• Welcome to TavoRankose.org - katalikiškas diskusijų forumas. Please login or sign up.
 
kovo 29, 2024, 11:31:11

Naujienos:

Kokie šaunūs yra ištikimi VIEŠPATIES žmonės!
Būti su jais man didžiausias malonumas. Ps 15 (16) - 3


Tikėjimo slėpinys mintys apie Eucharistiją

Pradėjo Kaštonas, spalio 26, 2015, 10:03:56

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

Kaštonas

Autorius: Tadeusz Dajczer
Leidėjas: Katalikų pasaulio leidiniai
Metai: 2009

Skirtingai nei kitose knygose apie Eucharistiją, svarbiausia ,,Tikėjimo slėpinio" tema - žmogaus atsivėrimas šiam Sakramentui arba jo nusiteikimas priimti Sakramento malones.
   Eucharistija - vis dar neatrasta žemė, nežinomas pasaulis. Norint gyventi Eucharistija, reikia įsiklausyti į malonės balsą, kuris ragina: įženk į tą neatrastą žemę, ženk pirmą, antrą, trečią žingsnį, ir Jis ims tave vesti. Jis, tavo Dievas, prisikėlęs iš numirusių, taigi nugalėjęs visas kliūtis ir dabar norintis atskleisti tau tą stulbinančią, ant altoriaus vykstančią tikrovę.
   Knygoje pasakojama, kaip atsiverti ant altoriaus ir tabernakulyje esančiam Dievui, kaip nesipriešinti malonei. Autorius ne tik pateikė žinomas tikėjimo tiesas apie Švč. Eucharistiją, rimtų teologinių išaiškinimų ir autoritetų liudijimų, bet padarė tai naujai, sukrečiančia jėga: kalba labiau sau nei skaitytojui, todėl stipriau jį jaudina.
  Kunigas Tadeušas Dajčeris (Tadeusz Dajczer) gimė 1931 m. Baigęs Teologijos fakultetą Varšuvoje, studijavo Romos Grigaliaus universitete ir įgijo daktaro laipsnį. Daug metų dėstė Varšuvos Katalikų teologijos akademijoje ir Kardinolo Stefano Višinskio universitete. 1994 m. Lenkijos Respublikos prezidentas suteikė jam teologijos profesoriaus laipsnį.

Kaštonas

Kaip muitininkas prisipažįstu, kad nuolat esi man per mažas, nes viskas mane traukia, taip įtraukia savo veiklos orbítą, tarsi be šio pasaulio jau nieko niekada nebuvo. Tu esi tarsi mano gyvenimo fonas. Tuomet iš būtinumo turi būti man per mažas. Juk mano akiratį užstoja mano ieškomos patirtys, kurioms atsiduodu ir į kurias pasineriu; patirtys, neturinčios nieko bendro su Atpirkimu bei Eucharistija, sudabartinančia tą Atpirkimą.

Gal kaip tik tai ir yra mano gyvenimo drama, kad faktiškai esi tik mano minčių ir užmojų fonas? Esi, tačiau tik kaip fonas, ne pirmoje vietoje, tik kažkur toliau. Galbūt net kažką darau dėl Tavęs, bet pernelyg manęs nedomini. Visada esi man antras, trečias, o gal ir dešimtas mano vertybių hierarchijoje. Juk turiu tiek daug pažįstamų, tiek šeimos narių ir giminaičilų tiek neatidėliotinų reikalų. Visa tai suskaičiavus, būsi man jau gal tik koks septynioliktas? O tai jau labai tolimas fonas.

Dėl šios dramos man labai Tavęs reikia. Turi šiandien pas mane ateiti ir ateidinėti nuolat, Tu, REALIAI ESANTIS Eucharistijoje. Juk tas garbės vaikymasis, gobšumas, kūno malonumų ir patogumų ieškojimas mane sunaikins.

Visą laiką matau, kad Tu, Dieve, esi tik fonas. Bet blogiausia, kad visiškai nenorėčiau to fono atsisakyti, nes jis reikalingas, net blogai jausčiausi be jo. Kaip fonas, esi pakankamai mažas, kad netrukdytum man veikti, netrukdytum vaikytis mano užsibrėžtų tikslų.

Kokia klasta slypi kažkur giliai mano pasąmonėje! Net sunku ištarti, kad man net gerai, kad esi toks mažas. Net pasakyčiau, nesi p e r mažas, bet  k i e k r e i k i a mažas, toks ir turi likti. Kartais suvokiu, kad nuolat esu gundomas ir toliau gyventi tokį ,,normalų"
gyvenimą. ,,Normalų" - nes jei Tu pasirodytum esąs didelis, tai mano gyvenimas turėtų pasikeisti, kažkas turėtų sugriūti. Tai nepatogu, neturėčiau tokios ramybės, tokio komforto, kurį man suteikia kompromisas.

Tačiau, nepaisydama tų puolančių pagundų, iki manęs prasiskverbia malonė. Ir vis labiau įžvelgiu, kad man reikia Tavęs- labai Tavęs reikia nes esi Atpirkimo Dievas, atėjai dėl nusidėjėlių, dėl tokių kaip aš. Kaip tik dėl to ir ateini Eucharistijoje, kad išgelbėtum iš tos klastos, kurios pats nesugebu įveikti. Jeigu Tu esi man fonas, tai koks didelis esu aš Tavo fone, koks tuomet didelis mano sostas! Aš soste, o pats Dievas - mano fonas. Tas fonas švyti ir viskam suteikia kitus matmenis. Darbas jau nėra darbas, 0 pasišventimas. Santykiai su žmonėmis taip pat tarsi apšviesti to fono švytejimo. Net mano mintys - jei Tu esi jų fonas - naujai sužimba, įgauna kitą reikšmę. Pats matai, kaip man Tavęs reikia, nes pasąmonėje Tave laikydamas fonu, naikinu save, artimuosius ir pasaulį. Ta atgailos aktu atskleista tiesa apie mane yra tokia pritrenkianti, kad apimtas įkarščio bėgu pas Tave ir tarsi muitininkas šaukiu: ,,Eucharistijoje esantis Dieve, gelbėk mane!" Kokia tai klasta - Tau skirtas apaštalavimas gali labai pakelti mano dvasią, gali suteikti man didelio pasitenkinimo. Juk atverčiu žmones, kalbu apie Tave, dirbu kaip koks didvyris. Tačiau tik dėl to, kad TU esi- Jeigu Tu išnyktum iš mano fono, tai visas mano apaštališkasis darbas netektų prasmės  Taigi Tu privalai būti fonas, nes jis įprasmina mano apaštalavimą mano gyvenimą. Ir suteikia man tą nepaprastą ramybę, kad taip aukojuosi, kad gyvenu dėl didžių dalykų...
Tavo fone.

Net ir toks, atrodo, svarbus dalykas, kaip sielų atvedimas pas Tave, yra iškreiptas, užnuodytas. Tačiau tai, kad parodai man tą sugedimą, tą užnuodijimą, turi man tapti didele šviesa, didele malone. Tuomet Tavo, Eucharistijoje esantis Dieve, šaukimasis vis stiprėja ir mano troškimas priglusti prie Tavęs vis auga. Tikiu, kad tas Tavo gailestingosios, Eucharistijoje parodytos meilės artumas mane išgelbės. Ir matau, jog  fono problema ima atrodyti kitaip - tai, kas iki šiol buvo fonas, turi įgyti vis didesnę reikšmę. Šioje painiavoje aiškiai matau, kad man, taip pilnam meilės sau, niekas negali padėti, kad turiu tik Tave. Juk juo labiau man gresia pavojai, tuo labiau stiprėja Tavo eucharistinis gailestingumas - nes esi pati Meilė.

Dieve, man reikia Tavęs, man labai reikia Tavo eucharistinio gailestingumo. Juk Tu nori man viską atleisti, nori mane išganyti, net... dar šiame gyvenime pašventinti. Nepaisydamas mano klastos, nepaisydamas, kad esu visas pasinėręs savojo ,,aš" troškimus, Tu myli mane, nes nežiūri mano kalčių. Kuo daugiau gali atleisti, tuo didesnė Tavo šlovė. Tam reikia tik, kad gailėčiausí ir vis labiau tikėčiau Tavo meile.

Dieve, Šventosios Dvasios galia veikianti Eucharistijoje, panardink mano skurdžią sielą į gailesčio vandenis ir parodyk man, kad neverta taip rūpintis savimi nes juk Tu mane išsirinkai dar prieš mane sukurdamas.
Tu man sukūrei visą pasaulį, visata. O dabar, kai kalbi man nuo eucharistinio altoriaus, vis geriau įžvelgsiu, kad turiu atsiverti Tavo meilei, norinčiai mane atgaivinti, pakeisti taip, kad mano gyvenime pasaulis taptu fonu Tau, o Tu būtum gyvenimo centras. Noriu, kad Eucharistija būtu mano vidinio gyvenimo šaltinis ir prasmė,  kaip moko Bažnyčia ir su Bažnyčia gaunamas tikėjimas. Noriu, kad tikėjimo keliu nuvestum mane į šventumą.