ANDRÉ DAIGNEAULT
NETOBULUMO KELIAS
Apgręžtos kopėčios
Šventumo kopėčios yra apgręžtos, jos yra nukreiptos i apačią, leidžiasi vis gilyn i tas niekybęs ir mažybęs gelmes. Tobulumą galbūt isivaizdavome kaip pažanga arba kopimą aukštyn, bet tas kopimas, musu valios padarinys, kaip tik butu krikščioniškojo šventumo priešingybė, nes nepastebimai galėtu tapti musu kopimu. Galėtume klaidingai patikti, kad mūsų gera valia pajėgia mus padaryti šventus, ir pamiršti Jėzaus žodžius:
,,Be Manes jus nieko negalite padaryti".
Niekada pakankamai giliai Mes nesuvokime, kiek galime save patenkinti, ir kiek dvasine puikybė nepastebimai skatina mus norėti šventuma kurti savo pačiu jėgomis. Mums reikia nužengti i pačia musu niekybės nakties giluma, kad tušti ir neturtingi imtume šaukti kaip varguoliai. Mums reikia pasirinkti kelia žemyn. Palaiminta toji musu dvasinės kelionės valanda, kai subyra visos musu žmogiškos paspirtys.
Kaip sakydavo tėvas Molinié ,,Niekada nesame pakankamai dugne, o musu malda turi ištrykšti iš mūsų sielvarto gelmės"
Koki kelia pasirinko Jėzus? Ar tai nėra kelias vedantis žemyn?
Leidžiasi vis žemiau. Nužengia iš dangaus i Betliejaus prakartą. Evangelija sako, kad Jėzus, surastas Jeruzalės Šventykloje, nusileido su Marija ir Juozapu . i Nazareta, i tamsa ir tyla. Kalbėdamas apie Jėzaus nusileidimą, Karolis Fuko šaukia:
Per visa savo gyvenimą Jis tik leisdavosi žemyn. Nusileido isikunydamas; nusileido tapdamas kudikiu, nusileido paklusdamas, pasidarydamas beturtis, apleistas, persekiojamas, kenčiantis.
Nusileido, užimdamas paskutine vieta. Koki kelia pasirinko Jėzus? Ar tai nėra kelias vedantis žemyn?
Šventasis Augustinas pastebi, kad apaštalai, trokšdami pirmųjų vietų karalystėje, norėjo dalyvauti Kristaus didybėje, nedalyvaudami Jo nusileidime nusižeminant. Pasak Kryžiaus Jono, Piktojo paspęstos pinklės yra tai, kad mes norime pakilti ir save išaukštinti, o ne pasirinkti nusižeminimo kelia. Šventasis Kryžiaus Jonas sako:
Dievo tikrojo veikimo ypatybė ta, kad Jis siela kartu ir pažemina, ir išaukština. Tame kelyje žemintis reiškia kilti, o kilti reiškia nusižeminti. (Tamsioji naktis II,18,2).
Jean Vanier rašo:
Laikui bėgant, vis tvirčiau ir tvirčiau įsitikinu, kaip sunku buti autoritetingam bendruomenėje. Labai greitai atsiranda noras įsakinėti,
nes esi gerbiamas, nes manai, kad kiti turi tavimi žavėtis, ar papraščiausiai nori puikuotis. Kiekviename mūsu snaudžia mažas
tironas, trokštas pasiglemžti valdžią ir garbę. Jis nerimsta, nori viešpatauti, kontroliuoti, būti aukštesnis. Tada bijoma nors ir
mažiausios kritikos, bet kokios kontrolės, noris visada būti teisiam (kartais net Dievo vardu), todėl kišamasi i visas sritis, mėginama
daryti visa įmanoma, nuolat įsakinėjama, su baime saugomas autoritetas. Galvojama, kad kiti nesugeba igyvendinti geru sprendimu.
Neleidžiama jokia laisvė, galinti pakenkti autoritetui, nebent toji laisvė autoriteto galėtu kokiu nors būdu būti valdoma.
Tuomet norima nedelsiant įgyvendinti savas idėjas, o bendruomene pavesti ,,mūsų" dalyku ,,mūsų" projektu. [...] O krikšcionys neretai
šiuos blogus siekius slepia po dorybių kauke, neva visa tai daroma dėl gėrio. Nėra nieko baisesnio už religijos kauke dangstoma tironija".22 Knygoje apie Apaštalu Darbus Divo Barsotti mus sako, kad valdžios ir sėkmės siekimas galėtu suklastoti dialogą. Jis rašo apie Simona Maga:
Tad kas gali atskirti, kas gera ir kas bloga? Simonas žavėjo prastuolius, liaudis juo gėrėjosi. Tad kaip skirti? Manau, kad tie, kurie
darbuojasi tikrai savo broliu labui, nesiekia sau jokios garbės, kiti atvirkščiai, jos ieško. Simonas pripažįsta Jėzų, kurio vardu Pilypas
daro stebuklus. Tekste net kalbama apie tai, kad jis įtikėjo ir priima krikštą. (Apd 8,13). Tačiau koks abejotinas yra tas atsivertimas, kurio
dėka jis nori gauti daugiau galios, idant padidintu savo sėkmę! Simonas netarnavo kitiems ir nesiekė jų išganymo, jis ketino Dievu
pasinaudoti savo sėkmei, pasitarnauti Juo savo tuštybei. Norėjo valdžios. Norėjo net isigyti Dvylikos valdžios ir manė, kad viską
galima gauti už pinigus.23 Ar pavyzdžiu čia negali mums būti slaptos draugijos, kurios savo nariams aukoja didybe, pinigus ir valdžia, kad užgniaužtu ar net sunaikintu savo sąžine? Esama tokiu, kurie galėtu parduoti savo siela, kad tik isigytu valdžia šiame pasaulyje.
Nėra tikro džiaugsmo be nusiraminimo ir tikro širdies neturto. Mums tai puikiai parodė Pranciškus Asyžietis savo Kūrinijos Giesme, pats
būdamas visiškai apiplėštas. ...
Per dažnai šventumo siekimą įsivaizdavome kaip kopima i kalną, nuolatine pažangą ar kilimą aukštyn i tobulumo viršunes; kaip savo pastangų ir valios vaisių. Dėl tokio šventumo įvaizdžio privilegijuotais laikomi stiprūs, dorybingi, tvirtos valios žmonės, ir manoma, kad žmogus vien tik savo gera valia ir didžiadvasiškumu gali tapti šventas. Kristaus siūlomas šventumas nepriklauso natūraliai tvarkai, tai
šventumas, priimamas mūsų varge. Kristus atėjo pas nusidėjėlius ir silpnuosius, o ne pas galiūnus ir gerai gyvenančius. Kai kurie turi natūralių dorybių, bet norėdami pasiekti šventumą, visada turės baimintis to, ką galima pavadinti tvirtųjų ir išpuikusiųjų drąsa.
Vis dėlto, valia ir askeze paremto žmogiško tobulumo schema veda griežtai priešinga linkme nei kelias šventumo, kurį mums siūlo Jėzus
Evangelijoje. ,,Greit lipk žemyn!" (Lk 19,5) sako Zachiejui, kad mums parodytų teisinga kelią, kuriuo negalima eiti, nesutinkant leistis žemyn. Aišku, kad Jėzus nepasiūlė tobulumo kopėčių, kuriu skersiniais reikėtu kopti paeiliui, kad pagaliau galėtume pasiekti Dievą pačiame viršuje. Jis pasiūlė kelią besileidžianti žemyn, vedanti i nusižeminimo gelmes. ,,Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas" (Lk 14,11).
Nėra tikro šventumo be nusižeminimo, be to nužengimo i mūsų vargo
gelmę. Jeigu nenorime leistis keliu žemyn ir būti pažeminti drauge su
pažemintu Kristumi, Dievas pasitrauks, nueis i patvorius ieškoti varguolių
ir padarys juos šventus.
Visa tai nėra lengva, o asmuo, kenčiantis dėl savo temperamento ir silpnumo jaučiasi esas toli nuo Dievo ir žmoniu atstumtas. O juk būtent visokiuose priešingumuose įsigyjame nuolankumo ir Viešpats leidžia taip sunkiai bandyti, kad mus pašventintu. ,,Naudinga man pakentėti", (Ps 118,71). Jusliu išgryninimas moko kantrybės; tai kantrybė padaro, kad Jobas, netekęs visu savo turtu ir sunkiai susirgęs, sako: ,,Viešpats davė, Viešpats atėmė! Tebūna pašlovintas Viešpaties vardas!".Nusileisdami i pačia mūsų skurdo gelmę, kartais ajuntame, kad viskas prarasta, jaučiamės vieniši ir apleisti. Tvas Garrigou-Lagrange (Garigu-Lagranž) aiškina, kas gali atsitikti tos išgryninančios nakties dykumoje.
Priešiškumai, pasitaikantys tuo dvasinio gyvenimo tarpsniu yra juo labiau nemalonus, kad patiriami ne iš blogu žmonių, bet geru, ypač
broliu ir draugu, iš tu, kuriems esame labiausiai atsidavę. Kartais priešiškumai pasireiškia iš geru žmoniu, ir tai yra ypač skaudu, nes
tas, kuris yra tuo būdu bandomas, svarsto, ar tie, kurie ji kamuoja,nėra teisus...Akivaizdu, kad iš broliu ar draugu patiriamas
persekiojimas yra nepaprasti skaudus, nes buvome prie jų labiau prisirišę ir jiems daug gera padare. Tokia išdavyste yra sunkiausia
iškęsti ir gali pasireikšti pagunda juos plusti. 48
Ne vien tik vienuoliai ir vienuolis išgyvena tokias naktis. Vargšai ir pažeisti, klystancia širdimi, trapia psichika žmons taip pat išgyvena ši
išgryninima tuo skaudžiu nusileidimu, kuri patiria savo varge ir savo žaizdose. Svarbu, kad nepaisydami vargo pasakytume Dievui ,,taip". Ramus žmogus ir pažeistos psichikos varguolis – abu turi pereiti prie visiško savęs išsižadėjimo, stengdamiesi nenusivilti ir nemaištauti.
Karta mažoje gatvelėje prie šiukšlyno sutikau maždaug dvidešimt penkerių metu jaunuoli. Jis buvo naudojęs heroiną, tapo benamiu valkata; jaut, suprato, kad viska paleido vėjais, kad yra vertas paniekos, kad yra pačiame dugne; staiga sušukęs iš pačios savo kančios gelmės, kreipėsi i savo vaikystės Kristų, apie kuri jam pasakodavo močiutė. Ta akimirką Kristus isiveržė i jo gyvenimą. Ir ko neiveikė jokios terapijos, tai padarė Kristaus malonė pačiame jo nuopuolio dugne. ,,Kas nusižemina, bus išaukštintas". Išgyvendamas dvasios naktį, veiklus krikščionis, vienuolė, kunigas ar vyskupas, gal tu kada nors pasijusti toks vargšas, kaip tas gatvėje šaukiantis žmogus, ir patirti Kristaus isiveržimą i jo vargą. Būti draugu atstumtam, apšmeižtam, jaustis ,,paniekos objektu" ir matyti, kaip visos menamos dorybės subyra – tai pažeminimo kelias, vedantis i Šviesa. Tikras vaisingas apaštalavimas pradžioje turi pereiti per kryžių. ,,Pasiuntinys ne didesnis už savo siuntėja" (Jn 13,16). Jeigu Jėzus išgano pasauli, o po savo skaudžios kančios prisikelia, apaštalas negali ieškoti kito kelio. Tamsos valandos jam skelbia pergale, ne žlugimą; patvirtina, kad Dievas yra su Juo, kad Dievas jo neapleido būtent dl to, kad veda ji tuo pačiu keliu žemyn, kuriuo nuėjo Jo Sūnus, Žemiausiasis.
Pačiame dugne žaizda pavirsta šviesa, o sielos žaizdos tampa meilės žaizdomis.
Taip, kaip Lozoriaus istorijoje. Jėzus palaukė, kol jo draugo kūnas pradės gesti, tada atėjo ir ji stebuklingai prikėlė. Jeigu Jis būtu atėjęs prieš
savo draugo mirti, kaip prašė mokiniai, Lozoriaus pagydymas atrodytu visai paprastai. Jei Jėzus jį būtų prikėlęs tuoj po mirties, kai kas galėtu
sakyti, jog jis dar nebuvo miręs, tik miegojo arba tai buvo letargas. Dievas dažnai veikia tada, kai jau būname priėję galą. Nelaimė dažnai
sudaro progą malonei veikti mūsų neturte. Nelaimė leidžia mums pastebėti mūsų ribotumą. Iškelia aikštėn tikras mūsų motyvacijas, o jos tikrai nebuvo tokios kilnios, kaip mums atrodė.
Reikia mirti drauge su Jėzumi.
Svarbu, kad mes sugyventume su tuo, kuo esame, kad tai suvoktume ir sutiktume su savo sunkumais, nes
antraip sumanytume sau tokius kilnius idealus, kokių niekada negalėtume pasiekti.
Jėzaus mokinys yra pašauktas ne dorybei, bet šventumui, o šventumas nėra siekimas žmogiško tobulumo, kurį galėtum įgyti savo pastangomis ir savo didžiadvasiškumu. Todėl vidinio gyvenimo mokytojai ,,tobulumo siekimą laiko demonišku narcizmu ir nuolat ji smerkia kaip spąstus religinėje srityje.
,,Vesk čionai visus vargšus" (Lk 14, 21)
Ar Jėzus Evangelijoje nesako, jog paskutiniai bus pirmieji? Ir ar nesukviečia visų labiausiai skurstančių ir sužeistų i mene, kurioje vyksta
vestuvių puota?
Keldamas pietus ar vakarienę, nekviesk nei savo draugų, nei brolių, nei giminaičių, nei turtingų kaimynų, kad kartais jie savo ruožtu
nepakviestų tavęs ir tau nebūtų atlyginta. Rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų, tai būsi palaimintas, nes
jie neturi kuo atsilyginti. (Lk 14, 12-14)
Tad kodėl šventumas turėtų būti skiriamas tik ,,tobuliesiems", ,,teisiesiems", ,,dorybingiesiems"? Juk – Evangelija tai aiškiai parodo -
puota pirmiausia skiriama vargšams ir paliegėliams, o ne turtingiems kaimynams.
Dievo Motina Magnificat giesmėje sako, kad Dievas pašalino iš sostų, tuos, kurie patys užlipo ant savo netikros dorybės pjedestalo ir laiko save galiūnais, gebančiais daryti didžius dalykus savo pačių jėgomis. Ir ką Jis padarė? Išėjo ieškoti mažutėlių, pažemintų, nuolankių, vargšų, sužeistų, ir juos išaukštino.
Ar čia viską keli tiesiai iš knygos, ar dar pridedi ir savo pamąstymus?
Nori šios knygos?
Noriu, bet tavo anos duotos niekaip neperskaitau.. nežinau kaip čia gaunasi, anksčiau daug storesnę Ratzingerio knygą esu perskaitęs, o dabar kažkoks nuvargimas atsirado ::)
Būna ir man, kad kai kurios nesiskaito. (pvz Šv.M. Faustina Kovalska)
Citata iš: Kaštonas lapkričio 03, 2015, 18:39:07
Nori šios knygos?
Kaštone, o ši knyga yra išversta į lietuvių kalbą? Ar Tu pats verti į lietuvių kalbą šią knygą?
Taip ji išversta į lietuvių kalbą.
Originalo antraštė
Le chemin de l'imperfection. La sainteté des pauvres
© Médiaspaul 2010 (Anne Sigier) 2000
3965, boul Henri- Bourassa Est, Montréal, QC, HIH ILI (Canada)
Citata iš: Kaštonas lapkričio 04, 2015, 08:58:55
Taip ji išversta į lietuvių kalbą.
Originalo antraštė
Le chemin de l'imperfection. La sainteté des pauvres
© Médiaspaul 2010 (Anne Sigier) 2000
3965, boul Henri- Bourassa Est, Montréal, QC, HIH ILI (Canada)
O kokia leidykla išleido tą knygą? Ar dar neišleido, o tik ruošiasi išleisti?
Manau, kad nesiruošia jos išleisti.
Citata iš: Kaštonas lapkričio 04, 2015, 09:46:55
Manau, kad nesiruošia jos išleisti.
Tai ko taip? Pinigų knygos išleidimui nėra? Ar knygoje pastebėta doktrininių klaidų? ::)
Nori finansuoti knygos leidimą?
Kiek supratau ne visiems ta knyga skirta.
Dažnai pakanka vieno šventojo arba vienos šventosios, kad pasikeistu situacija, kuri atrodo beviltiška. Šventasis Jonas Marija Vianney, vargšas kaimo klebonas Arse, neišprusęs ir nežinomas, gyvenantis tamsiame kaime, pritraukė nesuskaičiuojamas minias net iš tolimu kraštu; su juo susitikę atsiversdavo didžiausi nusidėjėliai, drungni pasidarydavo uolesni ir daug sielų ėmė siekti šventumo. Ka jis padarė, kad ,,laimėtu sėkmę"?
Arse nebuvo jokiu materialių idomybių, jokios didelės organizacijos ir tikriausiai labai nedaug ,,susirinkimu". Šventasis Arso klebonas tikėjo savo kunigyste. Jam buvo gana mylėti Jėzų visa savo širdimi, jis leido Jėzui jame gyventi; norėjo tik būti šventas, skelbti Evangelija, visiems patarnauti, teikti susitaikinimo sakramentą ir aukoti eucharistine auka. O kai viena Paryžiaus intelektualą paklaus, ką jisai matė Arse, jis atsakė:
,,Mačiau Dieva žmoguje!". Viskas pasakyta. Šiuolaikinis žmogus jaučiasi stiprus savo protu, mokslu ir pažanga.
Net būdami krikšcionys, Bažnyčios vaikai, per daug tikime žmogišku priemonių ir savo išminties galia. Esame panašus i biblinius Filistinus,
kurie gyrėsi turi savo eilėse galiuną Galijota su visais jo ginklais. Norėdami pakeisti širdis ir beviltiškas situacijas, jau nepakankamai tvirtai
tikime antgamtinėmis priemonėmis, vidine bei žodine malda ir auka,
Nužengti naktin Ar vargšė moteris, alkoholiko žmona, jau trisdešimt metų kenčianti įvairiausius sunkius dvasios išmėginimus, bet nuolat atleidžianti ir vaikų prieš tėvą nenustatanti, triukšme išgyvenanti širdies maldą, kaip šauksmą naktyje ,,Jėzau, pasigailėk!" – ar ta moteris nėra mažajame vargšų šventumo kelyje? Ar ji neišgyvena tokių pačių naktų, kaip karmelitė ar mistikai? Pasaulio akyse nusileidus į pačią kopėčių apačią, visų pajuokiama, nesuprasta; išgyvena, pati to nenutuokdama, šv. Kryžiaus Jono tamsiąsias naktis. Mano, kad yra toli nuo Dievo, pačiame dugne, labai toli nuo tų didžiųjų sielų, esančių viršuje, pro kurias kartais praeina ir kurios taip gražiai kalba apie dvasinį gyvenimą. Šventasis kryžiaus Jonas mums sako: Kūno nakties sausra ir tamsa atneša sielai dar vieną naudą – dvasios nusižeminimą, puikybės nuodėmės priešybę. Iš savęs pažinimo kylantis nusižeminimas nuvalo sielą nuo visų išdidumo sąlygojamų trūkumų, kuriuos ji turėjo sėkmės metais. Nes būdama išdžiūvusi ir vargšė, jau net nebepagalvoja esanti geresnė ir pranašesnė už kitus, kaip atsitikdavo anksčiau. [...] Ji temato dabar vien savąjį menkumą, trukdantį domėtis kitų netobulumais" (Tamsioji naktis, I, 12, 7-8). Pasaulio pagarbą ir garbę laikyti nieku Šventoji Teresė Avilietė mąsto taip pat: [Reikia] abejingai pakęsti blogas kalbas apie save, netgi džiaugtis jomis labiau, negu girdint gerus atsiliepimus. Reikia paniekinti garbę, reikia išsilaisvinti iš giminių [...] Kiekvienas, kas nori žengti pirmyn, bet jaučia savo polinkį į garbėtrošką, neturi sustoti pailsėti, kol galutinai nugalės šią kliūtį.
Kaip galima būtų gauti šią knygą pasiskaityti?
Labas.
Gal, kažkas turėtu duoti ją pasiskaityti?
",,Kokia tai laimė — sako Origenas — kai išpažįstu, jog esu skurdžius. Dievas mane išklauso ir siunčia man Išlaisvintoją". Vienintelis priešnuodis puikybei yra nusižeminimas. Tik Dievas yra nusižeminęs: Tas, kuris ,,būdamas Dievas, apiplėšė pats save ir nusižemino" (plg. FiI 2,6-8). Turime suprasti, kad nėra kito kelio Dievo ieškoti ir ji rasti, kaip tik kelias nusižeminimo, kuris suminkština puikybės ir savimeilės sukietintą širdį ir paverčia ją vaiko širdimi. ,,Šlovinu Tave, Tėve, kad tai apreiškei mažutėliams" (plg. Mt 11,25). "
"Vargšas turi mistišką jėgą: būdamas silpnas, jis gali paliesti užkietintas širdis ir pažadinti jose paslėptus gyvojo vandens šaltinius.. Tai kaip vaikiška rankelė, kurios mes visiškai nesibaiminame, kai ji slysta nepaisant mūsų egoizmo užtvaru kalėjimo grotas. Vaikelis atrakina visus užraktus. Išleidžia mus į laisvę. O už to vaikelio slepiasi Dievas."
LAISVĖS BAIMĖ
Galima pastebėti, kad atsiranda grupių ar bendruomenių su bemaž karine disciplina, su autoritariniu formacijos stiliumi, idant, kaip patys sako, pasiektų didesnį apaštalavimo veiksmingumą. Būtų galima klausti, kodėl kai kur tarp krikščionių tokia veikla dabar yra taip populiari. Argi evangelinė laisvė baugintų, ir kai kurie žmonės norėtų paaukoti savo laisvę kažkam panašiam į šeimą, kažkam, kas jiems nurodinės, kaip reikia elgtis? Kai kurie labiau norėtų infantiliškai paklusti kokiai nors tvirtai asmenybei, negu pačiam paimti save į rankas ir nevengti galimybės suklysti. Tiems, kurie per daug kalba apie Evangeliją kaip apie Gerąją Naujieną, kuri padaro mus laisvus, norėtume pakartoti Didžiojo Inkvizitoriaus žodžius.
Iš esmės bijome Kristaus laisvės, leidžiame laiką ribodami savo laisvę, siekdami vienodumo, kuris parodijuoja vienybę, nes vienybė yra išgyvenama įvairovėje. Ar tikrai supratome Šventosios Dvasios laisvę, evangelinę laisvę, tą laisvę, kurią mums norėjo atnešti Vatikano II Susirinkimas, sugrįždamas prie tyriausios evangelinės tradicijos? Ne, mus tai piktina ir leidžiame laiką ,,programuodami" ir ,,restrukturuodami", kad Šventoji Dvasia netrukdytų mums kurti mūsų planus. Kodėl taip daug žmonių paklūsta pagundai eiti į sektas arba į sektantiškas grupes? Ar ne dėl to, kad bijo laisvės, ypaČ savo laisvės? Iš esmės norėtume ,,sudėstyti Evangeliją" savaip arba pasakyti, kaip Didysis Inkvizitorius: ,,Įtikinsime juos, kad tik tada bus laisvi, kai išsižadės savo laisvės, kai atiduos ją mums, mums paklus".
Ar atskleidėme tikrąjį Dievo veidą?
Tikrasis Dievo veidas yra veidas vaiko, kuris negali gintis, nes yra visiškai beginklis kaip Avinėlis, vedamas į skerdyklą. Dievas yra vargšas, visiškai apiplėštas, begalinis trapumas, kuris ištiesia į mus rankas, kad mus priimtų ir kad mes Jį priimtume kaip visa silpnybę, beginklę ir nuginkluojančią.
Būtent tai yra tikrasis Dievo-Meilės veidas, kurį apreikšti turi Bažnyčia ir krikščionys. Per daug gerai šiandien žinome, kaip daug žmonių atstumia Dievą, tačiau atstumia ne tikrą Dievą, o suklastotą paveikslą, kurį jiems parodėme. Esame atsakingi už tikrą Dievo paveikslą. Gražiausias Dievo veidas pasirodo plaunant kojas. Jėzus ant kelių prieš savo mokinius — tai evangelijos širdis. Dievo visagalybė pasireiškia nužengimu žemiausiai. Jėzus klūpi, yra žemiau nei mes, yra prie mūsų kojų.
Atskleisti tikrąjį Dievo veidą, tai patikėti, kad Dievas užima paskutinę vieta ir kad galime prie Jo prisijungti tiktai einant keliu žemyn ir atsiklaupę mazgodami kojas. Būtent tokį Dievo veidą turime dabar apreikšti pasauliui.
Citata iš: Kaštonas liepos 12, 2016, 02:53:27
Tik Dievas yra nusižeminęs: Tas, kuris ,,būdamas Dievas, apiplėšė pats save ir nusižemino" (plg. FiI 2,6-8). Turime suprasti, kad nėra kito kelio Dievo ieškoti ir ji rasti, kaip tik kelias nusižeminimo, kuris suminkština puikybės ir savimeilės sukietintą širdį ir paverčia ją vaiko širdimi. ,,Šlovinu Tave, Tėve, kad tai apreiškei mažutėliams" (plg. Mt 11,25). "
:thumbup:
sakoma, kad seneliai dažnai suvaikėja...
Todėl Švč. Mergelės Marijos pavyzdys ir yra toks vertingas mūsų gyvenimuose, nes nusižeminimas ir nuolankumas lydėjo visą Jos gyvenimą.
Jėzaus mokinys yra pašauktas ne dorybei, bet šventumui, o šventumas nėra siekimas žmogiško tobulumo, kuri galėtum įgyti savo pastangomis ir savo didžiadvasiškumu. Todėl vidinio gyvenimo mokytojai ,,tobulumo siekimą laiko demonišku narcizmu ir nuolat jį smerkia kaip spastus religinėje srityje.
,,Vesk čionai visus vargšus" (Lk 14, 21) Ar Jėzus Evangelijoje nesako, jog paskutiniai bus pirmieji? Ir ar nesukviečia visu labiausiai skurstančių ir sužeistų i mene, kurioje vyksta vestuvių puota?
Keldamas pietus ar vakariene, nekviesk nei savo draugu, nei broliu, nei giminaičių, nei turtingu kaimynų, kad kartais jie savo ruožtu
nepakviestu tavęs ir tau nebūtu atlyginta. Rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų, tai busi palaimintas, nes
jie neturi kuo atsilyginti. (Lk 14, 12-14)
Tad kodėl šventumas turėtų būti skiriamas tik ,,tobuliesiems", ,,teisiesiems", ,,dorybingiesiems"? Juk – Evangelija tai aiškiai parodo -
puota pirmiausia skiriama vargšams ir paliegėliams, o ne turtingiems kaimynams.
Dievo Motina Magnificat giesmėje sako, kad Dievas pašalino iš sostu, tuos, kurie patys užlipo ant savo netikros dorybės pjedestalo ir laiko save galiūnais, gebančiais daryti didžius dalykus savo pačių jėgomis. Ir ką Jis padarė? Išėjo ieškoti mažutėlių, pažemintų, nuolankių, vargšų, sužeistų, ir juos išaukštino.
Sudaužyti savo atvaizdą
Šiandien viskas tampa vaizdiniu ir apgaule. Svarbiau yra ,,atrodyti"
negu ,,būti". Prisiminkime Adomą iš Pradžios Knygos. ,,Būsite kaip Dievas", vadinasi, būsite kaip tie, kurie Dievą suplaka su savo visagalybės svajonėmis.
Jėzus atmetė pagundą būti kaip dievas, ir neapsimetė, kad yra žmogus. Sutiko nužengti žemyn savo žmogystėje, silpnas ir sužeidžiamas.
Pamesti savo iliuzijas
Kol mūsų dvasinis gyvenimas atrodo mums tarsi kilimas aukštyn
sugniaužtomis kumštimis, toli mums iki šventumo. Mat norėdami laimėti šventumą, kaip gerasis plėšikas, kuris gavo jį veltui ant kryžiaus, turime nulipti ir prarasti visas savo tariamas dorybes. Nulipdami turime patirti, jog natūralus mūsų ,,tobulumo" didžiadvasiškumas yra tik smėlio sauja. Visa, ką ant to statome, vieną dieną subyrės. Kol mums atrodys, jog malonės tvarkoje esame kam nors gabūs savo jėgomis, tol mes nenutuoksime, kas yra šventumas.
Kartais tuo skaudžiu nukopimo keliu Dievas nuveda mus į dykumą,
sudarydamas apie mus tuštumą. Tai yra sužeistos ir mirštančios Jėzaus Širdies kančios paslaptis. ,,Bet aš kirminas, o ne žmogus" (Ps 21, 7) – pasakys psalmistas. Iš tikrųjų Kančioje ir merdėjimo bei kryžiaus paslaptyje, Kristus sutiko būti kaip kirminas. Tapo vargingiausiu iš vargingųjų, išmestu iš visuomenės.
Jis nebuvo nei patrauklus, nei gražus [...] Skausmų vyras, apsipratęs su negalia, Toks, kuris prieš žmones užsidengia veidą (Iz 53, 2-3)
Tikras, teisingas šventasis, tai varguolis, netekęs visko, pripažįstantis
savo skurdą ir šaukiantis iš griovos dugno, iš kopėčių apačios. Iš mūsų sielvarto dugno turi ištrykšti mūsų šauksmas, kaip muitininko ir aklojo iš Evangelijos, šauksmas: ,,Viešpatie Jėzau Kristau, gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio", arba maldavimas iš antrosios Sveika, Marija dalies: ,,Šventoji Marija, Dievo Motina, melsk už mus nusidėjėlius", Tai beturčių šventumo maldos šauksmas. Kartais jau nieko nejaučiame, yra visiška tuštuma, pasilieka tik ašaros: ,,Pavargau bešaukdamas pagalbos, man gerklė išdžiūvo" (Ps 69,4)
Aš, aš, aš...
Kaip sakė Fenelonas:
Dvasia yra taip savimeilės suteršta, kad visada šiek tiek susitepa,
žvelgdama į savo dorybę. Siela dėkoja Dievui: (,,Mano Dieve, tai Tu leidi man tai padaryti"), bet puikiai jaučiasi manydama, jog tai ji, ne kas kitas, yra tas asmuo, ant kurio liejasi dangiškosios dovanos. Deja! Noriu būti pastebėtas, įvertintas, giriamas, mylimas, iš kitų
išskiriamas, noriu, kad manimi stebėtųsi; noriu sudominti savo artimą, laimėti jo širdį, pasigaminu sau stabuką iš savo reputacijos. Mano reputacija man yra brangesnė už gyvenimą. Panieka, kurią, mūsų manymu, jaučiame sau, yra nuoširdi tik tada, kai sutinkame, kad žmonės sakytų mums, jog mus niekina. Tačiau kai mums tai pasako, mes siuntame17.
Ir Fenelonas trumpai apibendrina:
Nėra pagrindo nusiminti. Tačiau prigimties nusiminimas dėl to, kad jau nieko iš savęs nelaukiame ir pasitikime tiktai Dievu, būtent ir yra tai, ko Dievas nori.
Kad taptume nieku, pastebėtume savo bjaurumą, atsidurtume pačioje kopėčių apačioje - turime nužengti į naktį, sutikti kentėti didžiojo mūsų ,,aš" išgryninimo skausmą.
Apaštalų išgryninimas kartais būna baisesnis už vienuolių išgryninimą. Turime aiškiai matyti visų savo darbų, net apaštalavimo, motyvaciją, ir kartais pasidaro baisu. Fransua Varillon tai aiškina taip:
Manote, kad lengva pasakyti: ,,Teateinie Tavo karalystė"? Taip sakote? Gal veikiau sakote: ,,Kad tai aš įvesčiau Tavo karalystę"? O jeigu Tavo karalystė ateina per kitus, tai ji manęs jau nedomina. Kad tai aš įvesčiau Tavo karalystę! Tavo karalystę! Jei pažvelgsime į to dalyko esmę, tai reiškia: teateinie mano karalystė. O jeigu tai susiję su apaštalavimo reikalais – teateinie mano karalystė, Viešpatie, Tavo karalystei tarpininkaujant. Taip, kaip kiti sukuria savo karalystę literatūra, politika, žmogiška garbe, taip aš sukursiu savo karalystę apaštalavimu.18
Nėra kito sprendimo, kaip tik nusileisti į patį savo bėdos dugną. Vien tik toks išgryninimas gali mus nuvesti iki tikro antgamtinio šventumo.
Egoizmo suteršti
Kas dar vyksta nužengiant? Pirmiausia, jis vyksta naktį, o vienintelė
šviesa, galinti mus apšviesti, yra Šventosios Dvasios šviesa; pirmiausia Ji mus įtikina, kad esame nusidėjėliai (plg. Jn 16,8). Wilfrid Stinissen aiškina, kaip ta šviesa mums parodo, kokie mes iš tikrųjų esame:
Matyti, jog visa, tiek gera, tiek meilė, kurią rodėme Dievui ir žmonėms, buvo savimeilės suteršta; buvo naudotasi žmonėmis, užuot jiems tarnavus; darbuotasi dėl savo, ne dėl Dievo Karalystės. Žmogus palengva pradeda suprasti, kad visa gera, ką savo gyvenime yra daręs ir kas jam pelnė kitų pagarbą, buvo gyvenimas sau pačiam; iki šiol jis elgėsi taip, lyg būtų pasaulio bamba; beviltiškai įpuolė į egocentrizmą. Dievo šviesa nepermaldaujamai atskleidžia fariziejų19.
Juo giliau nužengiame į naktį, juo aiškiau matome, kad nėra skirtumo tarp mūsų ir blogiausio nusidėjėlio, nes turime savyje tokius pačius polinkius į pikta. Galbūt pirmiau reikia patirti savo darbų bei nenaudingų žodžių tuštybę ir pasiekti savo ribas, net prisiliesti prie savo nevilties, kad iš savo skurdo dugno gerai suprastum, ką Jėzus pasakė savo mokiniams:
,,Be manęs jūs negalite nieko padaryti", arba ,,esi nenaudingas tarnas ". Prieš nužengdami į naktį manėme, kad galima evangelizuoti ir kitus įtikinti sava technika ir gerai parengtais planais. Tačiau Dievas ima veikti mūsų bėdose. Šventasis Maksimilijonas Kolbe kartą prisipažino: Kai jau visos priemonės nuvylė, kai buvo pripažinta, jog esu žuvęs ir vyresnieji nutarė, jog esu niekam tikęs, tada Nekaltai Pradėtoji paėmė į savo rankas tą įrankį, kuris atrodė tik metalo laužas20.
Tėvo Kolbės apaštalavimo vaisingumas ėmė reikštis tik tada, kai jis sunkiai susirgo, o jo bendrabroliai ir vyresnieji nutarė, kad darbui jis jau netinka. Kai jis atsidūrė pačioje kopėčių apačioje, atmestas ir pripažintas netikusiu, kai visi juo suabejojo, kai tapo visiškai apiplėštas, tada Dievas. juo pasinaudojo Tai ir yra nužengimo paradoksas. Žmogus, atsidūręs pačioje apačioje, žmogus, kuris jau niekam netinka, tampa veiksmingiausiu įrankiu, nes per jo vargą ir silpnumą ima veikti Dievas.
Kai Kryžiaus Jonas buvo Tolede kalėjime iki kraujo savo brolių
plakamas, jau žmogiškai beviltiškas, visų pamirštas ir laikomas žuvusiu, tada pačioje giliausioje tos tamsios nakties gelmėje jis šventė savo mistines sutuoktuves su Dievu ir parašė Dvasinę Giesmę. Naktyje sušvito šviesa.
Visai normalu, kad bijome nužengti ir būti prikalti prie kryžiaus.
,,Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė jį drausti. Jėzus atsigręžęs pažiūrėjo į mokinius ir subarė Petrą: <Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis>"(Ml 8,33).
Žmogui iš prigimties tokia žinia yra sunki. Tačiau nėra kito kelio, kaip tik nuolankumo ir drauge nešamo kryžiaus kelias. ,,Tada bus sutramdytas mariųjų pasipūtimas, nužemintas žmonių išdidumas" (Iz 2,17).
O kaip Dievas nužemino žmonių išdidumą? Išgąsdindamas juos? Parodydamas jiems savo galybę? Ne, nužemino jį pats nusižemindamas, nužengdamas, save suniekindamas, leisdamas Jį prikalti prie kryžiaus, ,,priimdamas tarno išvaizdą" (Fil 2,7). Ne tik paskelbė, kad yra mažiausias, bet tapo vargingiausiu iš mūsų.
Kodėl Mane apleidai
Šventumas yra neįmanomas be to nužengimo į pažeminimą, be to suniekinimo. Iš pačios žemiausios gelmės Jėzus sušuko: ,,Mano Dieve, mano Dieve, kodėl Mane apleidai?" (Mt 27, 46),
Tai gal yra koks tekstas PDF formatu? Norėtųsi paskaityti visumą ...
Kai ateina laikas įžengti tamson, kur pasijuntame nuogi, bejėgiai ir vieniši, kur patiriame savo galingiausių jėgų ir garbingiausių dorybių nepakankamumą, ir nerandame nieko savyje, kuo galėtume pasiremti, nieko savo prigimtyje, kas galėtų mus palaikyti, ir nieko visame pasaulyje, kas galėtų mums būti gairėmis ir duoti šviesos – tada galime įsitikinti, jog iš tikrųjų gyvename tikėjimu. Ir būtent toje tamsoje, kai nebelieka nieko, kas galėtų mūsų protui patikti ar jį paguosti, kai pasijuntame nenaudingi ir verti visokios paniekos, kai mums atrodo, jog nepateisinome vilčių ir esame visiškai sunaikinti, mūsų siela pagaliau lieka atplėšta nuo to slapto egoizmo, kuris buvo taip arti mūsų, kad neįstengėme jo atskleisti ir identifikuoti. Būtent toje tamsoje atrandame laisvę. Tame apleidime auga mūsų jėgos.. tai naktis, kuri mus apiplėšia ir išgrynina49.
Juo giliau nužengiame į naktį, juo aiškiau matome, kad nėra skirtumo
tarp mūsų ir blogiausio nusidėjėlio, nes turime savyje tokius pačius polinkius į pikta. Galbūt pirmiau reikia patirti savo darbų bei nenaudingų žodžių tuštybę ir pasiekti savo ribas, net prisiliesti prie savo nevilties, kad iš savo skurdo dugno gerai suprastum, ką Jėzus pasakė savo mokiniams: ,,Be manęs jūs negalite nieko padaryti", arba ,,esi nenaudingas tarnas ". Prieš nužengdami į naktį manėme, kad galima evangelizuoti ir kitus įtikinti sava technika ir gerai parengtais planais. Tačiau Dievas ima veikti mūsų bėdose.
Norėdamas tapti šventu, turi pasiekti toki kraštutini susinaikinima,
kad beliktu tik viena – pasitikėti Dievu. Visko netekus, išgelbėti gali tik
pasitikėjimo aktas visiškame neturte, vilties aktas, kylantis iš visiško apiplėšimo.
Aukščiausio šventumo būsena bemaž susilieja su būsena didžiausio
nusidėjėlio, kuris jau nieko neturi ir kurio vienintelis turtas yra
pasitikėjimas Dievo gailestingumu.
Sielos išgryninimo, kentėjimu, į kuriuos Dievo šviesa paneria siela,
vienintelis tikslas yra realizuoti visiška neturtą ir iššaukti vilties aktą.
t. Kūdikėlio Jėzaus Marija Eugenijus