• Welcome to TavoRankose.org - katalikiškas diskusijų forumas. Please login or sign up.
 
kovo 28, 2024, 07:11:19

Naujienos:

Kokie šaunūs yra ištikimi VIEŠPATIES žmonės!
Būti su jais man didžiausias malonumas. Ps 15 (16) - 3


THOMAS MERTONAS„KOPIMAS Į TIESĄ“

Pradėjo Kaštonas, liepos 08, 2015, 12:32:19

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

Kaštonas

Thomas Merton. Kopimas į tiesą. Iš anglų kalbos vertė Rasa Tuskenytė. - Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2013. – 320 p.


,,Štai vienas iš mūsų amžiui būdingų paradoksų: milijonai žmonių, kuriems atrodo neįmanoma tikėti į Dievą, žmogiškuoju tikėjimu aklai paklūsta bet kokiam šarlatanui, turinčiam galimybę naudotis spauda, kino ekranu ar mikrofonu. Žmonės negali patikėti apreikštu Dievo žodžiu, bet patiki viskuo, ką perskaito laikraščiuose. Jie laiko nesąmone, kad Bažnyčia, Šventosios Dvasios vadovaujama ir globojama, atsižvelgdama į doktriną ir dorovę, geba skelbti patikimus pareiškimus apie tai, ką Dievas apreiškė arba ko neapreiškė, bet jie patikės pačiais fantastiškiausiais politinės propagandos tvirtinimais, nors propagandos skleidėjų nesąžiningumas jau tapo visiems žinomas." Thomas Merton

Šioje knygoje Tomas Mertonas apibūdina krikščioniškojo misticizmo esmę, daugiausia remdamasis XVII a. ispanų karmelitu šv. Kryžiaus Jonu, ir siūlo kontempliatyvų patyrimą kaip atsakymą į mūsų laikų nereligingumą.

,,Kai tikėjimas išsiskleidžia į gilų dvasinį supratimą, − rašo tėvas Mertonas, − ir žengia už sąvokų sferos tolyn − į tamsą, kurią apšviesti gali tik meilės ugnis, tada žmogus iš tikrųjų pradeda pažinti Dievą, ir tik šitaip Jį pažinusi jo siela gali būti patenkinta."
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-02-03-isleista-thomo-mertono-knyga-kopimas-i-tiesa/94746


Kaštonas

Intelektas ramybės maldoje

Šv. Kryžiaus Jonas ir šv. Teresė Avilietė paliko mums nuodugnias kontempliatyvios maldos studijas. Jie geriau už visus kitus mistikus apibūdino praktines bendradarbiavimo su Dievo Dvasia detales toje maldos pakopoje, kuri dabar mus domina labiausiai. Jie abu sako, kad jutimo naktį, o dar labiau ramybės maldoje, sielos galios esti daugiau ar mažiau pasyvios. Tačiau jie sutinka ir su tuo, kad šios galios vis dėlto yra laisvos veikti savo iniciatyva, taigi jos gali arba padėti, arba kliudyti Dievo darbui. Jie abu sutaria, kad mūsų sielos galios, norėdamos talkinti malonės veikimui, privalo užsiimti tam tikra labai supaprastinta veikla. Per pačią pasyvią maldą joms tereikia stengtis išlikti pasyvioms ir daugiau nieko. Kitu, ne maldos, metu jos privalo atlikti kai ką daugiau. Tačiau bet kuriuo atveju reikalingas apsimarinimas, kad siela išliktų budriai imli pirmuose pasyvios maldos etapuose, kai malonė sielą veikia beveik nepastebimai, o vaizduotę daug kas arti! traukia ir išblaško.

Pateiksiu vieno svarbaus šv. Teresės gyvenimo skyriaus santrauką. Jame pasakojama, ką mūsų siela per ramybės malda čia gali daryti ir ką jai daryti galima, ką ji privalo daryti ir ko daryti negalima!

Pirmiausia šventoji mums primena ramybės maldos prigimti. Ši malda tai ,,visų palaiminimų pradžia", ženklas, kad Jis išsirinko sielą dideliems dalykams, pirmas aiškiai patirtas mistinės maldos skonis. Nors įlieta kontempliacija gali prasidėti toje sausringoje jutimo nakties dalyje, kai nejaučiama Dievo artumo, vis dėlto ramybės malda labai aiškiai panardina sielą į pasyvaus susikaupimo būseną, ir Visa mūsų esybė yra užliejama neapsakomos vidinės ramybės, ateinančios iš labai intymaus ir tikro Dievo artumo pojūčio. Tamsius sielos vandenis staiga palietė' IŠ dangaus sklindanti saulės šviesa. Nutvieksta Dievo skaidrumo, siela nubunda naujam gyvenimui, pasijunta kitokia būtybe ir nurimsta iki tol nepatirtame džiaugsme. Ir vis dėlto šis Dievo pajautimas nėra labai ryškus, nes siela tebėra apakinta Jo šviesos. Dvasia ilsisi gilioje ramybėje ir švelniai sūpuojasi kaip laivas, išmetęs inkarą tyliame uoste, saulei kylant virš naujo pasaulio begarsiame permatomame rūke.

Tiek apie ramybės maldą. Palyginimas su laivu -mano, ne šv. Teresės. Galbūt jis įnešė neaiškumo. Mūsų aptariamo skyriaus pradžioje jos vartojamų žodžių pakanka perteikti tam, ką ji nori pasakyti. Štai jie: ramybė, susitelkimas, pasitenkinimas, taika, labai didelis džiaugsmas, visų sielos galių atilsis, saldi palaima. Viljamas Bleikas (William Blake) žinojo apie ramybės maldą ir įsivaizdavo ją kaip mėnulio nušviestą naktį. '

Labai gerai. Per šią maldą sielos galios yra pasyvios. Tačiau jos gali veikti.

Jos yra pasyvios. T. y. jos negali padaryti nieko, kad įgytų ar išlaikytų šį palaiminimą. Jis yra visiška Dievo dovana. Joks tyčia taikomas metodas nėra jo priežastis. Savo pastangomis tegalime save nuteikti priimti šią dovaną. Vadinasi, ramybės ....


203

Kaštonas

144

X skyrius

Protas kontempliatyviame gyvenime

Šv. Kryžiaus Jonas Kopimo į Karmelio kalną pradeda teiginiu, kad siela negali pasiekti vienybės su Dievu neįžengusi į ,,tamsą" visko, kas gali būti pažinta ir trokštama ne tik savo juslėmis, bet ir valia bei intelektu. Kitaip tariant, tikėjimas ir kontempliacija tam tikra prasme ,,užtemdo" ir ,,apakina" žmogaus protą. Manau,jau pakankamai buvo pasakyta apie abstraktaus Dievo pažinimo ribotumą, kad šį teiginį suprastume tinkamai Jis tereiškia, kad negalime kliautis, jog kokia nors aiški ir suprantama "Dievo sąvoka apribos ir apibrėš Jį tokį, koks Jis iš tikrųjų yra. Tikėjimas veda žmogų už riboto jo intelekto ribų. Todėl jam-"yra ,,tamsu", nes nebėra jokios sielos galios, kuria jis galėtų regėti beribę Dievo tiesą, jo dvasiai vis dėlto intymiai esant miglotame teologiniame tikėjime. Žinoma, šv. Kryžiaus Jonas pripažįsta, kad tikėjimas jokiu būdu neprieštarauja protui.1 ' ,

Deja, daugelis skaitančiųjų didžiuosius mistikus (šv. Kryržiaus Jono teologija yra iškilus ir būdingas jų mokymo pavyzdys) iš šio teiginio padaro klaidingą išvada, esą mistiniame gyvenime protui vietos nėra. Tačiau būtų dvasinė savižudybė savo gyvenimą grįsti iš esmės proto reikšmės nepripažįstančia asketizmo doktrina. Tiesa, vien protas negali padaryti mūsų šventų, o krikščioniška dorybė būtinai turi veikti aukštesniame lygmenyje nei filosofo pagonio natūraliai įgytos dorybės. Antraip niekada nepasieksime tobulumo, kurio iš mūsų reikalauja mūsų pašaukimas, būti tobulais Dievo sūnumis Kristuje. Šventasis yra tas, kuris gimsta ne iš kraujo, ne iš kūno norų, ne iš žmogaus valios, bet iš Dievo (plg. In l, 13). Ir vis dėlto Kristus, Pasaulio Šviesa, apšvievčianti kiekvieną į šį pasaulį ateinantį žmogų, suteikia mums prigimtinę galimybę dalyvauti dieviškoje Dievo šviesoje. Tai mūsų žmogiškas protas." Dievas nesuteikė mums proto šiaip sau. Vadinasi, jis turi atlikti tam tikrą funkciją antgamtiškame gyvenime. Maža to, Dievo nustatyta, kad nesinaudodami protu paprastai negalime pasiekti šventumo. Toks yra šv. Kryžiaus Jono mokymas.

Ispanų karmelitas suformuluoja esminį dvasinio gyvenimo dėsnį : Dievas nori, kad mes šventėtume Jo malonės padedami, prigimtines savo galias pasitelkę Jam tarnauti. Kitaip tariant, malonė nesugriauna prigimties, bet pakelia ir pašvenčia ją Dievui. Šventaisiais netampama nustojant būti žmonėmis. Mistinę vienybę pasiekiame ne atskyrę sielą nuo kūno ir stengdamiesi gyventi kaip angelai. Tačiau pasitelkdamas teologinę aksioma apie tai, kad ,,malonė remiasi prigimtimi", šv. Kryžiaus Jonas tikrai negynė nerūpestingo ' materialistinio dvasingumo. Protas privalo tarnauti mums kovoje dėl tobulumo. Tačiau jis nekovoja pats už save. Pats Vienas protas nėra mūsų vadas. Jis tarnauja tikėjimui. Turime gerai apmąstyti savo antgamtiško tikėjimo reikšmę dorovei. Privalome naudotis protu siekdami pažinti Dievo įsakymus bei planus ir jų laikytis.

Šv. Kryžiaus Jonas pabrėžia proto svarbą mistiniam gyvenimui tuose Kopimo į Karmelio kalną skyriuose, kuriuose supriešina dvi misticizmo rūšis. Iš vienos pusės, į perkeičiančią vienybę veda tiesus kelias *,,nakties", nada, gryno tikėjimo kelias. Tai tikras krikščioniškasis misticizmas, gyvenimo su pašvenčiamąja malone, teologinėmis dorybėmis ir Šventosios Dvasios dovanomis tiesioginė raida.3 Antra vertus, būna ir kitoks misticizmas. Jis nėra visai netikras jame gausu potyrių, kurie gali būti tikrai antgamtiški, tačiau jis iškrypsta iš tiesaus į šventumą ir vienybę su Dievu vedančio kelio. Toks misticizmas vertina vizijas, apreiškimus, nepaprastus apsireiškimus ir ženklus. ŠV. Kryžiaus Jonas neneigia, kad neretai Dievas šitaip bendrauja su kai kuriais savo šventaisiais. Tačiau jis primygtinai tvirtina, kad tokių nepaprastų potyrių nedera siekti ar trokšti, nes jie neturi esminio ryšio su šventumu ir negali apreikšti mums Dievo tokio, koks Jis yra iš tikrųjų. Priešingai, Visada gresia didelis pavojus, kad vizijų troškimas paskatins mus nukrypti nuo vienintelio tikro pas Dievą vedančio kelio tobulo tikėjimo kelio. '

Štai tada ir praverčia protas. Pasak šv. Kryžiaus Jono, svarbiausia proto funkcija mistiniame gyvenime yra neleisti kontempliuotojui išsukti iš tiesaus į vienybę su Dievu vedančio kelio 5 tikėjimo kelio. Viena svarbiausių šv. Kryžiaus Jono ' tradicijos asketizmo ypatybių yra ta, kad reikalaujama nuolat kritiškai įvertinti dvasinius išgyvenimus ir atmesti dvasinius įkvėpimus, nepatenkančius į gryno tikėjimo sritį. Šio vidinio asketizmo instrumentas yra ne kas kita kaip įgimta mūsų proto šviesa. Tarnaudamas tikėjimui, protas privalo tirti visus intymiausius ir dvasiškiausius mūsų siekius, juos įvertinti ir priimti sprendimą. Jis privalo negailestingai objektyviai patikrinti viską, kas pasirodo mums kaip antgamtiškas skatulys. Jam būtina tirti kiekvieną vidinį balsą. Jis būtinai turi panarf dinti pačias skaisčiausias mūsų ,,šviesas" į tamsią tikėjimo jūrą. Didysis šv. Kryžiaus Jono paradoksas tas, kad jo ,,nakties" asketiškumo negalima praktikuoti be proto šviesos. Būtent ja pasišviesdami mes tęsiame kelionę per tikėjimo naktį. Sielos kelionę į mistinę vienybę gryno tikėjimo keliu galima palyginti su automobiliu, kuris plentu važiuoja tamsiu paros metu. Neiškrypti iš kelio vairuotojas gali tik įjungęs priekinius žibintus, kito būdo nėra. Tad mistiniame gyvenime protas turi savo paskirtį. Tikėjimo kelias neišvengiamai būna nežinomas ir neaiškus. Mes važiuojame naktį. Nepaisant šito, mūsų protas prasiskverbia pro tamsą pakankamai,k kad pats rodytų mums šiek tiek priekyje esančio kelio. Pasišviesdami proto šviesa, suprantame kelio ženklus ir atskiriame pakeliui pasitaikančius orientyrus.

Tie, kurie sv. Kryžiaus Joną supranta klaidingai, įsivaizduoja, kad nada kelias panašus į važiavimą naktį 1š viso be jokių šviesų. Tai pavojingas šventojo doktrinos nesupratimas.

Šv. Kryžiaus Jonas griežtai kritikuoja tuos, kurie Vis prašo Dievo ženklų vizijų ir nepaprastų potyrių. ]is paaiškina, kodėl:

Nors Dievas gali jiems atsakyti, šis būdas nėra nei geras, nei geras, nei Dievui patinkantis, bet veikiau Jam nepatinkantis. <.. > Priežastis ta, kad jokiam kūriniui neleistina peržengti ribų, Dievo nustatytų jo prigimčiai, kad jį valdytų. Taip pat ir žmogui jis nustatė protingas ir natūralias ribas, todėl troškimas jas peržengti yra neteisėtas.

Tą patį jis sako dar aiškiau:

Dievas nelinkęs atskleisti to per dieviškas vizijas, apreiškimus ir vidujai išgirstamus žodžius, nes Jis visada trokšta, kad žmonės kiek galėdami naudotųsi savo pačių protu.5

Kitaip tariant, kelyje į kontempliaciją ir šventumą pasitaikančias kliūtis privalo pašalinti ne stebuklai, bet tikėjimo šviesos vedamas ir Dievo malonės galios įkvėptas sveikas protas.

Pagal šv. Kryžiaus Joną, tikrasis asketizmo tikslas yra teisingai sutvarkyti visą žmogaus esybę, kad juslės taptų pavaldžios protui, () protas savo ruožtu save ir visa kita, kas yra žmogaus, antgamtišku tikėjimu pašvęstų Dievui. Tokios tobulos būklės pasiekiama, kai žmogus geba mylėti Dievą ,,visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis". Taip įvykdomas Pirmas Dievo įsakymas. Be to, ši būklė atitinka šv. Tomo Akviniečio raštuose randamą šventumo apibūdinimą. Jis sako, kad santykinį tobulumą šioje Žemėje žmogus pasiekia tada, kai nebelieka kliūčių, kurios kliudytų mylėti Dievą visa savo esybe: ut ab affectu hominis excludatur omne illud quad impedit ne afectus mentis totaliter in Deum dirigatur.6 Pasak Angeliškojo Daktaro, žmogus privalo labiau už Viską siekti mylėti Dievą visomis savo jėgomis (ex toto posse suo), kad pasiektų būseną, kai viskas jame paskirta Dievo meilei. Tą patį sako šv. Kryžiaus Jonas: ,,Siela, kuri "yra tobula,.yra visiška meilė, <...> visi jos veiksmai yra meilė, visas Savo galias ir Visa, ką turi, ji panaudoja meilei."7

Karmelitų mistikas skelbia, kad šie žodžiai tai Visko, ko jis gali išmokyti, santrauka: ,,Čia yra viskas, ką privalo daryti dvasinis žmogus, ir Viskas, ko galiu jį išmokyti, kad jis pasiektų Dievą per valios vienybę. (Jis kalba apie Pirmą įsakymą mylėti Dievą visa širdimi.) Čia žmogui įsakoma visas sielos galias, troškimus ir jausmus užimti Dievu."8 Visiškai aišku, kad šv. Kryžiaus Jonas suvokia, jog šis tobulumas pasiekiamas tik per mistinę vienybę, kuriai sielą ruošia pasyvaus apsivalymo ,,tamsioji naktis".

Silvija