Mikelandželas. Siksto koplyčios freskų gimimo istorija.

[Silvija]

Garsusis XVI a. italų menininkas, florencijietis Mikelandželas Buonarotis (Michelangelo Buonarroti; 1475-1564) pasižymėjo tuo, kad skirtingai nei jo pirmtakui Leonardui da Vinčiui, kuriam žmogus buvo tik viena iš daugelio jį žavėjusių paslapčių, Mikelandželui ji buvo pagrindinė, į kurią jis gilinosi kryptingai ir troško iki galo ją atskleisti. Jis nesitenkino mokymusi anatomijos iš antrinio šaltinio, bet pats atliko lavonų skrodimus, darė modelių studijas, kol žmogaus figūroje, regis, jam nebeliko jokių paslapčių. Greitai nebeliko nei vienos pozos ar judesio, kurio jis negalėtų nupiešti. Mikelandželas turėjo ypatingą susikaupimop galią ir gerą atmintį, sunkumai, atrodo, jį kaip tik ir traukė.

Sykį popiežius Julijus II panoro, kad Mikelandželas atvyktų į Romą ir pastatytų mauzoliejų, vertą vyriausiojo krikščionių valdytojo. Menininkas apsidžiaugė galimybe dirbti žmogui, turėjusiam ir pinigų, ir noro vykdyti drąsiausius sumanymus. Gavęs popiežiaus leidimą, jis tuoj pat iškeliavo į žymiuosius Kararos marmuro karjeru parinkti didžiulių luitų, iš kurių turėjo iškalti milžinišką mauzoliejų. Jaunąjį menininką sužavėjo tos marmuro uolos, kurios, regis, tik ir laukė jo kalto, kad pavirstų skulptūromis, kurių dar pasaulis nebuvo regėjęs.

Daugiau kaip šešis mėnesius jis praleido karjere – pirko, rinkosi ir atmetinėjo, o jo galvoje knibždėte knibždėjo sumanymų. Jis norėjo išvaduoti akmenyse glūdinčias skulptūras. Bet grįžęs ir pradėjęs darbą pamatė, kad popiežiaus entuziazmas vykdyti šį didingą projektą gerokai išblėso. Dabar mes žinome, kad pagrindinė jo pasimetimo priežastis buvo ta, kad popiežiaus kapo planas kirtosi su kitu, jo širdžiai brangesniu, naujos Šv. Petro bazilikos planu. Mauzoliejus iš pradžių buvo skirtas senajai Šv. Petro bažnyčiai, bet jei ji bus nugriauta, tai kur stovės mauzoliejus? Be galo nusivylusį Mikelandželą apniko įvairūs įtarimai. Jis nujautė intrigas ir net bijojo, kad jo konkurentai, o visų labiausiai Bramantė, naujosios Šv. Petro bazilikos architektas, nori jį nunuodyti. Baimės ir įtūžio pagautas, Mikelandželas išvyko iš Romos į Florenciją ir parašė popiežiui įžeidžiamą  laišką, kuriame pasakė, kad jei jis esąs reikalingas, tai popiežius galįs atvykti ir jį susirasti.

Visų nuostabiausia, kad popiežius nesupyko, bet pradėjo derybas su Frorencijos miesto galva, kad tas įtikintų jaunąjį kulptorių grįžti. Regis, abi pusės sutiko, kad šio jauno menininko planai ir veiksmai yra tokie pat svarbūs, kaip ir kiti subtilūs valstybės reikalai.

Kai Mikelandželas grįžo į Romą, jį privertė priimti kitą užsakymą. Vatikane buvo koplyčia, pastatydinta popiežiaus Siksto IV, todėl ir vadinama Siksto koplyčia. Jos sienos jau buvo ištapytos garsiausių ankstesnės kartos dailininkų: Botičelio, Girlandajo ir kitų. Tačiau koplyčios skliautas tebebuvo tuščias. Mikelandželui buvo pasiūlyta jį ištapyti. Dailininkas kaip įmanydamas stengėsi šito užsakymo išvengti. Tvirtino esąs ne tapytojas, o skulptorius. Jis buvo įsitikinęs, kad tik per priešų intrigas jam kliuvo šis nedėkingas užsakymas. Tačiau popiežius neketino nusileisti, ir dailininkas ėmėsi kuklaus sumanymo – nišose pavaizduoti dvylika apaštalų; šiam planui įgyvendinti pradėjo samdyti tapytojus pagalbininkus. Tačiau staiga jis užsisklendė koplyčioje ir nieko nė artyn neprisileisdamas ėmėsi darbo. Nuo tos akimirkos, kai žmonės išvydo šį kūrinį, jis iki šiol ,,žavi visą pasaulį".


http://www.vatican.va/various/cappelle/sistina_vr/index.html
(3D nuotrauką galima apžiūrėti vartant ją pelės pagalba ir išnaudojant "+" bei "-" funkcijas)


Paprastam mirtingajam sunku suvokti, kaip žmogus galėjo padaryti tai, ką padarė Mikelandželas, ketverius metus vienas dirbęs ant pastolių popiežiaus koplyčioje. Jau vien fizinio darbo sąnaudos, kurių prireikė tą milžinišką freską nutapyti ant lubų, - visoms scenoms paruošti kruopščius eskizus, paskui perkelti juos ant tinko – atrodo visai neįtikėtinas dalykas. Mikelandželas turėjo gulėti ant nugaros ir tapyti užvertęs galvą. Jis taip įprato prie šios pozos, kad ir gavęs laišką, skaitydavo jį atsilošęs ir užvertęs galvą. Tačiau vieni niekai yra fizinės pastangos žmogaus, be jokio pagalbininko ištapiusio šią didžiulę erdvę, palyginti su intelektualiniu ir meniniu dailininko laimėjimu. Neišsenkamas išradingumas, be galo kruopštus kiekvienos detalės nutapymas ir visų svarbiausia – didybė tų vizijų, kurias Mikelandželas atskleidė visiems po jo gyvenusiems, suteikė žmonijai visai naują supratimą apie genijaus galią.

Dažnai matome reprodukuotus šio darbo fragmentus, bet niekada negalime į valias atsižiūrėti. Kita vertus, net ir visos reprodukcijos, kurias tik galime rasti, drauge sudėtos negali perteikti visumos, kurią išvystame, įžengę į koplyčią. Koplyčia primena erdvią ir  aukštą, lėkštais skliautais susirinkimų salę. Aukštai ant sienų matome Mozės ir Kristaus gyvenimo epizodus, pavaizduotus tradicine Mikelandželo pirmtakų maniera. Tačiau pažvelgę aukštyn išvystame tarsi kitą pasaulį. Tai jau ne žmogaus mastelių pasaulis. Skliautuose, kylančiuose virš penkių abiejose koplyčios pusėse esančių langų, jis išdėstė milžiniškus Senojo Testamento pranašus, kalbėjusius žydams apie ateisiantį Mesiją, ir sibiles, kurios, pasak tradicinio įsitikinimo, pranašavo pagonims Kristaus atėjimą. Jis pavaizdavo juos sėdinčius – stiprius vyrus ir moteris, giliai paskendusius smintyse, skaitančius, rašančius, besiginčijančius ar tiesiog įsiklausiusius į savo vidinį balsą.

Tarp šių didesnių nei žmogaus ūgio figūrų eilių jis nutapė pasaulio sukūrimą ir Nojaus tvaną. Tačiau ši sudėtinga užduotis tarsi dar nepasotino jo troškimo kurti vis naujus ir naujus vaizdus, ir tarpus tarp  šių kompozicijų jis užpildė stulbinančia gausybe kitų figūrų: vienos jų panašios į skulptūras, kitos atrodo lyg gyvi dieviško grožio jaunuoliai, laikantys juostas arba medalionus, ant kurių pavaizduotosdar kitos istorijos. Skliautuose ir tuoj po jais jis nutapė ilgą virtinę vyrų ir moterų, įvairių įvairiausių tipų – tai Biblijoje vardijami Kristaus protėviai.

Kai matome šią gausybę figūrų, reprodukuotų dalimis, mums gali pasirodyti, kad visos lubos yra perkrautos ir neharmoningos. Todėl dar labiau nustembame, kai įžengę į Siksto koplyčią išvystame, koks paprastas ir haroningas yra lubų piešinys, kai žiūrime į jį kaip į nuostabią dekoraciją, ir kokia aiški visumos kompozicija. Kai devintajame šio amžiaus dešimtmetyje nuo freskos buvo nuvalyti stori sluoksniai žvakių suodžių bei dulkių apnašų, pasirodė jos ryškios ir šviečiančios spalvos – ir tokios buvo būtinos, kad galima būtų matyti pro keletą siaurų langelių apšviestos koplyčios lubas.

Be galo didelį virtuoziškumą Mikelandželas parodė kompozicijos centrą sudarančių Biblijos temų traktuote. Čia matome Dievą Tėvą, galingais gestais keliantį augalus, dangaus kūnus, gyvūniją ir žmogų. Vargu ar perdėtume sakydami, kad Dievo Tėvo paveikslas, iš kartos į kartą keliavęs žmonių sąmonėje, buvo tiesiogiai ar netiesiogiai suformuotas tų vizijų, kurias Mikelandželas perteikė pasaulio sukūrimo scenoje.

Turbūt žymiausias ir įspūdingiausias yra Adomo sukūrimas, pavaizduotas viename didžiųjų plotų. Šioje kompozicijoje nėra nieko, kas nukreiptų dėmesį nuo pagrindinės temos. Adomas, stamantrus ir gražus jaunuolis, kaip ir dera pirmam žmogui, guli ant žemės; iš kitos pusės artėja angelų skraidinamas Dievas Tėvas, ir jie visi apsigaubę plačiu, didingu, vėjo išpūstu nelyginant burės apsiaustu, su kuriuo Dievas greitai ir lengvai sklendžia erdve. Ir kai Jis ištiesia ranką, net nepaliesdamas Adomo piršto, mes beveik pamatome, kaip pirmasis žmogus pabunda iš gilaus miego ir žvelgia į tėvišką Kūrėjo veidą. Tai, kaip Mikelandželas šį Dievo rankos prisilietimą paverčia paveikslo centru ir kaip lengvame, bet kupiname jėgos sukūrimo geste įkūnija visagalybės idėją, yra vienas didžiausių meno stebuklų.

Parengta pagal E. H. Gombrich ,,Meno istoriją", Alma Littera, Vilnius 1997

[Egidija]

Apie Mikelandželą galima pridurti, kad šianien visur yra naudojama jo "Paskutinės vakarienės" paveiklslo kopija, o ne Leonardo Da Vinči, nors pastarasis pirmasis ją tapė, bet nepabaigė