Nesu tikra ar šiame skyrelyje atidarau temą, bet tikiuos...
(http://imageshack.us/a/img824/8639/68173717.jpg)
(http://imageshack.us/a/img825/3295/66261682.jpg)
(http://farm7.staticflickr.com/6120/6272993621_1a0471fd16_z.jpg)
(http://farm6.staticflickr.com/5247/5370460832_e19bdc43f6_z.jpg)
Sąžinės sąskaita
Ar nekalbėjau garsiau už Tave?
Ar neateidavau pas Tave toks pat kaip vakar?
Ar nevogdavau Tavo laiko?
Ar nešveičiau per daug jautriai savo sąžinės?
Ar skyriau jausmus (dvasias)?
Ar nekėliau į dangų žvaigždžių, kurių senai nebėra?
Ar nevedžiau elegantiško savo gailesčio dienoraščio?
Ar nelįsdavau į šiltą kampą, gindamas savo jautrumą?
Ar nebuvau minkštu despotu?
Ar neperkeičiau Evangelijos į švelnią pasaką?
Ar neužgožiau paprasto paukščio čiulbėjimo garsia muzika?
Ar nedariau iš musės dramblio?
Ar atsiklaupdavau, kai Tu, Dieve, sumažėdavai iki šnabždesio?
Kun. Jonas Tvardovskis
Iš: http://kvjk.lt/ille/sazines-saskaita
Iš Carlo Carreto "Laiškų iš dykumos":
Nesistenk pasiekti Dievo protu, to niekada negalėsi padaryti, pasiek jį meile, - tai įmanoma.
Nesistenk sužinoti, ką turi daryti, stenkis mylėti. Neklausinėk dangaus nenaudingais, nuolat kartojamais klausimais: "koks yra mano kelias?" Verčiau mokykis mylėti.
Su Dievu kalbu visą gyvenimą, bet esu tik pradedantysis...
Pirmos "mintys" iš tokio bandymo ;] (yra dar kiek papildomų)
https://sites.google.com/site/maluneliui/tekstai
Šventumas – ne tai, kad ,,žmogus viską atiduoda, o tai, kad Dievas viską priima".
Kaip sau sakydavo šv. Augustinas, apmąstydamas šventųjų gyvenimą ir pavyzdžius - ,,jeigu taip galėjo daryti tie ir tos, tai kodėl gi tu, Augustinai, negalėtumei to padaryti?"
Būti šventam - vadinasi, būti tikru žmogumi.
Italijoje žmonės sako ,,mirė kvepėdamas šventumu". Šis posakis byloja, kad kai kurių šventųjų kūnai nesuyra ir kvepia, ir tokie apčiuopiami požymiai primena žmonėms, kad velionis buvo laikomas šventu jau tada, kai jie jį pažinojo ir su juo susitikdavo.
Šv. tėvas Pijus apie šventumą yra pasakęs, kad tai ,,šuns dalia".
Dievas nenori, kad mes butume geri zmones. Jis nori, kad kiekvienas is musu butu sventasis. Nes Dievo akivaizdoje negali isbuti nieko, kas nera sventa.
Is paskaitos Vinny Flynn "Gydimas ir Sventumas" (anglu kalba):
http://www.catholicity.com/cds/healing.html (http://www.catholicity.com/cds/healing.html)
Benediktas XVI apie šventumą:
Citatašvento gyvenimo tikrąjį paprastumą ir didingumą sudaro štai kas: susitikti su Prisikėlusiuoju sekmadienį; palaikyti ryšį su Dievu dienos pradžioje ir pabaigoje; priimant sprendimus vadovautis Dievo mums suteiktais ,,kelrodžiais", kurie tėra meilės formos. ,,Todėl tiek Dievo, tiek artimo meilė yra tikro Kristaus mokinio žymė" (Lumen gentium, 42). Štai šitai yra krikščioniškojo gyvenimo, buvimo šventam tikrasis paprastumas, tikroji didybė ir gelmė.
Štai kodėl šventasis Augustinas, komentuodamas Jono pirmojo laiško ketvirtąjį skyrių, galėjo drąsiai pareikšti: ,,Dilige et fac quod vis – Mylėk ir daryk, ką nori." Toliau jis tęsė: ,,Jei tyli, tylėk iš meilės; jei kalbi, kalbėk iš meilės; jei taisai, taisyk iš meilės; jei atleidi, atleisk iš meilės; leisk meilei tavyje įsišaknyti, ir iš tų šaknų išaugs tik gera" (7, 8: PL 35). Kurie vadovaujasi meile, pilnatviškai gyvena meile, tuos veda Dievas, nes Dievas yra meilė. Štai kodėl šie didūs žodžiai teisingi: Dilige et fac quod vis.
Jei viskas taip paprasta, tai reiškia sunkiausia būti paprastam? :)
Šv. Augustinas sako: Jei blogai myli, – nekenti; jei gerai nekenti, – myli. Tad savo artimuosius turime mylėti dėl Dievo, o jeigu jų meilė veda į pikta, kovoti su tokia nevertinga meile.
Posakis laikyti neapykantoje – hebraizmas, reiškiantis atsižadėti. Lukas labiau už kitus evangelistus pabrėžia asketizmą, šeimos malonumų ir nuosavybės atsižadėjimą.
(Lk 14,26 eilutės paaiškinimas, biblija.lt)
Labai gražus kun. Eric'o Jacquinet'o pasidalijimas-liudijimas apie evangelizaciją:
"Man pasakojo, kaip Mišių pabaigoje Jonas Paulius II pajuokavo: jis pasakė ,,popiežius suklydo." Visi išsigando. ,,Aš jums pasakiau: ,,nebijokite skelbti Evangeliją". Aš suklydau, turėjau jums pasakyti: ,,didžiuokitės Evangelija". Šis juokas labai prasmingas, nes jis norėjo, kad jaunimas nesigėdytų skelbti tikėjimą ir pradėtų didžiuotis būdami katalikais. Tai atsivertimo metas, pasiūlytas per PJD, kad atskleistume grožį būti kataliku.
Kartais savo terpėje, mokykloje ar universitete, jaunimas bijo pasirodyti, jog yra tikintis, nes jaučiasi mažuma. Atsimenu, kaip pats jutau baimę pasirodyti kaip krikščionis savo universitete.
Bendrabutyje, gretimame kambaryje, gyveno vienas vaikinas, kuris, galima sakyti, buvo labai toli nuo evangelinio gyvenimo. Jis reguliariai keitė drauges, leisdavusias laiką jo kambaryje. Po penkerių metų, einant į pabaigą studijoms, mes su jaunimo grupe nusprendėme eiti evangelizuoti į gatvę. Aš labai bijojau, o labiausiai, kad draugai iš universiteto manęs nepažintų. Problema, ta, kad esu labai aukštas, ir be viso to dar turėjau groti gitara... Būtent tas jaunuolis, mano kaimynas, ėjo gatve ir mane pamatė. Jis paklausė: ,,Ką tu čia veiki ar čia kažkokia sekta?" Atsakiau, ne, esu katalikas. Tada jis manęs paklausė: ,,Kodėl tu niekad nesakei apie savo tikėjimą? Gal irgi būčiau susidomėjęs? Aš būtent todėl ir atėjau mokytis į šį universitetą, nes čia buvo rašyta, kad tai katalikiškas universitetas. Bet per penkerius metus nė vienas katalikas neprisistatė ir man nieko nepapasakojo." Buvau labai nustebęs. Jis stovėjo šalia manęs gatvėje, kol pasibaigė evangelizacija. Pabaigoje evangelizacijos turėdavome tradiciją susikibę rankomis kalbėti ,,Tėve mūsų". Jis liko kartu su mumis viešai gatvėje melstis. Suprantu, kad ilgą laiką bijojau jam kalbėti apie Evangeliją. Supratau, kad jį teisdavau ir taip darydamas buvau kvailys."
Talmudas moko, kad kiekvienas žmogus turėtų vilkėti apsiaustą su dviem kišenėmis. Vienoje kišenėje, anot rabino, turėtų būti raštelis su žodžiais: "Aš esu kirminas, nevisai žmogus". O kitoje kišenėje - būti raštelis su žodžiais: "Visata buvo sukurta man".
Istorija čia aiški: Gavėnios paskirtis yra priminti mums, kas esame – ir kas nesame. Tuo tarpu Advento paskirtis yra priminti, kas yra Dievas ir kas tuo pačiu turėtume būti mes. Adventas byloja apie tuštumo turtus.
(Iš Joanos Chitister "Adventas" (http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2006-12-07-joana-chitister-adventas/8871))
Nesu tikra ar cia tinkamiausia vieta ideti si video, bet dalinuosi. Radau ji A. Valkausko puslapyje. Malonaus ziurejimo :thumbup:
https://www.youtube.com/watch?v=Vnt7euRF5Pg (https://www.youtube.com/watch?v=Vnt7euRF5Pg)
Chiara Lubich broliams kunigams: ,,Jūs esate kunigai, turite aukoti Mišias, teikti išrišimą ir taip toliau. Bet nesuteikite per daug reikšmės tam, kad jūs kunigai. Jūsų idealas nėra būti kunigu. Jūsų idealas yra Dievas, o Dievas yra Meilė. Jūs turite būti meilė, taip kaip Dievas yra Meilė.
Galiu jus užtikrinti, kad ir šventieji buvo tokie, sugebėjo tokiais būti ir juos žmonės gerbė, bemaž garbino. Jei perdaug dėmesio teiksit kunigystei, apsivilksite kažkuo, kas kvepia klerikalumu. O pasaulis jo nemėgsta, ypač antikrikščioniškai nusiteikusieji.
Šiandien matome kultūriškai įvairialypę visuomenę, todėl eikite į žmones ne kaip kunigai. Jūsų idealas Dievas, ne kunigystė. Būkite šventi, nes Dievas šventas!
Dievo idėją atmetančios valstybės linksta arba į tironiją, arba į atvirą netvarką. (T. Mertonas)
Įdedu trumpą apmąstymą, kurį mums atsiuntė kanauninkas Bronius Šlapelis.
s. Ligitos Ryliškytės SJE mintys apie santykį Aš–Tu:
...susitikti su Dievu kaip Aš ir Tu. Žydų filosofas Martynas Buberis yra teigęs, kad susitikimas neįvyksta, jei santykis lieka Aš–Tai. Kas yra ,,Tai"? Kas yra ,,Tu"? Būti santykyje su ,,Tai" – žvelgti į kitą kaip objektą, priklausantį tam tikrai kategorijai. Todėl nuspėjamą, apibrėžtą, ribotą, kurį stebiu, bet nesileidžiu būti jo keičiama. Leistis į santykį su kitu kaip ,,Tu", vadinasi, rizikuoti visiškai ir besąlygiškai save atskleisti ir save Kitam dovanoti bei besąlygiškai priimti Jo ar Jos savęs dovaną. Tai lyg rizikuoti kristi į meilės glėbį, leistis į nuotykį. Santykyje su Dievu tai reiškia, kad Dievo pažinimas yra kur kas daugiau nei tikėjimo tiesų išmokimas ar pritarimas protu tam tikroms nuostatoms. Man rodos, tinkama santykio Aš–Tu analogija yra tai, ką patiriame nesavanaudiškoje ir dosnioje draugystėje.
Sirdi sildantis vaizdelis - Brolis padeda savo sesutei (per GodTube - alternatyva Youtube) :
http://www.godtube.com/watch/?v=W7LGLLNX (http://www.godtube.com/watch/?v=W7LGLLNX)
Sutapimas, bet šiandien skaitydamas Dievogarbą (http://dievogarba.wordpress.com), užtikau ne tik tikėjimui skirtą, bet net katalikišką YouTube variantą :)
http://en.gloria.tv
Šv. Faustinos Kowalskos dvasios tėvo, palaimintojo kun. Mykolo Sopočkos (1888 - 1975) mintis:
Šventoji Dvasia, pripildydama mus pamaldumo, uolumo, pasitikėjimo ir ištvermingumo, moko mus tinkamai melstis. Pakanka bent trumpai prisiminti Šventosios Dvasios dovanas, kad suprastume, koks glaudus ryšys pastarąsias sieja su malda.
Meiles laiskas tau :
https://www.youtube.com/watch?v=I9-TY5oqch4 (https://www.youtube.com/watch?v=I9-TY5oqch4)
.
Pasninkas yra toks pat senas kaip ir žmonija. Jis buvo duotas kaip įsakas Rojaus Sode. Juk pirmasis įsakymas duotas Adomui buvo: ,,Nuo gero bei pikto pažinimo medžio nevalgysi". Šis įsakymas yra dieviškasis pasninko ir santūrumo įsakymas. O, kad žmogus anuomet būtų laikęsis pasninko... Gydykimės iš nuodėmės per atgailą. Tačiau atgaila be pasninko yra nevaisinga.
Rojaus Sode nebuvo geriamas vynas, nebuvo valgoma mėsa – nebuvo to kas temdo žmogaus protą. Laikydamiesi pasninko pirmieji žmonės gyveno angelų gyvenimą.
Mes nepasninkavome. Todėl buvome išsiųsti iš Rojaus. Tad dabar pasninkaukime, kad galėtume ten grįžti.
Šv. Bazilijus (vyskupas, 329-379)
Didžiausias pavojus daugeliui iš mūsų yra ne tai, kad mūsų tikslas pernelyg aukštai ir jo nepasieksime,
o tai, kad jis pernelyg žemai ir bus pasiekiamas.
MIKELANDŽELAS
(1475-1564)
Jo viešpatavimas be ribų,
o taika begalinė.
Jis viešpataus Dovydo soste
ir valdys jo karalystę:
tvirtins ir palaikys ją
teismu ir teisumu
dabar ir per amžius.
Galybių VIEŠPATIES narsa tai įvykdys!
Iz 9,6
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-02-12-apmegztas-dresdeno-tankas/95339 (http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-02-12-apmegztas-dresdeno-tankas/95339) :)
"Tą sekmadienį Mišiose buvo ypač daug žmonių. Klebono žvilgsnis,
atrodo, apglėbė visą tikinčiųjų minią, kuri, nors ir pripildė bažnyčią
sausakimšai, vis tiek tebuvo maža dalelytė tos masės žmonių, kurie
sudarė jo parapiją didelio miesto pakraštyje.
Atėjus laikui sakyti pamokslą, klebonas kreipėsi į susirinkusius,
tardamas: "Šiandien jums kalbėsiu ne aš. Jei leisite, norėčiau
pakviesti vieną seną savo vaikystės draugą, kad pasakytų jums keletą
žodžių".
Žmonių akys su smalsiu susidomėjimu palydėjo tvirtus žingsnius senolio
energingu veidu, tarsi įrėžtu tamsiame medyje. Atsistojęs prie pulto
jis atrodė panašus į seną audrų užgrūdintą medį.
Jo balsas buvo žemas, tarsi užgrūdintas tylos ir vienatvės. Jis
pradėjo pasakojimą apie vieną žmogų, to žmogaus sūnų ir to sūnaus
draugą.
"Kartą vienas žmogus suorganizavo iškylą atviroje jūroje burine
valtimi, pakviesdamas savo sūnų ir savo sūnaus draugą. Tie su
džiaugsmu priėmė kvietimą. Tėvas buvo patyręs jūreivis ir puikiai
valdė valtį, slystančią bangomis. Bet staiga juos užklupo netikėta
audra. Vėjas plėšė bures, valtis tapo vis sunkiau valdoma. Vieną
akimirką labai stipri banga nunešė juos visus nuo denio..."
Du vaikinai, tarsi slėpdamiesi, užlindę už bažnyčios kolonos, pradėjo
dėmesingai klausytis senolio pasakojimo (pradžioje, pamatę jį einant
prie pulto, jie nusiteikė, kaip buvo įpratę per savo klebono
pamokslus, truputį pasnausti).
O senolis tęsė: "Tėvas, kapanodamasis vandenyje, išvydo prie pat savęs
virvę, kuri buvo pririšta prie valties. Apsidairęs aplink, pamatė
dešinėje savo sūnų, o kairėje - sūnaus draugą. Abu jie kovojo su
stipriomis bangomis, bet buvo aišku, kad neišsigelbės, o jis negalėjo
jų pasiekti plaukdamas... Vienintelis dalykas, ką galėjo padaryti, -
mesti jiems virvės galą. Bet virvė buvo viena, o jiedu buvo toli
vienas nuo kito. Tėvas turėjo apsispręsti, kuriam mesti virvę. Jam
atėjo tokia mintis: mano sūnus yra tikintis ir myli Jėzų, o jo draugas
net nežino, kas yra Jėzus. Plyštančia iš skausmo širdimi sušukęs:
"Mano sūnau, myliu tave visa širdimi!", numetė virvės galą jo draugui.
Tuo tarpu bangos panardino ir palaidojo jūros gelmėje jo vienintelį
sūnų".
Bažnyčioje vyravo mirtina tyla, kupina graudaus dėmesio. "Tėvas", dar
tęsė senolis, "žinojo, kad jo sūnus įeis į amžinybę su Jėzumi ir taip
pat žinojo, kad jo sūnaus draugas visai nepažįsta Išganytojo. Štai dėl
ko jis paaukojo savo sūnų: kad leistų antrajam pažinti Jėzų. Brangūs
parapijiečiai, taip elgiasi Dievas. Jis paaukojo savo vienatinį Sūnų,
kad mes būtume išgelbėti. Ir šiandien, gal kaip tik šią akimirką,
Dievas kiekvienam iš mūsų meta virvę, kad mes būtume išgelbėti".
Senolis, kurio veidas atrodė tarsi švytintis, iš lėto žengė kelis
žingsnius iki savo vietos ir atsisėdo.
Pasibaigus Mišioms, tie du jaunuoliai, kuriuos taip sudomino senolio
pasakojimas, prisiartino prie jo ir tarė: "Jūsų papasakota istorija
tikrai įdomi, bet mums atrodo, kad tėvas buvo nelabai realistas, taip
pasielgdamas. Jis paaukojo sūnaus gyvybę, remdamasis vien tik viltimi,
kad sūnaus draugas taps krikščionis".
"Bet aš kaip tik tai ir norėjau pasakyti", atsakė senolis, "tėvo
elgesys buvo tikrai nelogiškas, tačiau šis pasakojimas mums padeda
truputį geriau suprasti, ką turėjo reikšti mūsų dangiškajam Tėvui
atiduoti savo Sūnų iš meilės kiekvienam iš mūsų".
Senolis pažvelgė į savo nutrintą Bibliją, paskui pakėlė savo žvilgsnį
į tų vaikinų akis ir tyliai sušnabždėjo: "Noriu patikėti jums
paslaptį, kad šio pasakojimo tėvas esu aš, o mano sūnaus draugas
yra... šios bažnyčios klebonas".
Nuostabi daina (gal tiksliau - giesmė), prakalbinusi širdį.
Hillsong (http://www.youtube.com/watch?v=dy9nwe9_xzw)
Taiklu ir stipru.
CitataPasilikęs vienas su moterimi, Jėzus pradėjo kalbėti būtuoju laiku: ,,Niekas tavęs nepasmerkė" (Jn 8, 10).
O tai reiškia, kad nebūtina visko ištrinti, besivaikant nekaltumo iliuzijos. Nuodėminga praeitis tikrai egzistuoja, bet ji negali amžiams įkalinti savyje.
Jėzus tęsia, kalbėdamas būsimuoju laiku, kuris yra jau dabar: ,,Nė aš tavęs nepasmerksiu" (Jn 8, 11). Jo dovanojamas atleidimas yra įsikūnijęs šio susitikimo tikrovėje. Dovanojamas atleidimas nėra supančiotas sąlygų. Atleidimas – tai nesumeluotos akimirkos dovana. Galiausiai Jėzus jai padovanoja ateitį: ,,Eik ir daugiau nebenusidėk" (Jn 8, 11). Nuo šios akimirkos nebebūk uždaryta tame, kuo buvai.
Br. Emmanuel Dollé OP http://www.gaveniamieste.lt/date___2013-03-14
Iš trumpo gyvenimo
mokaus ilgai gyventi.
Juokiuos vargdamas,
verkiu - per šventę.
Toli gyvenu,
arti važiuoju
ir nemoku dainos,
kurią dainuoju.
A†A Marcelijus Martinaitis (Tie patys žodžiai.1980)
[...] Juk geriau šlubuoti keliu, negu tvirtai žingsniuoti pro šalį. Nes tas, kuris šlubuoja keliu, nors ir nedaug tepasistumia į priekį, artėja prie tikslo; tačiau tas, kas neina keliu, kuo smarkiau bėga, tuo labiau tolsta nuo tikslo. [...] Todėl laikykis Kristaus, jei nori būti saugus - negalėsi išklysti iš kelio, nes Jis pats yra kelias.
Šv. Tomas Akvinietis (1225 - 1274)
Sekame paskui Tave, Viešpatie Jėzau - tačiau kad sektume, pašauk mus, nes be Tavęs niekas nepakyla. Juk Tu esi kelias, tiesa, gyvenimas, galimybė, tikėjimas, atlygis. Priimk mus kaip Kelias, sutvirtink kaip Tiesa, atgaivink kaip Gyvenimas.
Šv. Ambraziejus Milanietis (337 - 397)
Pamenu sovietų laikais Vilniaus jaunimo teatre matytą spektaklį "Ilga kaip šimtmečiai diena" pagal Čingizą Aitmatovą, kuris anuomet Ezopo kalba kvietė nepasiduot režimui, atpažint laiko ženklus, netapt marionetėmis.
Šiandien tai vėl tampa itin aktualu. Ir vėl skaitinėdama randu šio kūrinio ištrauką, čia tik dalis jos:
CitataMankurtas nežinodavo, kas jis, kur gimęs ir augęs, kuo vardu, neprisimindavo vaikystės, tėvo nei motinos — žodžiu, nesuvokdavo savęs kaip žmogiškosios būtybės. Praradęs savojo ,,aš" supratimą, mankurtas ūkiniu požiūriu turėjo daug pranašumų. Jis buvo tolygus bežadžiam padarui ir todėl absoliučiai paklusnus ir nepavojingas. Jis niekada negalvojo apie pabėgimą. Kiekvienam vergvaldžiui baisiausias dalykas — vergo maištas. Kiekvienas vergas — potencialus maištininkas. Mankurtas buvo vienintelė išimtis šia prasme — jam iš esmės buvo svetimi kėslai maištauti, neklausyti. Tokių troškimų jis neturėjo. Todėl nebuvo reikalo saugoti jį, laikyti sargybinius ir tuo labiau įtarinėti jį turint kokių slaptų ketinimų. Mankurtas kaip šuo pripažino tik savo šeimininkus. Su kitais jis nebendravo. Vienintelis jo noras buvo patenkinti pilvo poreikius. Kitų rūpesčių jis nežinojo. Užtat pavestą užduotį vykdydavo aklai, uoliai, atkakliai.
O čia - šaltinis: http://www.propatria.lt/2013/06/cingizas-aitmatovas-mankurtas.html (http://www.propatria.lt/2013/06/cingizas-aitmatovas-mankurtas.html)
Užklydau kaip tai į vieno žmogaus blogą, kuriame radau daug mane kalbinančių minčių, čia - viena jų:
Jėzaus mokiniai visada laimi, net jeigu viskas pasaulyje yra prieš juos. (http://esavicius.blogspot.com/2013/04/jezus-mokiniai-visada-laimi-net-jeigu.html)
Apmaudas ir pyktis - taip pat bjaurūs dalykai, ir tik nusidėjėlis laiko juos apsikabinęs. (Sir27,30)
LABAI GERA MR LAIDA (http://www.marijosradijas.lt/component/mplayer/mp3_player.html?Itemid=34908), AČIŪ KUNIGUI VILIUI SIKORSKUI [-O<
Dar apie šv. benedikto kryžių: http://kaunobenediktines.wordpress.com/sv-benediktas/pamaldumas/ (http://kaunobenediktines.wordpress.com/sv-benediktas/pamaldumas/)
(https://fbcdn-sphotos-e-a.akamaihd.net/hphotos-ak-ash3/602203_304320963031602_1621835855_n.jpg)
Tikrai prakalbino :thumbup:, va tokį meną tai suprantu - puikiai provokuoja kelti klausimus apie bažnyčių tuštėjimą, apie tai, kad neturime būti tik pastato, dvigubos tapatybės krikščionys, bet kad ir išėję iš jo vis dar tie patys. Galų gale tai puiki užuomina į paskutinius laikus, kad viskas, kas matoma, suirs ir pasibaigs, liks tik amžinosios vertybės...
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-08-06-belgijoje-iskilo-persvieciama-baznycia/105337/comments#list (http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-08-06-belgijoje-iskilo-persvieciama-baznycia/105337/comments#list)
Kai ryte keliuosi, sakau:
kaip muitininkas Zachiejus dalinsiu,
kaip Simonas nešiosiu kitų kryžius,
kaip Veronika nušluostysiu veidus,
kaip Steponas leisiuosi užmėtomas akmenimis,
kaip Jėzus ant kryžiaus visiems atleisiu,
kaip Pranciškus mylėsiu...
Vakare žiūriu į veidrodį ir matau...
Ievą, kuri ką tik suvalgė vaisių,
Kainą, kuris ką tik nužudė,
Judą, kuris ką tik išdavė,
Petrą, kuris ką tik išsižadėjo,
Pilotą, kuris ką tik nusiplovė rankas,
ir užmiegu ant šlapios nuo ašarų pagalvės.
O naktį ateina Jėzus ir klausia: Ar myli Mane?
Ir kas šių gražių minčių autorius?
Autorius nezinomas.
Todel turejau izulumo pakeisti Adomo varda i Ievos - labai asmeniskai priemiau.
Kiekvieną rytą, per meditaciją, aš paruošiu save visos dienos kovai. Šventa Komunija užtikrina man, kad ją laimėsiu ir taip iš tiesų įvyksta. Bijau sulaukti tos dienos, kai negausiu Šv. Komunijos. Ši Stipriojo Duona duoda man tiek jėgų, kad galėčiau vykdyti savo misiją ir drąsos daryti tai, ko tik manęs Viešpats paprašo. Drąsa ir stiprybė, kurie yra manyje, yra ne iš manęs, bet iš To, kuris gyvena manyje - tai Eucharistija.
Šv. Faustinos Kovalskos dienoraštis (91)
Kas mane prakalbino ir privertė susimąstyti:
Šiandien aš supratau, kad net jeigu aš ir neįvykdysiu visų dalykų, kurių iš manęs Viešpats prašo, vistiek būsiu apdovanota taip, lyg būčiau viską išpildžius, todėl, kad jis mato intensiją su kuria aš pradedu. Netgi jei Jis šiandien mane pasikviestų pas save, dėl to darbas nenukentėtų, todėl, kad Jis yra Viešpats - Jis yra ir darbas ir darbininkas. Mano dalis yra mylėti Jį beprotiškai.
Visi darbai prieš Jį yra niekas daugiau, o tik mažyčiai lašeliai. Tik meilė turi reikšmę ir vertę...
Šv. Faustinos Kovalskos dienoraštis (822)
Senoveje, kai Egipto dykumoje buvo daug didingu vienuolynu, vienas vienuolis biciuliavosi su nemokytu valstieciu. Karta tas valstietis ir sako "zinai, as taip pat garbinu Dieva, kuris sukure si pasauli - kiekviena vakara ipilu i dubeneli ozkos pieno ir pastatau po palme. Ir kiekviena nakti atejes Dievas ta piena isgeria. Jam labai patinka". Vienuolis, tai isgirdes, negalejo susilaikyti nesijuokes. Jis gerasirdiskai biciuliui paaiskino, kad Dievui visai nereikia to pieno. Bet valstietis nenorejo sutikti. Tada jie sutare, kad patykos nakcia Dievo.. Nakti, pasislepe netoli palmes, jie neuzilgo menesienoje pamate, kaip atslinko lapute, islake svariai piena ir patenkinta dingo tamsoje. Valstieti kaip zaibu trenke.."taip, dabar matau, kad ten buvo ne Dievas". Vienuolis eme ji guosti sakydamas, kad Dievas tai dvasia, kad jis yra visai kitoks nei mes galime isivaizduoti, kad zmones ji pazysta ypatingu budu.. Bet valstietis tik stovejo nuleides galva, galop pravirko ir nuejo i savo pasiure. Vienuolis taip pat pasuko link savo celes. Bet prie duru kelia jam pastojo angelas. Issigandes vienuolis puole kniubscias pries ji, o angelas jam tare "tas paprastas zmogus neissilavines, neismintingas ir neapsiskaites, neturejo galimybes garbinti Dieva kitaip, nei garbino iki siol. O tu su savo ismintimi, su savo apsiskatymu atemei jam ir sita galimybe. Zinau, sakysi, kad viska teisingai jam isaiskinai. Bet vieno dalyko, isminciau, nesupratai, kad Dievas, matydamas tyra valstiecio sirdi, kiekviena nakti siusdavo lapute prie palmes, jam paguosti ir priimti jo auka".
Is T.Sevkunovo knygos " Nesventi sventieji".
Sita istrauka skiriu mielai arabelei, kuri yra sio forumo lakmuso popierelis :-)
labai ačiū net apsiverkiau :'(, kaip gražu.
Dėkoju jums visiems ir Dievuliui kad jis mane čia atsiuntė.
Vieno didžiųjų mūsų laikų dvasinių rašytojų Carlo Caretto laiškas Bažnyčiai, parašytas grįžus į Italiją po dešimtmečių vienuolinio gyvenimo Sacharos dykumoje. Iš knygos ,,Aš ieškojau, ir aš radau":
Kiek aš turėčiau tave, mano Bažnyčia, kritikuoti, ir vis dėlto, kaip aš tave myliu!
Tu kaip niekas kitas suteikei man kančios ir vis dėlto aš skolingas tau daugiau nei bet kam kitam.
Aš mielai matyčiau tave sugriautą, ir vis dėlto man reikia tavo buvimo.
Tu man davei daug progų tavęs gėdytis, tačiau tu vienintelė man padėjai suprasti, kas yra šventumas.
Niekada pasaulyje nesu matęs nieko labiau tamsuoliško, susikompromitavusio, apgaulingo, ir vis dėlto niekada nesu prisilietęs prie nieko tyresnio, kilnesnio ar gražesnio.
Sunku suskaičiuoti, kiek kartų jaučiausi lyg trenkdamas savo sielos durimis į tavo veidą – ir vis dėlto kiekvieną vakarą meldžiausi, kad galėčiau numirti tavo patikimose rankose! (vert. – Ligita Ryliškytė SJE)
Gali būti, kad vienas pagrindinių jo bandymų dykumoje, buvo išlikimas vienybėje su Bažnyčia :-\
Gali būti. Bet juk: Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės. (Mk 8, 35)
Kai mylėti tampa sunkiausia, bet tu vis dėlto renkies likti toje įtampoje vardan aukštesnių dalykų, tuomet tu myli auščiausia meilės forma. Tokį kelią parodė ir Kristus. Nors žmogiškai mes visi norime ieškoti saugumo ir garantijų sau.
Ties 3:40 kun. Narbekovas - apie dvi programas: minimum ir maximum:
http://www.youtube.com/watch?v=ZoYLc0ot8uM (http://www.youtube.com/watch?v=ZoYLc0ot8uM)
CitataКаждый день грешить и каждый день каяться – значит топтаться на месте, вместо того чтобы идти вперед. До тех пор пока покаяние не пересилит и грех не уменьшится, дни наши будут наполнены строительством и разрушением одной и той же башни. Должно потрудиться, чтобы однажды сохранилось хоть что-нибудь неразрушенное со вчерашнего дня. Этот день будет первым днем твоей жизни..."
Святитель Николай Сербский
Kasdien daryti nuodėmę ir kasdien atgailauti - vadinasi tūpčioti vietoje, užuot ėjus į priekį. Kol atgaila nenugalės ir nuodėmė nesumažės, mes kasdien statysim ir griausim vis tą patį bokštą. Reikia pastangų, kad vienąkart bent kažkas išliktų iš vakarykštės dienos - kažkas nesugriauto. Ta diena bus pirmoji tavo gyvenimo diena...
CitataДолжно потрудиться, чтобы однажды сохранилось хоть что-нибудь неразрушенное со вчерашнего дня
Vakarų Bažnyčia šiandien nepamirštų įterpti, kad tik Dievas gali išvesti žmogų iš to užburto rato, o ne jokie žmogaus darbai ir pastangos. Žinoma, šitas teologinis "vingis" atėjo į Bažnyčią ne be protestantų įsikišimo, bet ar tai nėra tiesa?
Atsako dykumų senoliai.
Vienam jaunam vienuoliui, vis atidėliojant sunkius darbus, senolis tarė: "Tas, kas nori dirbti, randa priemones; o tas, kas nenori - pasiteisinimus".
Bet ir tiems, kurie darbą laiko pirmoj vietoj, yra ką pasakyti: Lk 10, 38-42
Nereikia tiesiogiai suprast, kaip žydams :)
Ten parašyta Marija sėdėjo..., o Morta tik stabtelėjo... Prie Viešpaties.
Juk ir dirbant galima sėdėti prie jo kojų?
Grįžkim į pradžią:
Citata iš: Varlė keliauninkė spalio 28, 2014, 07:53:04
CitataКаждый день грешить и каждый день каяться – значит топтаться на месте, вместо того чтобы идти вперед. До тех пор пока покаяние не пересилит и грех не уменьшится, дни наши будут наполнены строительством и разрушением одной и той же башни. Должно потрудиться, чтобы однажды сохранилось хоть что-нибудь неразрушенное со вчерашнего дня. Этот день будет первым днем твоей жизни..."
Святитель Николай Сербский
Kasdien daryti nuodėmę ir kasdien atgailauti - vadinasi tūpčioti vietoje, užuot ėjus į priekį. Kol atgaila nenugalės ir nuodėmė nesumažės, mes kasdien statysim ir griausim vis tą patį bokštą. Reikia pastangų, kad vienąkart bent kažkas išliktų iš vakarykštės dienos - kažkas nesugriauto. Ta diena bus pirmoji tavo gyvenimo diena...
Paryškintose eilutėse skaitau apie tai, kad kartais mes vargstame su savo nuodėmėmis vieni ir kartojame kartojame tą patį... Senolis sako: Должно потрудиться...
Marija žinojo kur kreiptis, o Morta stabtelėjo ne tam, kad išgirsti Jėzų, o tam, kad papriekaištaut.
KB jau senokai suprato, kad priekaištais nelabai ką pasieksi.
Kita vertus, kaip Tomas yra pastebėjęs, neverta priešinti kai kurių dalykų, ypač jei tai seserų Kristuje reikalai :-\
http://www.vievioparapija.eu/skaitiniai/sv-augustinas-apie-morta-ir-marija
Su šv. Augustinu labai nepasiginčysi..
Aš ir užtai, kad jos abi sėdėtų prie Kristaus kojų - viena prie kairės, kita prie dešinės. O po to abi patarnautų. Bet tai neįmanoma - tokie skirtingi žmonių charakteriai ir supratimas..
Tame skirtingume taip pat yra Dievo kūrybos grožis :happy:
Citata iš: Silvija rugsėjo 24, 2012, 09:16:54
Iš Carlo Carreto "Laiškų iš dykumos":
Nesistenk pasiekti Dievo protu, to niekada negalėsi padaryti, pasiek jį meile, - tai įmanoma.
Nesistenk sužinoti, ką turi daryti, stenkis mylėti. Neklausinėk dangaus nenaudingais, nuolat kartojamais klausimais: "koks yra mano kelias?" Verčiau mokykis mylėti.
Su Dievu kalbu visą gyvenimą, bet esu tik pradedantysis...
Vėl susiieškojau tą knygelę. Negaliu nepacituoti dar vienos minties:
Jei Dievas būtų pasiekiamas protu, kaip tai būtų neteisinga! Jis palengvintų pareigą išminčiams, šio pasaulio didžiūnams ir taptų nesuprantamas mažiesiems, vargšams, nemokytiems. Tačiau ne, Jis pats surado būdą būti visiem vienodas: Jo apreiškimas vyksta meilėje, toje galioje, kur mes visi esame lygūs.
Tikėjimas yra pagrindinis išgelbėjimo kelias, bet darbai liudija tikėjimą, tad ir darbų reikia (jei mes katalikai esame ;) ).
Jei meilė yra pagrindinis pažinimo kelias, bet protas irgi duotas su tikslu, nes pažindami giliau tikėjimą, tikriausiai galime labiau ir mylėti išmokti. :-\
Paskutinė Himno meilei (1 Kor 13) eilutė sako kitaip:
13 Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė.
Viskas juk yra susiję, štai skaitau apie Šv. Dvasios dovanas ir randu (http://www.ncregister.com/daily-news/why-we-need-the-gift-of-wisdom), kad išminties dovana ištobulina tikėjimą, padarydama jį vaisingu realiuose
meilės darbuose :D
CitataWisdom is the first and greatest gift of the Holy Spirit in confirmation, because it perfects faith by bringing it to fruition in concrete acts of love.
Atsiranda vis daugiau tikinčių žmonių, kurie laiko save pacifistais. Jie nesikiša į šiuolaikinę politiką, neigia taikdariškas iniciatyvas ir net Katekizmo aiškinimą apie būtiną gintį. Man visada buvo įtartinas toks pacifizmo supratimas ir štai randu eilutes, kurios gan tiksliai įvardija, kas tai turėtų būti:
Kas yra pacifistas?
Vienintelis tikras pacifistas yra karingas pacifistas, kuris kiekvienu metu ir kiekviename gyvenimo fronto sektoriuje kovoja su karo priežastimis. Pacifizmo vieno nepakanka, jei toleruojamas smurtas ir jėga. Kas nekovoja kiekviena proga su socialiniu, politiniu ir ūkiniu neteisingumu, tas nėra joks pacifistas. Nors jis ir nenešioja ginklų, vis tiek yra žmogžudys, nes pakenčia karo priežastis, o dėl tokios jo tolerancijos karo pavojus didėja. (Iš Čikagos un-to dėstytojo Miltono Mayerio pranešimo, ,,The Churchman," New Jorkas).
http://www.aidai.eu/index.php?option=com_content&task=view&id=1272&Itemid=145
Oho, čia griežtai.
Bet visad reikia paimti konkretų atvejį. Pvz. paimti eilinį pacifistą ir bandyti jį pastatyti į situaciją, kur jis galėtų ant ko nors supykti ir pažiūrėti, kaip reaguos. ;) Nes vienas dalykas idealogija, o kitas - kaip žmogus elgiasi savo gyvenime.
Aš iš tokių savo kasdienių Dievo paieškų... Čia buvo po sekmadieninių mišių. Visą dieną vaikščiojau lyg "apspangęs"...
Žiūrėjau laidą apie maisto ruošimą, tai laidos vedėjas ėjo duonos pirkti pas duonkepį. Jie sutarė, kad atvyks pas duonkepį į namus paruošti maisto ir pan. Tai tas duonkepys skėlė tokią frazę, kuri man labai užkliuvo: "Parduodami savo duonos gaminius visada sakome pirkėjams, kad duona turi būti stalo karalienė - visi kiti produktai ir patiekalai yra dvaras supantis ją" , - dar pridūrė - "malonus vaizdas jei bandytum įsivaizduoti".
Kai horizonte matau peizaže bažnyčią - suprantu, kad tas pasakymas labai tinka... Tinka labai daug kur...
Tinka labai prie Kūčių stalo. Vis prisimenu kaip įnešamas karštas patiekalas ar pagrindinis koks - visi kiti stumiami į šonus, o duona net nebūna ant stalo padėta... Arba kai reikia duonos per Kūčias, tai reikia prašyti, kad kas paduotų nuo kokios sekcijos ir pan... Nes jai nėra vietos... Per Kūčias...
Man dar vienas labai tiko prie vieno Evangelijos skyrelio.
Žiūrėjau filmą neseniai naują, bet tokį nelabai įdomų. Filmo pradžioje per susišaudymą žūsta 33 vyrai, o pats filmas gavo 12 nominacijų. Bei aktorius buvo priimtas pas Popiežių Pranciškų (berods kiek kitais reikalais). Ten buvo toks sakinys, kad tik likusią filmo dalį apie jį ir tegalvojau... Tiesiog užbūrė mane... Citata: "Kai kyla audra, ir tu stovi priešais medį, jei pažvelgsi į jo šakas - tai pagalvosi, kad jis nukris, bet jei pažvelgsi į kamieną - tu pamatysi jo tvirtumą"...
Taip ir gyvenu kaip rašiau prisistatyme - vis tebeieškau - kur Jis čia slepiasi tarp mūsų...
Gražios mintys.
Kartais reikia laukti. Man reikėjo laukti beveik 40 metų, kol atėjo jausmas, kad noriu pats kepti duoną. Štai jau keletas mėnesių nebeperku parduotuvėje :)
Ir be abejo, kai pjauni savo keptą duoną, tai jos vertė didesnė.
Vertė didesnė? Kodėl? :-\
Kodėl duonai tokia pagarba, ar dėl to, kad ji - simbolis? Kas padaro dalykus vertais? Ar technologinis procesas, kai duona kepama dideliais kiekiais, atima jos vertę? Esu buvus ekskursijoje vienoje duonos kepykloje Vokietijoje, nuostabūs dalykai! O pasirodo dirbti niekas nenori, nes tam reikia... pasišventimo ir pašaukimo! :o, maloniai stebino mums pasakojantis apie duoną žmogus - taip mylinčiai, kaip apie kokį žmogų...
Prisiminsiu ta proga J. Marcinkevičiaus eilėraštį:
Retai pas mus kvepėdavo ragaišis,
Retai nuo pečiaus dvelkė šiluma.
Todėl, kai duoną, būdavo, užmaišius
Į pečių malkas kraudavo mama, -
Tai mus, mažus, klupdydavo ant lovos.
Duonelė, ji sakydavo, šventa!
Ne veltui, pirmą kepalą pašovus,
Žegnodavo jį drebančia ranka.
O kai lig soties duonos prižiaumoji,
Tai ir į aslą nukrenta pluta.
Pamatęs tėvas šaukštu užsimoja:
- Pakelk, sūnau, duonelę!
Ji - šventa.
O štai dabar:
Voratinkliai jau draikos.
Ruduo, ruduo! Ir liūdna ir graudu -
Lig šios dienos nesuvežtos padraikos,
Sugrėbstytos prieš mėnesį ar du.
Nejaugi mes prikrovėm pilną kluoną
Ir ten daugiau nė varpa nebelįs?
Nejaugi mes jau tiek turtingi duona,
Kad galim ją barstyti į šalis?
Kiek varpų jau iškūlė vėjai, lietūs
Jau ne viena ir žemėn suminta...
Nejaugi joms nebuvo kluone vietos?
Pakelk, sūnau, duonelę!
Ji - šventa!
__
Yra tautų, kurie duonos nekepa ir turbūt nesuprastų apie ką mes...
Didmiesčių panoramose bažnyčių špilių jau nebesimato...
Kūčių stalą ruošdama Kalėdaitį - to vakaro duoną - dedu kaip valdovą stalo centre, tačiau ir tai - tik simbolis.
Yra Duona, kurią daug kas irgi laiko simboliu, nes Mišiose, sutikit, simbolių tiek daug, kad ir Švenčiausiąjį tik taip suprasti yra pavojus.
Devintinės ne už kalnų.
Citata iš: Silvija gegužės 21, 2016, 07:46:09
...Kūčių stalą ruošdama Kalėdaitį - to vakaro duoną - dedu kaip valdovą stalo centre, tačiau ir tai - tik simbolis.
Yra Duona, kurią daug kas irgi laiko simboliu, nes Mišiose, sutikit, simbolių tiek daug, kad ir Švenčiausiąjį tik taip suprasti yra pavojus...
Galbūt aplinkiniams sėdintiems kartu prie stalo, kaip tik simbolis ir yra tas žingsnis per kurį jie turi pereiti. Galbūt Jūsų aplikoje nėra tokių aplinkinių, kurie nepažįsta Dievo ar nenori Jo pažinoti - kiek supratau dalyvuajate įvairiose bendruomenių ir bažnyčios veiklos - matomai dažniausiai laiką leidžiate su tokiais pačiais tikinčiaisiais kaip ir Jūs.
Mano aplinkoje yra tokių, kurie net pabrėžia, kad ko čia jiems žegnotis dabar prie stalo, mat jie juk nekrikštyti, nors tuoj kops į 7 dešimtį... Yra ir tokių, kurie važiuoja į kito miestelio bažnyčią, tik dėl to, kad ji senesnė ir pan. O viską ką turi pasakyti apie Dievą, tai tik, kad buvo bažnyčioje ir padarė ką reikia...
Galbūt Jūsų terminas "tik simbolis" yra Jūsų pačios problema, bet ne simbolio? :ashamed:
Manyčiau viskas palaipsniui - nuo smulkmenų ir simbolių...
Įžeisti nieko nenoriu savo komentarais, jei kartais pasirodo, kad kiek aštresni ir pan. Esu iš kiek kitokios aplinkos, kur tarp aplinkinių nėra jokių "simbolių", ir pamačius juos tarp jų - labai apsidžiaugiu...
P.S. - kryžius taip pat tik simbolis - tačiau kiek daug jis pasako...
CitataGalbūt Jūsų terminas "tik simbolis" yra Jūsų pačios problema, bet ne simbolio?
Dėkui.
Kryžius nėra simbolis.
Man sunku kažkiek šitame forume ;D Visi ginčijasi ir bando įrodyti teiginius iš savosios gyvenimiškos patirties. Lyg visi žvelgia į Dangų, bet dar bando paspėlioti - kas ten toks, koks jo drabužis, kodėl jo spalva ne tokia kaip pas aną, kodėl ten to barza skusta ir t.t... Visi lyg lenktyniautų tarpusavyje, kas daugiau atpažįsta žvelgdami į viršų...
Br. Lukas Skroblas OSB (http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-09-12-br-lukas-skroblas-osb-kryzius-pirmaisiais-krikscionybes-amziais/121758) : "... Kryžius jau suprantamas kaip pergalės, atpirkimo, Kristaus dievystės simbolis. Tai jau eschatologinis Kristaus, kuris turi ateiti ,,ant dangaus debesų", ženklas"...
Iš tikro atėjau paieškot kažko čia, net pats nežinau ko. Bet tikrai nesiginčyti su Jumis visais ir įrodinėti savo tiesas ar kažkokias ten tikėjimo stadijas...
Kiekvienas žmogus turi teisę pasakyti/parašyti kokią nors nesąmonę.
Aš šiame forume matau vieną problemą: neskiriama, kada žmogus kalba "iš širdies" , o kada pateikia klausimą diskusijai. Dėl šito neskyrimo, pradedame vieni kitus "narstyti po kaulelį".
"Dėl šito neskyrimo, pradedame vieni kitus "narstyti po kaulelį"."
Nori ginčytis?
Gal Pilgrim turėjo omenyje tai, kad Kryžius tikrai buvo ir ant jo kabojo Išganytojo kūnas, todėl pirmiausiai jis buvo tikras daiktas, o tik vėliau įgijo dar ir simbolines reikšmes.
Dėl žvelgimo iš savo kampo - bet ar tai blogai? Manau tai yra neišvengiama realija, kuria be abejo galima pasinaudoti geram tikslui, juk Šv. Paulius norėjo tapti visiems viskuo, kad tik juos patrauktų prie Dievo, tad mes čia tikriausiai ir mokomės to supratimo meno, meno pažvelgti į situacijas kito akimis, o gal ir širdimi, meno tapti tokiu pačiu, kad suprasti ir tapti artimu jojo.
Kryžius yra tikras kiekvieno žmogaus gyvenime ir nėra nei vieno, kuris jo neneštų, skirtumas tik tas, kad vieni jį priima, o kiti visaip kratosi ir stengiasi išvengti.
Žmogus dar gali 'nešti' ir įsivaizduojamą kryžių
Vistiek tai jo kryžius. Kol ateis supratimas ir išlaisvinimas.
Tomas iš esmės pakomentavo apie kryžių.
Tai realus bausmės įrankis, ne simbolis.
Ant jo buvo nukankintas realus asmuo - Jėzus ir Jo mirtis buvo reali.
Tačiau šio įvykio reikšmė gerokai pralenkia mūsų suvokimą ir todėl
kai kurių šio įvykio rezultatų apibūdinimui pasitelkiama simbolių kalba.
O šioje kalboje vienu iš simbolių ir tampa kryžius, kuris tokiu atveju
kalba jau ne apie buvusį įvykį, bet apie kitus dalykus.
Kai kurie iš jų yra paminėti Tikinčiojo citatoje.
" Tau šito nesuprasti. Net Obama Ali pirštines laiko ovaliame kabinete po stiklu - nejaugi Obama toks idiotas ir neįžvelgė jame to, ką tu įžvelgei?"
Tikrai įdomus žmonės. Šitai sakau turėdamas galvoje Monika Lewinsky.
Be ironijos ir sarkazmo:
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-06-06-mt-5-1-12-bukite-linksmi-ir-dziugaukite-nes-jusu-laukia-gausus-atlygis-danguje/145024
Tiesiog norėjau pasidalinti. Nesugalvojau į kurią temą...
https://www.youtube.com/watch?v=8KkKuTCFvzI&feature=share
What Makes a Good Life? Lessons from the Longest Study on Happiness | Robert Waldinger |
https://www.youtube.com/watch?v=UtBsl3j0YRQ&feature=share
David Steindl-Rast: Want to be happy? Be grateful
Protingas ir iš kvailio pasimokys; o kvailiui, nors ir dešimt protingų patarimus duotų, nebus jam iš jų jokios naudos.
Protinga žmona prieš ką nors darydama atsiklausia vyro, o tada padaro taip kaip nori.
Kvaila žmona pirma padaro taip kaip nori, o tada barasi su vyru.
Tačiau dabar žmonės dažnai gyvena pragare, bet jie net nesusigaudo, kad pragare gyvena. Dėl to jame gyvens ir gyvens.
Psichoterapeutas A.Alekseičikas: ,,Kelias į dangų yra status ir siauras, į pragarą – patogus ir platus"
http://lietuvosdiena.lrytas.lt/-12305278311230123550-psichoterapeutas-a-aleksei%C4%8Dikas-kelias-%C4%AF-dang%C5%B3-yra-status-ir-siauras-%C4%AF-pragar%C4%85-patogus-ir-platus.htm?utm_source=lrExtraLinks&utm_campaign=Copy&utm_medium=Copy