• Welcome to TavoRankose.org - katalikiškas diskusijų forumas. Please login or sign up.
 
rugsėjo 18, 2021, 08:05:02

Naujienos:

Kokie šaunūs yra ištikimi VIEŠPATIES žmonės!
Būti su jais man didžiausias malonumas. Ps 15 (16) - 3


Religiniai filmai lietuvių kalba

Pradėjo Emilija, gegužės 21, 2013, 13:57:17

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

Emilija

Yra sukurta daugybė katalikiškų filmų, bet deje į Lietuvių kalbą išverstų mažoka ben jau aš nerandu
Tai norėjau paklausti gal žinote tinklapius, kur būtu galima rasti ir parsisiųsti katalikiškų filmų Lietuvių kalba?

Diak. Tomas M.

Erika buvo įdėjusi nuorodą į filmą apie Tėvą Pijų: http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,252.0.html

Ir pamenu mūsų FaceBook puslapyje buvo įdėta keletas nuorodų.


Emilija

Ačiū už filmus jų nesu mačiusi tai tikrai pažiurėsiu.
Gal žinote animacinių filmukų religine tematika Lietuvių kalba?

Diak. Tomas M.


Pilgrim

Pridėsiu ir aš savo trigrašį :)

Meninis filmas Amish grace 2010 - Amišų malonė

http://www.youtube.com/watch?v=SB-SIACawbQ

Meninis filmas - Saros pasirinkimas

http://www.youtube.com/watch?v=l13ognEUeRY

Meninis filmas Not a Fan 2010 - Nebūk gerbėjas

http://www.youtube.com/watch?v=rqGob2CukBo

Diak. Tomas M.

Naujas YouTube kanalas su lietuviškai įgarsintais krikščioniškais filmais, tikėsimės ateity bus ir daugiau filmų:

https://www.youtube.com/channel/UCNfeMzodr9Yau99wMkljVsQ/videos

Pilgrim


Elena

Siulyciau paziureti viena geriausiu matytu religiniu filmu, tiek prasmes, tiek religines minties, tiek rezisuros prasme gera filma, tik jis ne katalikistas, bet provoslaviskas (bet manau cia esmes nesudarys) ;)


http://www.youtube.com/watch?v=ct-1_EZAs4o

arabele

man irgi labai domintu animacija lietuvių kalba turiu labai didelius filmukų gerbėjus namie geriau būtų kad žiūrėtu tinkamus. Visiems iš anksto dėkoju

Silvija

arabele, YouTube pilna senosios rusiškos animacijos lietuvių kalba, didžią dalį galima rodyti mūsų vaikams, nes tai - tikromis vertybėmis pagrįsta kūryba ir nesvarbu, kad tiesiogiai nekalba apie Dievą. Bandykim tokius radinius kelti prie animacijos:

http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,484.msg4878/topicseen.html#msg4878

Augucka

O štai vieną tokį radau. Tinka Gavėnios metui. 'Šventi svečiai', turėtų būti įdomus:

http://youtu.be/9pszWlNBMlo

Pagrindiniai filmo herojai – žydai Mošė Belanga ir jo žmona Mali. Jie – neturtingi žydai. Kaip ir daugelis kitų žydų, abu niekur nedirbo. Kasidų gyvenimas bendruomeniškas: kai bendruomenė gauna iš kur nors pinigų, jie yra padalijami atsižvelgiant į tai, kam iš bendruomenės narių jų labiausiai reikia.

Mošė Belanga neturėjo pinigų net susimokėti už butą, kurį nuomojo, ir meldė Dievą, kurį visąlaik vadindavo Tėvu, kad įvyktų stebuklas - gautų palapinę (Succah), mat aštuonias dienas per metus žydai turi gyventi palapinėse, kaip ir jų protėviai. Todėl jis meldėsi lauke, rankas iškėlęs į dangų.

Jo žmona Mali irgi meldė stebuklo – grojant meditacinei muzikai, šoko ir maldavo pinigų, nes bet kam pasibeldus į duris bijojo jas atdaryti, kad tai nebūtų buto šeimininkas, atvykęs paprašyti pinigų.

Šių žydų, kaip ir kitų tos bendruomenės narių ryšys su Dievu yra labai asmeniškas ir gilus, su Juo kalbamasi kiekvienu reikalu ir bet kurioje vietoje: namuose, laukuose, miške, sinagogoje ... Tai ne vien įstatymų laikymasis: jie nuoširdžiai dėkoja Dievui Tėvui, atsiprašo už įžeidimus, rankas iškėlę į dangų (tarytum bendrautų su matomu asmeniu) maldauja stebuklų ... Jei kas nors nesiseka, šiek tiek papriekaištauja Dievui: ,,Aš taip gerai elgiausi ir, Dieve, nesuprantu, kodėl man šitaip negerai atsitiko?" Maldos eina iš širdies gelmių, su didele meile ir atsidavimu.

Ir štai Mošė išmeldė stebuklo: atėjęs vienas bendruomenės narys pasakė, kad duos jam palapinę, kuri šiuo metu guli nenaudojama. Tačiau jis, bijodamas nusidėti Dievui, pirmiausiai nuėjo pas palapinės savininką ir tik jam patvirtinus, kad palapinė tikrai nenaudojama, ją pasiėmė.

Dievas išklausė ir Mali. Bendruomenė gavo pinigų (šekelių) ir dalį jų nutarė skirti Mošei, nes jis buvo labai neturtingas. Kai vienas žydas atnešė pinigus, Mali, būdama viena, jo neįsileido. Tai šis pro durų apačią įkišo pinigus ir raštelį, kad gali jais naudotis. Mali labai džiaugėsi ir dėkojo Dievui už išklausymą.

Kitas svarbus dalykas palapinių šventėje, tai citrina – derlingumo ir vaišingumo simbolis. Viena citrina kainavo 600-1000 šekelių. Manoma, kuo citrina didesnė ir kuo labiau gruoblėta, tuo labiau ji brangesnė. Prieš perkant ją apžiūrėdavo net pro padidinamąjį stiklą, aptardavo, žavėdavosi, džiūgaudavo ... Tikima, kuo ji gražesnė, tuo yra arčiau Dievo. Nupirkta citrina būtinai turi būti saugojama dėžutėje, garbingoje kambario vietoje, su ja rankose reikia melstis aštuonias dienas, o paskui galima suvalgyti.

Be citrinos palapinių šventei būtinai reikalinga palmės šaka, mirta ir kepurė (šlika) – aukšta, ypatinga, tik šiai šventei tinkama.

Kadangi Mošė iš bendruomenės gavo pinigų, tai išsirinko ir nusipirko pačią nuostabiausią citriną už 1000 šekelių ir, įdėjęs ją dėžutėn, pasidėjo garbingoje kambario vietoje ant lentynos.

Mošės bendravimas su žmona Mali taip pat buvo ypatingas. Kalbėjosi jie mažai, vienas kitą suprasdavo iš keleto gestų, veido ir akių judesių. Bendruomenėje buvo mokoma mylėti žmoną ir šeimą.

Anksčiau Mošė buvo banditas, apiplėšinėjęs žmones, sukeldavęs vaidus ir muštynes, tačiau per Dievo veikimą jis atsivertė ir jo gyvenimas pasikeitė.

Prieš pat palapinių šventę iš kalėjimo grįžo Mošės draugas su dar vienu savo draugu. Jie neturėjo nei giminių, nei kur apsigyventi, todėl nusprendė, kad senas draugas neatsisakys jų priimti. Be to, per palapinių šventę negalima nepriimti svečių, nes kiekvienas apsilankantis – Dievo malonės nešėjas, šventas svečias. Reikia iš Dievo rankų priimti viską ką jis duoda.

Kad Mošės žmona nesuprastų kas jie, vienas prisitatė kaip jo giminaitis, kitas - kaip giminaičio draugas. Šių svečių elgesys buvo nemalonus, nekultūringas, nekontroliuojamas, o žodžiai – vulgarūs. Jie valgė godžiai, elgėsi įžūliai. Tačiau per palapinių šventę viską reikėjo priimti nuolankiai, nes svečiai – palaima namams.

Iš pradžių kaliniai nesuprato, kad Mošė atsivertė, manė, kad jis tik apsimetinėja, bet vėliau įsitikino, kad jis tvirtai tiki Dievą ir jam yra atsidavęs.

Per visą šventę Mošė su žmona maitino šiuos kalinius, davė nakvynę, iškentė visus įžūlius išsišokimus, netgi vykdė jų norus. Šie suvalgydavo kas geriausia, vaišindamiesi pasigerdavo, todėl, nebežinodami kaip jais atsikratyti kartą nusprendė pasakyti jiems, kad keletui dienų išvažiuoja pas Mali tėvus. Tačiau kaliniai, vakare pamatę šviesą lange ir juos vakarieniaujančius, suprato esą apgauti. Pasibeldė į duris ir vėl sugrįžo gyventi pas juos.

Gauti patarimą dėl savo draugų tolesnio likimo Mošė nuėjo į rabinų mokyklą (Ješibą), kur aptariami svarbūs sprendimai. Kaliniai tuo tarpu įsiveržė pas Mali ir pasiskundė, kad esą alkani. Paprašė duoti groteles kepsniams išsikepti ir pinigų. Prieš tai suvalgė Mošės nusipirktą nuostabiąją citriną ..... Prisipirkę maisto ir gėrimų, išsikepę kepsnių, bendruomenės kieme pasidėjo stalą, pasileido trankią muziką ir ėmė linksmintis. Palapinių šventės nuotaiką užgožė klaikus triukšmas.

Sumaišyti šventą ir pasaulietinį gyvenimą bendruomenėje buvo laikoma Dievo išniekinimu, todėl žmonės, būdami šokiruoti ir pasibaisėję, negalėjo eiti bartis su girtais – tikėjimas draudė būti piktiems ir liūdniems, juk dvasingumas yra mokėjimas džiaugtis gyvenimu.

Tada kažkas iškvietė policiją. Tuo tarpu Mali, griežtai išbarusi kalinius, įtempė juos į kambarį ir pakišo po lova, kad policija nerastų. Kai šie, norėdami pasivaikščioti, bandydavo išlysti, ji vėl juos išbardavo, net apspardydavo – šitoks įžūlus jų elgesys išsekino ir jos kantrybę.

Kartą Mali netyčia nugirdo jų pokalbį ir pasibaisėjo supratusi, kad jie yra grįžę iš kalėjimo, o vyras jai melavo. Kadangi tiesos nesakymas yra Dievo įstatymo laužymas, ji niekaip nesuprato, kaip šitaip vyras galėjo su ja pasielgti.

Mošė su savo žmona dar neturėjo vaikų, todėl palapinių šventės metu, laikydamas rankoje citriną, ketino išmelsti iš Dievo malonės susilaukti palikuonių, juk citrina – vaisingumo simbolis. Kai grįžęs nerado citrinos ir sužinojo kas ją suvalgė, ėmė šaukti iš nevilties.

Mali visaip bandė išgelbėti padėtį ir stengėsi, kad aplinkiniai nesijuoktų. Todėl, nors ir labai Mošė atkalbinėjo, tvirtai nusprendė kuriam laikui išvažiuoti pas savo tėvus ir apsispręsti dėl tolesnio šeimos likimo. Mošė liko vienas su savo draugais kaliniais, kurie netrukus suprato, kad labai pakenkė savo draugo šeimyniniam gyvenimui.

Mošė labai mylėjo savo žmoną, todėl jai nuolat skambino ir prašė grįžti. Kartą jam paskambinus ir primygtinai paprašius, Mali grįžo nešina džiugią naujieną, kad laukiasi kūdikio. Netrukus jiems gimė sūnus ir jų laimei nebuvo ribų. Po kelių dienų, kaip reikalauja jų tikėjimas, jie nunešė kūdikį į sinagogą apipjaustymui. Džiūgavo visa bendruomenė, sveikino Mali ir jos vyrą.

Jėzus nepaiso to žydų atskyrimo tarp šventų ir pasaulietinių dalykų: nors kaliniai citriną suvalgė dar nepasimeldus palapinių šventės metu, jis padarė stebuklą ir visvien davė kūdikį.

Po filmo parodymo Katalikų Kolegijos vestibiulyje, su žurnalistu iš Palangos Tomu Vilucku prie arbatos buvo aptariamas šis puikus filmas, plačiau pakomentuotas judaizmas.

Dievas to tikėjimo pagrindu atskiria tamsą nuo šviesos, šventą nuo nešvento. Žydų tikėjime praktikuojami įvairūs apsiplovimai, kai kurių indų negalima drauge laikyti su kitais ir daugelis kitų dalykų. Žydų šventikas – rabinas, turi žodis žodin atmintinai mokėti 5 knygas (Toras), kad diskusijose galėtų įrodyti kur yra tiesa pagal

Raštą. Žydų šventyklos vadinamos sinagogomis, o jų bendravimas su Dievu yra labai intymus – su juo kalbamasi namie, lauke ar miške, kiekvienas gyvenimo įvykis suprantamas kaip Jo prakalbėjimas ir sprendimas. Šeimos skyrybos leidžiamos tik esant labais svarbioms aplinkybėms.

Turiningai pailsėję, susipažinę su mums menkai pažįstamu žydų gyvenimu ir jų tikėjimo patirtimi, skirstėmės kiekvienas į savo namus. Manau, kiekvienas savo širdyje svarstėme, nepiktai pavydėjome jų nuoširdaus, pasiaukojamo elgesio, mokėjimo viskuo dalytis, užuojautos, užtarimo bendruomenėje. Labai sujaudino nuoširdus, dvasingas ir betarpiškas bendravimas su Dievu – malda, pokalbiai, prašymai, maldavimai, dėkojimai, atsiprašymai... Šitaip su Dievu rojuje iki nuopuolio bendravo mūsų pirmieji tėvai Adomas ir Ieva. Tokio bendravimo verta pasimokyti mums visiems – kur bebūtume ir ką beveiktume – Dievas mato kiekvieną mūsų žingsnį ir žino mintis, dar nespėjus garsiai jų ištarti, todėl į Jį su savo prašymais galime kreiptis visada.

Adelė Šimkienė, 2009-04-16

Giedrė