Kokios Jūsų nuomone geriausios knygos paaugliams religine tematika?

[beata gaudvile]

O kokios Jūsų nuomone geriausios knygos paaugliams religine tematika, nes patys žinot kaip jie nutolę

[Silvija]

Sveika, beata gaudvile

Tavo aktyviąją nuorodą, deja, teko ,,neutralizuoti", nes mes tokiu būdu 'Pegaso' knygų nereklamuojame. Jau vien dėl to, kad jo knygynuose vienoje lentynoje maišoma krikščioniška ir anti krikščioniška literatūra ir tai rodo tą tavo vadinamą "nutolimą", o gal net sąmoningą vartotojų klaidinimą, norint parduoti kuo daugiau ir įvairesnių prekių.

Aš tiek jaunimui, tiek senimui rekomenduočiau 'Katalikų pasaulio' knygynus, kur žmogus jau nepasiklys tarp New Age ar rytietiško brukalo kalnų.

Kaune: http://www.kazimieroknygynas.lt/

Vilniuje:http://lvk.lcn.lt/p_strukturos/kp/kataliku_p_knygynas.html

http://lvk.lcn.lt/p_strukturos/kp/

svetainė internete: http://www.katalikuleidiniai.lt/

[Diak. Tomas M.]

Galiu remtis tik savo patirtimi. Kai buvau paauglys, skaičiau išimtinai mokslinės fantastikos knygas, nes proza man buvo neįdomi, atrodė, kad pasaulis kuriame gyvenu gana nuobodokas, norėjosi kažko "įdomaus" ir "šviežio". Kai atsigręžiu atgal, matau, kad daug visokio "š" priskaičiau per tuos metus, bet kartu turiu pastebėti, kad rodos kažkas iš aukščiau padėdavo tose knygose atkreipti dėmesį į kelis gerus trupinius.

Jauna širdis pagrinde vadovaujasi jai patinkančiais idealais. Ne veltui sovietų laikais buvo daug knygų ir filmų, kad jaunimui būtų parūpinta pakankamai įvairių "idealų" sekimui. Tikėjimo pasaulyje tie idealai yra šventieji, todėl jų biografijos dažnai labai tiksliai gali pataikyti į vieną ar kitą jaunos širdies tipą. Kadangi man patiko fantastiniai koviniai romanai  , tai dabar net nekeista, kad pirmiausiai man prilipo mistikas ir nenuilstantis kovotojas su tamsa Tėvas Pijus

Kitų jaunuoliu atveju reikėtų pažiūrėti, kas juos traukia? Mistika, kova (Tėvas Pijus, Šv. Kryžiaus Jonas); filosofija (Šv. Augustinas); kelionės (šventieji, kurie keliavo evangelizuodami pasaulį); socialinė labdarystė (Šv. Arso klebonas); gyvenimas pasaulyje (Šv. Pranciškus Salezas) ir t.t.

Negaliu daug tokių sąryšių pateikti, nes nesu daug skaitęs, bet gal jūs galite pasidalinti savo patirtimi, kokių šventųjų biografijos tiktų vienam ar kitam asmenybės tipui, pomėgiui atspindėti?

[Augucka]

Vakar kaip tik buvau knygyne ir varčiau "Katalikų pasaulio leidyklos" išleistą knygą:
Pasakyk man, kodėl? Tėvo atsakymai į dukters klausimus apie Dievą

Norėčiau šią knygą pakišti savo betampančiam ateistu penkiolikamečiui sūnui. Tik bijau, kad jis jos neskaitys. Bet reikia nugalėti baimę ir tiesiog jam įbrukti arba kažkaip sugudrauti, kad jis nors po skyrių paskaitytų. Žinoma, jis sutiktų jei jam pasiūlyčiau pinigų už perskaitymą    Tik žinau, kad tai nėra gerai. Gal yra patarimų iš jūsų?


Autorius: Michael Novak, Jana Novak
Vertėjas: Elena Rapkauskienė, Inga Buškutė
Leidimo metai: 2004
Kodas: ISBN 9955-619-18-X
Kaina: 20.79 Lt.

Tai gyvas, intymus, skatinantis mąstyti, jautrus tėvo ir dukters pokalbis apie filosofinį tikėjimo pagrindimą ir jo socialinį įsišaknijimą, vedantis ne tik katalikiško, bet ir nuoširdaus krikščioniško gyvenimo link. Nuoširdūs, išmintingi, aiškūs Michaelio Novako atsakymai - neišsisukinėjančio, protui ir argumentams atviro tikėjimo pavyzdys.

Knyga Pasakyk man, kodėl yra jaudinanti ir skatinanti mąstyti diskusija apie tai, kaip kiekvienam sekuliariam žmogui reikia Dievo ir Jo Bažnyčios. Ši knyga - tai vienas patraukliausių ir labiausiai imponuojančių pokalbių ilgoje žmogaus kalbėjimo apie Dievą istorijoje.


Knygos ištrauka:

Gau­nu Ja­nos iš­šū­kį

Va­sa­ros pra­džio­je ma­no duk­tė Ja­na pa­pra­šė pa­sko­lin­ti ke­le­tą re­li­gi­nių kny­gų, ir tai pa­ska­ti­no mū­sų po­kal­bį. Ta­da aš ruo­šiau­si iš­vyk­ti į kas­me­ti­nį se­mi­na­rą Kro­ku­vo­je, ir ji, pa­si­sko­li­nu­si kny­gas, po ke­lių die­nų at­siun­tė man il­gą fak­są, ku­ris pra­si­dė­jo ža­vin­gu ko­men­ta­ru ir bai­gė­si ke­le­tu klau­si­mų.

Ho­li­vu­do ra­šy­to­jas ir ak­to­rius Be­nas Stei­nas, su­si­pa­ži­nęs su Ja­na uni­ver­si­te­te, sa­kė, jog ši jam pri­me­nan­ti jau­ną In­gri­dą Berg­man – to­kia pat at­kak­li ir už­si­spy­ru­si. Bū­da­ma de­vy­nio­li­kos ma­no duk­tė pa­reiš­kė, jog ne­tu­rė­čiau jau­din­tis dėl maiš­tin­go jos bū­do, nes, anot jos pa­čios, jai pa­vy­ko šiek tiek jį su­tram­dy­ti. Ir tai iš da­lies bu­vo tie­sa. Ji ne­pri­im­da­vo jo­kių pa­mo­ky­mų, jei­gu jais pa­ti ne­įsi­ti­kin­da­vo. Kar­tais ma­ne tai iš­muš­da­vo iš vė­žių, ir mū­sų po­kal­bis pa­kryp­da­vo ki­ta lin­kme.

Štai ko­dėl pa­no­rau at­sa­ky­ti į fak­są, ku­ria­me duk­tė pa­tei­kė sa­vo klau­si­mus. Tai bu­vo iki šiol ne­re­gė­tas įvy­kis: ne dėl to, kad ji anks­čiau ne­bū­tų siun­tu­si man fak­sų, bet pa­pras­tai juo­se Ja­na iš­dės­ty­da­vo sa­vo min­tis, ką nors pri­min­da­vo ar pa­tar­da­vo, ką tu­rė­čiau pa­ma­ty­ti. (Ji nie­ka­da ne­pra­šė pi­ni­gų. Kaip ir jos ma­ma, ne­mė­gu­si iš­lai­dau­ti, Ja­na mo­kė­jo iš­si­vers­ti su ne­daug pi­ni­gų. Šis bruo­žas bu­vo pa­vel­dė­tas.) O da­bar ji at­siun­čia fak­są su dau­gy­be klau­si­mų! Bet ku­ris tė­vas apie tai sva­jo­tų!

Pa­siū­liau duk­te­riai kar­tu ra­šy­ti kny­gą, ir ji su­ti­ko. Ji – ra­šy­to­ja iš pri­gim­ties, tik dro­vi­si tai pri­pa­žin­ti, nors The Was­hing­to­nian išspaus­di­no jos straips­nį, kai mer­gi­na te­bu­vo an­tro kur­so stu­den­tė ir uni­ver­si­te­to moks­lo dar­buo­to­ja. Pusantrų me­tų ji dir­bo re­dak­to­rės pa­dė­jė­ja žur­na­le: bu­vo at­sa­kin­ga už ke­lias skil­tis, ra­šė apie dau­ge­lį  da­ly­kų. (...)

Ta­čiau te­gul kal­ba pa­ti Ja­na. Štai fak­sas, nuo ku­rio vis­kas pra­si­dė­jo. Kiek vė­liau pa­skam­bi­nu­si ji pa­aiš­ki­no ne­spė­ju­si iš­tai­sy­ti klai­dų ar nu­glu­din­ti sti­liaus, tai­gi teks­tas ga­li at­ro­dy­ti kiek sta­čio­kiš­kas.

Ja­na: Ma­no pa­dri­kos min­tys apie re­li­gi­ją:
Ma­no kar­ta  nuo­lat ieš­ko pa­si­ten­ki­ni­mo, dėl to re­li­gi­ja mums ke­lia pro­ble­mų. Esa­me lyg iš­si­gi­mę – tar­si mums trūk­tų vie­nos ma­žy­tės, bet es­mi­nės da­le­lės. Tai – už­da­ras ra­tas, ku­rio pra­džios ne­ga­liu ap­čiuop­ti.

Kai bu­vo­me vai­kai ir jau­nuo­liai, mū­sų gy­ve­ni­mas bu­vo per­ne­lyg cha­o­tiš­kas, ir la­bai no­rė­jo­me, kad kas nors jį su­tvar­ky­tų ir už­pil­dy­tų mu­my­se žio­jin­čią tuš­tu­mą, bet ne šal­tai ir įsak­miai. Troš­ko­me, kad kas nors pa­im­tų mus už ran­kos, ir ša­lia jo jaus­tu­mės sau­giai ir pa­to­giai. To, ko ieš­ko­jo­me, baž­ny­čio­je ras­ti ne­ga­lė­jo­me. Re­li­gi­ja mums at­ro­dė pa­triar­cha­li­nė, to­li­ma ir ne­rei­ka­lin­ga. Ji greit pa­trau­kia dė­me­sį, bet il­gai jo ne­iš­lai­ko.

Bu­vo­me maiš­tin­gi ir re­li­gi­jos at­si­sa­kė­me kaip kaž­ko ne­san­čio. Kai žmo­gui blo­ga, kai jis jau­čia­si vie­ni­šas ir dėl ko nors kal­tas, jis ima gal­vo­ti, jog re­li­gi­ja pri­va­lo bū­ti. Ji pa­de­da nu­trauk­ti gran­di­nes, pri­kaus­tan­čias mus prie mū­sų var­go. Bet tuš­tu­ma, at­si­ra­du­si mu­my­se dėl re­li­gi­jos, tik di­dė­jo. (...)

Vis­kas la­bai pa­pras­ta: žmo­nėms rei­kia re­li­gi­jos. Jie no­ri pa­gal­bos, ku­rią ji siū­lo, pa­stan­gų, ku­rių rei­ka­lau­ja, ir draus­mės, ku­rią įtei­gia. To­dėl žmo­nės da­bar vėl bu­ria­si baž­ny­čio­se, si­na­go­go­se, šven­to­vė­se. Bet ko­dėl jie taip men­kai sten­gia­si sa­vo vai­kus su­pa­žin­din­ti su re­li­gi­ja?

Na, o da­bar no­riu sužino­ti:

§  Ko­dėl re­li­gi­ja, ko­kia ji be­bū­tų, yra svar­bi?

§  Kaip pa­aiš­kin­tum tai, kad yra įvai­rių re­li­gi­jų, ypač ne­krikš­čio­niš­kų, pa­vyz­džiui, bu­diz­mas?

§  Ar pa­sa­kęs: ,,Aš ne­ga­liu su­tik­ti su vis­kuo, ko mo­ko krikš­čio­nių Baž­ny­čia", dar ga­li va­din­tis krikš­čio­ni­mi? Ar tas pats ga­lio­ja ir ka­ta­li­kams? Pa­vyz­džiui, aš ne­su­tin­ku su Baž­ny­čios po­žiū­riu į kon­tra­cep­ci­ją ir pan.

§  Ko­dėl Ka­ta­li­kų Baž­ny­čio­je nė­ra ve­du­sių ku­ni­gų? Ko­dėl ku­ni­gai ne­ga­lė­tų rink­tis vie­no iš dvie­jų gy­ve­ni­mo bū­dų – bū­ti vie­nam ar tu­rė­ti šei­mą? Ma­nau, kad ve­dęs ku­ni­gas bū­tų ar­čiau žmo­nių: jis ge­riau su­pras­tų pa­aug­lys­tės, mei­lės, san­tuo­kos pro­ble­mas.

§ Gim­dy­mų kon­tro­lė? Ta­čiau ką da­ry­ti mo­te­riai, ku­rios cik­las la­bai ne­re­gu­lia­rus, ir, rū­pin­da­ma­sis jos svei­ka ta, gy­dy­to­jas gi­ne­ko­lo­gas tai pa­ta­ria (jei ne­klys­tu, te­olo­gi­jos dės­ty­to­jas Va­sa­ros ins­ti­tu­te, ku­rį lan­kė­me kar­tu su ma­ma, sa­kė, kad to­kiu at­ve­ju tai nė­ra smerk­ti­na)? O jei vie­nas iš su­tuok­ti­nių su­ser­ga ko­kia nors ly­tiš­kai plin­tan­čia li­ga, pvz., AIDS, po krau­jo per­py­li­mo? Ar to­kiu at­ve­ju svei­kas su­tuok­ti­nis ga­li rei­ka­lau­ti, kad jo part­ne­ris nau­do­tų­si pre­zer­va­ty­vu?

§ Ką pa­sa­ky­si apie AIDS? Pa­žįs­tu ke­le­tą tik­rai re­li­gin­gų žmo­nių, ku­rie tei­gia, kad taip Die­vas no­ri iš­nai­kin­ti mū­sų vi­suo­me­nės ,,blo­gį" – gė­jus, nar­ko­ma­nus ir pan.
(...)
-------------------

III Gyvenimas

Teigdamas, kad seksualinis aktyvumas galimas vien santuokoje, judaizmas pakeitė pasaulį. Toros draudimas turėti nesantuokinių lytinių santykių padarė įmanomą Vakarų civilizacijos atsiradimą. Visuomenės, kuriose seksualumas nebuvo ribojamas, vystėsi lėčiau. Vėlesnį Vakarų pasaulio dominavimą nesunkiai galime pagrįsti judaizmo pradėta ir krikščionių perimta seksualine revoliucija... Ši revoliucija skatino seksualumo džiną uždaryti į santuokos butelį. Ji garantavo, kad seksas daugiau nebeviešpataus visuomenėje, išaukštino vyro ir moters meilę bei seksualumą (taip sudarydama prielaidas meilei ir seksualumui santuokoje) ir užsibrėžė sunkų uždavinį – sugrąžinti moters reikšmę visuomenei.

Den­ni­sas Pra­ge­ris,

1993

Tė­tis: Ja­na, čia rei­kia pa­da­ry­ti po­rą pa­sta­bų. Pir­ma, kaip mo­ko krikš­čio­ny­bė, kū­no nuo­dė­mės yra ma­žiau­sios. Pa­vyz­džiui, Dan­tė, pa­vaiz­da­vęs de­vy­nis pra­ga­ro ra­tus, sek­su­a­li­nių nuo­dė­mių tu­rin­čius as­me­nis pa­ro­dė esan­čius leng­viau­sia­me rate. Jis ma­nė (ir taip bu­vo ma­no­ma vi­sais krikš­čio­ny­bės am­žiais), kad kur kas sun­kes­nės yra sie­los nuo­dė­mės: iš­di­du­mas, pui­ky­bė, ne­vil­tis, kie­ta­šir­diš­ku­mas. Kū­no nuo­dė­mės daž­niau­siai at­si­ran­da dėl sil­pnos va­lios. Žmo­gus no­ri prie­šin­tis, bet po­trau­kis per­ne­lyg stip­rus.

Sek­su­a­li­nės nuo­dė­mės ro­do mū­sų troš­ki­mą bū­ti pa­na­šiems į Die­vą – bū­ti trokš­ta­miems, pa­mirš­ti sa­vo ri­bo­tu­mą, bent aki­mir­kai pa­slėp­ti sa­vo ne­sau­gu­mą. Tam tik­ra pras­me sek­su­a­li­nės nuo­dė­mės – tai mū­sų me­las sau pa­tiems.

Kiek­vie­nas, ku­ris ži­no, ko­kie sil­pni yra žmo­nės (net ir ge­ri), su­pran­ta, ko­kia stip­ri ir sal­di ga­li bū­ti sek­su­a­li­nė pa­gun­da. Ypač ta­da, kai ,,vi­si taip el­gia­si". At­ro­do net­gi ne­tei­sin­ga, kai tau siū­lo jai prie­šin­tis. (Aiš­kiai pri­si­me­nu karš­tas pa­aug­lys­tės va­sa­ras, kai mąs­čiau, koks ne­tei­sin­gas yra Die­vas, da­vęs ka­ta­li­kams to­kį sun­kų mo­ra­lės ko­dek­są – tiks­liau, kaip ne­tei­sin­ga, kad aš gi­miau ka­ta­li­kas. Ko­dėl ne­ga­lė­čiau bū­ti tie­siog ne­ti­kin­tis ir elg­tis taip, kaip ma­ne ska­ti­na troš­ki­mas?)

An­tra, ne vi­si taip da­ro. Kai žiū­ri į kraš­tu­ti­nu­mus, vi­sa­da žvelk į es­mi­nę ma­žu­mą – ket­vir­ta­da­lį ar treč­da­lį jau­nuo­lių, ku­rie ne­si­my­li be san­tuo­kos. Ka­dan­gi apie sek­su­a­li­nį ak­ty­vu­mą yra pla­čiai kal­ba­ma, jis re­kla­muo­ja­mas ir siū­lo­mas, šis skai­čius man at­ro­do stul­bi­nan­čiai di­de­lis. Įsi­vaiz­duok, kad to­kių yra tik 10 pro­cen­tų. Ar­ba 5 pro­cen­tai. Yra dau­gy­bė gru­pių, ku­rias su­da­ro tik 5 pro­cen­tai, bet žmo­nės no­rė­tų joms pri­klau­sy­ti. Net ir ma­žes­ni skai­čiai įro­dy­tų, kad skais­ty­bės įsa­ky­mo ga­li bū­ti lai­ko­ma­si.

Skais­ty­bė ski­ria­si nuo abs­ti­nen­ci­jos. Pas­ta­ro­ji yra vi­siš­kai ne­ga­ty­vi, tai tam tik­ras su­si­lai­ky­mas. Skais­ty­bė yra šir­dies ir pro­to įpro­tis, ku­rį rei­kia puo­se­lė­ti; tai bū­das žvelg­ti į tik­ro­vę, iš­min­tin­gas kon­teks­to ir tvar­kos ver­ti­ni­mas, tai sa­viauk­los da­lis. Tai bū­das da­ly­tis die­viš­kuo­ju gy­ve­ni­mu.

Ja­na, ar ga­li­me pa­si­kal­bė­ti apie ki­tą šio klau­si­mo as­pek­tą? Bet ku­rio am­žiaus žmo­nės jau­čia­si la­bai ne­sau­gūs dėl sa­vo gy­ve­ni­mo. Mes ne­sa­me be ga­lo my­lin­tys, mes mir­tin­gi, mes ne­sa­me Die­vas. Mums bū­din­ga dau­gy­bė da­ly­kų, ku­rie mums ne­pa­tin­ka.

Įsa­ky­me ,,My­lėk sa­vo ar­ti­mą kaip pats sa­ve" svar­biau­sias žo­dis yra ,,sa­ve". Dau­gu­ma žmo­nių ma­no, kad sa­ve my­lė­ti yra la­bai sun­ku – ga­na leng­va le­pin­ti, bet ne taip leng­va at­leis­ti, ne taip leng­va my­lė­ti. Kai iš­mok­si tin­ka­mai sa­ve my­lė­ti, bus daug leng­viau my­lė­ti ki­tus. Taip yra ir su vi­sais ki­tais da­ly­kais, įskai­tant ir sa­vęs ap­ri­bo­ji­mą, ir skais­ty­bę.

Ta­čiau pa­aug­liams ir jau­nuo­liams šis ne­sau­gu­mo jaus­mas yra ypač stip­rus.
(...)

[Augustas]

  Aš tai pasiūlyčiau paaugliui kitokių tekstų, būtent:

http://www.manoknyga.lt/knyga/meiles-santykiai-ar-sekme-imanoma.html

http://www.sena.lt/religija_filosofija/daniel-ange_-tavo_kunas_sukurtas_meilei/139774

http://www.katalikuleidiniai.lt/index.php?lng=lt&content=pages&page_id=11&book_id=403

http://www.btz.lt/lt/palange-jauniems/1/5355 (nors autorius ir protestantas, tačiau tekstas nesikerta su RKB mokymu)

O tik po to, kai jau bus perskaitytos tos knygos, galima bus pasiūlyti ir tą Michaelio Novako ir Janos Novak tekstą, kurį jau Augucka minėjo. O taip pat ir knygą (jei tik pavyktų ją dar rasti):

http://www.dosnumas.lt/index.php/lt/tiesos-beieskant/94-tiesos-beieskant/knygos/tevo-m-d-philippe-knygos/110-meiles-gelmese

Na, pirmai pradžiai tiek.

[sparnai]

Man labai patiko sita knyga:
http://www.katalikuleidiniai.lt/index.php?lng=lt&content=pages&page_id=11&book_id=571

aprasoma mokslininko kelione nuo ateizmo prie gilaus tikejimo