Paleo (Akmens amžiaus, Pirmykštė) mityba ir gyvenimo būdas

[Jazminas]

Galiu pasakyti rezultatus Mėnesį laiko laikėmės Whol30 programos. Pradžia sunkoka buvo, bet kai apsiprato organizmas buvo viskas gerai.
(...)
Deja, mitybą nutraukėme, nes mums tai po kolkas labai brangu. Be to, reikia suvalgyti maistą kurį turime pasirūpinę iš vasaros ir šiaip visko prisipirkę, išmesti negalime sau to leisti, o be to ir negalima maisto mėtyti.

Sveika, Tomulina ačiū už pasidalinimą.

Kaupiuosi pamėginti taip maitintis nors kelias savaites.

[Diak. Tomas M.]

Šiomis dienomis su mityba gali atsitikti ir taip

[sandraa]

Šiandieniniame gyvenime yra labai daug informacijos ir pasiūlymų, kuriuos siūlo mūsų visuomenė, - tik skaityk ir rinkis. Kiekvienas teigia, kad jo mitybos būdas yra tinkamiausia priemonė pasiekti sveikatą ir ilgaamžiškumą. Tačiau kuo daugiau gilinuosi į mitybą, tuo labiau imu galvoti, kad mityba yra labai asmeniška filosofija, nes kiekvienas ją siūlo iš savo asmeninės perspektyvos. Asmeniškai išbandžiau keletą mitybos būdų ir supratau, kad per daug dėmesio skiriame mitybai.

Paleolito laikų žmonės gyvena natūraliai: valgė gamtos duodama maistą ir tik tiek, kiek reikalo organizmas (uogos, vaisiai, mėsą ir pan.), gyveno fiziškai aktyviai, judėjo, turėjo dagiau laisvo laiko ir niekur neskubėjo, viską darėsi patys ir tik tiek, kiek reikalauja jų prigimtis. Jų gyvenimas būdas buvo paremtas natūralumu ir dabartimi. Jie jautė savo kūną ir žinojo ko jam reikia. O šiuolaikinis  žmogus tapo sėslus, tingus, mažai aktyvus ir maitindamasis dirbtiniu maistu. Kitaip tariant, mes nutolome nuo natūralios savo kūniškos prigimties: per daug dirbama dėl didelių troškimų bei ambicijų, nuolatos skubama, trūksta laiko pasimėgauti dabartimi,  gyvenama ateitimi ir pan. Dėl to, tenka dirbtinai ieškoti sveiko gyvenimo būdo: sveika mityba, sportas ir t.t.

Ankščiau žmonės tenkino prigimtinius savo poreikius su saiku ir susivaldymu. Per daug metų, žmogus nukrypo nuo savo natūralios prigimties, prarado ryšį su savo kūnu ir jį apnuodijo net ik maistu, bet ir pojūčiu "atbukimu", godumu, troškimais ir komfortišku  gyvenimu. Pvz., kažkada sportavau tam, kad užsiauginčiau raumenukų ir atrodyčiau "gerai",  užtai teko valgyti per daug maisto. O iš prigimties, esu smulkaus kūno sudėjimo ir tas noras turėti to, ko neturiu natūraliai, vedė prieš prigimtį. Pradėjus maitintis pagal kitų žmonių ar mokslininkų rekomendacijas, pastebėjau, kad pradėjau atiduoti tam per daug savo dėmesio: skaičiuoti kalorijas, kas su kuo dera, kas tinkama, ar tinkamu laiku spėjau pavalgyti ir t.t. Tai atėmė ne tik mano laiką, bet ėmiau jausti, kad prie viso to imu prisirišti.


Ir apskritai, turiu pažįstamų  žmonių, kurie valgė viską ir nugyveno ilgą gyvenimą, o kitiems kilo įvairios ligos. Todėl imu manyti, kad reikia valgyti viską su saiku ir su paįvairinimu, bet neprisirišant prie mitybos metodikos. Reikia išmokti pajausti savo organizmą, kuris nuolatos kalba su mumis ir pasako, kas mums tinka, o kas ne. Tik savo vartotišku gyvenimu ir nuolatiniu skubėjimu nebejaučiame savo kūno. Juk vieniem užtenka 3 k., dienoje valgyti, kitiems reikia 2, o dar kitiems 5. Paleolito žmonės gyveno kitokiu laikmečiu, jų gyvenimas būdas ir aplinka buvo kitokia, į tai irgi verta atsižvelgti, manau.

[Silvija]

Ačiū, sandraa, kad "pakėlei" šią temą!    Ji gražiai derinasi su paraleliai vykstančiom diskusijom apie mūsų kūnus - dvasinį ir fizinį. Žmogus iki pat mirties išliks tiek dvasinė, tiek fizinė būtybė, dėl to turime galvoti, ką darom ir su savo dvasia, ir su kūnu. Valgymas, manau, susijęs su dvasios gerove, bet ir dvasios gerovė su valgymu taip pat čia norisi ištraukti seną gerą Povilo komentarą:

Neverta perdaug mąstyti ką valgyti, kad nepradėtumėm tarnauti kūnui, kolorijų kiekiui, cholesteroliui ir pan. Dabar tikiu, kad sukalbėta malda prieš valgį, svarbiau negu produkto ekologiškumas  

Vėl gi, labai svarbu ir kuo bei kaip maitinama mūsų dvasia. Bet šiom sąsajom atsklesti turbūt jau reiktų mokslinio darbo viena man tikrai aišku, kuris dalykas eina pirmas, o kuris antras.