Sukūriau naują temą, gal kiek dubliuojančią šalia esančią 'Prakalbinusios mintys', nes manau, kad ją pradėjusi Tokia Audra norėtų ten matyti ne vieno, o įvairių žmonių mintis.
Tačiau mūsų popiežius yra tiesiog žmogus-unikumas, kiekvienoje jo kalboje yra minčių-perliukų. Todėl čia siūlau dalintis jau rastomis ir tebūnie tai paskatinimas jų ieškoti, nes tikrai verta! :)
Jei, žvelgdamas į slėpinį, protas mato tamsą, tai ne todėl, kad slėpinyje nėra šviesos, greičiau jos yra per daug. Panašiai, kai žmogaus akys nukrypsta į saulę, akyse mirguliuoja, užtemsta. Tačiau kas pasakytų, kad saulė nėra šviesi ar šviesos šaltinis? (Iš trečiadienio audiencijos "Tikėjimo protingumas (http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-11-22-benediktas-xvi-tikejimo-protingumas/91187)")
Didžiausias skirtumas tarp Dievo ir žmogaus yra tas, kad Dievas visai nėra išdidus, nes Dievas yra visiška pilnatvė, mylintis ir dovanojantis gyvybę. Mes, žmonės, esame labai išdidūs, ir dėl to mums reikalingas budrumas ir nuolatinis apsivalymas. Mes, būdami maži, norime atrodyti dideli, o Dievas, kuris yra tikrai didis, nebijo nusižeminti ir būti paskutinis.
Kartais vargo perteklius ir savo paties pastangų ribotumo suvokimas gali sukelti pagundą nuleisti rankas. Tačiau kaip tik tada jam gali padėti žinojimas, jog jis tesąs įrankis Dievo rankose; tada išsivaduos iš puikybės manyti, jog jis tik vienas savo išgalėmis gali reikiamai pagerinti pasaulį. Nusižeminimo dvasia jis darys, ką gali, ir visa kita nuolankiai paliks Viešpačiui. Pasaulį valdo Dievas, ne mes. Jam tarnaujame tiek, kiek įstengiame, ir tol, kol jis mums tam teikia jėgos. Tačiau su ta jėga daryti tai, ką įstengiame, – štai užduotis, visada skatinanti gerą Jėzaus Kristaus tarną veikti: ,,Kristaus meilė valdo mus" (2 Kor 5, 14).
(DEUS CARITAS EST)
Vyksta dviejų dvasinių pasaulių, tikėjimo ir sekuliarizmo, susidūrimas. Kokias modernybės formas tikėjimas gali ir turi pasisavinti – ir kam priešintis? Pirmiausia turime stengtis, kad žmonės iš akių neišleistų Dievo, kad pažintų lobį, kurį turi, ir patys, savo tikėjimo jėgomis stotų į diskusiją su sekuliarizmu ir mokėtų atskirti dvasias. Šis milžiniškas procesas yra tikroji, didžioji šios valandos užduotis.
(,,Pasaulio šviesa", p. 64)
...kaip sako Siracidas, ,,bijančiam Viešpaties, nėra ko bijoti" (Sir 34,14). Dievo baimė vaduoja iš žmonių baimės, - sakė Popiežius ir priminė ankstyvosios Bažnyčios gyvenimo epizodą, apie kurį pasakoja Apaštalų darbų knyga. Apaštalai buvo pakviesti į žydų tautos tarybą, primušti ir prigąsdinti, kad nekalbėtų apie Jėzų. ,,O tie ėjo iš tarybos džiaugdamiesi, kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką."
Turime melsti Viešpatį, kad padėtų priimti misiją būti pasklidusiems, tarsi mažuma ir gyventi tarsi svetimšaliams, tačiau jaučiant atsakomybę už kitus, stiprinant gėrį šiame pasaulyje.
(Iš meditacijos (http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-02-11-benediktas-xvi-seminaristams-niekas-negali-vadintis-krikscioniu-jei-nesutinka-priimti-kankinystes/95186) Romos kunigų seminarijoje).
"Jėzus smerkia religinę veidmainystę, laikyseną, kuria siekiama tik kitų gėrėjimosi ir pritarimo. Tikrasis mokinys tarnauja ne sau ir ne publikai, bet Viešpačiui."
Iš šiandieninės Popiežiaus homilijos
Tai daug ką paaiškina skausmingame jo atsistatydinimo kontekste. Liūdna. :(
Kiek daug ligų gresia žmogaus sielai, Europos tautoms, pasauliui, visai mūsų istorijai – mums rodo skausminga šio amžiaus istorija, ir tokios tarp didelių galybių įspaustos tautos, kaip Lietuva, istorija.
Marija kalbanti piemenėliams; Marija, vadinanti save nereikšminga, niekam nežinoma tarnaite ir Šiluvoje pasirodanti tartum vaikas – ji stovi mažų, kuklių žmonių pusėje, žmonių, neturinčių vardo istorijoje, bet būtent todėl, kad yra maži, nelaukiančių žmonių garbės ir todėl nebijančių jų nuomonių. Išgijimas vis ateina iš mažųjų, ir galbūt tai galėtų mums padėti naujai suvokti bei suprasti mažų tautų misiją istorijos žaisme. Išgijimas ateina iš ten, kur žmonių garbė ir žmonių nuomonės nėra svarbios ir todėl netrukdo aiškiai matyti esminius dalykus, gyvojo Dievo tiesą.
(Iš kardinolo Josepho Ratzingerio laudatio (http://www.kaunoarkivyskupija.lt/index.php?id=140&ncid=2&nid=1332) kalbos, pasakytos 1996 m. lapkričio 3 d. Vokietijoje, Regensburgo miesto rotušėje įteikiant Georgo von Hertlingo medalį arkivyskupui S. Tamkevičiui SJ)
Tikėti - reiškia pasaulio tamsoje ir blogio akivaizdoje paliesti Dievo ranką.
http://www.youtube.com/vaticanlt (http://www.youtube.com/vaticanlt)
Ji [Fatimos žinia] atskleidžia ir tą faktą, kad Popiežius ir Bažnyčia yra puolami ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus. Bažnyčios kančios ateina iš Bažnyčios vidaus, iš nuodėmės, kuri yra Bažnyčios viduje. Šitai mes žinojome visada. Bet šiandien mes matome, iš tiesų, siaubingas tos [nuodėmės] apraiškas – didieji Bažnyčios persekiojimai kyla ne iš jos išorės priešų, bet iš Bažnyčios viduje esančios nuodėmės. Bažnyčia, viena vertus, turi didelį poreikį dar kartą išmokti atgailos, priimti nuskaistinimą, mokytis atleidimo, bet taip pat reikalauti teisingumo.
(Šventojo Tėvo Benedikto XVI interviu žurnalistams pakeliui į Portugaliją, 2010 gegužės 11 (http://www.vatican.va/holy_father/benedict_xvi/speeches/2010/may/documents/hf_ben-xvi_spe_20100511_portogallo-interview_en.html))
Fotoalbumas, pilnas Benedikto XVI perliukų, pavartykite :thumbup:
http://www.vatican.va/bxvi/omaggio/index_en.html (http://www.vatican.va/bxvi/omaggio/index_en.html)
Meditacija "Nužengimas į pragarus"
Tikėjimo išpažinime Kristaus kelio atžvilgiu išpažįstame: "nužengė į pragarus". Kas čia nutiko?
Kadangi mirties pasaulio nepažįstame, šiam mirties įveikimui įsivaizduoti mūsų pasitelktų vaizdų niekada nepakaks. Bet jie vis dėlto padeda slėpinį kažkiek suprasti. Liturgijoje Jėzaus nužengimui į mirties naktį taikomi 24 psalmės žodžiai: "Atkelkite sąvaras, vartai! Plačiai atsidarykite, amžinosios durys!" Mirties durys uždarytos, niekas niekada negali sugrįžti. Nėra šių geležinių durų rakto. Bet Kristus raktą turi. Jo kryžius atlapoja neatšaukiamus mirties vartus. Jie nebėra neatšaukiami. Šias duris atveriantis raktas yra Jo kryžius, Jo meilės radikalumas. Jėgos durims atverti turi meilė to, kuris, būdamas Dievas, tapo žmogumi, kad galėtų numirti. Ta meilė stipresnė už mirtį.
Rytų Bažnyčios velykinėse ikonose vaizduojamas į mirusiųjų pasaulį įžengiantis Jėzus. Jo drabužis yra šviesa, nes Dievas yra šviesa. "Naktis šviečia kaip diena. Tamsa ir šviesa yra tas pats." (Ps 139, 12) Jėzų, įžengiantį į numirusių pasaulį, ženklina žaizdų žymės: Jo sužeidimas, Jo kančia tapo galia, yra mirtį nugalinti meilė. Jis sutinka Adomą ir visus mirties naktyje laukiančius žmones. Juos regint, tiesiog atrodo, jog girdisi Jonos malda: "Iš gelmių šaukiausi Viešpaties, ir jis man atsiliepė" (2,3)
Dievo Sūnaus įsikūnijimas susijungė su žmogiška esybe - su Adomu. Bet tik atlikdamas savo paskutinį meilės aktą ir nužengdamas į mirties naktį Jis užbaigia įsikūnijimo kelią. Per savo mirtį Jis paima Adomą, paima laukiančius žmones už rankos ir veda juos į šviesą.
Bet galima paklausti: ką reiškia šitoks vaizdas? Kas iš tikro per Kristų įvyko nauja? Juk žmogaus siela, kaip tokia, nemirtinga nuo sukūrimo momento - ką gi nauja atnešė Kristus?
Taip, siela nemirtinga, nes žmogus neprilygstamu būdu yra Dievo atmintyje ir meilėje, taip pat ir po savo nuopuolio. Tačiau jam neužtenka jėgos kilti Dievo link. Neturime sparnų, galinčių nunešti mus į tas aukštumas. ir kartu žmogaus niekas kitas amžinai negali patenkinti, išskyrus buvimą su Dievu. Amžinybė be šio buvimo viena su Dievu būtų pasmerktis. Žmogus neįstengia kopti aukštyn, bet veržiasi ten: iš gelmių šaukiuosi Viešpaties.
Tik prisikėlęs Kristus gali nunešti mus aukštyn į vienybę su Dievu, kurios savo jėgomis pasiekti negalime. Jis iš tiesų užsimeta pražuvusią avį ant pečių ir neša mus namo. Gyvename įsikibę Jo kūno ir, vienydamiesi su Jo kūnu, pakylame iki Dievo širdies. Tik tada mirtis įveikiama, mes esame laisvi, o mūsų gyvenimas yra viltis.
(Iš 2007 Velyknakčio pamokslo Šv. Petro katedroje. "Bažnyčios žinios". 2007 Nr. 7)
Dievo teismas – viltis dėl to, kad yra teisingumas, ir dėl to, kad yra malonė. Jei teismas tebūtų malonė, padaranti visa, kas žemiška, nereikšminga, Dievas mums liktų skolingas atsakymą į klausimą dėl teisingumo – esmingai svarbų klausimą, adresuojamą istorijai ir Dievui. Jei jis tebūtų teisingumas, visa, kas mums pabaigoje liktų, būtų baimė. Dievo tapimas žmogumi Kristuje abu dalykus – teismą ir malonę – taip susiejo vieną su kitu, kad teisingumas atkuriamas: visi darbuojamės savo išganymui ,,su baime drebėdami" (Fil 2,12), ir kartu malonė leidžia visiems puoselėti viltį ir pasitikint artintis prie Teisėjo, kurį pažįstame kaip savo ,,užtarėją", parakletos (plg. 1 Jn 2,1).