Šv. Grigaliaus Narekiečio (Grigoras Narekaci, Gregorius Narecensis) maldos

[Diak. Tomas M.]

Šv. Grigalius Narekietis (Grigoras Narekaci, Gregorius Narecensis) yra armėnų poetas, mistikas, gyvenęs apie 1000-ius metus. Plačiau apie šventąjį skaitykite čia ir čia.

Vienintelės lietuviškos knygos (Sielvartingų giedojimų knyga / Grigoras Narekaci ; vertė Sigitas Geda. - Vilnius : Vaga, 1999), kaip suprantu neįmanoma niekur įsigyti, todėl čia sudėsiu rastus spaudoje ir internete jos fragmentus, su nuorodomis į šaltinį.

Taip pat įdomu: kun. Vaclovo Aliulio kritinis Sigito Gedos vertimo vertinimas.

[Diak. Tomas M.]

Malda į Šventąją Dvasią

Maldauju,

Tu nekintanti visagale didybe,
o galingoji Dvasia,
iškrisk savo švelniąja rasa.

Tu pašventini apaštalus,
įkvepi pranašus,
mokai mokytojus,
prakalbini nebylius
ir atveri kurčiųjų ausis,
dovanok ir man, nusidėjėliui,
malonę įtikinamai skelbti gyvybę teikiantį Evangelijos gerosios naujienos slėpinį...

Kai ruošiuosi skelbti Tavo žodį,
pirma manęs teeina Tavo gailestingumas
ir reikiamą akimirką man tepasako,
kas yra verta, naudinga ir Tau malonu,
Tavo dievystės garbei ir šlovei
ir kad visuotinė Bažnyčia pasiektų tobulumo pilnatvę.

(Iš spausdinto knygos žymeklio)

[Diak. Tomas M.]

Žodis Dievui iš širdies gilumos

Balsą savo širdies ir graudžią dejonę
Tau aukoju, reginčiam paslaptį šventą,
Į nevilties liepsnas, kurios alina sielą,
Savo tamsių geidulių vaisių, visa tai,
Kas man audrina sielą,
Sava valia pasmilkęs siunčiu.

Išvysk ir užuosk, Mielširdingas,
Meile daug didesne, negu dūmai tirštieji,
Kylantys nuo aukos, Tau skirtos.
Priimk šitą trumpą ištarmių kalbą
Maloningai, be pykčio,
Iš slaptos mano proregių celės
Tepakils ji nedelsiant ligi Tavęs
Tarsi svylantis mano nuodėmių taukas, -
Laisva šitų žodžių auka.

Ir kada imsiu aš, besimelsdamas, ginčytis,
Tenepasirodys ji Tau, Galingasai, niekinga,
Kaip Jokūbo rankų gręžiojimas,
Priekaištingas Izaijo skundas,
Babilono nusikaltimai,
Apreikšti septyniasdešimt antroje psalmėje.

Tebūnie ji priimtina Tavo valiai,
Kaip kad smilkalai kvapūs,
Rūkomi Saliamono šventykloj,
Prie altoriaus, Dovydo atstatyto,
Iš nelaisvės namų sugrąžinto, -
Tai paklydusios sielos grįžimas.

Tačiau Teismo ir Tavojo atpildo balsas,
Nugriaudėjęs skardžiai slėny,
Vėl supurto mane, -
Jau dabar aš jaučiu kalvarijų rūstį, -
Nerimas, sumaištis, kur apims mano sielą,
Dorų ir piktų minčių spiečius,
Žvanga kardai, kalavijai,
Paversdami mane mirties belaisviu,
Kaip kad andai,
Kol aplankė Tavoji palaima,
Kurią aukščiausias apaštalas Paulius,
Sugretinęs su Mozės įstatymais,
Išsirinko kaip pačią geriausią.

Betgi Teismo diena netoli jau,
Kaip Rašte pasakyta,
Juozapoto pakalnėje, Kedrono slėny -
Tam mažam pasimatymo plote
Ji apreikš amžinybę, -
Dievžmogio amžius visai netoli,
Ir užklups mane dar labiau prasikaltusį.
O ir nuodėmės mano – didesnės
Nei visų edomiečių, filiestiečių, laukinių tautų,
Kurias andai ištiko Jo bausmės delnas.

Bet jų nuobaudai buvo laikinas laikas,
Mano prakeiksmo laikas
Nežinia kada baigsis.
Siaubas, duobė ir kilpa ant kaklo, -
Kaip kad pranašas ir apaštalas kalba,
Negailestingai ir staigiai užklupę prie durų,
Lems man amžiną gėdą.

Vien tik Tu nepasiekiamoj savo aukštybėj
Stebuklingai gali sutaisyt man gydantį gėrimą
Ir ištraukt abejojančias, besiblaškančias sielas,
Atpirkėjau visuotinis, neišsakomoj šlovėj amžiais giriamas.
Amen.

(Paimta iš: Kėdainių, Panevėžio ir Raseinių evangelikų liuteronų parapijos)

[Diak. Tomas M.]

XVII skyrius

1.
Meldžiu Tave, apgynėjau liūdinčių sielų,
Sunkiose ir žiauriose kančiose skendinčių,
Negausink širdgėlų – kurs dejuoja,
Negilink žaizdų – kursai sužeistas,
Nebausk manęs – nubausto,
Nekankink manęs – iškankinto,
Neplak manęs – parmušto,
Nespardyk manęs – gulinčio,
Nežudyk manęs – prasikaltusio,
Neatstumk manęs – nutolusio,
Neatskirk manęs – gujamo,
Negėdink manęs – negarbingo,
Neišmetinėk man - drebančiam,
Nesutrink manęs – palaužto,
Neaudrink manęs – sunerimusio,
Nejaudink manęs – sujaudinto,
Nekrėsk manęs – kretinčio,
Nemaišyk – sumaištingo,
Nedraskyk – sudaužyto,
Nekramtyk – jau sukandžioto,
Neapakink – apakinto,
Nebaugink – įbauginto,
Nesvilink – apdeginto,
Nežudyk – besveikačio,
Neužkrauk kryžiaus – paliegusiam,
Neužveržk jungo – sukumpusiam,
Nekartink dar labiau sielvartingų mano dejonių,
Nebūk rūstus man – pelenui,
Nebūk žiaurus – dulkei,
Nebūk griežtas – kūriniui,
Nebūk baisus - smilčiai,
Nesikauk Tu – didelis su mažu,
Šviesa, su manim – žeme,
Iš prigimties tyras – paliktas Tu su manim,
Iš prigimties nuodėmingu;

Tu – palaiminta vynšakė, su manim – prakeiktu vaisium,
Tu – saldybė tikroji, su manim – tobuląja kartybe,
Tu – nuolat aukštinamas, su manim – visai paniektu,
Tu – šventinta duona, su manim – molio raugu,
Tu – viešpačių Viešpats, su manim – žemės dumblu,
Tu – nesenkantis perteklius, su manim – beturčiu varguoliu,
Tu – neatimamas turtas, su manim – benamiu kentėtoju,
Tu – nesenkančioji palaima, su manim – elgeta.

Vis dėlto kas, sulaukęs ryto aušros,
Išsigąs vėl užgriūsiančių sutemų,
Arba atsidūręs ties gyvastim, mirties ims bijoti,
Arba išlaisvintas – kaltinimo,
Arba atleistas – naujos pasmerkties,
Arba išgelbėtas – išdavystės,
Arba prikeltas iš mirusių – pražūties,
Arba palaimintas – atskirties,
Arba išgydytas – sužeidimo,
Arba praturtintas – nuskurdimo,
Arba pasotintas – bado,
Arba pagirdytas – troškio,
Arba motinos globą atgavęs – klastos,
Arba sargstomas Dievo – neteisybės?

2.
Su tuo, kurio kūnas raupsų išėstas,
Iškamuota siela meldžiasi:
,,Viešpatie! Jeigu nori, gali mane išgydyti,
Kartu su neregiais, kurie amžinoj tamsoj,
Šaukiu ir aš pats graudingu balsu,
Nevadindamas tavęs Dovydo sūnumi,
O Tavo dievišką prigimtį išpažindamas;

Ne šiaip aš kreipiuosi: ,,Rabi!",
Vardu, kuris iš tiesų tau priklauso,
Bet tikėdamas, kad esi Viešpats dangui ir žemėj,
Pilnas lūkesčio – ne vien tada, kai jaučiu tavo tiesiamą delną,
Užjautingas, artimas Viešpatie,
Bet ir iš begalinio nuotolio
Tavo žodžio galia išgysiu.

Dvejonės žodžiu
Neskiriu šitos galimybės nuo gailesčio.

Geidi kaip Maloningasai, gali kaip Kūrėjas,
Tiktai tark savo žodį, ir ašen pagysiu.

Prisijungsiu prie Evangelijos šimtininko,
Ir tikiu, kad ne tik iš arti,
Tarsi kaimynystėje būdamas,
Gali prikelti iš mirusių, išgydyt,
Bet ir karaliaudamas dausose
Siunti įstabiausius stebuklus,
Už kuriuos neturiu kuo atlygint.

3.
Atleisk ir man, kaip nusprendei atleisti
Nusidėjėliui tuos penketą šimtų dinarų,
Maloningasai Dieve, Viešpatie prakilnusis.

Juo dažniau dovanosi, tuo labiau būsi šlovintas,
Ir kokiu saiku seikėsi, tokiu Tau atseikės.

Juo labiau gailėsi, tuo labiau būsi aukštinamas,
Ir už visas malones Tu teisingai būsi pagirtas;

Būdamas valdovas visų, Tu ir mus laikai lygiais,
Ir turėdamas viską, aukojai save už mūs nuodėmes,
Už neapsakomas dovanas pasitenkini mūsų aukom;

Vietoj žemiško gyvenimo siūlai mums amžiną,
Ir, laikydamas mūsų darbus didingais, jais iš anksto didžiuojies,
Ir menkutė garbė nedaug veikusių Tavęs nenuliūdina.

Tad parodyk savo malonę ir man,
Man, kurio kaltės nesuskaičiuojamos,
Idant prie kalbos, šlovinančios Tavo kilnius darbus ir Tavo dosnybę,
Būtų prijungta ir meilė Tavoji.

Garbė Tau visų mūsų. Amen.

(Paimta iš: KretingosPranciskonai.lt)

[Diak. Tomas M.]

Aukoji Tu nuolatos savąjį kūną

Tikiu, Visagalį, į Tavąjį Žodį, todėl ir sakau:
Išklausyk, Viešpatie Jėzau, tylėjimą mano širdies,
Skambantį Tavyje kaip dejavimai garsūs.
Tu, priėmęs žmogišką kūną bei atvaizdą,
Neturįs sau lygaus dvasiškio,
Sutrupinai Seno Įstato jungą,
Vietoj gyvulių, pasmerktų žūti,
Aukoji Tu nuolatos savąjį kūną,
Palaimintą nemirtybėje,
Nepaliaujamai Tu atleidi
Ne vien tiktai tiems, kurie nusidėję,
Bet ir tiems, kurie liovės rūpintis išganymo reikalu.
Nes ką reiškia kūno gyvenimas,
Net jei turi jis galios
Tūkstantmečiams panardinti sąnarius į nuodėmių liūną,
Kada Tu, o Visadievi, savo valia ir noru
Pats save aukoji ir mums daliji, kentėdamas mirtį,
Vardan apšvaros mūsų.
Juk Tu, o Skaistybės vanduo,
Atnašaujamas ne dėl to, kad save mirti pasmerkei,
O per savąją dvasią, savo valia vis aukojies
Savo Tėvo malonei ir vardan mūsų santaikos.
Nesgi Tu, neapsakomas Visadievi,
Mano kūnu vardan manęs,
Vardan mano išganymo, mano vardu,
Lyg su Tavo esybe,
Visajungiančia savyje,
Sulydytas būčiau, kūnu sulietas, –
Tu, o Geradėjau, už mane, savuoju pavidalu,
Užsivertei sau ant pečių mano nuodėmes ir nenusidėjęs sutikai mirtį,
Kaip bausmę už manuosius prasikaltimus, vertus kryžiaus,
Ir vardan manęs, nelyg nusikaltėlis,
– Sakytum, lyg Tavo vietoje aš savanoriškai kenčiau tuos kentėjimus, –
Miršti Tu daugelį kartų ir išlieki gyvas,
Dieviškai pašventinamas ir išdalijamas neatskiriamomis dalimis,
Tikėjimu Tave išpažįstančių, o ne rankomis atskalūnų.

(Paimta iš: GyvojiDuona.lt)

[Silvija]

Kaip gerai, kai viskas vienoje vietoje, ačiū, Tomai

O
čia - įdomumo dėlei - originalo kalba skaitomi rankraščiai.

Paprastiems žmonėms jos (Sielvartingų giedojimų knygos - red.) poveikis buvęs ne tik dvasinis, bet ir materialus – tekstuose ieškota vaistų nuo visų negalių, o pačius rankraščius, kaip kokį maginį daiktą, dėta po galva sunkiai sergantiems (Sergej Averincev)

Ne dovanų, o Davėjo išalkęs,

Ne garbės, o bučinių To, kurį garbinu,

Ne gyvenimo troškuliu aš liepsnoju,

O atminimais Gyvybės Gaivintojo,

Nedūsauju iš aistros ar dėl džiaugsmo žadėtojo,

Tačiau pats sužadintojas man ramybės neduoda,

Mano širdies gelmes raudojimais plėšo;

Ne ramybės sau ieškau,

Prašau Suramintojo reginio;

Ne vestuvių puota mane graužia,

O Jaunikio pasiilgimas;

Pasikliaudamas Jo galybe

Su minėtųjų nuodėmių nešuliu

Aš tausoju savąją viltį, tikiu nesvyruodamas,

Jog, paguldęs save į Viešpaties delnus,

Ne tik išsivaduosiu iš nuodėmių,

Bet ir Jį galėsiu išvysti,

Patirt visą gailestį, malonę, dangišką turtą,

Nors ir vertas esu atskyrimo.

(Grigoras Narekaci, Sielvartingų giedojimų knygos. Vilnius: Vaga, 1999, p. 63.)

[Povilas]

Ačiū. Tai ištikro atgailaujančios sielos pokalbiai su Dievu. Ačiū.

[Diak. Tomas M.]

Šv. Grigalijų Narekietį Pop. Pranciškus paskelbė Bažnyčios Mokytoju 

[Augustas]

Tikrai didelė Dievo dovana, Tomai. 

[kukulis]

Kokiu būdu, paskelbimas šventuoju gali tapti Dievo dovana?

[Silvija]

Bažnyčios Mokytoju

[Pilgrim]

Kam reikalingi šventieji ?  Vienas iš punktų tai gyvenimo pavyzdžiai. Gyvenimo pavyzdys kuriuo gali sekti iš kurio gali mokytis kaip elgtis ir gyventi - va tau ir dovana.