• Welcome to TavoRankose.org - katalikiškas diskusijų forumas. Please login or sign up.
 
birželio 12, 2021, 14:24:04

Naujienos:

Kokie šaunūs yra ištikimi VIEŠPATIES žmonės!
Būti su jais man didžiausias malonumas. Ps 15 (16) - 3


Jei žinočiau, kad mano vaikui lemta tapti genijumi, ar kažką daryčiau kitaip?

Pradėjo Diak. Tomas M., kovo 10, 2013, 21:29:15

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

Diak. Tomas M.

Žiūrėjau mano mėgstamo mokslo ir švietimo eksperto sero Keno Robinsono kalbą apie žmogaus kūrybinį potencialą (anglų k.):


Sir Ken Robinson: Do schools kill creativity?

Jis paklausė savęs, o kartu ir visų žmonių: ar kada nors esame susimąstę, kad Viljamas Šekspyras buvo vaikas, ėjo į mokyklą ir kažkas jam tikriausiai dėstė anglų kalbą? Kenas Robinsonas pajuokavo, kad tikriausiai jaunajam Šekspyrui anglų kalbos pamokos buvo gana nuobodžios :D

Pažiūrėjus pranešimą, man kilo klausimas: jei aš būčiau anglų kalbos mokytojas ir pas mane atvestų naują mokinį, ir pasakytų man į ausį, kad jis taps didžiuoju literatūros genijumi, ar aš jį mokyčiau kitaip? Ar aš kažką daryčiau kitaip, nei visiems kitiems mokiniams? Pamaniau, kad tikriausiai taip. Tikriausiai jam skirčiau daugiau dėmesio, bandyčiau sudominti, pasiūlyti įdomių užduočių, kurios labiau lavintų jo dar jauną literatūrinį talentą.

Dar noriu atkreipti dėmesį į tą dalelę "jei aš žinočiau". Juk žmonės labai nori žinoti ateitį ir jei kažkas jiems pasako, kad ateityje, bus taip ir taip, ir žmonėms tas "pranašavimas" patinka, jie pradeda tarsi bandyti gyventi taip, kad ateitis būtų būtent tokia, kaip jiems nusakyta...

Tą pačią idėją pabandžiau perkelti į dvasinę plotmę: jei aš žinočiau, kad mano vaikui yra lemta tapti Dievo šventuoju, ar kažką daryčiau kitaip?

Ar dažniau jį vesčiau į Dievo namus, kad jis galėtų išgyventi Paskutinės Vakarienės minėjimą, o gal vietoje komiksų knygutės jam nupirkčiau knygelę apie šventųjų gyvenimą, o gal anksčiau jį pradėčiau mokyti maldos ir savo pavyzdžiu bandyčiau jį padrąsinti ir paskatinti?

Dar papildau klausimą:  jei aš žinočiau, kad mano vaikui yra lemta tapti Dievo šventuoju ir jis savo šventumu visą mūsų šeimą nuves į Dangų, ar kažką daryčiau kitaip?

Kaip dabar? Ar žinodamas šią papildomą informaciją dar labiau stengčiausi, dar stipriau bandyčiau nugalėti savo tingumą, atsainumą, kad vaikas gautų dar daugiau dėmesio ir gyventų, bei būtų auklėjamas tikėjimo ir meilės apsuptyje?

Tačiau tikėjimo erdvėje vienas dalykas yra paprastesnis - mums nereikia savęs nuolatos klausinėti "jei aš žinočiau". Mes jau dabar žinome, kad Dievas kiekvieną žmogų pašaukė tapti Jo šventuoju, dar prieš kūdikiui ateinant į šį pasaulį.

Tad ko gi aš laukiu? Ar aš darysiu kažką kitaip?

Silvija

Aišku viena, kad darymas kažką kitaip tikintis atpildo jau savaime yra neteisingai motyvuotas.

Bet tokios tavo mintys ir svarstymai labai sėkmingai pastūmėja į suvokimą, kiek daug visko darau ne taip, ne iš visų jėgų (Mylėsi VIEŠPATĮ, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis). Taip pat ir į savo mažumo pajutimą - ne kiekvienam juk skirta kažkuo dideliu tapti, kito misija iš pažiūros mažesnė, bet galbūt svarbi tuo, kad reikalinga Dievo karalystėj užpildant būtent tą spragą.

Ir dar vienas toks, kaip čia pavadinus :-\, provokuojantis, pasiūlymas pamąstymui: jei žinočiau, kad mano vaikui lemta tapti gė(eni)jumi, ar kažką daryčiau kitaip?

Diak. Tomas M.

Įdomios įžvalgos. Apskritai ši diskusija man pačiam daug kitų klausimų kelia. Pratęsiant mokytojo analogiją: ar teisinga vieną jauną genijų globoti, o gal reikėtų visus klasės vaikus mokyti, kaip kad jie yra genijai ir jie iš tiesų tokiais taps?

Kadangi pagrindinį svorį teikiu būtent dvasinei plotmei (nes Šekspyras buvo reikalingas tik idėjos iliustracijai), tuomet tas žmogaus "didumas" netenka prasmės, nes Dievui nėra skirtumo ar tu didis ar ne, tiesiog būk šventas. O jei tu būsi tas mažas šventasis, tai daug galimybių, kad ir savo artimuosius pastūmėsi link Dangaus :)

Dėl homoseksualumo (nevartoju termino gėjus, nes gėjus yra tas, kas tą homoseksualumo nedorybę įgyvendina gyvenime), tai klausimą manau galima būtų net dar labiau bendrinį padaryti: jei žinočiau, kad mano vaikui lemta nešti sudėtingą kryžių (ar negalią), ar kažką daryčiau kitaip? Ir tai man atrodo, palengvina atsakymo ieškojimą. O lengvų atsakymų į šį klausimą tikrai nėra  :-\

Nors realiai joks kryžius, net homoseksualumas, nėra kliūtis šventumui. Tai gali būti netgi įrankis šventumui pasiekti. Kaip ir V. Osipovas sako: nesvarbu, kokias problemas tu turi, svarbu, kaip tu su jomis kovoji (rodos čia jis diskutavo filmo "Sala" herojaus tema).

Vardan neteisingų interpretacijų išvengimo, dar reikia pridurti, kad kalbant apie kunigus, pats Benediktas XVI yra pasakęs, kad kunigas negali šventai atlikti pareigas, jei homoseksualumo kova nėra laimėta. Vadinasi žmogus, turintis tokį kryžių, į seminariją turi eiti ne priebėgos ieškodamas, bet jau prieš tai nugalėjęs savyje tą stiprų išmėginimą ir visiems laikams jį paneigęs. Negalima tiksliai teigti, bet gal būtent tokie, homoseksualizmo bandymą įveikę žmonės ir buvo vadinami Eunuchais?  :-\

Silvija

Joo, įdomiai čia pakrypo, nors mintis man kilo visai atsitiktinai, nes atsidariusi forumo langą mažame ekranėlyje ir užmetus akį į antraštę ,,Jei žinočiau, kad mano vaikui lemta tapti genijumi,..." iš pradžių netyčia taip ir perskaičiau – gėjumi :). Tik vėliau susimąsčiau ir apie tokį variantą. Tai mat kaip būna...

Ir po teisybei, turėjau omeny būtent tą tiesioginę šio žodžio prasmę, kas reikštų – ką darytum, jei iš anksto žinotum apie tavo vaiko būsimą nuodėmingą gyvenimą (nebūtinai gėjaus)? Daugiau melstumeis? O gal suabejotum, ar tokį vaiką mylėsi? O gal gailestingesniu žvilgsniu imtum žvelgt į kiekvieną klystantį?

Žiauriai čia aš, bet toks gyvenimas. Vaikus atiduodam pasauliui, kaip avinėlius vilkams. Manau, kad vaikai savo tėvus padaro pažeidžiamais, nes kiekvienas gimsta turėdamas laisvą valią rinktis. Ypač sunku turėtų būti netikintiems tėvams, o tikintiems, belieka paaukoti juos Dievui ir pasitikėti, kad Jis gano savo avis ir kuriai nors nuklydus Pats eis jos ieškoti. Galų gale tas tėvų laukimas sugrįžtant (sūnaus palaidūno istorija) ir budėjimas maldoje yra kaip tam tikras garantas, kaip ta nematoma virvutė, kuria avelė pririšama, kad nuklydus jau visai nenugarmėtų į prarają...

Kas link pirmo pastebėjimo apie pedagogiką, čia vėl labai giliai užgriebei – galima semti ir semti. Kad ir šnekant apie tai, kad vienas šiltnamyje augantis vaikas yra ne ugdomas, bet žlugdomas, kad šitaip auginant genijų iš jo galima užauginti monstrą ir t.t. Tiesa, nesu pedagogė, galiu kalbėt tik iš patirties kaip mama ir manau svarbiausia, ką reiktų pasakyti šiuo klausimu yra tai, kad šeimoje vienam vaikui augti nėra gerai.