Laiškai iš dykumos

[Kaštonas]

Laiškai iš dykumos

Autorius: Carlo Carretto
Vertėjas: Birutė Demkutė
Leidimo metai: 1998 / Pasibaigęs tiražas
Kodas: ISBN 9986-04-093-0
Kaina: 3.47 Lt. / 1.00 EUR

Ši knyga - Carlo Carretto (Karlo Kareto) dvasinės patirties vaisius, apšviestas Žodžio ir Teologijos. Ji parašyta siekiant perteikti mintį, kuri galėtų padėti tiems, kurie yra tame pačiame tikėjimo kelyje, arba tiems, kurie norėtų įeiti į jį. Knygoje aprašyti autoriaus įspūdžiai ir vidiniai išfyvenimai būnant dykumoje.

http://www.katalikuleidiniai.lt/index.php?lng=lt&content=pages&page_id=11&book_id=98

[Kaštonas]

,,1. Po didžiuoju akmeniu

Žėrinti saulėje trasa tęsėsi į begalybę. Kelias buvo išvagotas autocisternų. Provėžos mane vertė be paliovos laviruoti vairuojant džipą.

Saulė stovėjo zenite, buvau pavargęs. Tik per motoro gaubtą slystantis vėjas dar leido judėti pirmyn, nors man buvo pragariškai karšta ir vanduo aušintuve virė. Retkarčiais žvilgsnis nukrypdavo į horizontą. Žinojau, kad kai kuriose vietose čia yra iš smėlio iškilę didžiuliai granito blokai trokštama paunksmė įsikurti stovyklai ir palaukti vakaro, kurio vėsa leistų važiuoti toliau.

Iš tiesų, apie vidurdienį suradau tai, ko ieškojau. Artėjau prie jų, tikėdamasis rasti pavėsį.

Nusivilti neteko. Nuo milžiniškos šiaurinės maždaug 10 m aukščio uolos sienos ant rausvo smėlio krito šešėlio ruožas. Pastačiau džipą prieš vėją, kad greičiau atauštų motoras, ir išsiėmiau reikalingus stovyklai daiktus: demblį, krepšį su maistu, dvi antklodcs ir trikojį.

Tačiau, priėjęs arčiau prie šešėlio, pamačiau, kad čia jau esama svečių: ant karšto smėlio susirangiusios drybsojo dvi gyvatės ir ncjudėdamos tykojo manęs. Striktelėjau prie džipo, nepaleisdamas iš akių gyvačių, ir pastvėriau seną medžioklinį šautuvą, kurį man buvo paskolinęs vienas čionykštis, kad nubaidyčiau šakalus, nuo kurių jis gynėsi, kai jie išalkę ir ištroškę puolė jo bandą. Paėmiau šovinį su vidutinio dydžio kulka ir pasirinkau vietą, iš kur vienu šūviu galėčiau nupilti abi gyvates. lššoviau ir pamačiau, kad abu padarai suspurdėjo'smėlio sūkuryje. Paskiau, norėdamas nuvalyti vietą nuo kraujo ir išmesti negyvėlcs, pamačiau, kad iš vienos gyvatės perplėšto pilvo iškrito nesuvirškintas viščiukas.

Tada ištiesiau demblį, kuris dykumoje atstoja viską koplyčią, valgomąjį, miegamąjį, svetainę, ir patogiai išsitiesiau.

Buvo vidurdienio valanda pasiėmiau brevijorių. Sunkiai sekėsi skaityti psalmes, kadangi buvau pavargęs, ir retkarčiais tarp eilučių sušaižuodavo dvi gyvatės. Pūtė šiltas pietys. Man skaudėjo galvą.
Atsistojęs pažiūrėjau, ar užteks iki Tito šulinio vandens, ir nusprendžiau truputį jo paaukoti. Paėmiau puodą su vandeniu ir užsiverčiau ant galvos. Vanduo prasiskverbė pro turbaną, nutekėjo ant kaklo, drabužių. Toliau pasirūpino vėjas, ir po kelių minučių temperatūra nukrito nuo +45 iki +27. Taip atsigaivinęs išsitiesiau ant smėlio pamiegoti, nes dykumoje prieš pietus reikia pailsėti.

Kad jausčiaus patogiau, pasidėjau po galva vieną antklodę. Jų turėjau dvi. Viena antklodė gulėjo šalia nepanaudota. Bcžiūrint į ją, apėmė nerimas. Kad būtų aiškiau, papasakosiu plačiau.

Praeitą vakarą važiavau pro mažą negrų, buvusių vergų, kaimelį. Kaip paprastai, atvykus apie džipą susigrūdo žmonių: vieni iš smalsumo, kiti norėdami ką nors iš keliautojų gauti. Jie tai arbatos atveža, tai apdalija vaistais, tai perduoda vieną kitą laišką.

Tą vakarą pastebėjau, kad senasis Khada dreba nuo šalčio. Atrodo, keista būtų kalbėti apie šaltį dykumoje. Tačiau Sacharą galima pavadinti "šalta šalim", kurioje labai karšta tikšviečiant saulei. O tąsyk saulė jau buvo nusileidusi ir Khada drebėjo. Man buvo atėjusi mintis duoti jam vieną antklodę, bet aš nuvijau tą mintį. Pagalvojau apie naktį ir žinojau, kad ir man tektų šalti. Kibirkštėlė artimo meilės ruseno manyje, kuždėjo, kad mano kailis vertas ne daugiau kaip jo, kad geriau pasielgčiau duodamas jam vieną antklodę ir kad mažajam broliui tai kaip tik derėtų, nors truputį ir pašalčiau. Bet,}.

Kai išvykau, abi antklodės gulėjo džipe. Ir štai dabar jos prieš mane... ir aš susigėdau. Mėginau užmigti, atrėmęs kojas į uolą, bet neišėjo. Prisiminiau, kad prieš mėnesį vieną žmogų užmušė uolos nuolauža kaip tik per pietų poilsį. Atsistojau, norėdamas įsitikinti uolos tvirtumu. Ji truputį svyravo, bet pavojaus nebuvo.

Vėl išsitiesiau ant smėlio. Jei pasakyčiau, kad sapnavau, jums pasirodys keista! Bet keisčiausia, kad sapnavau, jog miegu po didžiuoju akmeniu ir vieną akimirką... (tai anaiptol man neatrodė sapnas) pamačiau, kaip akmuo sujudėjo, ir pajutšl; kad akmens masė užgriuvo mane. Baisi akimirka!

Baigta! Pajutau traškant kaulus ir maniau, kad esu jau negyvas. Ne! Aš gyvenau, tiktai uolos sutraiškytu kūnu. Nustebau, kad man nieko neskaudėjo. Buvau tarsi visiškai paralyžiuotas. Atsimerkiau ir išvydau Khadą, kuris drebėjo nuo šalčio. Dabar be jokios dvejones norejau jam paduoti antklodę, juo labiau kad ji tik per metrą buvo nuo manęs. Pamėginau ištiesti ranką, bet uola neleido nė krustelėti. Suvokiau, kad tai -skaistykla ir kad sielos kančia yra negalėti daryti to, ką anksčiau galėjo ir privalėjo padaryti. Kas žino, kiek metų tokioj būklėj būčiau turėjęs žiūrėti į tą antklodę šalia savęs, kuri įrodė mano egoizmą ir nesubrendimą žengiant į meilės karalystę...

Pamėginau sužinoti, kiek man reikės būti po tuo akmeniu. Atsakymą davė katekizmas: "Kol galėsi padaryti tobulos meilės darbą". Tą akimirką pasijutau dar negalįs.

Tobulos meilės darbas yra darbas Jėzaus, kuris eina į Golgotą mirti už mus. lr aš, Jo mistinio kūno narys, buvau paklaustas, ar priaugau iki tos brandžios meilės, kuri reikalauja eiti paskui Viešpatį. Toji antklodė, kurios praeitą vakarą neatidaviau Khadai, man pasakė, kad turiu nueiti dar ilgą kelią. Jeigu aš, matydamas šąlantį brolį, galėjau nusisukti, tai kaipgi galėčiau už jį mirti? Dabar supratau, kad turėčiau praleisti ištisus geologinius amžius negalėdamas pajudėti, jci Dievas nebūtų atėjęs man pagalbon.

Apsižvalgiau ir pagalvojau, kad visi tie didžiuliai akmenys ne kas kita, kaip žmonių kapai. Jie, nuteisti pagal meilę, dabar gulėjo čia laukdami To, kuris pasakė: "Aš pažadinsiu jus Paskutinio teismo dieną".



2. Teisiami pagal meilę


Ir šiandien dar negalėčiau jums tikrai pasakyti, ar tas atvejis su uola buvo sapnas. Vis dėlto jis taip stipriai paveikė mane, taip pakeitė mano požiūrį į daiktus, kad apie jį nepasakyčiau to, ką paprastai pabudę pasakome: "Na ir sapnavau!"

Ne, ne! Tai buvo kažkas daugiau. Tas dykumos ruožas nuo Tito iki Siletro man lig šiol pasilieka skaistyklos vieta, aplinka, kurioje mano siela mielai susikaupia dieviškų dalykų apmąstymams ir kur po mirties norėčiau patekt pratęsti atgailos, jei gyvenime negalėčiau padaryti tobulos meilės darbo.

Aš vėl matau tą didžiulį akmenį po žėrinčia Sacharos saule, šešėlio ruožą ant karšto smėlio, ligi pat horizonto nusitęsusią liniją, išvagotą autocisternų ir geologų džipų. "Jūs teisiami pagal meilę", man, negalinčiam pajudėti, vis kartoja toji vietovė, ir mano akys, apraibusios nuo saulės, tolumoje regi dangų be mažiausio debesėlio.

Nebenoriu ir nebegaliu apgaudinėti savęs: tikrai, bijodamas nakties, negalėjau duoti Khadai antklodės, t. y. savo kailį myliu labiau negu savo brolio, kai tuo tarpu Dievo įsakymas man liepia: "Mylėk kitų gyvybę kaip savo". O štai dabar iš Senojo Įstatymo, iš pirmojo Dievo Apreiškimo žmonėms: "Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis " (Įst 6,5).

Jeigu paimsim Naująjį Įstatymą, Jėzaus Apreiškimą, tai skambės sudėtingiau: "... kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtume'te ' vienas kitą !" (Jn 13,34).

Vadinasi, ne tik antklodę, bet ir gyvybę. Iš tikrųjų! Tobulos meilės darbas yra būti pasirengusiems padaryti tai, ką Jėzus padarė: mirė už Khadą, už mane, už mus visus.

Taip žiūrint, dangus yra toji vieta, kur kiekvienas turi būti taip pribrendęs meilei, kad savo gyvybę pasiūlo už kitus. Tai tobula, universali, radikali meilė, be mažiausio šešėlio atsisakymo, antipatijos, apribojimo. .  ,,

[Kaštonas]

".... Dievas neskuba kurti. Laikas priklauso Jam, ne man. O aš, mažas padarėlis žmogus, esu pašauktas keistis Dievuje, būti Jo dalininku. Mane keičia meilė, kurią Dievas įliejo į mane.

Meilė pamažu keičia mane, Dieve!

Nuodėmės tikslas priešintis tam keitimuisi, meilei pasakyti "ne". Gyventi egoizme, vadinasi, užsidaryti žmogiškam kiaute ir trukdyti pasikeitimui į dieviškąją meilę. Kol nebūsiu Dievo dalininkas, kol nemylėsiu, tol nesikeisiu: priklausysiu šiai Žemei, o ne dangui. Per krikštą atgimiau naujam gyvenimui, bet turime tą naują gyvenimą subrandinti. Tam mums duotas visas žemiškas gyvenimas. O subrandinti gali tik keičiančioji meilė.

Priešinimasis meilei, negalėjimas atsiliepti į jos šaukimą, kai ji man sakė: "Atiduok antklodę savo broliui", tokia blogybė, jog per ją tarp Dievo ir manęs išaugo manosios skaistyklos siena.

Kam tas brevijorius, kam tos Mišios, jei esi kurčias meilei? Kas iš to, kad atsisakei -visko ir atėjai čia, į smėlynus ir karštį, jeigu priešiniesi meilei? Kas iš to, kad gini teisybę, ginčijiesi su teologais dėl tikėjimo, jaudiniesi dėl kitaip manančių, jei paskui ištisą geologinę erą turi praleisti tarp skaistyklos sienų?!

"Jūs būsite teisiami pagal meilę!" taip man šaukia dykumos plotai tarp Tito ir Siletro.

"Jūs būsite teisiami pagal meilę", sako didysis akmuo, po kuriuo turesiu atlikti savo skaistyklą, kad subresčiau tobulai
meilei, kurią Jėzus man atnešė į Žemę ir padovanojo savo kraujo kaina.... "

[Kaštonas]

O kas tai pastebėjo? Atrodo, toks teisingas ir tikras mūsų veiklos kelias...
 
Dar vaikai giedojome: "Dėl Kristaus Karaliaus būkim visur pirmi". Paūgėję girdėjome: "Tu pavyzdys, vadas!" O užaugę "Tu atsakingas, vadovas, apaštalas!" "Be manęs jūs nieko negalit", "Kas nori būti pirmas tebūnie paskutinis" tai atrodė pasakyta kitiems žmonėms, kitiems laikams. Tie žodžiai atšokdavo nuo mūsų akmeninių širdžių, nė kiek jų neįbrėždami, neprilipdami, į jas neįsiskverbdami.
 
Mano gyvenimo kreivė tipiška. Pirmasis mano mokytojas man pasakė: "Visur būk pirmas Kristaus Karaliaus garbei", o paskutinysis, Šarlis de Fuko, "Dėl Nukryžiuotojo Kristaus būk pats paskutinis". 

Tikriausiai abu teisūs ir matyt aš pats kaltas, kad blogai išmokau jų pamokas.
 
Kaip ten bebūtų, dabar klūpojau čia, ant smėlio, prie uolos, kuri atrodė esanti Bažnyčia. O ant savo pečių jaučiau tą garsiąją kovotojų kolonėlę. Gal dabar aiškiau matysiu. Staiga žengiau žingsnį atgal, lyg norėdamas nusikratyti tos naštos. Ir kas atsitiko? Viskas liko savo vietoje, niekas net nekrustelėjo, jokie skliautai nesuaižėjo.
 
Po dvidešimt penkerių metų supratau, kad į mano pečius niekas nesirėmė ir kad toji kolona buvo netikra, klaidinanti, dirbtinė, sukurta mano vaizduotės ir tuštybės.
 
Laksčiau, važinėjau, kalbėjau, dirbau. Maniau, kad nuo manęs viskas pareina, o pasirodė, kad nuo manęs absoliučiai niekas nepriklausė.
 
Visa pasaulio našta gulėjo ant Nukryžiuotojo. Aš buvau niekas, absoliučiai niekas.
 
Visa tai buvo reikalinga tam, kad patikėčiau Jėzaus žodžiais, kurie man buvo pasakyti beveik prieš du tūkstančius metų: "...atlikę visa, kas jums buvo pavesta, sakykite: Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti" (Lk 17,10).
 
Nenaudingi tarnai!