• Welcome to TavoRankose.org - katalikiškas diskusijų forumas. Please login or sign up.
 
kovo 28, 2024, 19:32:26

Naujienos:

Kokie šaunūs yra ištikimi VIEŠPATIES žmonės!
Būti su jais man didžiausias malonumas. Ps 15 (16) - 3


Eschatologija: mirtis ir amžinasis gyvenimas. Ratzinger Joseph.

Pradėjo Kaštonas, gruodžio 19, 2017, 04:15:16

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

Kaštonas

Eschatologija: mirtis ir amžinasis gyvenimas.

Ratzinger Joseph.


Santrauka: Eschatologija, teologijos mokslas apie galutinius dalykus, mūsų laikais atsidūrė teologinio mąstymo centre. Šioje knygoje nagrinėjamas individualus eschatologijos matmuo-mirties ir nemirtingumo klausimai, o knygos pabaigoje aptariamos 'būsimojo gyvenimo' temos: mirusiųjų prisikėlimas, antrasis Kristaus atėjimas, paskutinis teismas, pragaras, skaistykla, dangus. Gvildendamas šias temas, autorius pateikia Šv. Rašto mokymą bei teologijos mokslo bandymus nuo seniausiųjų laikų iki šių dienų atsakyti į šiuos klausimus.


http://www.sena.lt/religija--filosofija/ratzinger_joseph-eschatologija_mirtis_ir_amzinasis_gyvenimas


*******************
Izraelio mirties samprata iš pradžių niekuo nesiskyrė nuo archajiškajame, gimininės santvarkos pasaulyje vyravusių bendrų pažiūrų. Lėtai skynėsi kelią naujas pasaulėvaizdis, nusigręžta nuo mitologinių dievų ir pradėta tikėti į vienatinį Jahvę. Dėl minėtų pokyčių buvo daug ginčijamasi, kilus išminties mokyklų krizei. Pastarąsias galima laikyti graikiškojo švietimo žydiškąja paralele. Pakitęs pasaulėvaizdis dar kartą tapo diskusijų objektu judaistinės sąmonės krizės metu, kuri buvo susijusi su Jėzaus Kristaus pasirodymu ir vedė į krikščionybės atsiradimą.

Iš pradžių normalus gyvenimo išsipildymas buvo suprantamas taip: "mirti senam ir pasisotinusiam gyvenimu", t.y. patirti žemiškojo gyvenimo pilnatvę, susilaukti vaikų ir Vaikų vaikų, per juos dalyvauti ateityje, Izraeliui duotame pažade. Bevaikystė arba ankstyva mirtis buvo suprantamos kaip natūraliai nepaaiškinamas mirties įsikišimas, kaip bausmė, kuri ištinka žmogų ir sunaikina jo dalyvavimą gyvenime. Tokius dalykus buvo įmanoma paaiškinti veiksmų ir padarinių sąryšiu, t.y. juos vertinta kaip nuodėmės pasekmę. Taigi ir šiuo atveju gyvenimas ir jo teisingumo samprata iš principo lieka sveiki. Šitai archaiškaibendrai sampratai, kurioje dar nematyti Izraelio savitumo, priskirtinas ir įsivaizdavimas, kad mirtis nėra paprastas sunaikinimas: mirusis nužengia į šeolą, kuriame kaip šešėlis gyvena neverta gyvenimą. Jis gali vaidentis, todėl laikomas kraupiu ir pavojingu. Visdėlto jis yra atsietas nuo gyvųjų sferos, nuo gyvenimo. Jis būna erdvėje, kuri neturi komunikacijos ryšių, ir kaip tik šis ryšių nebuvimas yra gyvenimo sunaikinimas. Visa niekybės bedugnė atsiveria tuo būdu, kad joje nėra Jahvės, kad ten jis nešlovinamas: ir Jahvės atžvilgiu šeole galioja visiškas komunikacijos nebuvimas. Taigi mirtis yra nelaisve, kuri niekada nesibaigia. Tai sykiu ir būtis, ir nebūtis, kažkoks keistas būvis: dar-būtis, bet jau nebe-gyvenimas.

Žvelgiant į šią ne-būtį, kuri, kita vertus, nėra visiškas Niekas, neįmanoma mirties traktuoti kaip to, kas natūralu. Todėl visų pirma Izraelio maldose išsivystė ligos ir mirties fenomenologija, kuri liga ir mirtį aiškino kaip dvasinius reiškinius, atskleidė jų giliausią dvasinį pamatą bei turinį ir su Jahve dėl pastarųjų grūmėsi, tačiau tokiu būdu žmogaus kančią Dievo akivaizdoje ir su Dievu pakylėjo į naują pakopą. Liga nusakoma mirties predikatais: ji įstumia žmogų į komunikacijos netektį. Liga yra gyvenimo ryšių sutraukymas; socialinis statinys suyra taip, kaip suyra vidinė kūno struktūra. Žmogus yra atskirtas nuo draugų bendruomenės, nuo Dievo palaimos bendruomenės. Jis yra mirties naguose, atskirtas nuo gyvųjų pasaulio. Pasak tokios sampratos, liga yra mirties sfera, arba priešingai: mirtis suvokiama kaip sfera, kuri įsibrauna į žmogaus gyvenimą. Jos esmė yra apleistumas, izoliacija, vienatvė taigi atidavimas Niekui. Ši ligos fenomenologija, faktiškai vesdama mirties fenomenologijos ir mirties dvasinio turinio išaiškinimo link, įima ir gyvenimo fenomenologiją: ne kiekviena egzistencija jau yra gyvenimas. Būna ir tokių gyvenimų, kurie yra ne-gyvenimas; juos toliau gyventi _ reikštų ne tapti nemirtingam, o įamžinti kančią, prieštaravimą. Žmogaus gyvenimas vien paprastu savo buvimu dar nėra gyvenimas mes tik retsykiais prisilytėjame prie tikrojo gyvenimo, idant patirtume, kad jo neturime......



......Taip mes vėl susiduriame su krikščioniškąja Kryžiaus naujiena, josios mirties ir gyvenimo aiškinimo. Ji aiškina mirtį tuo būdu, jog moko joje įžvelgti daugiau negu mūsų biologinės egzistencijos galutinį tašką. Mirtis nuolatos būva mūsų kasdienybės paviršutiniškume, užsidarymo ir tuštumoje. Fizinis skausmas, liga, pranašaujantys mirtį, mūsų tikrajam gyvenimui kelia mažesnę grėsmę negu pro mus praplaukiantis mūsų pačių gyvenimas, didįjį gyvenimo pažadą paverčiantis banalybe ir galiausiai nuvedantis į tuštumą.

Pamėginę šiuo požiūriu surikiuoti savo ligšiolinius svarstymus, turėsime konstatuoti, kad mirties fenomenas turi tris labai skirtingus lygmenis:

1. Mirtis būva kaip niekybė tuščios egzistencijos, kuri yra tariamas gyvenimas.
2. Mirtis egzistuoja kaip fizinis irimo procesas, kuris persmelkia gyvenimą, yra juntamas ligoje ir užsibaigia fizine mirtimi;
3. Mirtis sutinkama meilės rizikoje, kai meilė savęs išsižada ir atsiduoda kitam; ji sutinkama asmeninės naudos išsižadėjime tiesos ir teisingumo labui.

Taigi kyla klausimas, kaip šie trys mirties pavidalai tarpusavyje yra susiję ir kaip jie sietini su Jėzaus mirtimi? Atsakius į šį dviguba klausimą, paaiškės krikščioniškoji mirties samprata. Pradinis sprendimo taškas yra antroji mirties fenomeno reikšmė, būtent biologinis žmogaus komponentas, kuriame pirmiausia ir tūno mirtis. Skausmas, liga gali žmogų kaip žmogų suparalyžiuoti, ji suardyti ne tik fiziškai, bet ir psichiškai bei dvasiškai. Tačiau liga ir skausmas gali sunaikinti žmogaus pasitenkinimą savimi, dvasios bukumą ir taip padėti jam surasti save. Susidūrimas su kančia yra tikroji žmogiškumo apsisprendimo vieta. Nes čia žmogus konkrečiai ir nevengiamai susiduria su faktu, kad negali disponuoti savo paties gyvenimu, kad jo paties gyvenimas nėra jo nuosavybė. Žmogus į tai gali atsakyti piktuoju, tik tada pyktis stengsis įgyti galią, ir žmogus turės pasilikti nuolatinėje bejėgiško pykčio būsenoje. Tačiau jis gali reaguoti ir kitaip: mėginti paklusti svetimai galiai ir, drąsiai jai atsidavęs, baimingai nesidairyti į save. Tada jo laikysena skausmo, gyvenime esančios mirties atžvilgiu sutaps su pagrindine laikysena, kuria vadiname meile. Nes tada išryškėja štai kas: negalėjimą disponuoti savo gyvenimu žmogus patiria ne tik ties savo egzistencijos fizine riba, kurią jam leidžia pajausti liga, bet ir svarbiausioje žmogiškumo sferoje, jei jis nori būti mylimas, jei jis yra meilės, kaip tikrojo jo sielos peno, dalininkas. Kita vertus, meilės, taigi to, ko jis kaip žmogus labiausiai reikalingas, jis negali susikurti pats. Jis turi jos laukti, ir tikrai negaus, kai pats norės jos parūpinti. Jis ir vėl gali supykti, kad yra toks priklausomas, jis gali stengtis tos priklausomybės nusikratyti, ją sumenkinti ir paversti poreikių tenkinimu, kuriam nereikalingas dvasios ir širdies polėkis. Kita vertus, jis gali susitaikyti su tokia situacija ir patikliai atsiverti, tikrai žinodamas, kad galia, kuri tokiu būdu jo panorėjo, neapvils.

Tai reiškia: susidūrimas su fizine mirtimi žmogų verčia apmąstyti savo būties apskritai esminį sutvarkymą. Jis reikalauja žmogų apsispręsti: ar priimti "meilės" struktūrą, ar jai prieš-statyti "jėgos" struktūrą. Tačiau tada iškyla lemtingasis klausimas: ar fizinės mirties, kuri nuolatos sutinkama pačiame gyvenime, pretenziją galima priimti pasitikinčia dvasia, vedančia į meilės poziciją, ar, laukiant tikrovės, kuri neegzistuoja arba kuri egzistuoja ne taip, kaip spėjama, iš rankų išleidžiami gražiausi gyvenimo siūlomi dalykai? Ankstesniuose samprotavimuose mums paaiškėjo vidinis trijų "mirties" sekos reikšmių ryšys; dabar atsiveria jų santykis su Kristologinę problema. Dievas, kuris pats miršta Kristuje, yra tas Dievas, kuris, viršydamas visus lūkesčius, pripildo meilės struktūra ir pateisina pasitikėjimą, o pastarojo vienintelė alternatyva galiausiai yra susinaikinimas. Krikščionio mirtis įsilieja į Kristaus mirtį. ....




.....Kai šias mintis sujungiama su tuo, ką sužinojome gilindamiesi į biblinę kankinystės prasmės raidą, mums atsiveria dar vienas matmuo. Žmogaus mirtis nėra vien jo klinikinės mirties akimirksnis; dalyvavimas Jėzaus kankinystėje irgi prasideda ne tada, kai žmogus dėl Jėzaus kančių leidžiasi nužudomas. Pagrindinė to dalyvavimo forma yra visai neispūdinga ir labai paprasta: tai kasdienis pasiryžimas tikėjimą, tiesą, teisingumą iškelti aukščiau už tą naudą, kurią įgytume nuo jų nusigreždami. Tačiau isigilinus pasirodo, kad kaip tik iškeldamas tiesą virš savojo "Aš". ...


....... kol religija vertinama žemiškosios naudos ir žemiškojo teisingumo požiūriu, tol žmogui lieka tik neviltis arba atsimetimas. Atsakymą Psalmininkas gauna šventykloje, tai reiškia, ne refleksuodamas, ne žvelgdamas į kitus, ne lygindamas save ir juos, ne analizuodamas pasaulį, analizė veda į pavydo religiją, o žvelgdamas į Dievą. Tik žvelgdamas aukštyn, jis pamato, kokia tariama, niekinga ir apgailėtina yra šio pasaulio laimė, pamato, kad pavyduolis yra "labai kvailas, kaip koks keturkojis nesupratingas" (22 eil.). Tuomet atsiveria patirtis, kuri išstumia visa, kas buvo iki šiol:

"Bet aš visuomet su tavim būti noriu,
laikai tu mane paėmęs už rankos.
Iškilmingai man vadovausi
ir pagaliau suteiksi man garbę.
Ar yra danguje kas man brangesnis?
Kai esu su tavim, manęs nedžiugina žemė.
Ir kūnas, ir mano širdis taves išsiilgus,
tu visuomet mano širdžiai, () Dieve, uola, amžinas turtas"

Kaštonas

...........Tačiau kristologiniam teiginiui būdingas ir ekleziologinis momentas: jei dangus grindžiamas buvimu Kristuje, tai jis aprėpia ir bendrystę visų tų,: kurie kartu sudaro vieną Kristaus Kūną. Dangui svetimas izoliavimasis. Dangus yra atvira šventųjų bendruomenė, taigi ir visos žmogiškosios bendrystės išsipildymas, kuris yra ne konkurencija grynai atverčiai Dievo akivaizdoje, o atsivėrimo Dievui pasekmė. Tuo žinojimu yra paremtas krikščioniškasis šventųjų garbinimas. Jis reiškia ne mitine visų šventųjų visažinystę, o suponuoja neperskiriama viso Kristaus Kūno narių tarpusavio atvirumą bei niekuo neribojama meilės artumą, kuri tiki, kad kitame gali pasiekti Dievą, o Dieve pasiekti kita. Taip atsiranda ir antropologinis komponentas: savojo "aš" įjungimas i Kristaus Kūną, atsidavimas Viešpaties ir brolių bei seserų tarpusavio tarnystei yra ne savojo "aš" praradimas, o nuskaistinimas, kuris drauge išpildo ir pačias didžiausias savojo "aš" galimybes..............