TavoRankose.org - katalikiškas diskusijų forumas

Klubų diskusijos => Dvasinio meno ir muzikos klubas => Temą pradėjo: Varlė keliauninkė gegužės 09, 2016, 16:10:47

Antraštė: Poetry of the day
Parašė: Varlė keliauninkė gegužės 09, 2016, 16:10:47
Tas, kurį myliu,
man kartą pasakė:
įsikalk, man
tavęs reikia

Štai kodėl
dabar taip sergsčiu save:
žiūriu, kur statau koją,
krūpsiu
nuo kiekvieno lašo lietaus,
kad neištaškytų manęs.
Bertolt Brecht
Antraštė: Ats: Poetry of the day
Parašė: Varlė keliauninkė gegužės 11, 2016, 16:37:13
pasilikti nesikeisti negalvoti
būti akmeniu medžiu lietum
bet lūpos tavo išteptos medum
kad ne ištartų o tylėtų Žodį
Arūnas Peškaitis
Antraštė: Ats: Poetry of the day
Parašė: kukulis gegužės 12, 2016, 07:25:05
Niekad per daug nesidomėjau poezija, bet šitie tikrai gražūs  :thumbup:
Antraštė: Ats: Poetry of the day
Parašė: Varlė keliauninkė gegužės 12, 2016, 07:35:55
- Mama, iš kur aš atsiradau?
- Tu neatsiradai, vaike, ir vargu
Ar kada atsirasi. Durys pro mane
- Tik nepyk -
Į tikrovę neišveda...
Rimvydas Stankevičius

Kukuli, tikrai :) poezijos irgi reik po truputį ragaut :)
Antraštė: Ats: Poetry of the day
Parašė: Varlė keliauninkė gegužės 17, 2016, 16:45:09
Išdidžiai sėdžiu vienatvės soste
karūnuota savo pačios išmintim
iš aukštai toli matyt -
ilgas nuobodus kelias į niekur
Jurga Ivanauskaitė
Antraštė: Ats: Poetry of the day
Parašė: Varlė keliauninkė gegužės 23, 2016, 03:24:43
Свиданий наших каждое мгновенье,
Мы праздновали, как богоявленье,
Одни на целом свете. Ты была
Смелей и легче птичьего крыла,
По лестнице, как головокруженье,
Через ступень сбегала и вела
Сквозь влажную сирень в свои владенья
С той стороны зеркального стекла.

Когда настала ночь, была мне милость
Дарована, алтарные врата
Отворены, и в темноте светилась
И медленно клонилась нагота,
И, просыпаясь: "Будь благословенна!" -
Я говорил и знал, что дерзновенно
Мое благословенье: ты спала,
И тронуть веки синевой вселенной
К тебе сирень тянулась со стола,
И синевою тронутые веки
Спокойны были, и рука тепла.

А в хрустале пульсировали реки,
Дымились горы, брезжили моря,
И ты держала сферу на ладони
Хрустальную, и ты спала на троне,
И - Боже правый! - ты была моя.
Ты пробудилась и преобразила
Вседневный человеческий словарь,
И речь поьгорло полнозвучной силой
Наполнилась, и слово ты  раскрыло
Свой новый смысл и означало: царь.

На свете все преобразилось, даже
Простые вещи - таз, кувшин, - когда
Стояла между нами, как на страже,
Слоистая и твердая вода.

Нас повело неведомо куда.
Пред нами расступались, как миражи,
Построенные чудом города,
Сама ложилась мята нам под ноги,
И птицам с нами было по дороге,
И рыбы поднимались по реке,
И небо развернулось перед нами...

Когда судьба по следу шла за нами,
Как сумасшедший с бритвою в руке.
Арсений Тарковский, 1962

Žinomo kino kūrėjo A. Tarkovskio tėvo eilės.
Antraštė: Ats: Poetry of the day
Parašė: Tikintysis gegužės 23, 2016, 05:12:44
Turiu porą tokių iš lietuvių, bet autorių nebežinau. Labiau tikdavo prieš 10 ar 15 metų...

Vėl man liūdna...

Vėl man liūdna, širdį gelia,
Vėl man darosi baisu,
Kur trys pasakų seneliai
Neša karstą ant pečių?

Juodas karstas, juodos mintys,
Pragaro liepsna baisi.
Mūsų laimė surakinta,
Paskandinta šuliny.

O tie pasakų seneliai
Išvaryti iš namų,
Eina, klumpa, galvas kelia,
Nesiskundžia likimu.

Jie norėjo tik uždegti
Meilės ugnį ant uolų,
Linksmą pasaką pasekti
Pasidžiaugti, kad ramu.

O dabar štai surakinta
Guli laimė šuliny,
O seneliams kojos linksta,
Baimė slepiasi širdy.

Ir per audrą, ir per vėją,
Pažiūrėti net baisu,
Trys seneliai užsidėję
Neša ugnį iš namų.



Vis dar...

Norėjau išlįsti kaip kurmis į šviesą
Norėjau surasti bent kokią nors tiesą
Norėjau kvatotis mirčiai i veidą
Norėjau daryti tai, ko neleido.

Norėjau paversti moliugą karieta
Norėjau myleti savo Džiuljeta
Norėjau išmokti atleisti už skriaudą
Norėjau išplaukti be pakišto šiaudo.

Gyvenimas ėjo sklandžiai pro šalį
Pjaunu, ką sėjau - dilgėlės želia:

Kurmis apako šviesą išvydęs
Tiesa tarp trijų pušų pasiklydo
Mirtis tebelaiko gyvenimo raktą
Už laisvės troškimą - guzas i kaktą.

Moliugą suvalgiau... velniop tą karietą...
Kitiems savo meilę dalina Džiuljeta
Vis sunkiau ir sunkiau atleisti už skriaudą
Bet vis dar plaukiu. Ir vis dar - be šiaudo.
Antraštė: Ats: Poetry of the day
Parašė: Varlė keliauninkė birželio 06, 2016, 09:40:16
Aklinam kambary
bevardė viltis
lyg pelė
per visą naktį
krebžda.
Gynė Dineikaitė
Antraštė: Ats: Poetry of the day
Parašė: Varlė keliauninkė birželio 11, 2016, 03:36:49
,,Namai bičiulio kur?" - paklausė priešaušriu raitelis,
Ir stabtelėjo dangus.
Praeivis, šviesos šakelę nuo lūpų žvirgždukų tamsai įteikęs,
Pirštu parodė tuopą toly ir tarė:

,,Neprijojus medžio
Takelis bus tarp gyvatvorių, už Dievo sapną žalesnis,
Ten meilė tokio pat mėlio kaip plunksnos tiesos.
Josi takeliu iki galo, iš už brandos metų išnyrančio,
Paskui pasuksi vienatvės gėlės link.
Du žingsniai iki gėlės
Prie amžinosios žemės mitų versmės sustosi
Ir skaidri baimė persmelks tave:
Trapaus nuoširdumo erčioj šlamesį išgirsi,
Berniūkštį pamatysi,
Sliuogiantį išlakion pušin viščiuko vogt iš lizdo šviesos,
Ir jo paklausi -
Namai bičiulio kur?"

SOHRAB SEPEHRI
iš persų k. vertė Austėja Merkevičiūtė
Antraštė: Ats: Poetry of the day
Parašė: Varlė keliauninkė liepos 01, 2016, 03:36:58
ateis visų šventųjų ir tavęs
ateis pavargęs nuo teisumo
gyvų ir mirusiųjų nebeteisti
ir viešpataus: sėdės kartu prie stalo
šypsosis švęskit ir kartos
jog kaltas tas kuris teisus
ir tas teisus kuris aiman
nors truputėlį kaltas  /  Vytautas. V. Landsbergis
Antraštė: Ats: Poetry of the day
Parašė: Varlė keliauninkė liepos 07, 2016, 07:36:53
Prisikėlusi iš mirusiųjų
slampinėčiau pajūriu
prisirinkčiau
pilnas kišenes kriauklių
klausyčiaus ir klausyčiaus
bangų ošimo
kol pagaliau pamirščiau
kaip barbeno žemės grumstai
į karsto dangtį  /  Jurga Ivanauskaitė
Antraštė: Ats: Poetry of the day
Parašė: Varlė keliauninkė liepos 17, 2016, 04:46:03
Yra tokių, kurie gyvenimą atlieka gabiau.
Viskas juose ir aplink juos tvarkinga.
Viską išmano, į viską turi teisingą atsakymą.
Iš karto suvokia, kas ką, kas su kuo,
kokiu tikslu, kokiu būdu.
Antspauduoja tik vieninteles tiesas,
išmeta į smulkintuvus nereikalingus faktus,
O nežinomus asmenis
į iš anksto jiems priskirtus segtuvus.
Galvoja tiek, kiek verta,
nė akimirksnio ilgiau,
nes už to akimirksnio tyko abejonė.
O kai išleidžiami iš būties,
palieka savo postą
pro nurodytas duris.
Kartais jiems pavydžiu -
laimė, tai praeina.  /  W. Szymborska
Antraštė: Ats: Poetry of the day
Parašė: Kaštonas liepos 18, 2016, 04:32:53
"Tu man dar esi berniukas, panašus į šimtą tūkstančių kitų berniukų. Ir tu man nereikalingas. Ir aš tau nereikalinga. Aš tau esu lapė, panaši į šimtą tūkstančių lapių. Bet jei tu mane prisijaukinsi, mudu būsime vienas kitam reikalingi. Tu man tada būsi vienintelis pasaulyje. Aš tau būsiu vienintelė pasaulyje.
- Pradedu suprasti,- tarė mažasis princas.- Yra viena tokia gėlė... Man rodos, kad ji mane prisijaukino..."

"Jei tu ateidinėsi, pavyzdžiui, ketvirtą valandą popiet, tai jau nuo trečios valandos aš imsiu jaustis laiminga. Kuo toliau, tuo laimingesnė jausiuos. Ketvirtą valandą jau pradėsiu jaudintis ir nerimauti: sužinosiu, kiek atsieina laimė! Jei tu ateidinėsi bet kada, tai niekad nežinosiu, kada man pasipuošti širdį. Reikia laikytis apeigų... "

Antoine de Saint Exupéry
"Mažasis princas"

Antraštė: Ats: Poetry of the day
Parašė: kukulis liepos 18, 2016, 06:21:43
Kaštone, "Mažasis Princas" tavo mėgstamiausias kūrinys?
Antraštė: Ats: Poetry of the day
Parašė: Kaštonas liepos 18, 2016, 06:27:47
Man ši knyga patinka.
Palietė Keliauninkės  įkeltas tekstas.

Kukuli, tau nebūna taip, kad užknisa iki negaliu tuščios kalbos?
trypia, trypia. Ir nieko. Laiką užmušinėją.
ohhh....
Tas tekstas tiko ir man.
Antraštė: Ats: Poetry of the day
Parašė: Silvija liepos 18, 2016, 07:12:03
Taip ir būna, kad kai pasidalinam, kas šią dieną mus paliečia (tiksliau, per ką mus šiandien paliečia Dievas), tai "pajudina" ir šalia esančius. Tarsi kokia grandininė reakcija :)

Perskaičius pastarąją ištrauką prisiminiau "Eik į savo kambarėlį" pratybų patarimą būtinai numatyti konkretų laiką maldai - Susitikimui. Tai man svarbu.
Antraštė: Ats: Poetry of the day
Parašė: kukulis liepos 18, 2016, 07:26:53
Būna visaip man. Būna, kad užknisa kalbos, o būna, kad pats ieškau su kuo pabendrauti  ::)
Antraštė: Ats: Poetry of the day
Parašė: vida liepos 19, 2016, 06:12:19
Aš trokštu!..
Manoji burna -
Molio šukė išdžiūvus...
Suskeldėjęs -
Prie gomurio limpa
Liežuvis.
Mano gyslom - ugnis,
Nebe kraujas
Sruvena - - -
Aš, kurs esu Izraeliui atvėręs
Šaltinį uoloj,
Vandenynus plačiuosius
Sukūręs,
Tyrųjų šaltinių ir upių
Valdovas,
Trokštu lašo vandens!..
O man liko -
Tik perrūgęs vynas...
Tiktai juo - lyg actu -
Mano degančias lūpas
Suvilgys - -
Ruošia gėrimą Judas,
Ten - ant medžio šakos...
Piktžodžiavimais girdo minia...
Mano tauta!
Tu taip atsilygini
Dievo Mesijui?!..
...Aš trokštu!..
Duok man gerti,
Samarijos dukra,
Iš sudužusios sielos ąsočio
Išsiliejusios tavo gėlos...
Aš išsekintus nuodėmių šulinius
Užtvindysiu Meile -
Kriokliais Gyvojo
Išganingo vandens!..
Ateikite,
Jūs, kurie geriate
Iš pūvančių pelkių,
Iš pražudančio geismo
Srovių!..
Vieno lašo -
Jūsų sielų aš trokštu!
Aš - jums dovanai duosiu
Šaltinį, kurs trykšta
Iš mano Širdies...
Antraštė: Ats: Poetry of the day
Parašė: Varlė keliauninkė liepos 19, 2016, 08:02:14
Šitas geras, oi ta lapėsnapė:
Citata iš: Kaštonas  liepos 18, 2016, 04:32:53
Jei tu ateidinėsi bet kada, tai niekad nežinosiu, kada man pasipuošti širdį. Reikia laikytis apeigų... "

Priminė, kad Dievas yra ne chaoso, o tvarkos Viešpats, viskam kas ant žemės padirbęs rėmus.

Vida, o kas tų eilių autorius? Tu pati?
Antraštė: Ats: Poetry of the day
Parašė: vida liepos 20, 2016, 05:28:19
Tikrai ne aš. Jeigu atrasiu parašysiu. Šiaip balzamas sielai. Pasirodė gražu, todėl pasidalinau.  :)
Antraštė: Ats: Poetry of the day
Parašė: vida liepos 20, 2016, 07:01:36
Marija Katiliūtė-Lacrima

2016 m. liepos 6 d., eidama 86 metus, mirė viena ryškiausių Lietuvos religinės poezijos kūrėjų Marija Katiliūtė-Lacrima.

1961 m., dar studijuodama Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą, Marija savo gyvenimą paaukojo Dievui, tapdama pogrindyje veikusios Kristaus Karaliaus diakonių kongregacijos seserimi. 1971-1989 metais ji dirbo žurnalo Kultūros barai, 1988-1995 metais - Katalikų pasaulis redakcijose.

Kurti eiles Marija Katiliūtė pradėjo ankstyvoje jaunystėje, tačiau pirmoji knyga - sonetai ,,O Vilniau, Vilniau" - Lietuvoje pasirodė tik 1989 metais. Sovietmečiu jos kūryba, nenurodant autoriaus, plito savilaidoje ir kartais buvo priskiriama kitiems poetams. Malšindama religinės poezijos alkį, per nuorašus sklidusi Lacrimos poezija pateko į užsienį ir, nenurodant autorystės, buvo išleista JAV, Australijoje, Kanadoje, Brazilijoje (Švč. M. Marijos ir Jėzaus Širdies litanijų invokacijų, rožinio slėpinių, Kryžiaus kelio stočių apmąstymai). Daug jos eilėraščių tapo bažnytinėmis giesmėmis, neretai laikytomis tiesiog liaudies kūryba.

Atgavus Nepriklausomybę, Lietuvoje pasirodė Lacrimos religinės lyrikos bei poetinių meditacijų rinkiniai Troškulys, Septynios gelmės, Atverk man lūpas, Magnificat, Irtis į gilumą, Švč. Mergelės Marijos litanija,Tau, Marija!, šv. Mišių apmąstymaisonetais Tikėjimo paslaptis, meditacijų liturginių metų sekmadieniams, šventėms ir iškilmėms trilogija Jausti su Bažnyčia. Praėjusiais metais išleista papildyta Rožinio meditacijų knyga Mergelės Žiedas. Dar daug poetinės kūrybos, kurios Lacrima neapleido iki paskutiniųjų dienų, liko rankraščiuose.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-07-07-mire-poete-marija-katiliute-lacrima/146389
Antraštė: Ats: Poetry of the day
Parašė: Kaštonas liepos 21, 2016, 03:27:06
- Lik sveika...
- Lik sveikas,- tarė lapė.- Štai kokia mano paslaptis. Ji labai paprasta: matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis.
- Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis,- pakartojo mažasis princas, norėdamas geriau įsiminti.
- Tavo rožė tau tokia brangi todėl, kad tu jai paskyrei tiek laiko.
- Mano rožė man tokia brangi todėl...- pakartojo mažasis princas, norėdamas geriau įsiminti.
- Žmonės pamiršo šią tiesą,- tarė lapė.- Bet tu neturi jos pamiršti. Pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuo susibičiuliauji. Tu atsakingas už savo rožę...
- Aš atsakingas už savo rožę...- pakartojo mažasis princas, stengdamasis geriau įsiminti.
Antraštė: Ats: Poetry of the day
Parašė: Varlė keliauninkė rugsėjo 08, 2016, 10:18:37
Vienoje Kauno mokykloje pradinukai kuria haikus :)

Žuvis Nemune.
Žirgelis kalnelyje
Sėdi sau ramiai...

Svajonė skrenda
Su viltingais sparneliais
Ir lyja lietus...

Išaušo rytas.
Pradeda keltis gėlės.
Ateina tyla.

Antraštė: Ats: Poetry of the day
Parašė: Kaštonas rugsėjo 08, 2016, 14:16:41
(http://www.efoto.lt/files/images/49106/padaryk%20kavos%20mz.preview.jpg)
Antraštė: Ats: Poetry of the day
Parašė: Kaštonas rugsėjo 08, 2016, 14:28:32
"Žirgelis kalnelyje
Sėdi sau ramiai..."

Pasirodo arkliukai tikrai moka sėdėti. Geras. :)
Antraštė: Ats: Poetry of the day
Parašė: Varlė keliauninkė rugsėjo 26, 2016, 10:34:00
Не бойтесь тюрьмы, не бойтесь сумы,
Не бойтесь мора и глада,
А бойтесь единственно только того,
Кто скажет:"Я знаю, как надо!"
Aleksandr Galič

(Nebijokite kelėjimo, nebijokite terbos (ubago),
Nebijokite maro ir bado,
Bijokite to vieno, kuris sako
"Aš žinau kaip reikia!")
Antraštė: Ats: Poetry of the day
Parašė: Varlė keliauninkė rugsėjo 26, 2016, 17:04:19
dar vienas rusiškas, bet geras. nu tooks geras.. neversiu.

Два на миру у меня врага,
Два близнеца, неразрывно-слитых:
Голод голодных и сытость сытых!
Marina Cvetajeva
Antraštė: Ats: Poetry of the day
Parašė: Varlė keliauninkė spalio 14, 2016, 16:59:54
Ak koks grožis.. koks būties lengvumas būsimos grėsmės akivaizdoj. Nepakeliamas lengvumas. Kas atspės autorių?

Iš negandingų vakarų
Audrų perkūnijų prikrauti
Lingavo debesų laivai.
Tada graži, graži buvai,
Akim tyliųjų ežerų...
Lyg eidama linelių rauti.
Antraštė: Ats: Poetry of the day
Parašė: Kaštonas spalio 14, 2016, 17:10:58
Gražu. Pabandžiau įsijausti į vaizdą....

"Iš negandingų vakarų " - kažkas po karo.
"Audrų perkūnijų prikrauti " - apvalūs dideli tamsūs, kartais violetiniai, žaibuoja
"Lingavo debesų laivai. " sunkūs
"Tada graži, graži buvai, " - be komentaro
"Akim tyliųjų ežerų... "gili-sena
"Lyg eidama linelių rauti. "-su keiksmažodžiais?

Antraštė: Ats: Poetry of the day
Parašė: Varlė keliauninkė spalio 14, 2016, 17:32:05
Pradėjai neblogai, bet pabaigoj kažkas zekiško prasimušė :)
Sekantis posmelis:

Dangus įkaito nuo žarų,
Gaisravietės žėravo baisios.
Ties vieškeliu, ties vėjuotu
Nustebusi stovėjai tu
Akim tyliųjų ežerų,
Upelių kaspinais žydraisiais.
Antraštė: Ats: Poetry of the day
Parašė: Kaštonas spalio 14, 2016, 17:36:16
"Nustebusi stovėjai tu " šita eilutė man patiko.  :thumbup:
Antraštė: Ats: Poetry of the day
Parašė: Varlė keliauninkė spalio 14, 2016, 17:41:30
Negaila juodbėrių bėrų,
Jaunų dienų jaunam negaila.
Man gaila tik tavęs vienos
Įsigalvojusios, liūdnos -
Akim tyliųjų ežerų...
Tavęs man begaliniai gaila.
Antraštė: Ats: Poetry of the day
Parašė: Kaštonas spalio 14, 2016, 17:46:19
Sugraudino. Mopedą juodą vaikystėje turėjau.
Kažin kur  jis dabar?!
Antraštė: Ats: Poetry of the day
Parašė: Varlė keliauninkė spalio 14, 2016, 17:49:12
Nu. Paskaityk dar mažąjį princą, jau užmiršai :)
Antraštė: Ats: Poetry of the day
Parašė: Kaštonas spalio 14, 2016, 18:00:44
Nesinervuokis Keliauninke, aš jau sakiau, kad nieko nesuprantu poezijoje.
Neturėjau ką veikti, prisipažįstu.
Bandžiau juokauti. Viskas tyliu.
Antraštė: Ats: Poetry of the day
Parašė: Varlė keliauninkė spalio 14, 2016, 18:15:32
Nesinervuoju, nesulauksi :)
Poezija man patinka tuo kad čia ir nereik nieko suprasti. Ne taip kaip filosofijoj ar teologijoj kokioj. Čia galima ilsėtis
Antraštė: Ats: Poetry of the day
Parašė: Pilgrim spalio 14, 2016, 18:21:01
Ir tavo ašarų tyrų...
Jom dulkių vieškelio nelaistyk.
Neverk daugiau ir neliūdėk,
Kovon mane tu. palydėk
Akim tyliųjų ežerų...
Tau dovanų parnešiu laisvę.

Antraštė: Ats: Poetry of the day
Parašė: Kaštonas spalio 14, 2016, 18:25:59
Piligrim, ir tu ilsiesi?
Antraštė: Ats: Poetry of the day
Parašė: Pilgrim spalio 14, 2016, 18:32:41
man labai patikęs yra šis jos kūrinys

O Viešpatie, sugrįžtu pas Tave,
Tamsioj nakty paklydus.
Priglausk kaip tikrą dukrą vėl mane.
Skaudžias žaizdas išgydęs.

Priimk atgal, o Viešpatie brangus,
Leisk su Tavimi sueiti.
Aš žemėje palieku visus draugus --
Tavy turiu tik viltį.

Juk Tu žinai, kad laimė tarp žiedų. ..
Širdy man buvo gera, gera. ..
Bet melas išvogė man daug turtų,
Įpiršęs nuodingąjį nektarą.

Jis nunešė kryželį paslapčia,
Man nuo širdies pavogęs.
Joje ir kūdikio karšta malda
Paliko be pastogės.

Gyvenimas atrodo tuštuma,
Lyg tamsi, juoda naktis...
Vėl netikėtai palietei mane
Malonės savo spinduliu.

Dabar vėl grįžau, Dieve, pas Tave,
Tamsioj nakty paklydus, --
Priglausk kaip tikrą dukrą vėl mane,
Skaudžias žaizdas išgydęs.

p. s. Kaštonai  ne tik ... pats kartais parašau
Antraštė: Ats: Poetry of the day
Parašė: Varlė keliauninkė spalio 14, 2016, 18:34:26
Kaštonai, kas tau labiausia iš trijų patink: eiti, sėdėti ar gulėti? Tiesiog atsakyk be išvedžiojimų

Jo, šitas yra jos atgailos aktas.
Antraštė: Ats: Poetry of the day
Parašė: Kaštonas spalio 14, 2016, 18:39:36
Be išvedžiojimu nesigaus.
Kada noriu tada patinka eiti.

Bala nematė.
Gulėti.
Antraštė: Ats: Poetry of the day
Parašė: Varlė keliauninkė spalio 14, 2016, 18:41:57
Vadinasi ir tu mėgsti ilsėtis :) Dievas ir tas kaip išėjo ilsėtis, taip ir ...
Antraštė: Ats: Poetry of the day
Parašė: Kaštonas spalio 14, 2016, 18:43:04
Geras. :celebrate:

Užduok dar viena klausimą!
Antraštė: Ats: Poetry of the day
Parašė: Varlė keliauninkė spalio 14, 2016, 18:48:21
Gerai. Ar dabar galėtum pasakyti apie save "esu be klastos" ?
Antraštė: Ats: Poetry of the day
Parašė: Kaštonas spalio 14, 2016, 18:48:43
Pasakau: be šansų....

1281 / 1283
Antraštė: Ats: Poetry of the day
Parašė: Varlė keliauninkė spalio 14, 2016, 18:51:31
Tai labanakt. Jei galėsi, pasimelsk šiandien už mane
Antraštė: Ats: Poetry of the day
Parašė: Kaštonas spalio 14, 2016, 18:52:06
ok

0,00 MR
Antraštė: Ats: Poetry of the day
Parašė: Giedrė spalio 17, 2016, 10:36:23
Šį eilėraštį skaičiau 9 klasėje - šiandien atradau naujai. Man - nuostabi ši poezija, todėl dalinuosi:

Борис Чичибабин

С далеких звезд моленьями отозван,
к земле прирос
и с давних пор живет в лесу литовском
Иисус Христос.


Знобят дожди его нагое тело,
тоскуют с ним,
и смуглота его посеверела
от здешних зим.


Его лицо знакомо в каждом доме,
где видят сны,
но тихо стонут нищие ладони
в кору сосны.


Не слыша птиц, не радуясь покою
лесных озер,
он сел на пень и жалобной рукою
щеку подпер...


Я в ту страну лесную и речную
во сне плыву,
но все равно я ветрено ревную
к нему Литву.


Он там сидит на пенышке сосновом
под пенье ос,
и до сих пор никем не арестован
смутьян Христос.


Про черный день в его крестьянской торбе
пяток сельдей.
Душа болит от жалости и скорби
за всех людей.


Ему б -- не ложь словесного искуса,
молву б листвы...
Ну как же вы не видели Иисуса
в лесах Литвы?
Antraštė: Ats: Poetry of the day
Parašė: Silvija spalio 19, 2016, 04:12:19
Sudomino šis poetas, pasirodo - tikras pranašas, kaip ir turėtų poetai būti. Rusas, gyvenęs Ukrainoje. Paklausykite jo skaitomų eilių (nuo 6.00):

https://youtu.be/ummUyjyggPE

Ką manote?  :-\
Antraštė: Ats: Poetry of the day
Parašė: Silvija spalio 19, 2016, 04:41:22
Citata iš: Varlė keliauninkė  spalio 14, 2016, 16:59:54
Ak koks grožis.. koks būties lengvumas būsimos grėsmės akivaizdoj. Nepakeliamas lengvumas. Kas atspės autorių?

Iš negandingų vakarų
Audrų perkūnijų prikrauti
Lingavo debesų laivai.
Tada graži, graži buvai,
Akim tyliųjų ežerų...
Lyg eidama linelių rauti.


Skaitydama šį straipsnį (http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-10-18-ar-man-vis-dar-gyvas-seniai-mires-120-metis-eretas/150166), negaliu negalvoti, kad poetas vis dėlto turi būti kiek pakilęs nuo žeidžiančios realybės, kad tokiais meilės žodžiais, atsiskirdamas nuo to kas žèma, galėtų garbinti.

Keliuotis prisiminė Eretą, mąstydamas apie jo ir Salomėjos Nėries draugystę:

Tai buvo triukš­mingas katalikų veikėjas, nedaug turįs laiko rengtis universiteto pa­skaitom, bet savo nepasiruošimą puikiai mokėjo pakeisti oratoriška retorika, jaudinančia patetika ir pompastišku patosu.

S. Nėris dėl savo jaunatviško ne­patyrimo, dėl savo nerealistinio iš­auklėjimo nesugebėjo įžiūrėti šios retorikos dirbtinumo ir vis labiau juo žavėjosi. Draugavimasis prasi­dėjo dar 1926 metais rudenį. Jis ją pakviesdavo į kiną, nusivesdavo į ,,Metropolio" restoraną muzikos paklausyti.

Jis mėgo muziką ir kartkartė­mis, užuot skaitęs paskaitas, į uni­versiteto auditoriją atsigabendavo gramofoną, demonstruodavo dau­giausiai Bethoveno simfonijas ir jas patetiškai aiškindavo. S. Nėris irgi mėgo muziką ir J. Ereto pagal­ba Bethoveną pamėgo visam gyve­nimui. Išoriškai buvo gražus, bet dirbtinių manierų ir pompastiško mandagumo. S. Nėriai tai tiko, ji, tokia nuoširdi ir natūrali, nebuvo suradusi būdų šifruoti kaukėto gy­venimo. J. Eretas buvo sulietuvė­jęs ir vedęs labai paprastą, bet ra­mią ir geros širdies studentę Jokaitytę, artimą milijonierių Vailokai­čių giminaitę.

(Juozas Keliuotis apie Salomėją Nėrį, in XXI amžius, http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2008/07/16/memuar_01.html )
Antraštė: Ats: Poetry of the day
Parašė: Silvija sausio 13, 2017, 13:52:04
Kun. Robertas Grigas

...Jau virš Vilniaus aušra...
Iš rankraštinio eilių rinkinio ,,Dangus ir Dykuma"

XXX   XXX   XXX

                           ,,Haec est hora vestra et potestas tenebrarum"*
                                                                               Lc 22, 53

Jau boluoja aušra... Sustabdykite tankus,
Jau praėjo tamsybių valdžios valanda.
Kraujas Trylikos inkaru sunkias į krantą,
Kur gyvens nugalėjusi laisvės tauta.

Ryto vėjas vidurnaktį baigia draskyti.
Ar su laisve gyvent - ar numirti su ja
Tvinsta žmonės į aikštes, ant potvynio švyti
Jūrų Žvaigždė, ir minios kartoja ,,Sveika"...

-Aušra, Rože, Mergele, jei Tu mus dar myli -
Sugrąžink, įsakyk, - Tu gali,- atgalios...-
Į šarvuotą, ledinę, pastėrusią tylą
Šaukia motina, sesė, dvasia Lietuvos.

...Jei dar myli... Marija! Mus Sūnui užtarki,
Nes kitaip žemės teisė ir vėl bus kurčia.
- - - Jau virš Vilniaus aušra! Nesuspėjote, tankai!
Jau į pragarmes garma šėtono valdžia!

1991 04 - 1993 02 10

* Lot. ,,Dabar atėjo jūsų valanda, tamsybių siautėjimas"
                                                                             Lk 22,53


XXX   XXX   XXX


Man davėt rožę -
Tokią dygliuotą
Kaip tas lieptelis
Kuriuo einu
Į savo laisvę
Ar ešafotą -
Kaip Dievas nori -
Tiesiu keliu

Delnais suspaudžiau
Tartum likimą
Skaudų, bet savą
Iki gelmių
Ir sausio naktį
Tryliktą - trylika
Švenčiausių ašarų
Virto krauju

Ir jos užbūrė
Baltą karūną
Ant geltonplaukės
Tautos kasų
Jau nenuplėš jos
Sparnai siaubūnų
Jau neaptėkš jos
Gličiu purvu

Iš vieno perlo
Iš ametisto
Lelijos žiedo
Žalios rūtos
Kalte iškalta
Liete nulieta
Spindėk per amžius
Virš Lietuvos - - -

1991 05 24


1991 m. Sausio tryliktoji

Virš veidų ir žaizdų,
                     virš minių naktyje prasiskleidus
Paslaptingoji Rože,-
             tai ašarų maldos tenai, o ne sausio speiguota rasa -
Ant pažįstančių
           ir nepažinusių dar Jos nepaliesto grožio širdžių nusileidus
Tu laimėjai
               mūs' taikųjį mūšį - ne ginklo - stipresnio - teise - -


Ar girdi,
         neapkenčiantis, kruvinas, aklas pasauli,
Ar girdi? -
         jau triumfuoja ne smurtas, o laisvės svajužė šventa
Naują erą,
            kur Kūdikis Rožės skeptru viešpatauja,
Kaip gyvybę Anapus atverčia -
                                   dabar jau visų mūs' sesuo -
                                                                                 Loreta - -

1992 01 13


XXX   XXX   XXX

Sunkus buvo tankas, kuris ant tavęs užvažiavo,
Plieniniai ir aštrūs vikšrai, kurie draskė susmigę.
Ar spėjai sušukti - ir ką? - Dangui, Rytdienai, Mamai
(Tėvynė!Ir laisvės - šviesos - sklidina begalybė!)

Skaudėjo labai? Sopulys numarino net skausmą?
(Žaizdas glamonėjantys motinų pirštai ir lūpos
Pajėgtų - sutraiškytais jų palaikais apsisiaustų
Ir dvasią, ir šypsnį, ir gyvastį savo įpūtę)

Bet tavąjį kūną į žemę įspaudė metalas,
Į taurę suliejo drauge su krauju savanorių,
O siela pakilo ir vėl - antrą kartą - pastojo jiems kelią
Nematomu milžinu. Ir tankai sustojo.

Kaunas, 1992 01 
Antraštė: Ats: Poetry of the day
Parašė: Donatas sausio 22, 2017, 17:23:23
Pascal Riou eilėraštis ,,Pasenęs Zachiejus"

Laipiodamas į medžius visada maniau,
kad būsiu pirmasis tave pastebėjęs
ir pakilęs virš minios erzelio, kur ligoti vaikai,
apdairūs išminčiai ir svetimšaliai kareiviai,
savo ginklais staiga tave užstojantys.

Diena, kai mano tarnai tau padengė stalą,
buvo mano šlovės ir jaudulio laikas;
tikėjau ją nesibaigsiant.

Pasenau bėgant metams - ir tavo veidas kaip gyvas priekaištas.
Privalėjau toliau rinkti mokesčius
ir lenktis dienos galingiesiems. Šakos
išsikerojo ir aš taip pavargau
tave sekti - net iš toli...

Būna laikas, kai tylėdamas stoviu
paskendęs šviesoj, kuri krinta
gilumoje didžiulės, tuščios navos,
paliktos giedotojų.
Man prireikė penkiasdešimties metų suprasti,
kad ten manęs lauki.

Iš prancūzų kalbos vertė Tomas Taškauskas
Antraštė: Ats: Poetry of the day
Parašė: Varlė keliauninkė gegužės 18, 2017, 06:18:04
Sėdėdamas savo gyvenimo narvely,
stebėk dvasios paukštį, kol jis neišskrido / Rumi*
*Džalalis ad Din Rumi (1207-1273) - persų poetas, juristas, teologas, sufijų mistikas

Antraštė: Ats: Poetry of the day
Parašė: Varlė keliauninkė rugpjūčio 04, 2017, 07:08:02
rašo vyrai protingi
apie dulkes ir mirtį
šaukia tartum pasaulį
gimdytų

o aš tik meldžiuosi
kad lytų kad lytų kad lytų
B.Jonuškaitė
Antraštė: Ats: Poetry of the day
Parašė: Varlė keliauninkė gegužės 12, 2020, 06:41:20
Kam įdomu:
https://www.lyrikline.org/en/poems/mieste-karantinas-15252