Šventųjų knyga

[Kaštonas]

Šventųjų knyga

Autorius: Piero Lazzarin
Vertėjas: Rasa Vabuolaitė
Leidimo metai: 2011
Kodas: ISBN 978-9955-29-151-0

Mažoji enciklopedija su Jono Pauliaus II paskelbtais šventaisiais

Mūsų broliai protestantai mus draugiškai pajuokia dėl šventųjų, kuriuos mes, katalikai, garbiname ir į kuriuos kreipiamės visų pirma tam, kad jie mus užtartų pas Jį, Viešpatį Dievą. Mes juos išsirinkome tarpininkais.

Apie šventuosius rašyti ir pasakoti nėra lengva, tačiau Pjero Lazarinis sugebėjo rasti tam tinkamą toną. Aiškiu ir nelėkštu stiliumi, tiek apsiribodamas trumpu pristatymu, tiek ir gilindamasis į savo pasakojimo veikėją, autorius pateikia visus žinomus faktus apie beveik 200 šventųjų, sugebėdamas nupiešti netgi labai realius jų paveikslus ir ypač verčia mus susimąstyti apie Jėzaus esatį žemėje, danguje, visur.

Tai enciklopedija, kurioje abėcėlės tvarka sudėti pasakojimai ne tik apie ankstesnių laikų, jau gerai žinomus ir populiarius, bet ir šių dienų popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbtus šventuosius. Skaitytojas čia ras ir Lietuvos, ar iš Lietuvos kilusių šventųjų gyvenimo aprašymų.

Knygos priede – šventieji kiekvieną metą dieną, jų globojamos profesijos, šalys, vardų reikšmės.
http://www.katalikuleidiniai.lt/index.php?lng=lt&content=pages&page_id=11&book_id=639

[Kaštonas]

PRANCIŠKUS  ASYŽIETIS

Beveik aklas, ligos nualintas, su skausmingomis stigmomis ant rankų ir kojų, išsitiesęs ant šiaudų prikimšto maišo, kurį jam buvo paklojusi šv. Klara, Pranciškus praleido bemiegę naktį, bet, nepaisant to, jo širdis buvo sklidina džiaugsmo, tokio nesulaikomo džiaugsmo, kuris išsiveržė pačia gražiausia giesme, kokia tik kada nors buvo sukurta Kūrėjui irjo kūriniams. Saulė, mėnulis, žvaigždės, sesuo ugnis, vanduo ir vejas, mirtis... Už visus šiuos tikrovės dalykus, kurie pagražina ir apkartina mūsų gyvenimą, jis dainavo ,,pašlovintas būk, mano Viešpatie".

Pranciškus Asyžietis, nuolankus ,,neturto sužadėtinis", - šventasis, savo gaiviu žavesiu, savo Dievo vaikų laisvės dvasia sužavėjęs visų kraštų ir visų tikėjimų žmones. Protestantai ir katalikai, musulmonai ir budistai, tikintieji ir ateistai, nepaisant visų skirybių bei juos skaldančių senų ir naujų nesutarimų, jo
skelbtoje taikos ir gėrio žinioje vis dar randa bendrumų, kad kartu galėtų imtis tarnauti vargšams bei prispaustiesiems ir skleisti taiką.

Pirklio Petro Bernardonės bei švelniosios ponios Pikos sūnus Prancrškus gimė 1182 metais Asyžiuje. Apdovanotas protu ir geru skoniu, malonia išvaizda bei visada pilna pinigine, jis , sulaukęs pilnametystės, nesunkiai  tapo visų  švenčių karaliumi.

Tačiau kai puotų ir dainų šurmulys  išsisklaidydavo, Asyžių apgaubusioje naktyje į jo širdį atsėlindavo bodėjimasis sotumu Ir noras įprasminti savo gyvenimą.
Jis pamanė, kad visa tai rado tą dieną, kai iki ausų apsiginklavęs ir užsėdęs ant puikaus žirgo prisidėjo prie Gvaltjero di Brienės (Gualtiero di Brienne) kariuomenės, stojusios  Į vieną iš tų tūkstančiais kildavusių kovų, kurios tais žiauriais laikais krauju laistė priešiškus miestų rajonus. Tačiau šis nuotykis netruko ilgai. Liga privertė grįžti Asyžių, o vidinis balsas kuždėjo, kad jis turi tarnauti šeimininkui, o ne tarnui.

Greitai jis suprato, kad tas šeimininkas slėpėsi paliegusiuose ligonių ir raupsuotųjų kūnuose bei sulysusiuose varguolių veiduose. Tad, vis labiau toldamas nuo ankstesnių draugų ir jų tuščių švenčių, ėmė tarnauti jiems.

Apstulbusiems asyžiečiams švenčių karalius Pranciškus tapo pamišėliu. Šiam veiksniam pamišėliui vieną dieną Šv. Damijono bažnytėlėje Nukryžiuotasis paliepė: ,,Eik ir atstatyk mano bažnyčią." Jis liepė atsižadėti visko - turtų, ambicijų, išdidumo, - tapti neturto sužadėtiniu ....