Kodėl Dievas slepiasi?

[Varlė keliauninkė]

Kodėl Dievas nesislepia.

...tarp Dievo ir žmogaus yra bedugnė: žmogus taip sukurtas, jog jo akys mato vien tai, kas nėra Dievas, todėl Dievas iš esmės žmogui nematomas, visada yra ir bus už jo regėjimo lauko. Dievas esmingai yra nematomas - šis biblinis tikėjimas, stojantis prieš stabų matomumą, pirmiausia liečia žmogų: žmogus yra žiūrinti būtybė, kuriai jos būvio laukas rodosi esąs apibrėžtas matymo ir lytėjimo. Tačiau į šį matymo ir apčiuopiamumo lauką, apibrėžiantį žmogaus egzistenciją, Dievas neįžengia ir niekada neįžengs, kad ir kiek jį plėstume.

J. Ratzinger "Įvadas į krikščionybę"

[Silvija]

Iš šitos citatos tik tiek supratau, kad kol žiūrėsim kūno akimis, tol Dievas slėpsis ir bus ta praraja. Ar tai norėjai pasakyti?

Kun. Marcelino Iragui Redin OCD remdamasis šv. Kryžiaus Jono "Dvasine giesme" moko taip:

Siela yra ta vieta, kurioje Jis gyvena, yra toji slėptuvė, kurioje Jis slepiasi. Bet jūs nepasiduodate ir klausiate: "Jeigu Jis manyje, tai kodėl negaliu Jo atrasti, kodėl Jo nejaučiu?" Todėl, kad Jis slepiasi, o jūs nesislepiate, kad surastumėte Jį. Gražioji siela jau žino, kad jūsų krūtinėje slypi pats Dievas, pasistenkite būti su Juo lygiai taip pat pasislėpę ir, savo krūtinėje Dievą apkabinę, pajausite Jį savo stipria meile.

[kukulis]

Aš manau, kad vaikai suvokia visame kame Esantįjį, bet vėliau praranda šį suvokimą.
Šitą teiginį galiu paremti tik savo asmeniniais patyrimais, kuriuos patyriau atsivertimo metu. O šis patyrimas toks ir buvo, kad pasijutau tarsi vaikas. T.y. atėjo tokie jausmai/potyriai, kurie pradžioj buvo lyg ir žinomi, o paskui ar tai susapnavau, ar kažkaip kitaip atėjo supratimas, kad šitaip esu jautęsis būdamas vaiku maždaug kokių 5 metų. Iš atminties iškyla tik keli epizodai, o kartu ir juos lydinti nuotaika, kurią labai sunku perduoti žodžiais, tik tiek, kad analogiškus patyrimus po to patyriau jau po savo atsivertimo, ir manau daugelis iš mūsų tai yra patyrę  .

Dar vienas visur Esančiojo patyrimas - gyvenimo dramos išgyvenimas. Ši drama labai aštri, nes kiekvienas suvokia, kad jo laukia ligos ir mirtis, o taip pat ir nenusakomas suvokimas, kad savo gyvenime turiu kažkokį tikslą ir paskirtį. Bėgant amžiui tai pradeda virsti sąžinės graužatimi, nes laikas trumpas. Tačiau žmonės tai stengiasi užtušuoti įvariomis pramogomis, garsia muzika, alkoholiu ir kt.

Vieną kartą per pirmosios komunijos pamokėlę, kurią pavadavo "atsarginė" vienuolė, kuri sukvietė ir vaikų tėvus, ji pradėjo kalbėti apie išpažinties svarbą. Kažkodėl sugalvojau ir aš savo trigrašį įterpti ir pradėjau kalbėti apie švarią sąžinę ir tai, kad yra džiaugsmas turėti švarią sąžinę, o ne tai, kad privaloma atlikti išpažintį dėl kokių nors taisyklių. Ir kažkaip bekalbant pritrūko žodžių, o po to suvokiau, kad gyvenimas yra drama, tik nežinojau kaip tą vaikams perteikti. 

[Silvija]

Ir kažkaip bekalbant pritrūko žodžių...

Man vakar taip atsitiko bekalbant su sūnum, kuris paklausė, ar galima Dievą pažinti be jokių religijų pagalbos. Dabar galvoju, kad tai labai rimtas klausimas, o aš nebuvau pakankamai laisva į jį atsakyti. Mane kaustė noras atsakyti iš fundamentalistinių pozicijų, ta prasme, kad aš tikiu tuo pamatu, ant kurio stovi Bažnyčia, ir tą pačią akimirką jaučiau, kaip sūnaus protas filtruoja viską, kas mano bus sakoma iš religinio taško.

Turint omeny į ką juda šiandien pasaulis ir kad žmonių, turinčių priekaištų netikram tikinčiųjų religiškumui yra dauguma, aš labai stipriai susimąsčiau kaip turėtume kalbėti ir ar turėtume kalbėti, jei nesame vienybėje su Kristumi mistine prasme (kai esi visiškai laisvas dvasioje ir negali nekalbėti, žodžiai patys liejasi). Nes išaugusį (net vaikų!) intelektą įveikti gali tik paprastas tiesos žodis.

[Silvija]

Gal ir gerai, kad mes kartais pritrūkstame žodžių ir paklūstame rankai, kuri mus sustabdo . Ypač kalbant mažiesiems.

[Varlė keliauninkė]

Iš šitos citatos tik tiek supratau, kad kol žiūrėsim kūno akimis, tol Dievas slėpsis ir bus ta praraja. Ar tai norėjai pasakyti?

Panašiai, bet tik tol kol ieškome Dievo kažkur išorėje. Toliau Ratzingeris rašo, ką reiškia tikėti:

Tikiu (credo) reiškia, kad žmogus nelaiko savo pojūčių visa apimančiais, neriboja jais savo pasaulio lauko, bet ieško kito kelio į tiesą - tikėjimo, kuris lemia netgi jo požiūrį į pasaulį. [...] Tardami tikiu, pasisakome ne už tai, kad būtų laikoma tikra tai, kas manoma, ką galima įtraukti į savo regėjimo lauką, o už tai, kas yra nematoma, bet iš tikrųjų realu. Tikiu atspinditai, kas daro tikrovę ir yra jos pagrindas.

Toliau jis rašo, kad tikėjimas yra toks žmogiškosios egzistencinės gelmės taškas, kuriam nepakanka matomo ir apčiuopiamo, kuris atsiremia į tai kas neregima, atsiremia taip, kad neregimybė tampa apčiuopiama ir pasirodo kaip būtina jo egzistencijai.

Iš to suprantu, kad Dievui pamatyti reikia pirmiausia kitų žmonių tikėjimo (vaisingo), o tada jau gali grėsti ir atsivertimas, kuris atneša asmeninį tikėjimą, kuris savo ruožtu atveria nekūniškas akis.

[Varlė keliauninkė]

Ir galiausiai Ratzingeris dailiai apibendrina Dievo slėpimosi/nesislėpimo slėpinį

Dievas randamas tik tada, kai nebeturima savojo Dievo, o tikima tik tokiu, kuris vienodai yra ir mano, ir visų kitų, nes visi esame jo.

Šita kardinolo mintis visai tokia pat, kaip kukulio pacituota krikščioniškuose haikuose.

ps čia dar būtų galima pridurti, kad šią mintį geriau suprasti galima politeistiniame kontekste, buvusiame iki tol, kai Dievas degančiame erškėčių krūme apreiškė Mozei savo vardą.

[kukulis]

Būtent.
Nes pagal pagonišką pasaulėžiūrą, jeigu žinai kieno nors vardą, tai tu tą žmogų arba dievaitį valdai.

[Silvija]

Išeina, kad šiais naujosios pagonybės arba politeizmo laikais žmogus manosi esąs pajėgus valdyti Dievą  Antikristas čia pat.

[Silvija]

Kita vertus, susikalbėjimo galimybė lieka imant pagrindu vieno Dievo - Aš Esu - vertybines nuostatas. Tą ir matome šiuolaikinių krikščionių mistikų kalbėjime - jie vengia krikščioniškų žodžių, naudodami tik bendrąsias sąvokas. Ir tą pagrindžia tuo, kad esą per daug yra buvę istorijoje karų, vykdomų Dievo vardu. Tai šiandien tarsi leidžia įvykdyti Dievo įsakymą Netark Dievo vardo be reikalo.

[kukulis]

Vartotojiškumas. Kodėl tik šiais laikais? Juk tas pats galioja visoms kartoms ir visiems žmonėms visose kartose.
Kol neįvyksta tikrasis atsivertimas, žmogus net ir katalikybėje yra tiesiog vartotojas. Kitaip net neįmanoma, nes bet koks veiksmas turi būti motyvuojamas, o kadangi visi esame puolusios prigimties, tai kiekvienas iš mūsų pagal tą puolusią prigimtį iš pat pradžių yra (buvo) vartotojas.

Aišku, siekti asmeninės naudos nėra nuodėmė, tačiau atsivertimo momentu pakinta požiūris į tai, kas gi ta asmeninė nauda. Kai Dangaus Karalystė (nebūtinai po mirties, bet netgi pradedant nuo čia ir dabar) tampa pagrindine motyvacija, tuomet mes pradedame "maitinti" ne puolusios prigimties žmogų, o tikrąjį žmogų savyje, tokį, koks buvo sukurtas ir numatytas Dievo.
Nes tada pamatai, kad tai, ką anksčiau laikei vertybe, tėra "rūkų rūkas".

[kukulis]

Čia vienas draugas iš baltų kultūros judėjimų tokį straipsnį parašė. Man pasirodė įdomus:

http://kriviu-krivis.lt/dievas/matyti-dieva/