TavoRankose.org - katalikiškas diskusijų forumas

Bendros temos => Bendros diskusijos => Temą pradėjo: Silvija vasario 23, 2015, 06:08:40

Antraštė: Žodžio etimologija
Parašė: Silvija vasario 23, 2015, 06:08:40
Kartais išgirstas žodis, prie kurio vartojimo esame pripratę ir prisitaikę prie kurios nors jo naudojimo prasmės, nuskamba visai naujai ir nelauktai. Tuomet parūpsta to žodžio etimologija (http://lt.wikipedia.org/wiki/Etimologija) ir į reiškinius pradedi žvelgti kiek kitu rakursu. Šiandien man taip nuskambėjo žodis dera. Kontekste buvo kalbama apie tai, kas mums, krikščionims tinka daryti, o kas - ne. Toks kontekstas dažnai nuskamba kaip moralas ir gali būti, kad tokios rūšies kalbėjimą, bent jau jaunoji karta, leidžia pro ausis ir nekreipia į tai jokio dėmesio.

Bet šiandien šis žodis nuskambėjo kaip vertinantis mūsų gyvenimo harmoniją, kaip muzikoje ir dailėje vartojamas terminas, nusakantis sąskambius ir spalvos bei formų derėjimą. Tada pagalvojau, kad kaip ir meno kūrinį galima sukurti visai neblogą, pasimokius harmonijos principų ir dėsnių, taip ir savo gyvenimą galima "sustyguoti" remiantis Bažnyčios Tėvų surašytais ir kitų gyvenimo mokytojų surašytais patarimais.

Tačiau kiekvienas iš mūsų dar turime ir vidinį dermės pojūtį - kas tinka žmogui, dera jo žmogiškai prigimčiai, o kas ne. Todėl kartais, žiūrėk, jokių mokslų nebaigęs paprastas žmogelis turi daugiau gyvenimo išminties, nei "iš rašto išėjęs" :)




Sugalvojau, kad visai įdomu būtų sudėti į šią temą visokius mūsų pastebėjimus, susijusius su žodžio etimologija.
Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: Diak. Tomas M. vasario 23, 2015, 19:12:52
Apie žodžių etimologiją (tik rusiškai) nemažai kalbėjo ta vienuolė, psichologijos mokslų daktarė (nepamenu vardo), laidoje apie darnią šeimą. Gal namie surasiu nuorodą.

Įdomu, kai ji pasakojo, kad universitete, prieš svarstydami klausimus, pirmiausiai skiria dėmesio etimologijai, kuri padeda suprasti, kur glūdi to klausimo esmė, kur yra pati siūlo kamuolio pradžia.
Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: kukulis vasario 24, 2015, 03:33:33
Jeigu klausiantysis ir atsakantis tą pačia sąvoką/žodį supranta vienodai, tuomet nesusikalbėjimų neturėtų kilti. Nesusikalbėjimai kyla, tik jeigu tą pačią sąvoką supranta skirtingai. Tokiu būdu čia gali pagelbėti išprusimas, kai žinai kokios buvo tos sąvokos reikšmės anksčiau ir dabar.

Todėl manau, kad pirminis dalykas yra pačios sąvokos reikšmės arba kelių reikšmių žinojimas, o tų reikšmių kitimas laiko bėgyje ( taip supratau tą terminą "etimologija" ) tai tik instrumentas ar priemonė sužinoti apie sąvokos reikšmes; tai yra antrinis dalykas.
Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: Silvija vasario 24, 2015, 05:29:47
Ir tas "antrinis" dalykas kartais sustato viską į savo vietas, išmoko daiktus vadinti tikraisiais vardais. Nes ta tikroji, senoji žodžio prasmė kartais būna išblukusi, išsitrynusi. Pavyzdžiui, rusų kalboje žodis sekmadienis tiesiogiai kalba apie Viešpaties prisikėlimą (neįsivaizduoju kaip šis pavadinimas išliko nepakitęs per sovietmetį). Tuomet susikalbėjimas ar ne, vartojant šį žodį, gali priklausyti jau ne nuo išprusimo, bet nuo tikėjimo.

Vartojant žodelį dera vėlgi mūsų susikalbėjimas priklauso nuo geros valios: vienas išgirdęs priims jį kaip pamokslą ir tuoj pakils puikybė, o kitas - kaip išmintį ir jai paklus.
Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: Diak. Tomas M. vasario 24, 2015, 12:20:44
Kukuli, kaip aš suprantu, etimologija yra reikalinga ne vien išvengti neteisingo žodžio supratimo, bet netgi labiau - suprasti gilią (pirminią) jo prasmę, kažkas panašaus į žodžio meta informaciją, kuri suteikia žymiai daugiau pagrindo supratimui ir net gali nurodyti to žodžio raidą per amžius.

Taip pat kelis kartus jau randu info, kad blogis dažnai bando taip pat tuo pasinaudoti, pvz. į madą ateina tam tikri žodžių dariniai, kurie neva reiškia gerą, bet iš tiesų blogą. Žmonės juos pradeda naudoti ir nepastebi, kaip tai tampa jų kalbos dalimi, taip pat nepastebi, kaip mažytis blogio elementas tampa įprasta išraiškos (ir supratimo, vertinimo) priemone, kas savo ruožtu gal labai nedaug, gal net mistiniu būdu, bet kreipia žmogų į blogį.

Vienas tokių pavyzdžių, diskutuojamų anglakalbių katalikų tarpe - žodis "nice", kuris šiuo metu reiškia, kaip geras, malonus. Tokiu būdu darinys nice people reikštų - geri, malonūs žmonės. Šiuo metu katalikai netgi kviečia visus nustoti būti "nice" žmonėmis, nes pastebėta, kad tas neva "gerumas, malonumas" iš tiesų tapo politkorektiškumo, prisitaikėliškumo sinonimu, stumiančiu žmogų nusileisti, ir vardan "padorumo" paminti savo įsitikinimus, tikėjimą ir pan. Neva, nedaryk taip (nesakyk homoseksualams ar aborto šalininkams, kad jie daro nuodėmę), nes tai nėra "nice".... tipo tu įžeidi žmogų, o tai yra nemandagu...

Žmonės patyrinėjo ir rado, kad dar ganėtinai neseniai nice reiškė - kvailelis. Klausimas: kas yra pirmas, kuris nori bent kiek paniekinti žmogaus orumą? Paklauskite kun. Arnoldo Valkausko, jis jums pasakys... Taigi veiklos planas - sukurti madą vartoti žodį kitame kontekste, sumaišyti jo supratimą ir po 100 metų žmonės stengtis nedaryti kažko, nes nori būti (etimologiškai šnekant) kvaileliais... tiek ir liko iš Dievo paveikslo ir panašumo...

Bandžiau sugalvoti lietuviškų pavyzdžių:

Šita mašina (sportininkas, kovotojas) tikras monstras... neva galinga mašina, stiprus žmogus. Perduodama žinia - žinok, monstrai yra galingi, stiprūs, kiekvienas nori turėti tokią mašiną, kiekvienas nori būti.... monstru, galia, jėga ir grubumas padaro žmogų stipriu ir galingu.

Gal patys savo gyvenime dar daugiau girdėjote panašių pavyzdžių.
Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: Varlė keliauninkė kovo 08, 2015, 17:46:23
Ypatingai žodis, jo svarba ir reikšmės atsispindi ivrite. Šiaip ar taip Bibliją rašė žydai. Priminsiu, kad žydai rašo be balsių, išskyrus kelias raides kurios skaitomos kaip balsės.

Pvz laiške galatams 5 sk., Paulius prašo 'nepataikauti kūnui' ir 'nepasiduoti kūno geismams' - žodis 'kūnas' yra 'basar' (BSR). Žodis 'Evangelija' yra 'bsora' - tos pačios BSR, tik dar įsiterpia Dievo vardo raidės H ir W. Žydų išmintis aiškina, kad išmetus iš Evangelijos Dievą (t. y. negyvenant pačiam skelbėjui tuo ką jis skelbia), lieka tik kūnas arba 'mėsa', kūnas su visais savo geismais ir tai jau nebėra evangelija, o tik tušti žodžiai, garsiai ir gražiai skambantys cimbolai.
Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: kukulis kovo 09, 2015, 04:32:14
Žmogiška kalba yra slėpinys.
Tai, kad kalba apsprendžia mentalitetą tautos, kuri ją naudoja, kalbėjo A. Maceina ir kiti, ne vien Lietuvos, filosofai.
Tuo pačiu tauta keičia savo kalbą laike iš dalies ją nuskurdindama, o iš dalies pridėdama naujų žodžių; ir taip gaunasi kad pasikeitusi kalba formuoja naują kartą besiskiriančią nuo tėvų kartos.

Vis dėl to Tomo pranešime juntamas  pesimizmas. Gal net truputį pasmerkiantis pesimizmas tuos, kurie išaugo tam tikroje terpėje su tam tikrais kalbos standartais ir jau jiems nebėra išeities iš tos terpės išeiti.

Vis dėl to krikščionis turėtų bijoti tik dviejų dalykų: Dievo ir nuodėmės. O bijoti kalbos arba piktosios dvasios, kuri visaip mus stengiasi įvairiais būdais paveikti, bijoti neverta.

--

Imponavo viena paskaita, kurioje buvo kalbama apie kunigaikščio Nikolajaus krikštą. Jis iš tiesų buvo žiaurus valdovas, tapęs karaliumi po to, kai nužudė savo brolį. Įprastas reikalas tais laikais ( apie 1000 m. po Kr. ), dabartinėje Ukrainos ir Rusijos teritorijoje, nuolat kariauti ir plėšti aplinkines kunigaikštystes. Ėjo daug misionierių ir daug jų buvo nužudyta.

Štai vienam misionieriui pasisekė patekti pas kunigaikštį Nikolajų. Tai įvyko po to, kai Nikolajus pamatė kitų žudomų misionierių drąsą mirties akivaizdoje, ir tai jį palietė. Štai misionierius skaito jam Evangeliją apie tai, kad esantys kairėje pateks į pragarą, o esantys dešinėje į dangų.
Kunigaikščiui Nikolajui kalbėti apie nuodėmę buvo tuščias reikalas, nes jis nesuprato šio žodžio. "Kas yra nuodėmė? Ar tai kad aš galiu gerti, linksmintis, turėti daug sugulovių, arba nužudyti savo priešą yra nuodėmė - blogas dalykas? Kaip tai blogas?" Juk lėbauti, ir žudyti savo priešus buvo pagrindinis pagoniškų laikų žmonių tikslas!
Tačiau kai Nikolajus išgirdo apie kairėje esančius ožius ir dešinėje esančius teisiuosius, jis panoro būti su tais teisiais. Nikolajus panoro pasikrikštyti. Po krikšto jis tampa nauju žmogumi. Jį kviečia kiti kunigaikščiai į kažkokį keršto žygį, o jis sako "bijau nuodėmės". Jis tik po krikšto suprato, kas yra nuodėmė, ir kad tai yra blogis!
Jis po krikšto sukviečia į rūmus visus aplinkinius vargšus ir paliegėlius ir visus vaišina, taip kaip Jėzus patarė atėjęs į fariziejaus namus: "Kvieskite tuos, kurie negalės jums niekaip atsilyginti, tuomet Dievas jums atsilygins danguje".

--

Prieš Kristų visos tautos buvo pagoniškos. Net ir žydų tauta, net vykdydama paraidžiui įstatymą, tiek iškraipė jo dvasinį supratimą, kad neapkentė Jėzaus už tai, kad jis šabo metu gydė žmones. Taip kaip Nikolajus nesuprato iki krikšto žodžio "nuodėmė" reikšmės, taip ir žydai nesuprato nei vieno įstatymo iš tų, kurių laikėsi.

Lygiai taip ir V. Keliauninkė parašė apie Evangeliją, kurios negalime suprasti, kol Šventoji Dvasia mums neduos to supratimo.

Taip ir mes nebijokime tų žodžių, o geriau bijokime tik Dievo ir nuodėmės. :)
Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: Diak. Tomas M. kovo 10, 2015, 00:01:48
Savo rašliavą pavadinčiau ne pesimistiška ar teisiančia, bet įspėjančia. Aš norėjau pateikti tik keletą realių pavyzdžių, kaip keičiant kalbą, galima keisti žmonių supratimą, kultūrą ir tikriausiai net moralę. Pagrindinis akcentas ne tame, kad vartodamas kažkokį žodį, tarsi dalyvausi piktosios dvasios darbuose (nors ir tai gali pasitaikyti), bet kad tie žodžiai keičia tavo paties pasaulėžiūrą.

Vienas labai geras pvz. yra žodis "šeima" Lietuvos Konstitucijoje. Dar prieš kokius penkis metus niekas net neabejojo, ką tas žodis reiškia - vyro ir moters santuoką. Bet štai į mūsų Tėvynę atėjo užsienio "projektai" su savo idėjomis ir slaptais tikslais, buvo kuriamos organizacijos, skaitomos paskaitos, steigiami įvairaus plauko "institutai", atvirai, o gal ir slaptai užsiminėjama politikų lobizmu... Praėjo keletas metų ir BUM! Gėjų paradas gatvėse, o Seime politikai (ir kas dar baisiau - Konstitucinis Teismas) jau aiškina, kad šeima visai nereiškia vyro ir moters sąjungą...
Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: Pilgrim kovo 10, 2015, 05:23:39
Citatabijokime tik Dievo ir nuodėmės.
va nesutinku, bet tik asmeninė nuomonė  ;)
mylėkime Dievą ir saugokimės nuodėmės
Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: kukulis kovo 10, 2015, 06:28:03
Čia kaip psichologinis "prijomas" ta baimė :) .

Pradžioj duosiu kitą pavyzdį.

Įsivaizduokite, kad nekenčiate kokio nors žmogaus, jūsų priešo. Jis kažkada su jumis negerai pasielgė, parodė priešiškumą .. daug variantų. Jūs supykote, bet praėjus laikui, matote, kad pyktis kenkia labiau jums, negu jam. Norite atsikratyti to pykčio, bet negalite. Bandote visaip save įtikinti - trumpam padeda, bet po kiek laiko vėl užeina piktumas.
Sprendimas : laikyti save prastesniu už tą žmogų, ant kurio pyksti, be to, laikyti, kad jis buvo teisus. Čia toks "priomas". Kai tik kyla pykti ant to žmogaus, tuoj pat kreipiate mintis tokia linkme: kad aš buvau kaltas dėl to kad jis ant manęs užpyko, o taip pat analogiškai esu apkaltinęs ir kitą žmogų, vadinasi esu dar blogesnis nei jis.

Ir piktumas praeina.

Iš esmės tai gali būti vienintelis kelias.



Dabar dėl Dievo baimės. Įsivaizduokite, kad susiduriate su blogiu. Tikrai matote, kad čia be piktosios dvasios įsikišimo neapsieita. Kaip nugalėti tą baimę?
Sprendimas: jeigu aš bijosiu piktosios dvasios, aš tuo išduosiu Dievą. Toks "priomas" : aš Dievo bijau labiau, negu tos dvasios ar to žmogaus.

Ir baimė praeina.

Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: Silvija kovo 10, 2015, 08:29:38
Citata iš: kukulis  kovo 10, 2015, 06:28:03

Iš esmės tai gali būti vienintelis kelias.


Vienintelis kelias yra išmokti pamatyti kitame savo brolį/sesę, na dar galima - savo vaiką. Tikrai padeda :thumbup:

Dėl Dievo baimės tai irgi KB mokymas kiek kitaip aiškina. Nes taip tu padarai Dievą baudžiančiu už Jo išdavimą. Bet Dievas lyg ir nebaudžia :-\
Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: kukulis kovo 10, 2015, 08:51:05
Tame ir yra esmė, kad Dievo baimė ne tas pats kas žmogaus baimė.

Kas nesusidūrė su minėtomis problemomis, tam gali būti sunku suprasti... arba gal tikrai yra kiti sprendimo būdai. Matyt nuo žmogaus priklauso :)
Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: Silvija kovo 10, 2015, 08:55:05
Visi susidūrėm ir visi bijome. Na, bent jau aš tai tikrai dar turiu daug baimių.
Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: kukulis kovo 10, 2015, 09:20:23
Nuo paprastų baimių neapsaugo, bet jei susiduriu su akivaizdžia blogio baime, tai labai padeda nusiraminti tai, kad visada esi Dievo akivaizdoje. Pats sau kai pasakau, kad turiu bijoti tik Dievo ir nuodėmės, man labai padeda.

Kažkodėl man su ta akivaizdžia blogio baime čia asociavosi šioje temoje paminėtas kalbos žodžių reikšmių iškraipymas.
Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: Silvija kovo 10, 2015, 09:31:22
Buvimas Dievo akivaizdoje kažkaip ir man labiau tinka, nes atsiranda pasitikėjimas Jo galybe ir prisimenu, kad nei vienas plaukas mano nenukris, jei Jis neleis :)

O apie Dievo baimę, kaip terminą, tai bemaž teisingai įvardijai, tik sakinio kontekstas buvo toks, tarsi tu bijotum Jo bausmės. Kaip aiškina teologija, dievobaimingumas - tai baimė nuliūdinti Dievą, prarasti malonę, vienybę su Juo.
Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: kukulis kovo 10, 2015, 10:13:49
Na taip .. apie tai jau diskutuota buvo kitoje temoje, todėl per daug nesigilinau. :)

Dėl įvairių terminų niuansų visad bus nesutarimų, bet yra viltis, kad net ir esant tiems nesutarimams, įmanoma bus susišnekėti, išsakant kokią nors išvestinę mintį :)

Taip dabar galvoju, kad kai bandai suprasti kitą, kartais reikia žinoti, kaip kitas supranta ( net jei jo supratimas nesutampa su manuoju ) naudojamus terminus, tam kad suprasti jo norimą išsakyti mintį :)

O jeigu diskusija visad nukryps į terminų aiškinimąsi ir tai, kad "tu neteisingai vartoji kokį nors terminą, o aš teisingai", tai daugiau nebus ir apie ką šnekėti ...  ::)

P.S.
Ir dar: niekad žmonėms nebuvo problemos dėl dievobaimingumo ar Dievo baimės. Šiais lakais žmonės tiesiog neapkenčia šito termino. Ir nemanau, kad tai visad buvo siejama su Dievu kaip baudėju.

Kas pasikeitė? Ar mes pasidarėme protingesni nei visos ankstesnės kartos?  O gal pasidarėme tokie didūs, kad jau nieko nebebijome?

P.P.S.

Arba gal 2000 metų visi klydo, ir mes tik dabar atradome tikrąją tiesą? Kažkaip užkvimpa puikybe ...
Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: Silvija kovo 10, 2015, 10:52:07
Citata iš: kukulis  kovo 10, 2015, 10:13:49
Taip dabar galvoju, kad kai bandai suprasti kitą, kartais reikia žinoti, kaip kitas supranta ( net jei jo supratimas nesutampa su manuoju ) naudojamus terminus, tam kad suprasti jo norimą išsakyti mintį :)

O jeigu diskusija visad nukryps į terminų aiškinimąsi ir tai, kad "tu neteisingai vartoji kokį nors terminą, o aš teisingai", tai daugiau nebus ir apie ką šnekėtis

Matai.. jei kalbėtumės vienudu, tai būtų galima į daug ką nekreipti dėmesio, bet mus skaito ir kiti.

O dėl to - 2000 metų visi klydo - ir aš dažnai pagalvoju.
Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: kukulis kovo 10, 2015, 13:16:02
Galima būtų laikyti klaida, jeigu tai būtų tik šiaip nuomonė. Tačiau daugelis šventųjų tiesiog akcentavo frazę "Dievo baimė". Gal būt vėliau, jau apsitrynus tikrąjai dievobaimingumo reikšmei, žmonės priskyrė jai kažkokią kitą reikšmę, prieš kurią ir kovoja modernioji krikščionybė.

Ir dar, nesusilaikysiu neįdėjęs citatos iš Šventojo Rašto : [Mt 28,19-20]
19 Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, 20 mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos" .

Šia Šventojo Rašto citata remiuosi kaip argumentu, kad Bažnyčia niekad iš esmės neklydo per visus 2000 metų :)
Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: Pilgrim kovo 10, 2015, 19:32:04
Terminas terminui nelygus.
Yra terminų, priklausančių tikėjimo paveldui ir suvokimas jau yra apibrėžtas
ir tokiu atveju asmeninis kataliko suvokimas turi artėti prie visuotinio suvokimo
priimto Katalikų bažnyčioje.
Suprasti kito žmogaus suvokimą reikalinga tam, kad pokalbis būtų vaisingas,
ne išsiaiškinti kieno "geresnis" bet rasti bendrą kalbą.
Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: Varlė keliauninkė kovo 18, 2015, 03:45:58
Atradau vieną naudingą dokumentą, kurį būtų gera pasiskaityti mums, prieš užsiimant bibline "egzeze" :) (pati dar nespėjau, bet tikiuosi bus kaip tik į temą)
Citata[...]kiekvienas amžius turi savaip naujai stengtis suprasti šventąsias knygas. Istorinio-kritinio metodo atsiradimas aiškinimo istorijoje atvėrė naują erą. Jis atskleidė naują galimybę suprasti biblinį žodį pradine prasme. Kaip visų žmogaus pastangų, taip ir šio metodo atveju teigiamas galimybes lydėjo slapti pavojai: pradinės prasmės paieška gali paskatinti nukelti žodžius taip toli į praeitį, kad jie nebebus traktuojami kaip aktualūs. Tada gali atsitikti, kad realus ims atrodyti tiktai žmogiškasis matmuo, o tikrasis autorius, Dievas, bus pašalintas iš žmogiškajai tikrovei suprasti skirto metodo galiojimo srities. "Pasaulietinio" metodo taikymas Biblijoje neišvengiamai kėlė diskusijas
http://www.lcn.lt/b_dokumentai/kiti_dokumentai/biblijos_aiskinimas.html

Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: Varlė keliauninkė kovo 20, 2015, 07:24:59
Na, truputis iš žydiškos etimologijos:
ivrite kertiniai krikščionybės žodžiai - meilė, tikėjimas ir viltis - yra ne daiktavardžiai kaip pas mus, bet veiksmažodžiai :)
T. y. pas juos šitie žodžiai yra neatsiejami nuo veikimo, darymo:
meilė būtų - mylėjimas
tikėjimas - na, čia kaip ir gerai, bet rekėtų turėti galvoje veikimą (rusų k. geriau skamba: вера būtų - верование)
viltis būtų - vilimasis

Belieka skaitant evangeliją turėti galvoje ir žydišką mąstymą.
Kaip sakė kažkoks šventasis "gyvenk, tarsi viskas priklausytų nuo Dievo ir dirbk taip, lyg viskas priklausytų nuo tavęs".
Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: kukulis kovo 20, 2015, 10:54:44
Aramėjų kalba labai skiriasi nuo ivrito?
Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: Varlė keliauninkė kovo 20, 2015, 11:54:52
Net nežinau iš tiesų ar labai. Yra panašių šakninių žodžių. Tačiau reikės pasidomėti.
Žinau tik, kad Targumas yra Toros vertimas į aramėjų kalbą. Kadangi Kristus skaitė Torą, vadinasi kalbėjo ne tik aramėjiškai.
Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: Silvija gegužės 22, 2015, 02:20:06
Šiandien patyrinėjau žodį nuotaika :), randu giminiškus žodžius nusiteikti, nuteikti, nusitaikyti... ir tai labai daug "šnekantys" žodžiai - valios pastangų dėka žmogus gali įtakoti net savo ir kitų veiksmus į vieną ar į kitą pusę. Netgi susirgti arba pasveikti! Štai pavyzdžiui depresijos apibrėžimas prasideda taip: Depresija – nuotaikos sutrikimas, kuriam būdinga liguistai prislėgta, liūdna nuotaika...taigi...

Galvoju dabar, o kokia nuotaika būna, kai esi maldoje, su Dievu :-\
Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: kukulis gegužės 22, 2015, 08:09:37
Įvairi :D
Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: Diak. Tomas M. liepos 15, 2015, 00:17:22
Neblogas pavyzdys, kas atsitinka, kai iškraipoma žodžių reikšmė. Įdomu, kad originali žodžio "tolerancija" reikšmė tarsi pasako, kas laukia tų, kurie priims naują reikšmę.
Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: Diak. Tomas M. lapkričio 10, 2015, 21:02:00
Mes dažnai vis persimetam su Pilgrim dėl Vatikano II susirinkimo ir to, kad jo mokymas (nors ir nepapuola į Magisteriumą dėl pastoracinio susirinkimo pobūdžio), nebuvo gerai ir iki galo suprastas, o gal ir sąmoningai iškreiptas modernizmo, reliatyvizmo ir kitų panašių srovių išpažinėjų.

Tačiau šiandien išgirdau mintį, kuri privertė susimąstyti - dauguma modernistų savo mintis grindžia išimtinai Vatikano II idėjomis, tarsi Bažnyčia iki tol neegzistavo ir neturėjo jokio mokymo. Čia kartu prisimenu daugelio dvasininkų kritiką, kad šio susirinkimo dokumentai pasižymi gana aptakia kalba vs prieš tai buvusių Susirinkimų ar svarbių dokumentų, kad paėmus ir Baltimorės katekizmo tekstą.

Ir čia susidėlioja dėlionės dalys į vietas (man) - kodėl Vatikano II susirinkimui buvo priskirta Vatikano II dvasios etiketė - nors kaip ir šiame Sinode šeimos klausimais, taip ir Vatikano II susirinkime vyko kova ir tos kovos, kaip ir šiame Sinode modernistai nelaimėjo, bet su kiekvienu sekančiu Sinodu ar Susirinkimu jie keičia Bažnyčios kalbą, o tuo pačiu daro ją vis labiau ir labiau aptakią, kas galų gale jiems yra naudinga, nes vis labiau atveria galimybę įvairioms interpretacijoms, vedančioms iki tikrų erezijų, kurios yra jų tisklas.

Visai nenustebsiu, jei tolimesni modernistų raštai jau remsis ne tik Vatikano, bet ir Sinodo šeimos klausimais tekstais, nes nors ir po ilgos sunkios kovos, ten vis tik pavyko palikti keletą "laiko bombų", kurios atėjus laikui, gali būti panaudotos.

Vienas Sinode dalyvavęs liberalus australų kardinolas Vatikano II susirinkimą pavadino "kalbos renginiu" (https://youtu.be/o2S76ZxTQQw?t=19m13s), pridurdamas, kad "žodžiai sukuria pasaulius (words create worlds)" - t.y. ten buvo keičiama Bažnyčios kalba, labiau ją "pritraukiant" prie modernaus pasaulio "poreikių".

Įdomu, kalbant apie kalbos keitimą, neseniai žiūrėjau vieną Rusijos kovotojo su sektomis Dvorkino paskaitų, kur jis smulkiai kalbėjo apie tai, kaip sektos pavergia žmogų, pradeda jį kontroliuoti. Vienas pirmų dalykų - sekta stengiasi pakeisti žmogaus kalbą (https://youtu.be/-1Lk8Z3oMh8?t=9m15s) (rekomenduoju paklausyti), pvz. įprastus dalykus pradeda vadinti skirtingai arba įprastiems žodžiams suteikia naują prasmę. Tokiu būdu - praradus tikrąją kalbos reikšmę (etimologiją irgi), žmogumi galima lengvai manipuliuoti, nes nelieka aiškaus atskaitos taško.

Dvorkino mintys labai aiškiai susirišo su kito autoriaus straipsniu, kur buvo kalbama, kad modernisto ir tradicinio kataliko dialogas yra neįmanomas, nes modernistas eilinius terminus visiškai skirtingai traktuoja. Ir iš pirmo žvilgsnio, modernistas gali sutikti su tradiciniu mokymu, bet iš tiesų jis sutinka su savo versija, tačiau tradicinis pašnekovas to gali net nesuprasti, nes jis operuoja tradiciniu žodynu, o modernistas - pakitusiu žodynu, kurį tik jo rato žmonės supranta.

Pavyzdys gal galėtų būti išraiškos meilė ir gailestingumas, kurie tradiciniame katalikų mokyme turi labai aiškias ribas, o modernizmo atstovai tiems terminams suteikia visiškai kitus aspektus. Realus pavyzdys - ką tik Pop. Pranciškaus paskirtas vyskupas Jozef De Kesel pareiškė, kad žodis "gailestingumas" jam yra kažkiek per daug globėjiškas (alkonas žodį "condescending" dar verčia - išdidžiai maloningas), vyskupui labiau priimtinas žodis - pagarba, jis taip pat pareiškė, kad tikisi Bažnyčia greitai leis antrą kartą civiliai susituokusiems priimti Šv. Komuniją. Žurnalistas retoriškai klausia (http://www.catholicworldreport.com/Blog/4351/new_belgium_archbishop_mercy_is_somewhat_condescendingi_like_words_like_respect_and_esteem.aspx) - jei žodis gailestingumas įgavo neigiamą atspalvį, ką kalbėti apie žodžius: nuodėmė, pragaras, pasmerkimas arba ortodoksiškumas:

CitataNew Belgium Archbishop: "Mercy" is "somewhat condescending...I like words like 'respect' and 'esteem'". Archbishop-elect Jozef De Kesel also indicates his hope that the Church will soon allow "divorced and remarried Catholics to receive Communion."

If an archbishop-elect thinks the word "mercy" is  "somewhat condescending", what must he think of words such as "sin", "damnation", "hell", and "orthodoxy"? We don't know for certain, but perhaps that is just as well, if only for the sake of keeping one's stomach comments in place. The prelate in question is Jozef De Kesel of Mechelen-Brussels, interviewed by Kerknet and translated into English by Mark de Vries of "In Caelo et in Terra", who covers Catholic news in the Netherlands.

Iliustruojant žodį pagarba, minėto vyskupo citata (https://youtu.be/uMTs2CFWv8o?t=6m36s):

CitataJei klausiate mane, ką aš apie tai manau, apie vyrą, gėjų vyrą... pagarba, pagarba ir net didelė pagarba (reverence) jo seksualumui... tai yra Evangelijos vertė (value).

Prisiminkime, kad gėjus ir žmogus, turintis potraukį tai pačiai lyčiai, nėra tas pats...

Na ir baigiant, galime prisiminti garsųjį gėjų manifestą (http://alkas.lt/2013/07/27/a-simanonyte-homoseksualizacijos-schema-ka-turetume-zinoti/), kuriame jie nužymėjo savo kelią į pergalę. Jame nuo nuolankių "nuskriaustųjų", kuriems reikalingas visuomenės gailestingumas, jie dabar padėtyje, kur reikalauja pagarbos, o JAV - vienareikšmiško pritarimo nuodėmingam jų gyvenimo būdui.

Gaila tik, kad Bažnyčios ganytojai pamiršo Bažnyčios kalbą ir tos kalbos žodžių reikšmę... :(

Čia taip pat norėčiau prisiminti ir vieną svarbių lotynų kalbos, kaip oficialios Bažnyčios kalbos savybių - ji yra mirusi kalba, t.y. jos žodžiai niekada neįgaus naujos prasmės, todėl lotynų kalba yra labai tinkama išreikšti nekintančias tiesas.
Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: Pilgrim lapkričio 11, 2015, 02:09:31
Paėmus bet kurį II Vatikano dokumentą į akis krenta nuorodų, išnašų, šaltinių gausa. Kai yra laiko rekomenduočiau juos peržvelgti. gal ką nors įžvelgti galima  :-\
vertimas "kalbos renginys" nėra tikslus, Lietuvoje tai išvertė į "kalbinis Sinodas", kas mano manymu tinkamiau perteikia esmę.
Dėl "dvasios etiketės" tai apie panašius dalykus yra ištisa enciklika "Sensus fidei"
Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: kukulis lapkričio 11, 2015, 05:44:17
Tomo parašytame tekste nustebino teiginys, kad lotynų kalbos statusas kaip "mirusios" yra jos pranašumas, o ne trūkumas :o
Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: Silvija lapkričio 12, 2015, 11:03:43
Labai įdomūs A. Maceinos pasvarstymai apie žodžių kilmę ir sandarą priklausomai nuo kalbos:

Jei nūn žvilgterėsime į lietuvių kalbą ir mūsiškius spalvų vardus palyginsime su graikų vardais, rasime nuostabią priešingybę. Graikai tos pačios spalvos vardą taiko įvairiems objektams, lietuviai tą pačią spalvą vadina įvairiais vardais pagal objektą. Graikui, kintant objektui, spalvos vardas nekinta; lietuviui, kintant objektui, kinta ir spalvos vardas, nors spalva lieka ta pati. Graikui stipri bei gausi šviesa vienodina spalvas. Lietuviui ta pati spalva kalbiškai įvairėja, kai įvairėja jo objektas. Gausios bei stiprios šviesos Lietuvoje neturime, tad ji ir nėra kampas, kuriuo lietuvis žvelgtų į spalvas. Užtat lietuvis žvelgia į spalvą objekto požiūriu ir vadina ją kitaip, kai jos nešėjas yra kitoks. Štai keletas pavyzdžių.

Ruda spalva, atsajai imama, yra visur ruda; tamsiau ar šviesiau ruda, bet visados ruda. Tačiau, siejama su tam tikrais objektais, ji gauna vis kitokį vardą. Iš naminių gyvulių lietuviui šuo yra rudas. Gi tos pačios spalvos karvė yra žala, o tos pačios spalvos arklys yra sartas. Niekas Lietuvoje nėra matęs rudo arklio; niekas neavi žalais batais ir nenešioja sartos skrybėlės. Tas pat yra ir su pilka spalva. Ji taip pat siejasi su tam tikrais objektais, keisdama savo vardą. Pilkų plaukų žmogus yra žilas, pilkos spalvos karvė yra palša arba šėma, o tos pačios spalvos arklys yra šyvas. Tačiau Lietuvoje nėra nei šyvos katės, nei šyvos kiaulės; seniau dėvėta milinė irgi buvo ne žila ir ne šyva, o paprasčiausiai pilka. Tik tautosakoje randame šyvą kepurėlę. Baltai spalvai maišantis su juoda gauname margą. Bet lietuviui arklys niekada nėra margas, o širmas. Kiaulė taip pat yra ne marga, o degla. Genys gi margas. Ruožuotai marga katė yra raina, o tokių pat ruožų skarelė yra dryža. Išeiginės kelnės irgi yra dryžos, ne margos. Tai rašomosios mūsų kalbos pavyzdžiai. Galimas daiktas. kad tarmėse spalvų pavadinimai turi ir kiek kitokios prasmės, kad jų esama žymiai daugiau ir kad jų taikymas Įvairiems objektams yra dar labiau specifikuojamas, pvz., žerkštas - apyžilis, raibas - smulkiai margas (raibas sakalėlis), keršas baltas su juodais lopais (kerša kiaulė) ir t.t.
Taigi lietuvio kampas, kuriuo jis regi ir pavadina spalvas, yra susijęs su jų objektu; tai šis apsprendžia spalvos vardą, anaiptol nekeisdamas jos esmės. Fiziologiškai lietuvis labai gerai regi, kad ir šuo, ir karvė, ir arklys, ir kelnės, ir batai yra tos pačios - sakykime, nulos - spalvos. Tačiau objektų skirtingumas lietuvio pergyvenime padaro, kad jis tą pačią spalvą kalbiškai įvairina: kelnės yra dryžos, ne margos; šuo gi yra margas, ne dryžas.

Tuo galima išaiškinti, kodėl eskimai, kaip skaitome kalbotyrinėje literatūroje (plg. Hermann Ammann, Die menschliche Rede, Darmstadt, 1974, p. 100), skirtingoms sniego padėtims (pvz., vėpūtinis, šlapdriba, suledėjęs sniegas...) turi skirtingų žodžių, bet neturi bendrinio žodžio sniego sąvokai. Tai nė kiek nenuostabu, nes ir mes, lietuviai, turime aibę žodžių pavadinti oro šėlsmo skirtingoms apraiškoms: audra, vėjas, vėtra, viesulas, švidras (smarkus vėjas), bet neturime žodžio, kuris apimtų visą atmosferinį dūką, sakysime, lotyniškojo tempestas prasme, kurio semantika siekia nuo paprastos darganos ligi žaibų ir perkūnijos. Visi šie žodžiai yra kilę iš tam tikro regėjimo kampo, kuriuo žmogus žvelgia į tą ar kitą pasaulio daiktą, į tą ar kitą padėtį, veiksmą ar savybę. Regėjimo kampas kildina žodį, ir šis kampas gali būti vis kitoks - kiekvienos kalbos kiekvienam žodžiui
.

http://maceina.lt/html/kalbosfilosofija.html
Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: Kaštonas lapkričio 12, 2015, 11:16:07
"Lietuvoje nėra matęs rudo arklio;"

Tikriausiai man vienam nepasisekė. :ashamed: sarto buvau nematęs. (nežinojau, kad taip vadinasi)

Karta važiuojant netoli Naugarduko, vienas keleivis pamatė daug baltų arklių, kiti pakeleiviai lyg susitarę apsimetė, kad nemato.
Buvo labai juokinga.
Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: Silvija lapkričio 12, 2015, 11:18:57
Palauk, toliau tekste dar įdomiau ;)

Dar įspūdingesnis kalbų įvairumo, o kartu ir žodžių nedarnos pavyzdys yra tiesos sąvoka ir jos pavadinimas. Tai sąvoka, kuri apsprendė visą Vakarų mąstymo kelią ir visą krikščioniškąjį gyvenimą. Kristui tarus, kad ,,Aš esu tiesa" (Jn 14, 5) ir kad ,,tiesa jus išlaisvins" (Jn 8, 32), viskas susitelkė apie Piloto klausimą: ,,Kas yra tiesa quid est veritas - ti estin alétheia" (Jn 18, 38). Tai savaime suprantama. Tačiau tiek pati tiesos sąvoka, tiek jos pavadinimas yra įvestas graikų - ir į Vakarų mąstymą, ir į krikščioniškąją sąmonę. Graikai gi tiesą vadina alétheia. Tai žodis, kurį vartoja ne tik Platonas ir Aristotelis, bet ir šv. Jono evangelija, kalbėdama apie Kristų kaip tiesą (plg. Jn 8, 33; 14, 5; 18, 38): visur čia išnyra graikiškoji alétheia. Tačiau kas gi yra ši alétheia?

Iš pažiūros šis žodis atrodo kaip daugybė kitų tiesos pavadinimų: lot. veritas, vok. Wahrheit, rus. iština, galop lietuviškai tiesa. Pažvelgus betgi į jį atidžiau, jis atsiskleidžia kaip nuostabus vardas, būtent kaip neigtukas: graikai nusako tiesą neiginiu. Žodis alétheia priklauso tai pačiai grupei žodžių kaip abynaton - negalimas, akinaton - nejudomas (Aristotelis vadina Dievą to kinoun akineton - nejudomas Judintojas), apathia neskausmingumas, arithmia - netaisyklingumas, apeiron neaprėžtybė ir t.t. Visi šie žodžiai ką nors neigia: galimybę, judėjimą, skausmą, ritmą, aprėžtą plotą... Ką tad neigia tiesos pavadinimas alétheia ir koks turi būti būtybės regėjimo kampas, kad jos tiesa galėtų būti nusakoma neiginiu? Mums tiesa yra pati teigiamybė, todėl ir mūsiškasis tiesos vardas nė kiek neatitinka graikiškojo jos vardo. Heideggeris verčia alétheia vokišku žodžiu Unverborgenheit - neslapta. ,,Tiesa yra būtybės kaip būtybės neslapta die Wahrheit ist die Unverborgenheit des Seienden als des Seienden" (Holzwege, p. 37; plg. Von Wesen der Wahrheit, p. 15). Tačiau gilesniam graikiškojo tiesos vardo supratimui bei pergyvenimui vargu ar tai kiek padeda.

Iš tikro, kodėl tiesa turėtų būti tai, kas neslapta, ir kodėl slapta negalėtų būti tiesa? Ir ar tikrai žodžiu alétheia graikai neigia būtybės slaptumą ar slėpimąsi, kad nusakytų jos tiesą? Mes gi - ir visos kitos indoeuropinės kalbos, versdami graikiškąjį neiginį lietuviškuoju (ar kuriuo kitu) teiginiu, ne tik nutolstame nuo pirmykščio tiesos regėjimo kampo, bet jį net iškreipiame. Tuo labiau mes, lietuviai, kadangi mums tiesa visados yra moralinio pobūdžio: tiesa yra tai, kas tiesu, vadinasi, nedviprasmiška, nemelaginga. Todėl ir mūsų kalbos vediniai, reiškią tiesą, visados yra susiję su tiesumu: tiesiakalbis žmogus, tiesmukas vyras. Be to, tiesa lietuvių kalboje yra tiek ankštai suaugusi su teisybe, jog juodvi gali būti vartojamos pakaitomis: sakyk tiesą ir sakyk teisybę yra tapatu. Teisybė gi iš esmės yra dorinio pobūdžio, todėl pridengia ontologinį tiesos pobūdį, nutolindama tiesą nuo graikiškosios alétheia beveik neįžiūrimai. Kalbėdami apie tiesą, mes nežinome, apie ką gi čia mes kalbame. Pridurkime betgi, kad ir kitų kalbų žodžiai vargu ar yra šiuo atžvilgiu laimingesni. Nesuvokdami, koks regėjimo kampas slypi pirmykščiame žodyje alétheia, kalbame apie tiesą kiekvienas iš savo kampo.

Tili tinka ne tik tiesai. Tai tinka visoms graikų sąvokoms, išverstoms į lotynų kalbą. Kalbėdamas apie tokius graikų filosofijos žodžius kaip hypokeimenon (,,dalyko branduolys") ar symbebekota (,,dalyko savybės"), Heideggeris sako, kad ,,šie pavadinimai nėra kokie primestiniai vardai. Juose byloja... graikiškasis būtybės būties patyrimas apskritai" (Holzwege, p. 12). Bet štai romėniškai lotyniškasis mąstymas juos išvertė: hypokeimenom subjectum, hypostasis - substantia, symbebekos - accidens. ,,Ir šis graikiškų vardų išvertimas į lotynų kalbą anaiptol nebuvo, - pasak Heideggerio, bereikšmis dalykas, kaip tai manoma šiandien. Užu šio tariamai žodinio vertimo slypi graikiškojo patyrimo perkėlimas į kitokį mąstymo būdą. Romėniškasis mąstymas perėmė graikiškuosius atskirus žodžius (Wörter), bet ne graikiškąjį žodį (Wort). Todėl Vakarų mąstymo atitrūkimas nuo žemės (Bodenlosigkeit) ir prasideda šiuo vertimu" (op. cit. p. 13). Jis yra graikiškojo pasaulio perkėlimas į svetimą pasaulį. Štai kodėl dažnai yra tinkamas truputį pajuokiamai skambąs posakis, kad, išvertus Aristotelį į lotynų ir arabų kalbas, atsirado trys Aristoteliai
.
Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: Silvija lapkričio 12, 2015, 11:28:03
O dar toliau Maceina mintija štai apie ką:

Leidimą atlikinėti liturginius veiksmus gimtąja kalba esame įpratę laikyti didžiausia Vatikano II Susirinkimo reforma. Tad savaime kyla klausimas: kas gi čia yra įvykę? Ką gi reiškia lotynų kalbos pakeitimas gimtąją kalba? Ar iš tikro šiuo pakeitimu kas nors laimėta, o jei taip, tai kas ir kur? Trumpai tariant: kokią vietą užima ir kokį vaidmenį vaidina gimtoji kalba liturgijoje?

[...]
Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: Diak. Tomas M. lapkričio 12, 2015, 11:39:02
Citata iš: Silvija  lapkričio 12, 2015, 11:03:43
Pilkų plaukų žmogus yra žilas, pilkos spalvos karvė yra palša arba šėma, o tos pačios spalvos arklys yra šyvas. Tačiau Lietuvoje nėra nei šyvos katės, nei šyvos kiaulės...

Bet juk yra šyvi vaikinai ir šyvos merginos, ar ne? :D Nors žmonių atžvilgiu atrodo šyvas įgauna kitokią spalvą - labiau gelsvą?

Tuomet lietuviškas graikiškos tiesos alétheia atitikmuo gal būtų - faktinė realybė - t.y. tai, kas yra (nepaslėpta)?  :-\
Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: Silvija lapkričio 12, 2015, 11:55:59
Dar noriu paskutinę ištraukėlę įkelti ir tada - diskusijos ;)

RELIGIJA IR KALBA

Religijos ir kalbos santykį valdo dvilypis dėsnis: 1) religija savos kalbos neturi, kadangi Dievas kalba žmogui visados žmogiškai; 2) religija savą kalbą turi, kadangi žmogus kalba Dievui visados kitaip nei kitiems, net ir patiems artimiausiems.

Krikščioniškasis Dievas yra kalbus. Jis nesislepia ir netyli; jis byloja ir tuo būdu apsireiškia. Apsireiškimas yra pagrindinė krikščioniškojo Dievo santykiausena su žmogumi. Tačiau apsireiškimas jau pačia savo sąvoka nurodo į Dievo nusileidimą mūsojon plotmėn: revelare - atidengti tai, kas paslėpta. Apsireiškimu ne mes pakylame į Dievo būseną, bet Dievas nužengia į mūsų būvį, šiuo atveju į mūsų kalbą ir ja prabyla į mus. Dievas nekalba ,,dieviškai", nes ,,dieviškosios" kalbos mes iš viso nesuprastume. Dievas kalba tik žmogiškai. Dievo žodis visados yra tikras žmogaus žodis, todėl palenktas žmogaus žodžio prasmei, sandarai, garsui. Žmogiškosios kalbos dvasia bei jos kultūra tiek įtaigauja dieviškąjį apsireiškimą, jog Dievas tegali apsireikšti tik tiek ir tik taip, kiek ir kaip žmogus pajėgia sava kalba išreikšti Dievo mintį bei jo valią. Kalba yra apsireiškimo vežtuvai, kuriais Viešpats pasiekia žmogų. Sykiu betgi kalba yra ir apsireiškimo kliuvinys, neleidžiąs Viešpačiui atsiverti pilnai ir iš karto. Dievo apsireiškimas virsta istoriniu vyksmu todėl, kad pati žmogaus kalba yra istorinis vyksmas. Šia prasme apsireiškimas yra Dievo kenozė: tai kalbinis Dievo nusižeminimas bei susimenkinimas, jo kantrybė bei auka, kadangi čia ,,tautų ir žemės Valdovas" (Ps 45, 12) prabyla ,,kaip visi žmonės" (Fil 2, 7).

Žiūrint tad Dievo atžvilgiu, religija savos kalbos neturi ir negali turėti. Pradinėje Bažnyčioje besireiškusi kalbų dovana anaiptol nėra buvusi kažkokia ,,dieviškoji" kalba. Tai buvo tik savaimingi tikinčiųjų šūksniai bei murmesiai, kurių šv. Paulius net nevertino, jei jie nebuvo tariami aiškiais žodžiais: ,,Jei, kalbėdami kalbomis, netarsite aiškių žodžių..., kalbėsite vėjams" (1 Kor 14, 9). Kol Šv. Dvasios įkvėpimas nevirsta suprantamu žmogiškuoju žodžiu, tol jis yra tik vidinis dalykas, nekuriąs maldos bendruomenės, kadangi tokiu atveju, kaip pastebi šv. Paulius, ir aš ,,būsiu kalbėtojui svetimšalis ir kalbėtojas man bus svetimšalis" (1 Kor 14, 11). Užtat Dievas, nebūdarnas niekam svetimšalis, taria savo žodį taip, kad žmogus jį suprastų ir jo prasmės būtų apsprendžiamas. Žmogus gi tariamą žodį supranta tik tada, kai šis žodis yra jo žodis - vis tiek ar prigimtas, ar išmoktas. Nuosekliai tad krikščioniškoji religija nė neturi kokių nors slaptų žodžių ar formulių, kaip kad jų turi pirmykštės religijos būrimo ar žyniavimo forma. Krikščioniškasis Dievas yra tiesiakalbis.

Tačiau žmogaus požiūriu religija savą kalbą turi ir privalo turėti. Be abejo, krikščioniškasis Dievas yra žmogaus Tu, ir žmogus yra Dievo Tu, kurį Viešpats myli, kuriuo jis rūpinasi, už kurį jis yra net miręs. Tarp Dievo ir žmogaus esama nuostabiai ankšto vidinio ryšio ne tik ontologine prasme (kūrimas), bet ir egzistencine (malonė). Žmogus jaučiasi esąs Dievo draugas, Dievo vaikas, Dievo mylimasis. Todėl jis kalbasi su šiuo savo draugu, atverdamas jam savo širdį ir išliedamas jam savo graužatį bei rūpesčius. Ir vis dėlto, lietuviškai tariant, ,,Dievas - ne piemuo". Tai reiškia: Dievas yra mano kūrėjas, todėl jis buvoja viršum manęs, taip kad ir mano kalba su juo negali būti tokia, kaip su tuo, kuris manęs neperžengia, buvodamas su manimi toje pačioje ,,pirkioje". Vienoje savo autobiografijos vietoje N. Berdiajevas šaiposi iš prancūzų, esą jie vieninteliai gyveną atstu nuo Dievo (à la distance), kadangi jie kreipiąsi į jį daugiskaita: ,,Vous, Dieu - Jūs, Dieve"1. Tačiau Berdiajevas nežinojo, kad kai kuriose lietuvių tarmėse (ir mano paties) vaikai kreipdavosi į tėvus irgi tik antruoju daugiskaitos asmeniu: Jūs, tėte; Jūs, mama. Tai buvo anaiptol ne atstumo, o pagarbos išraiška. Tasai, kuris davė man gyvybę, yra vertas būti kalbinamas pagarbos kreipiniu. Tuo labiau tokios pagarbos bei garbės yra vertas Tasai, kuris mane pašaukė iš nebūties. Be abejo, lietuvis niekad nesikreips į Dievą žodžiu Jūs. Bet tai dar nereiškia, kad ir visą kitą kalbą su Viešpačiu jis imtųsi iš pokalbio su savo draugais ar kaimynais. Dievo transcendencija yra šaltinis, iš kurio plaukia kitoks mūsų pačių žodis, kai jį kreipiame Dievo linkui. Šia prasme religija turi savo kalbą
.

Na ir dar kartą kartoju viso teksto nuorodą:
http://maceina.lt/html/kalbosfilosofija.html
Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: Diak. Tomas M. lapkričio 12, 2015, 11:57:17
Citata iš: kukulis  lapkričio 11, 2015, 05:44:17
Tomo parašytame tekste nustebino teiginys, kad lotynų kalbos statusas kaip "mirusios" yra jos pranašumas, o ne trūkumas :o

6. Bažnyčios kalba privalo būti ne tik universali, bet ir nekintama. Jei Katalikų Bažnyčios tiesos būtų
patikėtos kai kurioms ar daugeliui modernių besikeičiančių kalbų, iš kurių nė viena neturi aukštesnio
autoriteto negu kitos, tai dėl tos įvairovės šių tiesų prasmė niekam nebūtų atskleista nei pakankamai
aiškiai, nei pakankamai tiksliai. Be to, nebūtų kalbos, kuri galėtų būti naudojama kaip bendra ir pastovi
norma, pagal kurią būtų galima įvertinti, ar tiksliai prasmę perteikia kiti vertimai. O lotynų kalba,
būdama jau seniai apsaugota nuo pasikeitimų, kuriuos kasdieninis naudojimas paprastai įveda į žodžių
prasmę, turi būti laikoma pastovia ir nekintama. Tiesa, kai kurie lotyniški žodžiai įgavo naujų prasmių,
kadangi krikščioniškasis mokymas vystėsi ir reikėjo jį paaiškinti bei apginti, bet šios naujos prasmės
yra jau seniai įtvirtintos.

Veterum sapientia - Pal. popiežiaus Jono XXIII išleista Apaštalinė konstitucija apie lotynų kalbos naudojimą (https://www.box.com/shared/z8kefhdkusj8fjdabozg)


Panaudojant Maceinos palyginimą apie Aristotelio veikalų vertimą, tikriausiai galima būtų sakyti, kad jei nebūtų lotynų kalbos, Bažnyčios doktrina, išversta į skirtingas kalbas, sukurtų visą debesį doktrinų su įvairiais atspalviais ir reikšmėmis, kurios būtų panašios, bet kartu ir skirtingos.
Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: Pilgrim lapkričio 12, 2015, 12:09:31
Silvija,
A. Maceina apie religiją ir kalbą, mąsto taip kaip ir II Vatikano susirinkimas  ;)
Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: Silvija lapkričio 12, 2015, 12:11:33
Nesakiau, kad kitaip ;)

Aš dabar supratau, kokia svarbi mūsų tikėjime ne žodžio, bet Žodžio etimologija  (etimològija [gr. etymologia < etymon — tikroji, pirmykštė žodžio reikšmė + ↗ ...logija], žodžio kilmės ir jo giminystės santykių su kitais tos pačios arba kitų kalbų žodžiais nustatymas.)  :-\
Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: Diak. Tomas M. lapkričio 12, 2015, 12:22:02
Citata iš: Silvija  lapkričio 12, 2015, 11:55:59
... Dievas tegali apsireikšti tik tiek ir tik taip, kiek ir kaip žmogus pajėgia sava kalba išreikšti Dievo mintį bei jo valią. Kalba yra apsireiškimo vežtuvai, kuriais Viešpats pasiekia žmogų. Sykiu betgi kalba yra ir apsireiškimo kliuvinys, neleidžiąs Viešpačiui atsiverti pilnai ir iš karto.

Pamenu, kai dar mokiausi mokykloje, mums tikybą dėstęs klierikas pasakojo, kad jam pradėjus skaityti apie tikėjimą vokiškai, atsivėrė naujos perspektyvos, nes vokiečių kalba yra žymiai turtingesnė, išreiškiant su tikėjimu susijusius dalykus. Vadinasi nors kalba yra tarsi vožtuvai, apribojantys kiek žmogus žodžiu gali suprasti Dievą, žmogus pats gali žengti žingsnį ir mokydamasis "turtingesnių" tam tikrais atžvilgiais kalbų, tuos vožtuvus labiau atverti.

Juk rodos iki II pas. karo JAV vidurinės mokyklos programoje buvo klasikinės graikų ir lotynų kalbos kursai. Vadinasi tuomet vaikai po mokyklos jau turėjo žymiai plačiau atvertus supratimo "vožtuvus", nes galėjo "gerti tiesiai iš šaltinio", t.y. skaityti Evangeliją originalo kalba. Pasauliui modernėjant ir racionalėjant, kai imta mąstyti "kam man tai mokytis, jei nepanaudosiu gyvenime", žmonės nejučia patys save apsiribojo dvasiniame plane ir dabartinis supasaulėjimas tai aiškiai atskleidžia.

Citata iš: Pilgrim  lapkričio 12, 2015, 12:09:31
Silvija,
A. Maceina apie religiją ir kalbą, mąsto taip kaip ir II Vatikano susirinkimas  ;)

Štai Pilgrim, o ką Bažnyčia mokė iki II Vatikano? :D Neužsidarykime savo "vožtuvų" tik ties vienu Bažnyčios susirinkimu ;)
Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: Kaštonas lapkričio 12, 2015, 12:39:09
"Neužsidarykime savo "vožtuvų" tik ties vienu Bažnyčios susirinkimu ;)"

Išties. Galima atmintinai išmokti ką Jis pasakė nuo amžių pradžios, bet taip ir nesusitikti.
Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: Silvija lapkričio 12, 2015, 12:40:16
Maceinos šiandien ieškojau ne šiaip sau. Vakar su savo marčia, kuri yra aktorė pagal profesiją, daug kalbėjome apie kalbą, žodžius, kuriuos sakome vieni kitiems ir kaip keičiasi žodžio prasmė, keičiantis pavyzdžiui balso tonui (ištarkite myliu tyliai ir švelniai, o po to garsiai ir šiurkščiai... arba pasakykite tą žodį turėdami paslėptų piktų ketinimų..).

Yra dar viena universali žmonių kalba, kuria gali susikalbėti visai neišsilavinę žmonės, netgi vaikai (ypač vaikai!!!). Spėkit kokia? :)
Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: Diak. Tomas M. lapkričio 12, 2015, 13:18:15
:D <--
Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: Varlė keliauninkė lapkričio 12, 2015, 13:36:48
Esperanto  :D
Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: Silvija lapkričio 12, 2015, 17:49:15
https://www.ted.com/talks/hetain_patel_who_am_i_think_again?language=lt
Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: Varlė keliauninkė lapkričio 13, 2015, 07:05:24
Prieš daug metų žydų rabinai dieną kai jie Torą išverstė į graikų kalbą (Septuaginta) pavadino gedulo diena. Būtent dėl kalbinio skirtumo. Jie suprato kad neįmanoma perteikti pilnai tos žinios, ir būtinai atsiras visokiausių interpretacijų.. ak, tas Senasis Testamentas, nuo šiol visai atsargi būsiu su juo :)
biblija.lt (http://biblija.lt/index.aspx/ivadai_rakt/ivadai_b_rk_k1998/):
CitataSenasis Testamentas, vadinamas Septuaginta (lotyniškai septuaginta reiškia septyniasdešimt), pasak legendos, buvo išverstas į graikų kalbą septyniasdešimt dviejų žinovų Aleksandrijoje (Egipte) tarp 250 ir 150 m. prieš Kristų.
Šiandienos homilijoje per Marijos radiją kunigas pasakė, kad helenai privertė žydus padaryti vertimą į graikų kalbą.
Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: Silvija lapkričio 13, 2015, 11:06:29
Todėl ir tikime ne į Bibliją, o į Dievą :)

Beskaitant šį tavo komentarą atėjo mintis apie šv. Faustiną ir paveikslą, nutapytą pagal jos viziją. Kaip žinom, rezultatu ji buvo labai nusivylus. Tai su vertimais kažkas panašaus - kinta atspalviai, gal kiek ir formos, bet pagrindinės Žinios esmė juk nesikeičia  :-\
Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: Varlė keliauninkė lapkričio 13, 2015, 13:29:39
Nesikeičia, jei tos Žinios nesugadina netikę aiškintojai. Faustinai dar visai neblogai pasisekė :)
Matyt Žinios nešėja ir priėmėja yra ne kas kitas, o Šventoji Dvasia, gyvenanti tikinčiuose.
Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: Pilgrim lapkričio 13, 2015, 16:00:01
kažkaip norisi paminėti, kad dogminė konstitucija apie Dievo Apreiškimą
Dei Verbum sako:
1. Dievo apreikštieji dalykai, užrašyti ir išdėstyti Šventajame Rašte, buvo perteikti Šventosios Dvasios įkvėpimu.
Šventosioms knygoms užrašyti Dievas pasirinko žmones, kurie, būdami įrankiai, naudojosi savo sugebėjimais bei jėgomis, kad Dievui veikiant juose ir per juos, kaip tikri autoriai užrašytų visa ir tik tai, ko jis norėjo.
Tad ,,visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti tiesumui, kad Dievo žmogus būtų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui" (2 Tim 3, 16–17).


tad jeigu Šventosios Dvasios įkvėpimas lydėjo žmogiškuosius autorius užrašant Dievo apreikštus dalykus, tai ta pati Dvasia taip pat įkvepia ir lydi šių raštų vertėjus.

na o skaitytojai
2. Tačiau jie teatmena, jog Šventojo Rašto skaitymą turi lydėti malda, idant tarp Dievo ir žmogaus vyktų pokalbis. Juk ,,kai meldžiamės, jam kalbame; kai skaitome dieviškuosius posakius, jo klausomės"

tas pats Šventosios Dvasios įkvėpimas reikalingas kiekvieną kartą kai atsiverčiame Šventą Raštą  todėl, kad
3. Šventasis Raštas yra skaitytinas ir aiškintinas ta pačia Dvasia, kuria buvo parašytas
Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: Andrius4 lapkričio 13, 2015, 18:40:41
Citata iš: Pilgrim  lapkričio 13, 2015, 16:00:01

tad jeigu Šventosios Dvasios įkvėpimas lydėjo žmogiškuosius autorius užrašant Dievo apreikštus dalykus, tai ta pati Dvasia taip pat įkvepia ir lydi šių raštų vertėjus.


:thumbup: AMEN!!! :thumbup:
Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: Varlė keliauninkė lapkričio 14, 2015, 01:25:57
Tose konstitucijose ir katekizmuose užrašyta be abejo didelė išmintis, bet kas juos skaitys be tavęs Pilgrim? Gal kokie 3%.. Kai Šventoji Dvasia iš aukštybių nusileidžia ant paprastos mūsų žemės, Ji Pati padaro tvarką per tuos kuriuose Ji gyvena ir be ilgų popierių
http://www.moletuparapija.lt/naujiena/u%C5%BEra%C5%A1-ant-j%C4%97zaus-kry%C5%BEiaus
Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: Kaštonas lapkričio 14, 2015, 04:10:49
,Ji Pati padaro tvarką per tuos kuriuose Ji gyvena ir be ilgų popierių,,
Taip. Tai idealiai skamba.
Realybė kitokia. Negalima sakyti jog taip yra visuomet.
Yra ir taip, kad žmonės daro tvarką pagal save, o sako man,, Dievas taip liepė,,  Piktasis taipogi nesnaudžia prisidengiant,, Dievo žodžių,,.
Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: Pilgrim lapkričio 14, 2015, 09:51:05
Citatabet kas juos skaitys
privalo visi katalikai, būtent privalo. Nes kas yra autoritetingas Bažnyčios mokymas, tai Evangelijos žinios perteikimas konkrečioje šiandienos situacijoje, Evangelijos aiškinimas šiandien. Katalikas privalo siekti vis gilesnio Evangelijos žinios pažinimo. Juk ir pati mokaisi hebrajų kalbos tam, kad geriau pažintum. Bažnyčios dokumentai ir yra priemonė šiam gilesniam pažinimui. pagaliau šis gilesnis Evangelijos pažinimas veda prie gilesnio Dievo pažinimo ir visa tai sutelpa į pirmąjį Dievo įsakymą.
ir ne viena katalikiškų bendruomenių ar maldos grupių šiandien skaito pvz encikliką Laudato Si
Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: Varlė keliauninkė lapkričio 14, 2015, 12:36:10
Grazus tavo troskimai ir teisingi.. Taika pasaulyje taip pat privalo buti.. bet.
Kaip mokykloje mokytojas nori kad visi mokiniai jo dalyka desimtukui moketu, bet vienas gabesnis matematikai, kitas biologijai, trecias muzikai. Taip ir nesigauna kad visi butu pirmunai.
Baznycioje ir tikriausia panasiai, kas domisi dokumentais, kas hebraju kalba, kas gieda ir visi dalijasi savo ziniomis ir dovanomis. Bent jau turetu teoriskai. Katekizmas gi raso jog vienas is gailestingumo darbu nemokanti pamokyti. Tai skirtingas dalykas nei pasakyti tu privalai.
Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: Pilgrim lapkričio 14, 2015, 13:31:35
Dokumentas ir yra tas nemokantį pamokyti, lieka tik tam nemokančiam "imkit mane ir skaitykite". Dokumentai pradžioje visada apibrėžia adresatą, kartais tai visi geros valios žmonės, ne tik katalikai.
Dažnai tas nemokantis nededa pastangų ir jam nors kuolą tašyk, o kur pastanga ten vietos ir dokumentams atsiranda.
Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: Varlė keliauninkė lapkričio 14, 2015, 13:50:16
Papasakok Valkauskui ;-)
Gal jis be reikalo stengiasi per Marijos radija aiskindamas vingrius Katekizmo tekstus, gal geriau tik nurodytu straipsnio numeri ir lieptu pasiskaityt?

Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: Pilgrim lapkričio 14, 2015, 14:09:19
Sutarta  :thumbup:
Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: Varlė keliauninkė lapkričio 14, 2015, 14:25:28
 speju kad dokumentu vis dauges ir jie bus vienas uz kita aktualesni. Ir taip kaupsis neperskaitytos kruvos.. Ar ne paprasciau pasaulieciui krikscioniui kasdien sekti baznycios gyvenima ir pasitiketi ka hierarchai skelbia si momenta?
Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: Diak. Tomas M. sausio 03, 2016, 01:33:10
Interviu pradžioje tėvas Dimitrijus kalba apie kalbos ir žodžių terminų kitimą, kaip apie mūsų visuomenės "ligų" simptomus:

Протоиерей Димитрий Смирнов. Образование и воспитание – это перевёрнутые термины (https://www.youtube.com/watch?v=O5snCiMpaAA)
Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: nf liepos 05, 2016, 04:12:08
  1 Tim 2
  6 kuris atidavė save kaip išpirką už visus,
pateikdamas liudijimą nustatytu laiku. 


Radau įdomų paaiškinimą žodžio "išpirka".
...    išpirka aš vadinu liudijimą..... 
CitataБлаж. Феофилакт Болгарский

Предавший Себя для искупления всех.

И за язычников. Подлинно Он умер за всех, ужели же ты не согласишься молиться за них? Обрати внимание на выражение: предавший Себя. Это против ариан, которые говорили, что Он предан был против воли. Что значит искупление? Тварь должна была погибнуть, но за нее Он предал Себя.

Таково было в свое время свидетельство.

То есть чрез свидетельство Сын сделался искуплением. Или, объясняя это, апостол говорит теперь: искуплением я называю свидетельство, то есть Его страдание. Ибо Он пришел свидетельствовать об истине даже до смерти. Он открыл Отца, истинное учение и Сам проводил истинно ангельскую жизнь.
Anksčiau buvau skaitęs (jei neklystu Jono Auksaburio komentaruose) paaiškinimą klausimais, kad pats pamąstytum: "išpirką kam?...". Panašiai ir Osipovas yra "klausęs", bet tokio aiškesnio atsakymo ir nebuvau susiformulavęs sau. 

Hmm, o gal čia tik man naujiena?
Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: Kaštonas liepos 05, 2016, 05:11:55
" "išpirką kam?..."

Kažkada man panašus klausimas buvo kilęs. Savo atsakymą radau knygoje "Jėzus iš Nazareto"
vėliau čia:
http://www.katekizmas.lt/kbk1996p2003/N12762.html
Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: Diak. Tomas M. rugsėjo 07, 2017, 16:26:22
Netikėtai atradau naują etimologijos šaltinį - gestų kalbą. Pasidalinkite savo nuomone apie vyro ir moters gestus, arba apie Kauno ir Vilniaus :) Pasirodo ši kalba taip pat turtinga etimologija, bet savitai:


Gestų kalba (https://www.youtube.com/watch?v=3Nyz1RnwWEk)
Antraštė: Ats: Žodžio etimologija
Parašė: Silvija rugsėjo 08, 2017, 05:38:50
Vyras - galva, moteris - kaklas  :D