Norisi vėl pakalbėti apie vyrišką dvasingumą (http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,1015.msg12265.html#msg12265). Pirmą kartą teko tokiame renginuke sudalyvauti. Labai nustebino, gerąja prasme. Manau tai yra labai geras būdas ne tik skatinti vyrišką dvasingumą, bet ir padėti parapijos žmonėms susipažinti tarpusavyje, kad bendruomenė tikrai būtų "gyva".
Vienas vyrukas iš parapijos, kurioje lankausi, asmeniškai pakvietė į tokį vakarėlį. Atvykau į namą, kuris kaip supratau, veikia panašiu principu, kaip Šv. Damijono namai (http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,425.msg2839.html#msg2839) Europoje, t.y. keturi ar daugiau katalikų vyrukų nuomojasi vieną namą ir drauge gyvena, kol studijuoja, ar kol nesusiranda porų ir neapsiveda. Tik čia jie vadina tą namą "Arka", nuo Nojaus arkos tikriausiai.
Gana tvarkingoje virtuvėje rinkosi įvairaus amžiaus vyrai, nuo studenčiokų iki sakyčiau 50-60 metų, nors 25-40 metai sakyčiau buvo vidurkis. Parapijos klebonas susirinkimui sponsoriavo picas, o patys vyrai susinešė alaus, vandens, kas kaip ko norėjo.
Aš pažinojau tik vieną vaikiną, kuris mane pakvietė, tad pakalbėjęs kelias minutes su mane įleidusiu vyruku, laukiau savo pažįstamo ir stebėjau aplinką. Pirmas įspūdis, pamaniau, kad dar nebuvau vienoje vietoje matęs tiek vyrų, dėvinčių Rudąjį Škaplierių :D
Kai susirinko daugiau žmonių, picas pristatęs mano pažįstamas pakvietė visus trumpai padėkos maldai ir vyrukai kibo į maistą :D Prisiminiau, kad ir Kristus be žmonių sielų, pasirūpindavo jų skrandžiais, na o vyrai, tai gal teisybė, kad į jų širdis kelias veda per skrandį... :D Valgant prisijungiau prie kelių vyrukų, rodos abu buvo konvertitai, šnektelėjom bendromis temomis, nors šurmulys buvo didelis, tad sunkoka buvo kalbėtis. Manyčiau per visą vakarą susirinko apie 20-25 vyrus.
Kai visi iki valios prisivalgė, persikraustėm į atviro tipo svetainę, kur ratu susėdus, mano pažįstamas pristatė vakaro temą - saikingumo dorybę, susilaikymą (kaip tik tiko po visų tų picų :D ).
Temos pristatymą-diskusiją pradėjome trumpa malda. Po to sekė trumpa šventųjų citata tam vakarui - Šv. Kotrynos Sienietės mintis, kad jei mes tapsime tuo, kuo Dievas nori mus tapti, pasaulis paskęs Kristaus meilės liepsnose (ne tiksli citata, iš mano atminties).
Tuomet mano pažįstamas trumpai pristatė minėtą dorybę, davė aplinkui sėdintiems vyrukams paskaityti įvairių ištraukų iš Apaštalų ir šventųjų raštų, po ko prasidėjo atvira diskusija. Kadangi vis buvo pasauliečiai, daug dėmesio buvo skiriama dorybės įgyvendinimui mūsų kasdieninėse situacijose, asmeninei patirčiai.
Buvau nustebintas. Iš pažiūros, nieko neišsiskiriantys vyrukai, t.y. gatvėje juos priskirtum "eiliniams amerikonams". Bet kai jų burnos atsivėrė, atrodė, kad kiekvienas jų dega ryžtu tapti tikrais šventaisiais. Aš tik spėjau gaudyti įvairias jų "barstomas" Evangelijos, šventųjų minčių citatas ir įdomias mintis... po susitikimo galvojau, kad aš ne su tais žmonėmis daugumą savo metų bendravau... Kartu pajutau, kad dabar turiu gera atsparą, kai žmonės mane bandys įtikinti, kad aš "perlenkiu" su tikėjimu, kad galima būti "normaliu". NE, nereikia būti normaliu, va įrodymas - tie paprasti bičai irgi nori tapti šventais ir to siekia ;D
Kadangi toje bažnyčioje daugiau renkasi tradicinio mastymo žmonės, buvo lengva bendrauti, nes visi buvo, angliškai tariant, "tame pačiame puslapyje" :D
Dabar mastau, kad tikriausiai tokia grupelė turi užaugti iš lėto, nes jei iškart prieitų grupė nepažįstamų žmonių, jie negalėtų taip atsiverti, o kiti, kurių dvasingumo supratimas yra labiau pasaulietiškas ten jaustųsi ne savo batuose. Bet kai jau yra geras grupės branduolys, tuomet net ir drungnas vyrukas, įmestas į tokią ugnį, turėtų susimastyti apie savo gyvenimą :-\
Diskusija, kaip prasidėjo, taip ir užbaigta buvo malda.
Nors tuo metu nebuvo kunigo, kaip supratau, dažnai vakarėlyje dalyvauja kunigas, kuris ir skaito pagrindinę paskaitėlę, o po to, pasinaudodamas nešiojamu Altorėliu, dar ir Šv. Mišias vietoje kartu su vyrais atlaiko.
Diskusijos metu vyrai buvo labai draugiški, matėsi, kad daugelis yra pažįstami, vietomis kandžiai, t.y. vyriškai ;) pareplikuodavo, o visi kiti draugiškai juokėsi. Buvo atvira, gera atmosfera, nesijautė, kad dalyvautum kažkokioje paskaitoje.
Nors diskusija oficialiai baigėsi, buvo pranešta, kad visi kviečiami pasilikti namuose tiek, kiek nori, t.y. jei kas norėjo asmeniškai dar padiskutuoti, galėjo tą ir padaryti.
Važiuodamas namo masčiau, kad štai, dabar bent iš matymo pažįstu apie 20 vyrų, kuriuos įvairiais momentais matau bažnyčioje, bet dabar man jau nereikės praeiti pro juos tarsi pro nepažįstamus, galėsiu paduoti ranką ir persimesti žodeliu kitu, vadinasi tai taps labiau "tikra" bendruomenė, kai mes pažįstame vienas kitą.
Tam išsipildyti ilgai laukti neteko, nes jau sekantį sekmadienį pamačiau vieną vyruką su žmona ir vaikeliu, ir po Šv. Mišių trumpai su juo pabendravome :thumbup: Tikiuosi, kad po keleto tokių susitikimų, gal prasidės ir šeimų bendravimas, vaikai galės kažkur kartu dalyvauti. Iniciatyva tikrai veikia!
Tokie vakarai vyksta kartą į du mėnesius.
P.S. iš vieno vyruko sužinojau, kad yra tokie ir moterų pokalbių vakarai ;)
Primena mūsuose maldos grupelę.
Vyksta po mišių bažnyčioje (atskirame kambaryje su židiniu :) ) ir nevalgom.
Čia buvo penktadienį vakare. Jei į Šv. Mišias ateina visa šeima, tai tokios vyriškos aplinkos jau nelabai gausis sukurti. Be to, kartais gali būti dalykų, apie kuriuos vyras norėtų išsisakyti ir jo antrajai pusei negirdint ;)
Manau valgymas yra kaip priemonė atsipalaiduoti, pasijusti labiau draugų aplinkoje. Be to, jei kažkas atvažiuoja tiesiai po darbo dienos, tai gaunasi kaip ir vakarienė, nereikia su gurgiančiu pilvu sėdėti.
Mes visi (tik vyrai) renkamės pirmadienį. Su "porininku" kada susitariam.Pvz ketvirtadieniais.
Šeimomis vėl atskirai, taip kaip susitariame.
Maždaug programa paimta iš Men of St Joseph International MOSJI (http://www.mosji.org) (Švento Juozapo Vyrai)
Pokalbiai maldos laiku draudžiami*. Po ar prieš -į valias.
Man dar patiko rimtesnių diskusijų idėja, kaip čia galima pamatyti:
https://www.youtube.com/watch?v=P1rTMJ7yIjQ
Šitas projektas jau išsivystė ir dabar į diskusijas susirenka apie porą šimtų vyrų, salė būna sausakimša. Jie kviečia žinomus pranešėjus, kartais daro dvikovas, pvz. pakviečia du atstovus iš priešingų stovyklų, kaip gal būtų mūsų atveju Viluckas vs Sinica :D
Anų žmonių nežinau, TV nežiūrių.
O "dvikovoms" turiu slaptą vietelę. :)
Šiaip, man visos diskusijos rimtos. Jei kalba apie save. (apie savo asmenį. Santykį su Dievu.)
Kai skaičiau Tomo pasakojimą, užkliuvo sakinys apie normalumą. Ir pagalvojau, o kas iš tiesų yra normalu? ::)
Šiais laikais normalu = politkorektiška.
Tai jo politkorektiškumas pirmoje vietoje. :D
O iš tikrųjų kaip, ne vien šiems laikams? :-\
Net jei priimtume, kad normalu=vidutiniška ar taip, kaip daro dauguma, vis tiek akivaizdu, kad tas pasaulietiškas normalumas nėra krikščionio kelias.