Didžiosios skyrybos C. S. Lewis

[Kaštonas]

   Didžiosios skyrybos

Autorius: C. S. Lewis
Vertėjas: Zigmantas Ardickas, Jolanta Kriūnienė
Leidimo metai: 2003/Pasibaigęs tiražas
Kodas: ISBN 9986-04-219-4
Kaina: 11.55 Lt. / 3.35 EUR

Knygoje ,,Didžiosios skyrybos" C. S. Lewis (Liuisas) vėl pasitelkia išskirtinį savo talentą kurti legendas ir alegorijas. Rašytojas sapne pasijunta esąs autobuse, kursuojančiame tarp pragaro ir dangaus. Tai išeities taškas nepaprastam apmąstymui apie gėrį ir blogį, tarsi ginčijantis su Williamu Blake'u, parašiusiu ,,Dangaus ir pragaro vedybas". Pasak autoriaus, ,,(...) Jei atkakliai laikomės pragaro (ar net žemės), nematysime dangaus; jei priimame dangų, negalėsime išsaugoti nė mažiausių ar ir mieliausių pragaro atminimų."

Daug ką vertėtų cituoti... Dėmesį prikaustantys epizodai kaipmat sušvyti aforizmu arba taikliomis įžvalgomis... Čia yra patrauklių vaizdų ir linksmos satyros... Yra jaudinančių svarstymų... Ponas Lewis įtraukia į gyvenimą po mirties vien tam, kad stipriau ir sąmoningiau suvoktume šį pasaulį.
The Guardian

Clive Staples Lewis (1989-1963) daugelį metų buvo ateistas, o apie savo atsivertimą knygoje Apstulbintas džiaugsmo (2010) rašė: ,,1929-ųjų vasaros semestrą aš pasidaviau ir pripažinau, kad Dievas yra Dievas [...]. Turbūt visoje Anglijoje buvau vienas iš liūdniausiai ir labiausiai nenorom atsivertusiųjų." Kaip krikščionis rašytojas, apdovanotas išskirtinai šviesiu ir logišku protu bei aiškiu, gyvu stiliumi, jis buvo neprilygstamas.

Kipšo laiškai (1996), Kančios problema (2006), Tiesiog krikščionybė (2007) bei po mirties išėjusi Malda: laiškai Malkolmui – tai kelios iš perkamiausių jo knygų.
C. S. Lewis dar yra parašęs puikių knygų vaikams (1997-9 m. esame išleidę keturias Narnijos kronikų knygas). Su jo kūriniais susipažinę milijonai skaitytojų visame pasaulyje.



Knygos ištrauka:

Regis, stovėjau eilėje laukdamas autobuso palei ilgą, nemalonią gatvę. Vakarėjo ir lynojo. Valandų valandas klaidžiojau panašiomis gatviūkštėmis visąlaik lietuje ir vakaro prieblandoje. Laikas, rodos, sustojo tuo nejaukiu metu, kai vienoje kitoje parduotuvėje jau įsižiebusios šviesos, bet dar ne taip tamsu, kad jų vitrinos pakeltų nuotaiką. Ir kaip vakaras niekaip neįžengė į naktį, taip aš vaikščiodamas niekaip neatklydau į geresnius miesto rajonus. Kad ir kiek ėjau, visur vien vargingos lūšnos, mažos tabako krautuvėlės, tvoros su besidraikančiom apdriskusiom afišom, belangiai sandėliai, krovinių pervežimo stotys be traukinių ir knygynai, panašūs į prekiaujančius Aristotelio rastais. Nesutikau nė vieno žmogaus.Visas miestas atrodė tuščias, išskyrus nedidelį pulkelį prie autobusų stotelės. Manau, dėl to ir atsistojau į tą eilę.

Man iškart labai pasisekė, nes vos tik atsistojau, prieš mane laukusi smulkutė, laibutė moteris atkirto su ja buvusiam vyrui:
-  Jei taip, tai aš išvis nevažiuosiu. Baigta!
Ir ji pasitraukė iš eilės.
- Tik nemanyk, meldžiamoji, - itin oriai atsakė vyriškis, — kad man rūpi važiuoti. As tik stengiausi įtikti tau dėl šventos ramybės. Be abejo, visiškai nesvarbu, kaip aš jaučiuosi. Tai puikiai suprantu.

Jis irgi nuėjo, taip patvirtindamas savo žodžius. »Na, štai, - pagalvojau, - laimėjau dvi vietas". Dabar stovėjau prie žemaūgio rūstaus žmogelio, kuris labai ne-patenkintas dėbtelėjo į mane ir greta stovėjusiam vyrui be jokio reikalo garsiai pareiškė:

- Tokie dalykai verčia gerai pagalvoti, ar apskritai verta važiuoti.
- Kokie dalykai? ................... "

http://www.katalikuleidiniai.lt/index.php?lng=lt&content=pages&page_id=11&book_id=295




"....ypač provokuojantis yra penktasis skyrius, kuriame veikia vienas iš pragaro ekskursantų, gerai išmanantis tikėjimo, išganymo ir bažnytinius reikalus – liberalus anglikonų vyskupas. Kelionėje jis susitinka atsisakiusį liberalių pažiūrų ir atsivertusį į biblinį tikėjimą buvusį teologijos studentą, kurį įvertina vienu sakiniu: "Į gyvenimo pabaigą ėmei labai siaurai mąstyti...". Tačiau nors ir būdamas pragaro gyventojas, o dangaus tik lankytojas, vyskupas nepraradęs sveikos nuovokos:

"– Juk tu, mano mielasis berniuk, buvai ėmęs tikėti dangumi ir pragaru tiesogine tų žodžių prasme!
– Argi aš nebuvau teisus?
– O, be abejo, dvasine prasme. Šitaip aš vis dar jais tebetikiu. Aš vis dar, mano mielasis berniuk, ieškau dangaus karalystės. Bet tai neturi nieko bendra su prietarais ar mitologija..."

Krikščionis pragarą vadina pragaru, bet vyskupas su tuo nesutinka:
"– Nereikia taip suniekinti, mano mielasis berniuk. Galbūt aš ne itin laikausi tikėjimo doktrinų, kaip jūs jas suprantat, bet, manau, kad šiuos dalykus reikėtų aptarti paprastai, rimtai ir pagarbiai."

Po tokių išmąstymų atsivertusysis, Dikas, prakalba rimčiau:
"– Tu atsidūrei ten todėl, kad atsimetei nuo tikėjimo.
– Tu kalbi rimtai, Dikai?
– Visiškai.
– Tai blogiau, negu aš tikėjausi. Ar tu tikrai manai, kad žmonės baudžiami už savo nuoširdžius įsitikinimus? Net jeigu, tarkim, tie įsitikinimai klaidingi?
– O ar tu tikrai galvoji, kad nėra proto nuodėmių?
– Iš tiesų yra, Dikai. Tai užsisklendimas siaurose išankstinėse nuostatose, intelektinis nesąžiningumas, baugštumas ir sąstingis. Tačiau sąžiningi įsitikinimai, kurių be baimės laikomasi, – ne nuodėmė."

Tuomet Dikas papasakoja, kaip būdamas teologijos !!! studentas, prarado tikėjimą:
"– Tiesiog susidūrėme su tam tikra idėjų srove ir persiėmėme ją, kadangi ji atrodė moderni ir nešanti sėkmę. Juk žinai, kolegijoje savaime ėmėme rašyti tokius rašinius, už kuriuos gaudavome gerus pažymius, ir kalbėti tai, už ką pelnydavome plojimų. Ar kada nors per visą savo gyvenimą vienumoje sąžiningai iškėlėme sau vienintelį klausimą, apie kurį viskas sukasi: ar iš tiesų antgamtiniai reiškiniai neįmanomi? Kada mes bent mirksnį pasistengėme atsispirti, kad neprarastume savo tikėjimo?.. Leisdami sau plaukti pasroviui, nesipriešindami, nesimelsdami, tenkindami kiekvieną pusiau nesąmoningą aistrų reikalavimą, mes priėjome iki tikėjimo praradimo."
....

http://www.lksb.lt/straipsniai/straipsnis-452.htm

[Donatas]

Tik dabar perskaičiau straipsnį esantį nuorodoje, tikrai neblogas. Rekomenduoju.  :

[Silvija]

Šį autorių rekomenduoju skaityti atsargiai, arba jo vengti, nes galime net nepajusti, kaip būsim supriešinti su savimi pačiais. Viename jo straipsnyje "sunkių klausimų" temomis jis taip rašo:

Benedikto XVI trilogiją "Jėzus" kai kurie evangelikalai labai teigiamai įvertino kaip gerą egzegezės pavyzdį. Tačiau tas pats popiežius liko ištikimas savo bažnyčios mokymui apie kitus krikščionis: protestantų bažnyčios vis labo yra tik "bažnytinės bendruomenės" ir ne bažnyčios tikrąja prasme. Panašiai ir jo įpėdinis Pranciškus. Žavi jo kuklumas, nuoširdumas ir drąsa nustatyti naują kursą. Bet nebūkime naivūs: matome, kaip pavirtinamos senos universalistinės tendencijos, visiškai priešingos reformacijos teologijos dvasiai.

Beje, reiktų pasisaugoti ir pačios protesto dvasios, kuri žmoguje gali labai stipriai pakirsti tikėjimo pamatus. Protingas žmogus tas Holger Lahayne, bet...

[kukulis]

Pas mane protesto dvasia iš prigimties yra 
Stengiuosi ją atpažinti ir susivaldyti.

[Silvija]

 

Galvoju, jei pasektume iš kur mumyse vienas ar kitas nepageidaujamas  bruožas, būtinai rastume jo pradžią kažkur giminėje, kokiu nors nutikusiu įvykiu ar pan. 

[Donatas]

Gal galima būtų konkrečiau kas blogai pas Holger Lahayne?

[Silvija]

Jis yra evangelikų teologas, ginantis reformacijos idėjas, M. Liuterio ir kitų reformatorių tezes. Susižavėti galima greitai (kaip ir ortodoksais), taip nepajusime kaip katalikiškumas taps maišytas, imsim nesuprasi ir nerasti sąsajų tarp mokymų, galiausiai, kaip Lewis'as ir sako, prarasim savo tikėjimą. O gal net ir apskritai tikėjimą. Paklusnumas ir nuolankumas Bažnyčiai gelbsti paprastus žmones.

[kukulis]

Labai priklauso kaip tą knygą skaitai.

Pvz. kai aš paėmiau į rankas R. Dawkins "Dievo iliuzija", tai tą knygą skaičiau su išankstiniu priešišku nusistatymu. Deje perskaičiau tik pirmus du ar tris skyrius. Nepratęsiau dėl to, kad neradau apskritai jokio mąstymo toje knygoje, o tik emocinius išsakymus kokie yra neteisūs krikščionys ir visi tikintys į Dievą. Tuo tarpu tikėjausi gilaus filosofinio nagrinėjimo ar bent jau asmeninės patirties išsakymų, dėl ko žmogus apsisprendė tapti ateistu. Šiuo požiūriu, kiek žinau, yra daug rimtesnių autorių, netgi lietuvių tarpe, tuo tarpu R. Dawkinsas, šiuo požiūriu yra plokščias kaip blynas .. bet tai jau kita tema ...

Esminė mintis, kurią norėjau išsakyti, yra ši: kai skaitome priešų knygas kaip priešų, jos tikrai nepadarys didelės įtakos tavo mąstymui.
Tačiau jeigu skaitai priešų knygas, kurie apsimeta esą draugais, ir tu manai, kad tai draugai,  tai pačios pavojingiausios knygos kokios tik gali būti, nes jas skaitydamas žmogus atsiveria, ir persiima klaidingu mąstymu.

Asmeniškai nemanau, kad Holger Lahayne  būtų priešas tikrąja to žodžio prasme. Tai gal ne tiek priešas, kiek priešininkas, nes juk visi protestantai, tam tikra prasme yra Katalikų Bažnyčios priešininkai

Kad užbaigčiau iki galo mintį, tai dabar turėčiau parašyti, kas gi tie tikri priešai, apsimetantys draugais. Rašau: new age. Tai labai platus judėjimas ir jame yra daugiau ar mažiau priešiškų Bažnyčiai atšakų, tačiau pavojingiausios tos, kurių atstovai sakosi esą draugai, norintys suvienyti visas religijas, tame tarpe ir krikščionybę, bet labiausiai už visus puola esmines krikščionių doktrinas: Kristaus dieviškumą, Jo gimimą iš Mergelės bei prisikėlimą. Galima juos įtikinti visais įmanomais stebuklais, bet tik ne šitais trimis. Taip yra ne dėl to, kad pas juos būtų menkas tikėjimas ar panašiai, o dėl to, kad jiems vadovaujanti dvasia yra Dievo priešininkas.

Čia biškį išsiplėčiau, bet tik tam, kad užbaigčiau mintį

[Silvija]

Labai priklauso kaip tą knygą skaitai.

Kad mes ne apie knygą ir ne apie priešus

[kukulis]

Tik išplėtojau sesės Kristuje mintį apie skaitymo pavojų

[Silvija]

Na nežinau, kukuli, man atrodo turėtume truputį kitaip kalbėti. Kodėl katalikai atsisakė naudoti terminą priešas, priešininkas kalbant apie asmenis  (Kur tu šito prisigaudei?)

Esminė mintis, kurią norėjau išsakyti, yra ši: kai skaitome priešų knygas kaip priešų, jos tikrai nepadarys didelės įtakos tavo mąstymui.
Tačiau jeigu skaitai priešų knygas, kurie apsimeta esą draugais, ir tu manai, kad tai draugai,  tai pačios pavojingiausios knygos kokios tik gali būti, nes jas skaitydamas žmogus atsiveria, ir persiima klaidingu mąstymu

Teisingai sakai, kad daug kas priklauso nuo to, kokiu nusistatymu skaitome. Bet nepaminėjai dar vienos galimybės - būti tokio nusistatymo kaip Kristus, žvelgti į viską Dievo akimis. Aišku tam reikia pirmiausia gerai Jį pažinti. Ar pažįstame?

Va dėl tos priežasties ir  nerekomenduotina skaityti nekatalikiškų autorių, kol ant katalikiškų pagrindų dorai neatsistojome. (Žiūriu, visos pastarosios mūsų diskusijos kreipia žvelgti į Jėzų, kaip kokiose ikonose, kur visi kiti rodo į Jį).

[Sigitas]

Labai be reikalo jūs kritikuojate, apkalbate brolį Kristuje Jėzuje Holgerį ( Holger Lahayne). Asmeniškai jį pažinojau, kai buvau studentas. Labai apsišvietęs ir protingas ir išmintingas žmogus. Daugybę straipsnių jo skaičiau, dalyvavau ne viename jo vestame seminare, konferencijose, šeip pasisėdėjime prie kavos, mokyme. Taip, jis yra evangelikas, tačiau labai tolerantiškas katalikams! 
Krikščionys, kad ir kokiai konfesijai, denominacijai bepriklausytume, esame viena Kristuje Jėzuje. Kaip įsivaizduojate krikščionių vienybę? Gal manome, jog visi krikščionys galų gale taps katalikais? Nieko panašaus! Krikščionių vienybė yra pačiame Jėzuje Kristuje - tikėjimu į Trivienį Dievą! Kai kertiniai tikėjimo pamatų akmenys yra tie patys, tai tikėjimas tampa tolygus, vieningas, tas pats. Tai tolygu dideliai katedrai su daugybe bokštų - bokštai gali būti skirtingi, bet visi sujungti, apvienyti to paties pamato ir to paties bendro statinio - Jėzaus Kristaus įsteigtos ir išlaikomos Bažnyčios, kurios pragaro vartai nenugalės!

[kukulis]

Na nežinau, kukuli, man atrodo turėtume truputį kitaip kalbėti. Kodėl katalikai atsisakė naudoti terminą priešas, priešininkas kalbant apie asmenis  (Kur tu šito prisigaudei?)

Niekur neprisigaudžiau, čia taip mąstau aš
Jei esi katalikas, tai negalima naudoti žodžio "priešas" nei "priešininkas" ? Pirmą sykį taip girdžiu

Teisingai sakai, kad daug kas priklauso nuo to, kokiu nusistatymu skaitome. Bet nepaminėjai dar vienos galimybės - būti tokio nusistatymo kaip Kristus, žvelgti į viską Dievo akimis. Aišku tam reikia pirmiausia gerai Jį pažinti. Ar pažįstame?

Va dėl tos priežasties ir  nerekomenduotina skaityti nekatalikiškų autorių, kol ant katalikiškų pagrindų dorai neatsistojome. (Žiūriu, visos pastarosios mūsų diskusijos kreipia žvelgti į Jėzų, kaip kokiose ikonose, kur visi kiti rodo į Jį).

Būti tokio nusistatymo kaip Kristus ? Manau kad žmonėms tas neįmanoma. Stengtis galime, bet patys būti nesugebėsim

[Silvija]

Ne šventieji puodus lipdo , jei eisi, tai prieisi:

Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane. (Gal 2, 20)

Jei esi katalikas, tai negalima naudoti žodžio "priešas" nei "priešininkas" ? Pirmą sykį taip girdžiu

Ne tai, kad negalima, bet bent jau aš pastebėjau, kad nevartojama. Asmeniui. Nes tai iškart sukelia karo atmosferą, o paskui žodis tampa kūnu.

Pasitaisau: asmeniui, jei tai nėra šėtonas.

[Kaštonas]

Apie ką čia kalbat?

[kukulis]

Apie tavo įkeliamų knygų naudą, skirtingai nuo kitų, kurios daro žalą

[Kaštonas]

Kas labiausiai patiko šioje knygoje?

[kukulis]

Gana seniai skaičiau jau. Labiausiai patiko idėja, kad žmonės patys renkasi pragarą. Ir kad dangus "per kietas" dvasiškai nupuolusiems.
Tuo tarpu visuomenėje vyrauja atvirkščias požiūris "pragaras - kietiems, dangus - mėmėms".

[Kaštonas]

Man kažkodėl isimintiniausia sceną su moterimi, kuri visaip kaip reikalauja grąžinti jos nuosavybei priklausanti vyrą.
O. Dabar dar ir motinos sceną prisiminiau. "aš geriau žinau ko mano vaikui reik"