

Citatažvilgsnį kreipia į ateitį
Neprieštarauju labai, bet manau, kad krikščionis privalo žvilgsnį kreipti į dabartį, gyventi ir būti krikščionimi čia ir dabar.

Citatačia ir dabar vyksta dalykai ne pagal Dievo planą
Skambus pareiškimas. Iš kur žinai, kad ne pagal Dievo planą?

Na, o dėl Pauliaus laiškų apie pranašystę galiu pasakyti, kad ji yra siekiamybė, ir ne bet kokia, bet antgamtiška, ir tai yra Dievo dovana. 
Ir dar toks pastebėjimas: jeigu žiūrėjai filmą Spotlight, būtinai turėjo iškilti klausimas - kur pusę amžiaus buvo tie pranašai, kurie parodytų pirštu į Bažnyčios žaizdą ir pasakytų "Žiūrėkit, jau pūva, broliai, darom ką nors"..
Antraštė: Ats: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Pilgrim kovo 07, 2016, 06:51:02
CitataIr man norėtųsi tikėti, kad nekinta.
Tikėti nereikia. Jos tiesiog nekinta.

Dėl pranašo pasikartosiu. Pranašo pagrindiniai bruožai:
1. žvilgsnį kreipia į ateitį ir kalba apie Dangaus karalystę, apie ateinantį būsimą gyvenimą. Neša ir kalba apie viltį, kuri yra Viešpatyje.
2. kalba apie tai, kad čia ir dabar vyksta dalykai ne pagal Dievo planą ir primena, kad Dievas kalba apie tokio elgesio pasekmes. Būtent primena kas čia ir dabar neatitinka Dievo žodžių.
Mums irgi Dievas kalba tiesiogiai, tik skirtingai nuo ST pranašų tai dabar daro per Jėzų. Sakramentai netgi regimas šių susitikimų su Jėzumi ženklas.

CitataTai todėl, kad vis pamirštame, kad yra antgamtė, kuri pajungta deja ne protui.
ne, ne todėl. Paprasčiau viskas. Tiesiog negyvename antgamte. Kai negyveni tai ir pamiršti. Ir nereikia nuvertinti proto. Protas padeda ir pasitarnauja.

CitataKodėl tik? Visai ne tik krikščioniui.
ar daug yra nekrikščionių kurie rengia protesto, maldos akcijas, inicijuoja peticijas, kurie sėda į kalėjimus, kad vaikai nedalyvauti netinkamose švietimo programose.

CitataKas pasakė, kad ne pagal Dievo planą?
Ar Dievas norėjo/nori, kad ... būtų vienalytės šeimos, kad būtų būrimo salonai, kad vyktų abortai, kad ...

Citatagyventi ir būti krikščionimi čia ir dabar.
Kur gyventi. Klausimas kur ? Jūs nesate iš šio pasaulio ... gyventi čia ir dabar, bet gyventi Dievo karalystėje. Gyventi Dievo karalystėje ir daryti Dievo darbus pasaulyje, nes per tai krikščionis bus atpažintas, kad jis ne iš šio pasaulio.
ir dėl ko gyvena krikščionis ? Dėl būsimojo gyvenimo Dangaus karalystėje. Gyvena ateities viltimi.

Citatadėl Pauliaus laiškų apie pranašystę galiu pasakyti, kad ji yra siekiamybė
kodėl tik siekiamybė ? liudyti tikėjimą jau yra kalbėti apie Dievo pažadą, kalbėti apie būsimą gyvenimą, tai jau yra pranašystė.

Citatakur pusę amžiaus buvo tie pranašai
jie yra ir buvo ... tačiau, kiek gyvename visuotinės bažnyčios gyvenimą, kad juos girdėtume, kiek esame bažnyčios dalis, jei čia apie mus ir  tai viena, o antra koks turi būti krikščionio požiūris į tai. Tačiau tai labiau asmeniškas klausimas ir atsakymas labiau sau.
Antraštė: Ats: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Varlė keliauninkė kovo 07, 2016, 07:15:50
Citata iš: Pilgrim  kovo 07, 2016, 06:51:02
CitataKas pasakė, kad ne pagal Dievo planą?
Ar Dievas norėjo/nori, kad ... būtų vienalytės šeimos, kad būtų būrimo salonai, kad vyktų abortai, kad ...
Tik todėl, kad visa tai egzistuoja (egzistuoja blogis), mes žinome kad egzistuoja ir gėris (Dievas).
Jėzus dar sakė, kad vargšų mes visada turėsime.. Vienalyčių šeimų, abortų, karų, badų ir dar blogiau - taip pat :(

Kol kas tiek. Reik susitikimo, daug arbatos ir didelių ginčų, kas už?  :D

Blogis - gėrio šešėlis. Bet koks realus gėris, pasižymintis tvirtumu ir tankiu, meta blogio šešėlį. Tik įsivaizduojamas gėris jo nemeta.
S. Weil
Antraštė: Ats: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Silvija kovo 07, 2016, 07:24:00
Man atrodo, kad iš esmės šnekatės apie tą patį, o ginčo esmė tik tame, kad turime priekaištų patys sau, jog tokiais pranašais nesame kasdienybėje :( O gal tu, Keliauninke, esi? :)

Čia dar tau, kaip "žydei" ;) kelios rabino Sackso mintys iš D. Puslio straipsnio:

Anądien mano akis užkliuvo už vieno rabino Jonathano Sackso teksto. Jame jis trumpai išdėsto visą esmę – Dievas, kuriuo tikime mes, ar būtume judėjai, ar krikščionys, yra ne būtinybės, o laisvės Dievas. Kadangi jis yra laisvės Dievas, tai spėlioti, kas nutiks ateityje, yra visiškai bergždžias reikalas. Kitaip tariant, scenarijaus mums ir už mus niekas neparašys, mes ateitį kuriame savo veiksmais arba kartais ir neveikimu. Ateitis yra radikaliai neapibrėžta, kaip teigia rabinas Sacksas, o tai reiškia, kad iš esmės viskas yra įmanoma.

Mes nesame senovės graikai arba, veikiausiai galima sakyti, jog judėjai ir vėliau krikščionys pasistengė, kad mes tokie nebebūtume. Senovės graikai tikėjo likimu (moira), netgi aklu likimu (ananke), teigia rabinas Sacksas. Bene žymiausia čia yra Edipas istorija. Delfų orakulo buvo išpranašauta, kad Tėbų karaliui Lajui gimsiantis sūnus vieną dieną nužudys savo tėvą ir ves savo motiną. Gimus sūnui, karalius įsako sužaloti jam kojas ir palikti myriop kalno pašlaitėje. Tačiau Edipą išgelbsti piemuo, o galiausiai jį įsisūnija Korinto karalius ir karalienė. Užaugęs Edipas pats konsultuojasi pas orakulą. Sulaukęs perspėjimo, kad jis nužudysiąs savo tėvą ir vesiąs motiną, Edipas bėga iš Korinto manydamas, kad kalbama būtent apie Korinto karalių. Jis traukia į Tėbus. Kryžkelėje jis susiduria su priešinga kryptimi lekiančiu vežimu, kuriuo keliauja ne kas kitas, o pats Lajus. Lajui ir jo tarnams reikalaujant, kad Edipas juos praleistų, o pastarajam nepaklūstant užverda kova, kurios metu Edipas pats to nežinodamas išpildo pirmą orakulo pranašystės dalį – nužudo savo tėvą Lajų. Jis toliau tęsia kelionę į Tėbus, pirmasis įmena Sfinkso mįslę ir taip yra paskelbiamas Tėbų karaliumi, kuriam tenka vesti našle likusią Jokastę. Taip išsipildo ir antroji pranašystės dalis. Jau žymiai vėliau, kai Tėbus kamavo maras, o orakulas reikalavo iš miesto išvyti Lajo žudiką, Edipas suprato, ką padaręs ir išsidūrė akis.

Simboliška, nes taip jis parodė negalįs pakelti likimo, kurio žaislu ir vergu tapo. Kaip rašo literatūros tyrinėtojas Johnas Sutherlandas, šioje tragedijoje nėra jokios vietos atsitiktinumui – viskas yra užprogramuota nuo tos akimirkos, kai orakulas išsakė savo verdiktą. Visi Edipo bandymai išvengti likimo yra pasmerkti žlugti. Kokia reakcija gali kilti žvelgiant į tokią tragediją? Gailestis matant visas kančias? Baimė regint visą tą kraupų užsuktą mechanizmą, traiškantį žmones? Jei taip nutiko Edipui, tai gali nutikti ir man. Ar ir mano likimas yra neišvengiamas, o visa laisvė tėra apgaulė?

Rabinas Sackas į tai atsako, kad judėjai netgi neturi tokio žodžio kaip tragedija. ,,Judaizmas neturi žodžio tam nusakyti, nes mes netikime likimu kaip kažkuo aklu, neišvengiamu ir nepermaldaujamu. Mes esame laisvi. Mes galime rinktis. Kaip išmintingai rašė Isaacas Bashevis Singeris: ,,Mes privalome būti laisvi: neturime pasirinkimo!"

Tačiau, sakysite, juk ir Senajame Testamente gausu pranašų, kurie kalbėjo apie ateitį, apie tykančius iššūkius ir nelaimes. Taip, tiesa, štai ir pranašas Izaijas skelbė, kad sunkiai sergantis karalius Hezekijas mirsiąs ir tikrai nebeišgysiąs. Hezekijas, kaip rašoma, tik nusisukęs į sieną ir malda kreipęsis į Viešpatį. Ir štai, Izaijui dar neišėjus iš vidurinio karaliaus rūmų kiemo, Dievo žodis jam paskelbęs, jog jis turi grįžti pas sergantį monarchą ir jam perduoti šiuos žodžius: ,,Aš girdėjau tavo maldą, mačiau tavo ašaras. Tikėk manimi, aš tave pagydysiu." Hezekijas pasveiko ir po to gyveno dar 15 metų. Visa tai yra ženklas, kad, nors ir kokia praraja žiojėtų prieš mus, malda viską gali pakeisti. Vadinasi, nėra nieko, kas būtų neišvengiama, kas skatintų mus pasiduoti fatalizmui.

Kuo tad skiriasi Delfų orakulas nuo Senojo Testamento pranašų, tokių kaip Izaijas? Orakulas pasako, kas bus ir tai tampa nebeatšaukiama. Pranašas tuo tarpu išsako perspėjimą, kuris nebūtinai išsipildysiąs
.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-12-24-apie-bandymus-nuspeti-ateiti-arba-kuo-skiriasi-pranasas-nuo-orakulo/138980
Antraštė: Ats: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Pilgrim kovo 07, 2016, 08:18:49
Citatadaug arbatos
kada ?  :fencing:
Antraštė: Ats: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Varlė keliauninkė kovo 07, 2016, 14:50:30
Kol dar šilti esam ir kol nesibaigė mano žolių arbata (jau baiginėjasi), t.y. kuo greičiau.

Gal kovo 11? Būtų du variantai:
1. Kaunietiškas pas mane namuose nuo iki/po pietų iki...
2. Kaišiadorinis pas Silviją iki 17 val., nes ten kkk kinas su R. Aušrotu nuo 18.00 (galima pasižiūrėti)

Pilgrim, kukuli, Giedre, Donatai, Silvija hmm.. kas dar..
Žodžiu, atsiliepkite :)
Antraštė: Ats: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Pilgrim kovo 07, 2016, 15:09:47
darbo dienomis (paprastai iki vidurio savaitės, galima ir ryt  :)) po darbo išskyrus kitą visą savaitę
Antraštė: Ats: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Varlė keliauninkė kovo 07, 2016, 15:33:38
dviese nėra prasmės mums arbatą gerti, reikia daugiau burnų
Antraštė: Ats: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Pilgrim kovo 07, 2016, 16:28:10
Trečiadienio vakarai kur nors mieste  :-\ pvz. Bažnyčioje
arba kaip ir siūlai puodą arbatos
Antraštė: Ats: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Varlė keliauninkė kovo 07, 2016, 17:20:27
Geriau tada pas mane arbatos, baznycioje kazkaip.. :no-no:
Treciadieni po darbo nuo 18.00  visi galintys ir negalintys :)
Antraštė: Ats: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Pilgrim kovo 07, 2016, 17:25:49
 :bravo:
tinka
:armor:
:fencing:
Antraštė: Ats: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Varlė keliauninkė kovo 07, 2016, 17:30:39
Oho, ziuriu esi labai karingai nusiteikes. zinok pas mane trys sunus, jei ka  :D
Shalom.
Antraštė: Ats: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Diak. Tomas M. kovo 07, 2016, 19:04:09
Citata iš: Varlė keliauninkė  kovo 07, 2016, 15:33:38
dviese nėra prasmės mums arbatą gerti, reikia daugiau burnų

Manau burnų užteks, nebent jums norisi daugiau ausų ;) ;D
Antraštė: Ats: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: vida kovo 08, 2016, 02:43:20
Kaip Jums bus smagu. Toloka iš Klaipėdos atvažiuoti, o ir niekas nekviečia. Juokauju.
Palaiminto vakaro visiems , kurie susirinksit [-o<
Antraštė: Ats: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Varlė keliauninkė kovo 09, 2016, 03:34:56
Nenusimink Vida, mytas nesigauna.. mat, savaitės vidurys, darbai ir t.t.
Kažkada palankesniu metu vėl bandysim susiburti :)
Antraštė: Ats: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: kukulis kovo 09, 2016, 04:24:14
Manau, kad surengti susitikimą labai gera mintis, nes jau seniai nebuvo  :thumbup:
Bet dėl manęs tai tik nuo kitos savaitės, nes šią  savaitę vis dar sirguliuoju ::)

Vis dėl to, norėčiau užduoti klausimą Piligrimui. Tavo pranešimuose sušmėžavo frazės: "esame ne šio pasaulio vaikai", "turime būti visi pranašai". Net jeigu tai suvokčiau perkeltine prasme, vis vien būtų neaišku, ką, atsižvelgiant į šias mintis, turėtume daryti čia ir dabar. Būtent didžiausias neaiškumas man ką daryti čia ir dabar , nes paprastas įsivaizdavimas, kad mes visi pranašai ir ne šio pasaulio vaikai, gal būt tik pakelia nuotaiką - geruoju atveju, arba didina puikybę - bloguoju atveju; tačiau nuo to nei kiek nepaaiškėja kaip turėtume keisti savo gyvenimą, kaip turėtume pasielgti vienoje ar kitoje situacijoje.
T.y. trūksta konkretumo.
Antraštė: Ats: Apie Išpažinties sakramentą
Parašė: Pilgrim kovo 09, 2016, 05:02:32
Kukuli,
klausimas apima keletą lygmenų ir todėl į jį trumpai atsakyti sunku.
Tačiau pabandyti galima - tai tiesiog gyventi Evangelija. Būti ne iš šio pasaulio reiškia mąstyti ir gyventi ne šio pasaulio kategorijomis, bet Evangelijos kategorijomis, reiškia daryti Dievo darbus (mylėti, būti gailestingais, atleisti ir ... ). Tampa svarbu pažinti Evangeliją. Konkretumą duoda tik Jėzus ir todėl pirmoje vietoje, centre turi būti ryšys su Jėzumi, nuolatinis - 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę ... Tiesiog nuolatos kiekvieną akimirką, kiekviename veiksme, darbe, mintyje, poilsyje, šventime ieškoti ryšio su Jėzumi. Kaip užsibaigia dauguma maldų - su Juo, Jame ir per Jį. Viskas keičiasi įvyksta tik su Jėzumi, Jėzuje ir per Jėzų. Tiesiog atsiverti Jėzui. Jėzus duoda aiškumą ir pasako kaip reikia konkrečioje situacijoje, konkrečioje vietoje, aplinkybėse, bet mums teisiog reikia ieškoti Jėzaus visur ir visada.