Reikėtų, manau, skirti ir formalųjį bei neformalųjį, ne tik direktyvinį – nedirektyvinį dvasinį vadovavimą. Tą neformalųjį mes nuolat vieni kitiems atliekame, – nesitarę, galbūt nesistemingą, negilų. Kai mes pasitikime kitu, atvirai, nuo širdies kalbamės apie tai, kas mums rūpi, ko norime, – kitas mūsų klauso, ieškome bendros išeities, patarimų, klausiame, kaip kitas mato tą situaciją. Ir tai irgi yra gerai, – kuo mes esame geresni klausytojai, galime kitą išgirsti, suprasti, – tuo labiau tai padeda. Paprastai mūsų aplinkoje trūksta žmogaus, kuris klauso.

Formalus dvasinis vadovavimas – tikrai sistemingas, skirtas tiems krikščionims, kurie gyvena gana gilų dvasinį gyvenimą, supranta, ko nori. Tuomet vienas suaugęs žmogus gali palydėti kitą suaugusįjį. Tiksliau – du suaugę žmonės susitikę kalbasi ir labai klauso Šventosios Dvasios veikimo.
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-11-05-apie-dvasini-palydejima-arba-dievas-puodo-dugne/109618

Kodėl svarbu save mylėti? Evangelijoje pasakyta, kad mes artimą turime mylėti taip, kaip save patį. Tai reiškia – jei mes nesugebame mylėti savęs, esame sau per daug atlaidūs ar negailestingai reiklūs, tai ir mūsų meilė artimui bus destruktyvi. Kitas dalykas – aš save pažįstu tik per santykį su kitais žmonėmis.  Svarbi tiesa – aš praturtėju ne tuo, ką sukaupiu, bet tuo, ką išdrįstu atiduoti, kuo išdrįstu pasidalinti. Taip jau yra, kad žmogus apie save yra linkęs mąstyti arba labai tamsiomis, arba perdėtai šviesiomis spalvomis. Tai du prasti kraštutinumai. Nieko gero, kai savo ydas pradedu laikyti gėriu. Tačiau nieko gero ir tai, kad save tik graužiu ir kaltinu. Kitas žmogus man yra dovana, kuri paliudija tiesą apie mane. Kiekvienas sutiktas žmogus man dovanojamas taip pat ir kaip veidrodis, kuriame galiu pamatyti save tokį, koks iš tiesų esu, o ne tokį, kokį norėčiau save matyti. Viskas labai susiję: negaliu būti autentiškas su kitu, jei nesu sąžiningas su savimi, taip pat be santykio su kitu negaliu atpažinti ,,tikrojo aš".

Man visada reikia Dievo pagalbos, kad galėčiau priimti save tokį, koks esu, su visais trūkumais ir talentais.
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-09-25-bernardinai-tv-kun-kestutis-dvareckas-apie-sveika-saves-meile/135469

Nereikia būti krikščioniškojo dvasingumo žinovu, dvasios vadovu ar pačiam jį turėti, kad suprastum, jog šių dvasinių gijų išnarpliojimas teiktų vilties, suteiktų aiškumo ir išlaisvintų. Suvokimas, kad dauguma šių patirčių yra įprastos, mus padrąsintų ir sumažintų nerimą. J. Ruffing sako, kad ,,tokie yra kiekvieno žmogaus dvasinio gyvenimo etapai." Pravartu žinoti, kad šie etapai nėra identiški. Tai padėtų teisingai reaguoti į įvairius mūsų dvasinio gyvenimo įvykius. Pvz., šv. Ignacas nurodo, kokius konkrečius žingsnius reikia žengti esant nepaguodai. Gebėjimas tokias patirtis įtraukti į maldą suteiktų paguodą ir stiprintų mūsų ryšį su Dievu taip pat, kaip kalbėjimas apie keblią problemą su draugu sutvirtina draugystę ir dar labiau suartina.

Galiausiai žinojimas, kad visos šios patirtys gali artinti prie Dievo, mus išlaisvina iš baimės, žalojančios mūsų dvasinį gyvenimą. Dievas, kurio apleidimą Jėzus jautė ant kryžiaus, yra tas pats Dievas, kuris jį išvadavo iš mirties, suteikdamas naują gyvenimą. 22 psalmė prasideda žodžiais: ,,Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?" Tačiau toliau psalmininkas gieda: ,,Jis nenugręžė nuo manęs savo veido ir išgirdo mane, kai jo šaukiausi."
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-04-29-james-martin-sj-seseliai-maldoje/7815

Ir vis tik panašu į psichologiją, nejaugi ne?

Nekrapštome dalykų iš praeities, jie patys iškyla arba pats žmogus iškrapšto. Dvasinis palydėtojas tikrai niekada neis į psichologines gelmes. Juk pas psichologą žmogus ateina su kažkokiu trūkumu, problema yra objektas, svarstoma, kaip ją pašalinti, kad žmogus turėtų daugiau gyvenimo. Pas dvasinį palydėtoją žmogus gali ateiti ir su džiaugsmu, ir su problema, bet ne tam, kad tai būtų objektas ir reikėtų ieškoti sprendimų. Svarbiausia, kad žmogus galėtų lengviau gyventi dvasinį gyvenimą, girdėtų Dievą ir Jame rastų atsakymą. Ignacas visada tikėjo, kad Dievo valia ten, kur giluminiai tavo troškimai, tik turi juos atsirinkti. Kai pati paklystu, atrodo, kad giluminis troškimas veda į parduotuvę kremo nusipirkti ar į kirpyklą plaukų apsikirpti, deja, labai greitai paaiškėja, kad tuštuma ir blogumas lieka, niekur nedingsta, vadinasi – ne to reikėjo. Reikėjo susitikti su savimi, su Dievu arba tiesiog drąsos išbūti, iškelti kažką iš vidaus, ne užtepti kremais, ar tai būtų moraliniai dalykai, ar dvasiniai sužeidimai, dorybių stoka. O kai gyveni vienaip, deklaruoji kitaip, gyvenimas nuolatos duoda per galvą. Tokiu atveju pokalbis su palydėtoju visai nebus nusiraminimas, atvirkščiai, tai iššūkis.
http://www.artuma.lt/archyvas/rinktiniai/show/troskulys-tam-kad-atsigerciau

CitataIr vis tik panašu į psichologiją, nejaugi ne?

Na, taip, yra vienas kitas panašumas.  Bet kadangi abiejų mokslų objektai visgi skiriasi, nors vietomis gali ir persidengti, tad tai yra visgi skirtingi dalykai, ir nei psichologas-konsultantas gali pakeisti dvasinį palydėtoją dvasingumo srityje, nei dvasinis palydėtojas gali pakeisti psichologą-konsultantą psichologinėje srityje.

Žemiau mano komentaro parašyk visus kiek žinai Biblinius Dievo vardus.

Nežinau nė vieno biblinio Dievo vardo.   
O kaip Tavo klausimas apie Dievo vardus dera su šia tema, jei tai nėra paslaptis? 

Gydytoju vadinamas ar ne?

Kiek man žinoma, tai ne
Bibliniai Dievo vardai Ašem, Elohim, Adonai ir kt

nieko kad įsiterpiau?
Jei teisingai supratau, tave Kaštonai, tai gal šitas labiau tiktų 1 Kor 9, 22

Na nematau nieko blogo Keliauninke, kad įsiterpei.
Tačiau ką turėjai galvoje konkrečia eilute nesupratau.

"Kiek man žinoma, tai ne"
O man žinoma, kad Gydytoju vadinama.

Pvz. galime sakyti, kad įsiterpė Keliauninkė. Galime sakyti "įsiterpianti".
Taigi bus tavo vardas (tave vadinsime)"ta kuri įsiterpe", kad nevadinti tavęs vardu.

"ta kuri įsiterpe" - kažkaip indėniškai, panašiai kaip "šokanti su vilkais" 
Galima ir šitaip sakyti, bet gydytojo vardas gali būti ir Petras, gali būti ir Antanas, ir šimtas.

"Visiems tapau viskuo" manau reiškia,kad žmogų palydėti reikėtų tokiu būdu, kokiu jam tuo metu reikia, t.y. dvasinis palydėtojas turėtų būti ir psichologas, ir gydytojas, ir gaisrininkas jei reikia. Nors aš gi nespecialistė, galiu ir nusišnekėti

"šokanti su vilkais"

Galima.
Visai nesenai panašus atvejis buvo forume.
"Dievo įvaizdžiai" jau kita tema.

" t.y. dvasinis palydėtojas turėtų būti ir psichologas, ir gydytojas, ir gaisrininkas jei reikia. "
Tai tavo noras toks.
Aukščiau esančiuose straipsniuose apie tai kalbama.

Mano vatinėj galvoj "vardas" ir "įvaizdis" yra du skirtingi dalykai.

ps  bet tai ne esmė. Iš principo pritariu, kad dvasinis palydėtojas talpina savy daugybę funkcijų: psichologo, gydytojo, ir gaisrininko ir t.t.

Šiaip apie tris dalykus jau kalbėjom su tavimi.

Man frazė "dvasinis palydėjimas" tiesmukai asocijuojasi su kunigu ir sakramentais. Gal dėl to, jog mano dvasios tėvas visada buvo ir yra ir bus kunigas. Kažkada, kai tik įtikėjau, turėjau dvasios mamą - vyresnią studentę, rezidentę, kuri vedė Biblijos studijas Klaipėdoje LKSB* vadovė buvo. Bet grįžęs į katalikus dvasinės pagalbos kreipiuosi tik į kunigus, paskutiniu metu vieną konkretų pastovų kunigą. Manau taip yra teisingiau, nei į kokį šeip ale "dvasingesnį" žmogų, nes kunigai praeina specialią formaciją, gauna tam tikrą išsilavinimą ir gyvenimo tėkmėje kaupia labai specifinę patirtį, itin tinkamą sielovadoje. Ne visi kunigai geri pamokslininkai, ne visi geri dvasios tėvai, ne visi kunigai geri klebonai... žmonės atsirenka ir Dievas tam neprieštarauja, manau.

Dievas, žinoma, gydo, bet per žmones. Gi ne veltui sakoma: "žodis žeidžia, žodis gydo". 
Mane, pavyzdžiui, išgydė Dievas per brolį Kristuje Jėzuje, lenkiuką  Marcin'ą, kai jis svečiavosi mūsų parapijoje ir pabaigoje meldėsi už mūsų bendruomenės branduolio žmones. Išgydė dešinio klubo sąnario skausmą (dabar galiu stovėti kaip baltas žmogus ant abiejų kojų net per ilgiausiai trunkamas pamaldas).
Beje, nesupratau prie ko šios temos užvardijime  puodas ir jo dugnas? (brolio Kristuje Jėzuje, Kaštono reklamuotų straipsnių neskaičiau, tik peržvelgiau).

P.S.: (ten kur žvaigždute pažymėjau - LKSB - Lietuvos Krikščionių Studentų Bendrija).