Demonas - mitas ar tikrovė? Rene Laurentin

[Kaštonas]

,,– Tad ar egzistuoja velniai? – Anot vyraujančios kultūros, ne. Tai tik mūsų psichologijos produktas. Mados besivaikantys teologai ir netgi kai kurie egzorcistai tokiam požiūriui pritaria. Esą demono veikimas bei jo buvimas yra abejotini. Beje, toks tikėjimas yra neva žalingas – tai alibi, slopinantis atsakomybės jausmą, o apsėdimas, sakoma, tėra isteriška mizanscena, sužadinama paties egzorcizmo. Pats laikas likviduoti šias atgyvenusios senoviškos vaizduotės liekanas."

René Laurentin, g. 1917, – iškilus prancūzų religijos istorikas, filosofas, egzegetas, Figaro religijos apžvalgininkas, keliasdešimties mokslo veikalų autorius, garbės Legiono ordino karininkas.

https://www.dropbox.com/sh/iyoyv8p8yoweiu9/AAA0aTXpu_nZ6SkecRVpqt0za?dl=0

[kukulis]

Vieni mano kad neegzistuoja, kiti mano kad egzistuoja. Daug nuomonių. Todėl vėl, reikia žiūrėti ką sako Motina Bažnyčia.
O Bažnyčia sako, kad egzistuoja.

Aš asmeniškai, esu turėjęs įdomių patirčių, kurias esu paminėjęs ir šiame forume.

Esu klausęs paskaitos, kurioje siūlomas metodas, pagal kurį galima atskirti, kurios mintys yra iš paties žmogaus, o kurios iš piktojo.
Tos mintys, kurios kyla iš paties žmogaus, yra logiškai iškylančios iš jo mąstymo eigos, iš jo prisiminimų ir iš  patirties. Tuo tarpu mintys iš piktojo paprastai kyla netikėtai ( nors mums gali atrodyti kad mūsų pačių, tarsi kokia savo paties įžvalga ar panašiai ), o kai norime jų atsikratyti, jos įkyriai nenori mūsų palikti.

Taip pat yra ir kitas metodas - pagal vaisius. Kaltinančios, pastebinčios kitų silpnybes mintys, žadinančios neigiamas emocijas taip pat tikėtina kad yra iš piktojo. Čia turbūt padeda ir Ignaco Lojolos dvasių skyrimo mokslas, kurio aš nelabai moku, bet jaučiu kad čia būtent ta sritis

Iš Dievo kylančios mintys kviečia prie maldos, atitirpina širdį, žadina gailestingumą, parodo paties žmogaus nusižengimus, iššaukia ašaras.

[Sigitas]

Nepažįstu aš šitos Renės, nežinau ką ji yra parašiusi ir ką ten apie ką kalba.
Velniai tikrai egzistuoja, tai tvirtina Šventasis Raštas, tai tvirtina Šventoji Tradicija, tai patvirtina ir loginis mąstymas, bei daugybė protingų vyrukų, vienas iš jų - C. S. Lewis, kurio knygą "Kipšo laiškai" dažnai cituoju.
Iš savo asmeninės patirites žinau, jog egzistuoja demonai, velniai, kipšai, šėtonai, piktosios dvasios, nelabieji, sukilusios ir prakeiktosios dvasios - visaip juos vadina Biblija, jiems Dievas leidžia egzistuoti ir netgi atėjus tinkamui metui jų veikimą ir juos pačius panaudoja savo išganomąjam planui įgyvendinti.

Tik mes dažnai hiperbolizuojame demonų galias ir bjaurumą. Iš tikro tai jie kaip kad angelai, tik yra puolę ir ištremti iš Dievo akivaizdos, todėl pikti ir bet kokia kaina siekia laikėti žmogaus sielą. Ir jiems paranku, kai žmonės mano, jog jų nėra, nes logiškai mąstant, jei nėra pragaro ir velnių, tai nėra ir Dangaus bei Dievo ir angelų, o jei viso šito nėra, tai nėra prasmės stengtis gyventi dorai, randame daugybę pasiteisinimų gyvent taip, kaip noriu ir kaip galiu, pajėgiu, bei kaip man patogu. Va kas iš viso šito gaunasi. Todėl velniui labai patinka, kai žmonės mano, jog jie - tik mitas, legendinės būtybės, prietaringų žmogelių išmislas, pasakų personažai (tik pasakų!).

Neapsigaukime, broliai ir sesės tikėjimu Kristų Jėzų! 

P.S. nesupratau prie ko ten toji litanija? skaičiau ir neradau kad ten būtų rašoma apie demonus. 

[kukulis]

Kaip veikia malda?
Sakome "malda pagelbėjo", bet iš tiesų pagelbėjo Dievas dėl tavo maldos.

Kita vertus, Bažnyčios tėvai sako, kad dvasiniame pasaulyje žmogus labiau prieinamas piktosioms dvasioms yra tada, kai jis labiau pasineria į ydas, o kai žmogus yra dorybėje, tai tampa "nematomu" piktosioms dvasioms.

Tai čia tos va litanijos visos iš tiesų gali tiems velniams ir tiesiogiai nepatikti , bet pirmiausia tai jos veikia tokiu priežasčių eiliškumu pagal galingumą:
A) Nes Dievas teikia malonę dėl tavo maldos,
B) Pasikeičia žmogaus dvasinis stovis, ir jis tampa mažiau prieinamas piktajam,
C) Piktajam nepatinka pati malda (Mažiausias poveikis).

Dar B atvejį galima išplėsti vėl remiantis Bažnyčios Tėvų patarimais, kur jie sako taip:
- Kai tave brolis supykdo ir tu pradedi galvoti kad galėjai taip ir taip pasakyti, tai tu tarsi piktojo leidžiamas strėles pats sau smeigi į kūną.
- Kai tave brolis supykdo ir tu meldiesi ir stengiesi nesupykti, tai tu atmuši piktojo strėles;
- Kai tave brolis supykdo, ir tu meldiesi *už jį* ir jauti dėkingumą jam už tai, kad jis parodė tavo silpnybes, tuomet tu piktojo strėles meti atgal į piktąjį ir pats jį sužeidi.

Vadinasi kai kuriais atvejais ir pats žmogus savo dvasiniu nusiteikimu gali ne tik tapti "nematomu" bet ir pats sužeisti velnius. Bet vėl pirmiausia stovi Dievo malonė, kuri greičiausia dalyvauja ir B ir C atvejais.

[Kaštonas]

Knyga po ranka pasitaikė.
Apie muziką šis tas:
https://www.dropbox.com/sh/476rkqcfjgo3pjg/AACxIhv6euNy_nHo2hj7vpOna?dl=0