DYKUMOS TĖVŲ IŠMINTIS. MINTYS

[Kaštonas]

DYKUMOS TĖVŲ IŠMINTIS. MINTYS
Šios dykumos tėvų mintys išrinktos iš Verba Seniorum klasikinio rinkinio Migne'o Patrologia latina 73 tomo. Verba skiriasi nuo kitų dykumos tėvų raštų visišku literatūrinio dirbtinumo nebuvimu, sąžiningu ir grynu paprastumu, pagal koptų tradiciją perduodami žodžiu, o paskui parengti sirų, graikų ir lotynų kalbomis.

Visada paprastais ir konkrečiais, vienumos išugdytųjų patirtimi besiremiančiais priežodžiais ir pasakojimais siekta aiškiai atsakyti į aiškius klausimus. Dykumoje ieškantieji išganymo prašydavo senolių ,,žodžio", padedančio jį rasti, - verbum salutis, išganymo žodžio. Atsakymai nepretendavo į visuotinius ir universalius nurodymus. Veikiau tai tikslūs raktai, atveriantys tam tikras duris, kurias tam tikrais momentais kai kas turėdavo atverti.

Šia knyga siekiama sudominti ir pamokyti skaitytoją. Jaučiantys šių apoftegmų poreikį ir mėgstantys tyro vandens skonį primenantį padrąsinimą, tepajėgia sekti srove iki pat jos šaltinio, rašo knygos ,,Dykumos išmintis" sudarytojas Thomas Mertonas.

Abatas Juozapas Tėbietis sakydavo, jog malonės Dievo akyse susilaukia trijų rūšių žmonės. Pirmiausia tie, kurie sirgdami ir išmėginami priima viską, dėkodami Dievui. Paskui tie, kurie nepriekaištingai atlieka savo darbus Viešpaties akivaizdoje, nesiekdami žmonių palankumo. Galiausiai tie, kurie paklūsta dvasios tėvui ir atsižada savo valios.


Abatas Poimenas pasakodavo, jog abatas Jonas Luošys maldavęs Viešpatį taip išrauti visas jo aistras, kad jis taptų beaistris. Tokioje būsenoje jis susirado vieną iš senolių ir tarė jam: ,,Matote priešais save visiškai ramų žmogų, nebeturintį pagundų." Senolis atsakė: ,,Melskite Viešpatį įsakyti, kad jumyse kiltų kokia nors kova, nes siela bręsta tik mūšiuose."

[Diak. Tomas M.]

DYKUMOS TĖVŲ IŠMINTIS. MINTYS
Verba skiriasi nuo kitų dykumos tėvų raštų visišku literatūrinio dirbtinumo nebuvimu, sąžiningu ir grynu paprastumu...

Čia tai, ką aš turėjau omeny kalbėdamas apie Švento Rašto vertimą.