Vienoje senoje knygutėje, skirtoje vienuoliams, radau netikėtą man mintį: Įsakymai yra išganymo kelias visiems žmonėms. Tobulybės gi kelias yra skirtas nedaugeliui. Juo eina tie, kurie paklausė Kristaus patarimų. Įsakymai yra būtini visiems, patarimai tik tiems, kurie nori: "Jei nori būti tobulas" (Mt 19,21). Norėti yra didelė Dievo dovana, kuri gavusiems ją parodo apvaizdos kelius, parodo pašaukimo brangumą, padeda nugalėti kliūtis, kurios stoja skersai kelią į vienuolinį gyvenimą [...]
Klausimas būtų toks: ar tai reiškia, kad kitą pašaukimą pasirinkęs žmogus neįpareigotas siekti tobulumo taip, kaip tas, kuris davė amžinus įžadus? Gal jam net nepatartina kopti į tą tobulumo kalną, kaip kad kopė mūsų šventieji, nes tai gali trukdyti gyventi pvz. šeimos pašaukime?
Įdomi tema. Man įdomu kaip yra su "bus pareikalauta tiek, kiek buvo duota"?
Ar "buvo duota" yra pats faktas, kad žmogus turėjo pašaukimą, ar tai, kad žmogus turėjo pašaukimą ir jį priėmė, tapdamas vienuoliu ar kunigu? Ar Dievo talentai duodami kartu su pašaukimu, ar su pašaukimo įgyvendinimu? O gal jie duodami po truputį, priklausomai nuo to, kiek tu to pašaukimo priimi?
Tikriausiai pats pašaukimas yra malonė, tad kaip ir talentas, bet tas, kuris priima tą pašaukimą ir pradeda pagal jį gyventi, dažnai gauna dar daugiau malonių (talentų). Bet čia tik mano padrikos mintys :-\
Tobulumas = šventumas. Taip aš suprantu šią ištrauką.
Jei šios ištraukos žodžius "tobulybė", "tobulas" pakeisime į "šventumas", "šventas" ištrauka suskambės aiškiau ::)
Geras pastebėjimas, Augucka :thumbup:
Krikščionis turi siekti tobulumo visur ir visada.Nesvarbu, ar tu vienuolis, ar šeimos žmogus, ar vienišas.Pats žodis krikščionis tam įpareigoja.
Vis dėlto jei sugrįšit į pirmą mano post'ą, suprasit, kad klausiu ne apskritai ar krikščionis turi siekti tobulumo, bet ar skiriasi tas šventumo siekimas pašvęstųjų asmenų nuo kitą pašaukimą pasirinkusiųjų.
Štai pavyzdžiui diakonų žmonos, prieš vyrui pasirenkant šią tarnystę, turi pritarti jų misijai iš anksto, nes pašaukimas šeimai kartais gali ir sutrukdyti tam tobulumo siekiui, apie kurį kalbama tame leidinuke Dievo pateptiniams.
Yra tokia vieta Evangelijoje (http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-08-19-mt-19-16-22-mokytojau-ka-gera-turiu-daryti-kad-igyciau-amzinaji-gyvenima/105812), kur Jėzus tarsi atskiria du etapus: jaunuoliui, kuris nori įeiti į gyvenimą Jis pabrėžia, kad reikia laikytis įstatymų, o kai šis pareiškia norįs daugiau, sako : Jei nori būti tobulas, eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane.
Aš manau, kad toks Jėzaus skirstymas ir žymi skirtumą tarp pasauliečių ir pašvęstųjų Kristui. Nes gyvenant šeimos pašaukimu tu tampi vienu kūnu su sutuoktiniu ir kartais net savo norus dėl tarnavimo Dievui ir Bažnyčiai reikia suderinti su antra puse. Kartais tai gali būti ir labai skausminga.
Gi pasišventusiųjų Dievui tuo atžvilgiu niekas nesaisto, jie viską palieka ir save iki paskutinio siūlelio gali ir turi atiduoti Dievui, nes jų sutuoktinis tiesiogiai yra Kristus.
O man patiko domininkono ir teologijos fakulteto lektoriaus Jean - Marie Gueulette "Leisk Dievui būti Dievu tavyje" mintys apie savęs tobulinimą:
Mes norime suprasti save, kad geriau susivoktume ir geriau save pažintume, kartais leisdamiesi į ilgai trunkančias asmeninio tobulėjimo praktikas. Nuo šito, kaip ir nuo bet ko kito, reikia atitolti. Pažinti save yra gera ir naudinga, tačiau tai negali tapti savitiksliu. Ko vertas savęs pažinimas, jei jis nepadaro tavęs gebančio mylėti. Ko siekiame psichoterapija ar psichoanalize? Ar tai yra laisvė, ar norma? Troškimas būti kitokiam — tokiam, kokio savęs visą gyvenimą troškome, tarsi stabdo šiuos užmojus ir trukdo juos išgyventi Dieve. Ar privalai laukti, kol išgysi, tapsi laisvas ir išmintingas, kad leistum Dievui būti tau Dievu?
Kalbėdami dvasinėmis temomis, krikščionys neretai užsimena apie savo valios išsižadėjimą. Ne vienas dėl to susierzina, supratęs tai kaip raginimą paklusti ar atsisakyti savo valios. Ir ne visada jie klysta, šitaip supratę! Šią mintį žmogus gali perprasti, tik suvokdamas savo santykį su Dievu kaip abipusį pasikeitimą, kurio metu kiekviena pusė gauna ir atiduoda. Tai nereiškia išsižadėti savo valios dėl to, kad nepasitiki savimi ar liguistai trokšti išnykti; turi tai daryti iš meilės, trokšdamas suprasti, kas patinka Dievui. Šis savęs dovanojimas nėra vienpusis, nes jei žmogus atitoldamas ištuština save, Dievas įeina į jį ir pasilieka jame, užimdamas visą vietą. Žmogus atsiduoda ir Dievas atsiduoda. Jei atsižadi savo valios, jei išsaugai tam tikrą atstumą jos atžvilgiu, tai ne todėl, kad ji a priori būtų bloga ar priešinga Dievo valiai, bet darai tai iš meilės, kad paliktum vietos Dievui, kad suteiktum Jam pirmą vietą, visą vietą.
Labai grazios mintys, aciu Augucka :pentecostal:
Citata iš: Irena rugsėjo 02, 2013, 09:11:00
Krikščionis turi siekti tobulumo visur ir visada.Nesvarbu, ar tu vienuolis, ar šeimos žmogus, ar vienišas.Pats žodis krikščionis tam įpareigoja.
Tai ka ne krikscionis negali atsiverti Dievui ir siekt tobulybes... Tai kad zmogus "krikscionis " dar nieko nereiskia, yra tukstanciai taip vadinamu tikinciuju kuriu sirdys tuscios o pinigines ir turtai per dideli .
Citata iš: Silvija vasario 14, 2013, 08:28:38
Vienoje senoje knygutėje, skirtoje vienuoliams...
Klausimas būtų toks: ar tai reiškia, kad kitą pašaukimą pasirinkęs žmogus neįpareigotas siekti tobulumo taip, kaip tas, kuris davė amžinus įžadus?
... nuo tuščio smalsumo saugok mus, Dieve! - berods to yra melžiama litanijoje Šventąjai Dvasiai. ;)
Pašaukimų esama daugybė, o pašaukimas vienuoliniam gyvenimui yra nenatūralus. Tačiau padovanojusiems save Dievui ir Dievas ypatingai atsiveria. Gi argi ne taip yra santuokoje? Jeigu šeimoje abu yra ištikimi ir atviri ir išmokę tinkamai parodyti savo meilę sutuoktiniui, tai tarpusavy vienas kitą supranta iš pusės žodžio, ar net žodžio neištarus.
Yra tokia daugybė veinuolių, taip ir nepaskelbtų palaimintaisiais! Kaip sako - vienuolio gašlumas miršta trečią dieną po laidotuvių. Bereikalingai yra suromantizuotas vienuolinis pašaukimas. Pašaukimas šeimai yra kur kas šventesnis reikalas, nei vienuolyninis!
Citata iš: nesvarbu vasario 01, 2014, 04:48:20
Pašaukimų esama daugybė, o pašaukimas vienuoliniam gyvenimui yra nenatūralus.
Drąsiai pasakyta :-\
Nemanau, Sigitai, kad teisinga kaip nors supriešinti ar lyginti Dievo pašaukimus, kuris už kurį šventesnis. Jie tiesiog skirtingi. Ir man atrodo, kad labai ilgai vienuolinis pašaukimas buvo po uždanga (kitais metais KB tam skirs ypatingą dėmesį (http://lt.radiovaticana.va/news/2014/01/31/spaudos_konferencijoje_vatikane_pristatyti_vienuoli%C5%B3_metai/lit-769179)), todėl mes jo tiesiog nepažinojome kaip tokio (ypač sovietų laikais), o dauguma jaunų žmonių dėl to galėjo net ir prasilenkti su savuoju pašaukimu.
Bet ačiū už perspėjimą dėl bereikalingo smalsumo :), tikra tiesa – pagaunu kartais save, kad per daug laiko praleidžiu domėdamasi dvasine literatūra, net ir skirdama jo TR forumui. O šiuo atveju tai istorija buvo labai paprasta, tiesiog varčiau mamai mirus palikimu man atitekusį, jai paliktą tetukės–vienuolės menką turtą. Jos knygelė – Marijonų vienuolijos leidinys, F. Massarruti S. J. MĄSTYMAI APIE ŠVČ. JĖZAUS ŠIRDĮ, Marijampolė, 1931m. – taip pat tomis dienomis skaitytas Mt 19 skyrius ir ,,užvedė" ant mąstymų, kuriais pasidalinau. Ar manai, kad nevalia tokių leidinių skaityti pasauliečiams?
Citata iš: nesvarbu vasario 01, 2014, 04:48:20
Pašaukimas šeimai yra kur kas šventesnis reikalas, nei vienuolyninis!
o man toks klausimas atsiranda ... kuri profesija šventesnė gydytojo ar gaisrininko :-\
arba kuri kūno dalis svarbesnė plaučiai ar kepenys :-\
Citata iš: Silvija vasario 01, 2014, 07:55:14Ar manai, kad nevalia tokių leidinių skaityti pasauliečiams?
,, ,,Viskas valia!" Bet ne viskas naudinga! ,,Viskas valia!" Bet ne viskas ugdo!" (1Kor.10,23).
Pašaukimai tikrai skirtingi. Pašaukimų yra daugybė, ne visus juos mes įvardijame kaip pašaukimus. Bėda tik tame, jog kunigai ir vienuoliai, kai kalba apie pašaukimus visada "default'u" turi omenyje pašaukimą į vienuolinį gyvenimą. Tai yra blogai.
Natūraliausias pašaukimas yra santuokiniam gyvenimui šeimoje. Tai yra Biblijinis pašaukimas, jo pamatą randame Pradžios knygoje: ,,Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos. Dievas juos palaimino, tardamas: ,,Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją!" (Pr.1,27-28).
Vėliau pradedama kalbėti ir apie žmones, pasišventusius Dievui, pvz: ,,Enochas ėjo savo kelią su VIEŠPAČIU ir buvo paimtas {į dangų}, – kad būtų grįžimo {pas Dievą}ženklas visoms kartoms" (Sir.44,16). Vėliau kai kurie pranašai, pvz: Elijas, kokįtais savo gyvenimo etapą maitinosi atsiskyrėlio duona. Taip pamažu ir atsirado toji tradicija pasišventusių vien dievoieškai ir tobulumui vienatvėje ar savotiškoje atsiskyrėlių bendruomenėje.
Grynai iš savo asmeninės patirties sakau, jog šeimoje siekti tobulumo yra kur kas sunkiau, sudėtingiau ir trapiau, nei būnant vienam. Nesmerkiu ir neteisiu vienuolių, tiesiog esu įsitikinęs, jog bepigu vienuoliui siekti tobulumo, kai jam pašonėje nežliumbia vaikas ir nesmirdi prikakoti pampersai, nereikia tuojaus pat išvesti šuns į lauką ir barščiai iš puodo nepabėgs, o kojinės kampe dar palauks parą kitą... :nun:
Mūsų Bažnyčia ne be reikalo Šventąjį Moterystės Sakramentą (Santuoką) prilygina Šventajai kankinystei (http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,633.0.html) :D
Tačiau kalbant apie dvasinius pašaukimus, geriau nenaudoti tokių stiprių frazių, kaip "tiesiog esu įsitikinęs, jog bepigu vienuoliui siekti tobulumo"... tiesiog pasiskaitykite apie vienuolių gyvenimus ir sužinosite, kad nors jiems nereikia keisti pampersų, jie kakta į kaktą kaunasi su pačiu velniu... nebent jūs manote, kad kova su demonais yra lengvesnė, nei pampersų keitimas ;D
Pamąstymui: Мультфильм-притча. Твой крест (https://www.youtube.com/watch?v=5IhYdgzFvbk).
Kaip Silvija ir sako - nereikia dirbtinai supriešinti dalykų, kurie neprieštarauja vienas kitam, nes Dievas yra tas, kas vienija, bet ne priešina. Dažniausiai gydytojas jaučia, kad jis nori būti gydytojas, o gaisrininką traukia prie ugnies, tereikia prašyti Dievo vienos svarbiausių malonių - išmokti atpažinti savo pašaukimą, ir Jis būtinai padės tai padaryti!
Buvo laikas kuomet iki nukritimo galėjau diskutuoti
kas geriau kunigystė ar šeima, kol ... kartą Ignaciškose pratybose
labai gražiai sudėliojo taškus apie pašaukimą.
Todėl manau būtų tinkama mūsų pašnekesyje paieškoti
atsakymo - kas yra pašaukimas
nes dažnokai priskaldome malkų ir sumaišome dalykus
Citata iš: Tomas M. vasario 01, 2014, 14:04:03Pamąstymui: Мультфильм-притча. Твой крест (https://www.youtube.com/watch?v=5IhYdgzFvbk).
Ačiū! Gali būti, jog bėgu nuo savo kryžiaus, ieškau lengvesnio. :ashamed:
Aš manau visiems sunku ir vienaip ir kitaip. Ir kiekvinas žiūri iš savo varpinės. O kaip ten sako sava žaizda labiausiai skauda. O su tais pašaukimais manau labai sunku, kartais atrodo žinai kaip viskas turi būti o padaryt nepavyksta ir tada atsiduri visai ne ten kur norėtum, bet gyvent reikia ir manau kaip begyventum vienas be Dievo pagalbos nelabai tinkamai ir nugyvensi. Be to mes čia kalbam iš savo pozicijų o tokių kurie kalbėtų iš kitos pusės neturim taigi kol nėra nei vieno vienuolio ar vienuolės kurie paneigt mūsų mintis galėtų, tai nelabai ir rišis diskusija nes nepabandęs negali ką ir diskutuot.
Citata iš: Pilgrim vasario 01, 2014, 15:52:40
Buvo laikas kuomet iki nukritimo galėjau diskutuoti
kas geriau kunigystė ar šeima, kol ... kartą Ignaciškose pratybose
labai gražiai sudėliojo taškus apie pašaukimą.
Todėl manau būtų tinkama mūsų pašnekesyje paieškoti
atsakymo - kas yra pašaukimas
nes dažnokai priskaldome malkų ir sumaišome dalykus
O pašaukimas susijęs vien tik su šeimos sukūrimu, ar į pašaukimą galima įtraukti ir darbo profesijos pasirinkimą?
Yra tokia mažytė knygutė apie pašaukimus Fabio Ciardi SEKTI JĖZŲ, kurios autorius išdėsto viską labai nuosekliai:
Kiek minčių ir vaizdinių užlieja tave, išgirdus šį šiek tiek paslaptingą žodį pašaukimas. Man ateina į galvą labai paprastas, bet neįprastas pašaukimo apibūdinimas. Pašaukimas – tai intymus ir konkretus bendrystės ryšys tarp Dievo ir manęs; tai – pokalbis, kuris diena iš dienos rtuliojasi vis atskleisdamas kažką naujo.
Šio ryšio pradininkas, žinoma, yra Dievas, laisvai ir vien iš meilės nuo amžių mumis besirūpinantis ir kviečiantis į bendrystę su savimi... Pašaukimo prasmė yra pats meilės dialogas.
Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo. (1 Jn 4, 10)
Šv. Paulius, supratęs esąs mylimas asmeniškai Kristaus, savo Viešpaties ir Dievo, neliko abejingas. Jis puolė atsiliepti į meilę. Meilė pažadina meilę.
Meilė Dievui pirmiausia pasireiškia per tarnystę kitiems. Visa, ką padarome šalia mūsų esantiems žmonėms, Jis, kaip pats sakė kalbėdamas apie paskutinįjį teismą, priima, tarsi tai būtume padarę Jam. Nori žinoti savąjį pašaukimą? Negalvok per daug apie tai, verčiau rūpinkis konkrečiai padėti esantiems šalia tavęs. Tai daryk didžiadvasiškai. Taip mylėsi Kristų... Ir Jis tau apsireikš, ir padės tai suprasti.
O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu. (Jn 14, 21)
Taip atsitiko ir 1800 metais Veronoje. Vaikinų ir merginų grupė tarnavo ligoniams. Viena mergina iš jų atlikdama konkrečią tarnystę suprato, kad jos pašaukimas – dirbti mokykloje, o vienas vaikinas suvokė turįs vykti į misijas Afrikoje...
Citata iš: kukulis vasario 02, 2014, 04:16:16
O pašaukimas susijęs vien tik su šeimos sukūrimu, ar į pašaukimą galima įtraukti ir darbo profesijos pasirinkimą?
Žinoma galima, nes pašaukimo klausimas sprendžiasi ir renkantis profesiją, ir ieškant žmonos ar vyro :) ar apskritai ieškant žmogaus, kaip būties pašaukimo atsakymo.
Citata iš: Pilgrim vasario 03, 2014, 05:37:58
O pašaukimas susijęs vien tik su šeimos sukūrimu, ar į pašaukimą galima įtraukti ir darbo profesijos pasirinkimą?
Žinoma galima, nes pašaukimo klausimas sprendžiasi ir renkantis profesiją, ir ieškant žmonos ar vyro :) ar apskritai ieškant žmogaus, kaip būties pašaukimo atsakymo.
Klausiau dėl to, kad vienam žmogui pasakiau kad abejoju savo pašaukimu, turėdamas omeny profesiją, o jis jau suprato kad esą noriu mesti šeimą ir eit į kunigus ;D
Mes arba labai siaurai suprantame pašaukimą, arba pašaukimu kartais pavadiname ne tuos dalykus
Tai va, aš ir pagalvojau, gal neteisingai suprantu termino "pašaukimas" reikšmę ::)
Na ir programavimą galima panaudoti Dievo garbei, bet taip pat turime pripažinti, kad kartais pašaukimas gali keistis. Štai tu buvai programuotojas pagal pašaukimą iki kol atsivertei, o tada gal supratai, kad nuo to momento esi šaukiamas kitai veiklai - dar didesnei Dievo garbei ;)
Tai va tame ir esmė, kad nieko aš nesupratau ... :ashamed:
Kuo giliau į mišką tuo daugiau medžių, aš dažnia čia taip jaučiuosi skaitau o nieko nesuprantu :ashamed:
Ir gerai darai, arabele, kad nesupranti, o tai tiem, kas bando ir nori suprast, dar neaišku kaip baigsis ;)
Čia išvis reikėtų atskirti šią temą į atskirą apie pašaukimus, nes jau diskusija nugrybavo į lankas ir neatitinka temos pavadinimo :-\
Na, pašaukimas irgi leidžia tobulėti ...
Tik reikia nepamiršti, kad Kristus atėjo pas nusidėjėlius, o ne pas tobuluosius...
Labai geras tavo pastebėjimas, kukuli :thumbup:, žiūriu į temos pavadinimą ir dabar matau, koks jis ydingas, bet tegul sau būna...
Ieškodami pašaukimo, žmonės dažniausiai klysta ta prasme, kad kelia klausimą sau: ką aš norėčiau daryti?, o ne Dievui: ko Tu norėtumei, kad aš daryčiau?
Mažosios studijos kasdienių Dievo Žodžio skaitymų laidoje - archyvinis kun. Česlovo Kavaliausko minčių įrašas, kuriame jis kalba apie krikščioniškąjį tobulumą ir tobulybę apskritai. Laidą galima parsisiųsti: https://www.dropbox.com/sh/8upbc2j5mksvxkj/AACM78ZPWO6fXiJlNyp-uKxha/07_Liepa/Dievo%20%C5%BDodis.%20Kasdieniai%20skaitymai/2014-07-14_pirmadienis_Dievo-zodis.mp3 (https://www.dropbox.com/sh/8upbc2j5mksvxkj/AACM78ZPWO6fXiJlNyp-uKxha/07_Liepa/Dievo%20%C5%BDodis.%20Kasdieniai%20skaitymai/2014-07-14_pirmadienis_Dievo-zodis.mp3)
Čia yra lygiai toks pats klausimas kaip begalybė matematikai, niekas nežino konkrečios begalybės, bet iš kitos pusės - visi matematikos metodai remiasi begalybės suveikimu. Ir matematikos negali būti be begalybės sąvokos, ji tiesiog būtina tikrai matematikai, tikriesiems matematikos veiksmams. Šitai rodo ir kad žmogaus pašaukimas yra žymiai didesnis, žymiai pranokstantis bet kokius formalius įstatymus. Vadinasi Dievas iš mūsų reikalauja ne žydiško įstatymo vykdymo ... Dievas iš mūsų reikalauja tikros emocijos, tikros atviros širdies kitam žmogui. Juk visi žino, kad begalybės šitoj žemėj praktiškai nėra, bet begalybė yra būtina salyga, kad mes viską matuotume aukščiausiu, širdingiausiu, intymiausiu žvilgsniu.
Šeimoj jeigu nebus šitos begalinės meilės, kuri galbūt dažnai ateina žmogui per susitvardymą, dorą, per sukąstus dantis, bet vis dėlto, jeigu žmogus orientuojasi į idealą kito nepapiktinti, nenužeminti, reiškia tas idealas išlieka nepasiekiamas, bet visada siektinas. Tokia turi būti žmogaus dorovė –orientuotis į aukščiausius orientyrus.
Krikščioniškoji ideologija vis dėlto turi prieš akis visų žmonių išganymą, o ne tiktai savęs, savųjų artimųjų. Žodžiu žiūrėti čia kaip į tolimą perspektyvą, į politinį principą, kad valstybė turi būti ne tiktai teisinga, bet ir gailestinga. Ir visa politika turi remtis teisingumu. Mes negalime žmonių suskirstyti į gerus ir blogus, negalima beatodairiškai vykdyti teisingumą dėl to, kad žmonės dažnai būna trumparegiai, nemato būsimos politikos... Galų gale valstybinė, visuomeninė politika turi vadovautis gailestingumu. Užtai dabar kovojam prieš mirties bausmę, nors logiškai galvojant dažnai atrodo, kad ji reikalinga... Nekęsk to priešo, piktų jo darbų, bet patį asmenį, tą sielą nemirtingą vis dėlto turėk prieš akis ir elkis taip, kad galutinai jo neatstumtum nuo savęs ir Bažnyčios... Net blogiausiam žmoguje krikščionis turi įžiūrėti Dievo kibirkštį. Dievas yra visiems Dievas – ir piktiesiems, ir geriesiems.